Gaikių Maris (tikroji pavardė Maris Rozentalis) – latvių poetas, pirmą poezijos rinkinį „Kuprinė“ išleidęs 2006 m. ir pelnęs geriausio debiuto premiją. 2011 m. pasirodė rinkinys „noriu valgyti“. Latvių kultūros žmonės jį dažnai vadina klajūnu, poe­tu, hipiu, bliuzo gerbėju, laisvamaniu, bohemistu, netipišku poezijos skaitovu.

 

tekstūros orkestrui degantis fortepijonas ir žirgas?

 

1.
Nejau tai vizija kelias
dulkės čigonai žirgas
pirks pirks nenupirks
rašysi kol ranka nutirps

ko žvalgaisi komponuok dejones sielvarto fleita jau skamba
poetai į tankus sulipo ir išvažiuoja
aš tau dvi logikas siunčiu paštu
sumokės pianistas žydų pinigais
rytoj pasauly kils karas pažvelk jau jūra vilnija
taip tai vizija kelias dulkės kyla orkestras žengia
bet tu neimk neprašyk nieko iš jo...

te skuba pianistas te sviedinys į žirgą lekia
te kapstosi jis savo žarnose te traktorius suvažinėja šunį
visa tai dar užrašau jums paskubom
nes orkestras džiaugiuosi juo
dar saldų pieną geria

ką galvoja gyvulėlis jau dega jis
ką vyras iš liepsnų dainuoja jau rėkia
kur rieda ratai nesustoja fortepijonui nė motais
kai naktį nemiga klejoja
neištveria širdis tas kalnas toks status
ne prašau neužrašyki tai

 

2.
kaip mylėti visus kaip juos pažinti kas jie tokie
kaip geriau nemylėti jų nėmaž
o jei tenai koks apsišaukėlis jėzus ir jis vaidina mane
kaip norisi vien tik žirgus mylėti...

ko neišvysi ugny ko šmėkla neišpranašaus kas viduje
net visas žarnas išvyniojus druidas nesupranta
kai gerklę nelaimingajam rėžia
ko negelbsti jo kraujas purvas prakeiksmo nepaslepia
visa tai užrašau jums prabėgom
ko čigono nervai it stygos ko malda nesulaiko laiko
kur nuteka srovė nežinom tai užrašau prabėgom

tada išvemki prisiminimus kad bėgti galėtum bet kur
pasienio upėje galima vyną išpilti
kiaurą naktį klykti iš baimės rėkti
kiek mėšlo susikaupė širdy

galiu meilikauti galiu uždrausti prekiauti bet nepadeda
dega žirgas ir fortepijonas ratai darda ant manęs
barzda dega ir eilėraščiai pasileido tekinom
pabudus pranešti te nežadina mano sapnų

bet prieky kalnas ir stati uola svaigsta galva
tai tarsi kelias link ten tarsi tiesiai
jau angelą perėjoj regiu velka vežimą ir vyrą
o ratuose fortepijonas matau tai aiškiai
liepsnų liepsnom liepsnoja
ir galva nustoja svaigus

 

* * *

tarsi skubos nebėr
tarsi aš vėl namuos
ryte atskris prie lango paukštis
į jo akis aš nersiu

jis lizdą suks
aš jam padėsiu
dangun rankas iškėlęs

dar mirga vakaruos pašvaistė
o rytuose jau mėlis tvenkias pamažu

 

* * *

kuo čia dėtas nutikimas tas
iš kurio bėgte išbėgo jis
tvoros mietas kelio žvirgždas nenusviestas
grūdas nepasėtas neužkurta ugnis
aš nežinau tiktai prašau
kur kurlink tu eisi jeigu neišeisi
gal kaip tąkart gali tu skristi
gali giliai įmigęs būti bet aš tave matau
plūsta vandenys viršun skalauja jei tu tenai esi
kaip priartėti prie tavęs ir ką sakyti
ar klausiu nežinau
tiesiog žvelgiu aš į tave

senelis kasa griovį
jo šiltos tokios šiltos rankos
aš jas matau lenkiuos kartu

 

* * *

ko nutilai karvute baugščiai žvelgdama į tolį?
nejau girdi kaip peilius galanda?
tu nebeėdi tiktai stebi žvalgaisi
į sienas lubas ir grindis
paglostai viską kas buvo su tavim ir atsisveikini iš lėto
ruduo skerdimo metas ruduo skerdimo metas
toks šiltas tarsi tavo pienas padangėje mėnulis
tu dar nori įbristi į upę ir atsigerti nuplaukiančio laiko

būk rami prašau būk rami kaip ramus šis lapkričio vakaras
aš tau paimsiu kelionėn užkandžio ir glostysiu tavo nugarą
aš tik prašau būk rami ir nebijok prašau nes
ruduo skerdimo metas ruduo skerdimo metas
dabar mums metas eiti seki man iš paskos jau laukia mūsų

aš jaučiu tu drebi nervai it stiklas skaudžiai gelia
vis dažniau ir dažniau tu pavargsti
ir sustoji nebegalėdama eiti verki
ir žiūri į kelią po kojom į savo šiltą kasdieninį kelią
niekada nebeeisi juo nei į ganyklą nei namo
nei pas tuos kurie tau buvo mieli nes
ruduo skerdimo metas ruduo skerdimo metas
kai nueisime apkabinsiu tavo
šiltą šiltą kaklą ir beprotiškai skaudžiai pravirksiu
į tavo dideles liūdnas akis kris mano ašaros
ūkanotas tolis užklos kelią ir tave
nes ruduo skerdimo metas ruduo skerdimo metas

 

* * *

kol dangaus krosnyje pasaka aušta
miršta pasakų karvė mano eiles maitinusi
sudegė prisiminimai raiškūs
beprotybė it ugnis amžinajai dabarčiai smogia

nebegaliu jos pamelžti ruduo jau praėjęs
vėlių dubenėliuose pienas surūgęs
rugiuose ir rankose plaukioja grašiai laisvi
ne negaliu aušroje išeiti nuogas nedrąsu
norisi mėlynai žalią vakarą myluoti
ir snauduly nė vieno nekviesti
bus ryte praskydęs mėšlas šiandien karvė neateis
liežuviu šiurkščiu nelyžtels miršta karvė.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis