Ištrauka iš būsimos „Lilimų knygos. Apsėdimai“ (V.: „Kitos knygos“, 2026)

 

                                             Gabijos Korsakaitės kūrinys

 

Įvairių konfesijų krikščionys egzorcistai išskleidė apsėdimo fenomeną, paaiškindami kiekvieną jo žingsnį, tad galima jais iš dalies remtis. Tačiau su viena svarbia išlyga: „Lilimų knygoje“ griežtai atsisakoma apsėdimą vaizduoti kaip epilepsinę psichozę. Čia nieko netampo konvulsijos, niekas nekalba pakeistu žemu gerkliniu balsu, nevemia ir nedaužo galvos į sienas. O jei taip atsitinka dailininko Mato ir lilimo Palinuro susiliejimo bei metamorfozės atveju, tai parodoma ne kaip paprastas apsėdimas, o kaip žmogaus mutacija, radikalus pasikeitimas, kažko kito, svetimo gimimas, tad Mato priepuoliai nėra epilepsiniai, nors ir esama psichozės. Ilgą laiką egzorcistai apsėdimus demonizavo, skleidė prietarus apie sunkią žmogaus ligą, kurią šiandien galima gydyti medikamentais. „Lilimų knygoje“ nesekama šiais prietarais ir nėra žeminami sunkius psichikos išbandymus patiriantys žmonės. Tačiau kai kurie egzorcistai, suprantantys visą apsėdimo subtilumą ir prieštaringumą, tapo pavyzdžiu „Apsėdimams“. 

„Lilimų knygoje“ naudojamasi kitokia apsėdimo interpretacija, kurią galima sieti su tokiais reiškiniais kaip pakitusios sąmonės būsenos, pakitusios mąstymo formos, melagingas pasaulio patyrimas ir suvokimas, pakartotinis savęs įtikinimas, virstantis girdėjimu ar regėjimu. Apie pakitusias mūsų pačių sąmonės būsenas, pilnas individualių patirčių ar kolektyvinių įsivaizdavimų, kalbu, kai Matas vartoja pejotlio kaktusą, jo veikliąją medžiagą meskaliną, kurį mūsų herojus vadina donu Meskalitu. Meskalinas sužadina intensyvius regėjimus, girdime savo balsą tarsi svetimą ir dėl to kyla pokalbiai su savimi. Donas Meskalitas viską supranta, išmintingai atsako, kai pats Matas bijo, blaškosi, abejoja. Tačiau knygoje kalbama ir apie kitas pakitusias sąmonės būsenas, kurias paskatina narkotiniai preparatai: grybai glotniagalvės ar javų grybelis – skalsės. 

Tačiau visa tai dar nėra pakitusi mąstymo forma, kurią sukuria, pavyzdžiui, ideologinė propaganda, klaidingų teorijų mokymasis mokyklose, religiniai pasaulio aiškinimai. Pakitusios mąstymo formos nebūtinai yra blogos: jos yra savotiškos simbolinės – reikšmių ir ženklų – organizacijos, kurias tam tikrais atvejais galime laikyti ištisais simboliniais pasauliais. Afroamerikiečių vudu, kalbant apie visas jo variacijas, savo dainomis, mitais, šokiais, piešiniais ir papročiais jau seniai yra virtęs simboliniu pasauliu, kuris popkultūroje kartais yra sumenkinamas iki kvailo ir prietaringo zombių bei lėlių vaizdavimo, – šito knygoje buvo atsisakyta. 

Simbolinis pasaulis apsėda lygiai kaip įdomi, įtaigi ir įtrauki religija ar ideologija. Ypač tam padeda gyvas ir nuolat kintantis geismas, įvairiausi įtaigūs regėjimai ir religiniai pamokslai. Nors ir svetimas, bet mums patrauklus simbolinis pasaulis gali įkvėpti, paskatinti, atverti naujus gyvenimo horizontus, tačiau kartu ir apgauti, suvedžioti, sugniuždyti. Pasakyti, kad tai – paprasčiausios „melagingos mąstymo formos“, kaip tas pasaulis buvo pavadintas pasitelkus neatsakingą Friedricho Engelso kaltinimą, vadinasi, nesusigaudyti pasaulio organizacijų įvairovėje. Todėl aklai kovoti su visais simboliniais pasauliais, kurie yra ne mūsų ir todėl juos manome esant klaidingus ir melagingus, reiškia skatinti religinę ar ideologinę nepakantą. Tačiau nėra prasmės daugiau gilintis į melagingo mąstymo kritiką. Verčiau pažvelkime į teologinę ir egzorcistinę apsėdimo fenomenologiją, kuri yra subtili ir nesiekia gaudyti bei engti epilepsinės psichozės apimtų žmonių. 

Nei Senasis Testamentas nei Evangelija mums nepateikia fenomenologinio apsėdimo aprašymo, tik keletą liudijimų apie demonų išvarymą per tikėjimą, maldą ir pasninką, pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą (17, 14–21): 

 

„Jiems atėjus prie minios, priėjo vienas vyras ir puolė prieš Jį ant kelių sakydamas: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi: dažnai įpuola į ugnį ir į vandenį. Aš atvedžiau jį pas Tavo mokinius, bet jie nepajėgė išgydyti.“ 

Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane.“

Jėzus sudraudė demoną, šis išėjo iš berniuko, ir tą pačią akimirką jis pasveiko.“ 

 

Krikščionių Šventasis Raštas neapibrėžia, kuo vienas „tikras“ tikėjimas skiriasi nuo kito (budistinio, zoroastristinio, neoplatoniško ar jau vėliau – islamiško, stačiatikiško ar katalikiško) ir yra „tikras“ savo forma ir turiniu; nepasako, kuo toks tikėjimas skiriasi nuo bet kokio ideologinio, totalitarinio tikėjimo. Evangelijoje nepaaiškinamas demonų pasirodymo mechanizmas ir nepatikslinama, kokios išvarymo maldos reikalingos, kaip jos turi būti sakomos, kokie ritualai atliekami. Kad atsakytų į šiuos klausimus, įvairių krikščioniškų konfesijų teologai ir egzorcistai ilgus šimtmečius tyrinėjo apsėdimo fenomeną, psichiniuose nukrypimuose įžvelgdami velnio ženklus. XX a. atsirado jų konkurentai – psichiatrai ir psichoanalitikai, kurie vietoj demonų rado epilepsiją, depresiją, įvairius seksualinius ar kitokius kompleksus, psichines traumas, kurių egzorcistai ne tik nepagydo, bet kartais dar pablogina ligonių būklę. Visoje šioje istorijoje filosofai beveik nedalyvavo manydami, kad jų puoselėjamos tiesos yra aukščiau nei apsėdimo purvas, nors būtent idealai ir vaizdiniai yra tai, kas užvaldo žmonių protus. Tačiau naujoji fantastinė, maginė (fantasy), keistoji (weird) literatūra ir mitokūra bei auganti gyvenimo būdų laisvė atvėrė naujų galimybių: apsėdimo malonumą arba bendradarbiavimą apsėdant. Tam, kad tave apsėstų ir užvaldytų, pats turi užsitarnauti, susimokėti, išpažinti ir pripažinti. 

Knygoje supriešinu žẽmius ir aũkštus. Visa, kas tradiciškai priskiriama nesąmoningumo būsenai, išplėtojau ir priskyriau žẽmiams. Jie yra labiausiai privati būklė, sfera, iš kurios galima išvalyti purvą ir puoselėti savo vidinį pasaulį, kuris kažkur paribiuose susilieja su kitų žmonių ar būtybių sferomis. Iš tų paribių ateina Kiti ir mus nesąmoningai veikia, tai yra gundo, vilioja, gąsdina, žaidžia, panašiai kaip per šokį kažkas sugundo ir suvilioja mus. Tai ir yra apsėdimo pradžia, pirmasis prisilietimas: įsileisti į vidų ar nepastebėti, kaip kažkas ten prasmuko be mūsų žinios. Užkratas gali būti visur, nors tai vadintume nuoširdžiu susižavėjimu, meile, įkvėpimu. Jei gundymas ir viliojimas patiko, jo netekę jaučiamės apleisti, vieniši, tušti ir laukiame sugrįžtančio „Karlsono, kuris gyvena ant stogo“. Rašytoja Astrid Lindgren puikiai apčiuopė berniuko Mažylio poreikį turėti draugą, kuris yra nepriklausomas nuo tėvų ar kitų vyresniųjų pasaulio, ir išlaisvina tai, ko vaikas labiausiai nori, bet negali, – vaikščioti stogais ir valgyti puodynes uogienės. 

Tai, ko siekė filosofija ir teologija, – idealų dominavimo, aš priskyriau aũkštams, arba sinonimiškai – bokštams. Tie, kas gyvena mūsų aũkštuose, yra stebėtojai. Keistosios literatūros žanro atstovai Howardas P. Lovecraftas ir Augustas Derlethas aprašo stebėtojus (watchers) kaip tuos, kas mus nuolatos seka, ketindami grąžinti didžiojo senojo mito dievų valdžion. Tačiau sekimo visuomenėse stebėjimas jau nesiejamas su kieno nors dominavimu; meluojama, kad jis tėra saugumo priemonė, nors taip įgyvendinama visiems privaloma socialinė ir simbolinė struktūra, kuri kontroliuoja elgesį, galvoseną, judėjimą. „Lilimų knygos“ dalyje „Apsėdimai“ vaizduojami Palinuro aũkštai yra kur kas mažiau represiniai, nei mes patiriame mašinizuotame apsėdimų amžiuje. Vis dėlto aũkštai yra sietini ne tik su banaliu stebėjimu, kontrole, bet ir su išaukštinimu, sukilninimu, kurio netekę Palinuras ir mes subliūkštame, o šį nuopuolį tik labai menkai geba paveikti stebėjimo mašinos. Taigi, stebėtojai mus gali išaukštinti, padaryti mūsų moralines ir estetines nuostatas veikiančias. Daugeliui lilimų trūksta elegancijos, jie nėra atradę savojo aũkšto, jo išpuoselėję, nes lilimai daugiausia rūpinasi savojo siautėjimo šėlo šaltiniu – žẽmiais. Todėl knygoje apsėdimas per aũkštus – per didingą meną, muzikos kūrinius – beveik nenagrinėjamas, paliekama tik keletas užuominų kalbant apie alchemiką ir režisierių lilimą Omaną. 

Aũkštai gali būti apsėdimas, nuo kurio nebando apsaugoti egzorcistai. Ir be reikalo. Apsėda didžiosios idėjos, išaukštinti idealai, subtilūs stiliai, mados – ir tai nėra blogai. Taigi, apsėdimas, pakitusios būsenos ar pakitęs mąstymas savaime nėra blogis, ypač jei į tai pažvelgi meno, kūrybos žvilgsniu.  

Per tūkstantmečius į tekstus sugulė išsamūs ir detalūs demonų apsėdimų aprašymai. Nors mokslas su tuo nesutinka, mes žiūrime ne mokslo, o simbolinių pasaulių literatūros žvilgsniu. Fizikos ar biologijos požiūriu tie dalykai neegzistuoja, tačiau jie yra ypatingos simbolinės organizacijos arba ženklų ir reikšmių pasauliai (daugiau nei aibės), kurie turi galimybę mus paveikti, užvaldyti protą, o mes galime jiems atsiduoti. Aišku, patriarchalinė sąmonė niekam neatsiduoda, nes ji jau nuo pat pradžios yra užgrobta, tad atsidavimas apsėdimui suvokiamas kaip menkystė slepiant dar didesnį menkumą, kad jau nuo pat pradžios esi užvaldytas. Tie, kas išmoksta plaukti su skirtingais apsėdimo vėjais, yra laisvi žmonės. Taigi klausimas yra ne apie išsivadavimą nuo apsėdimų (tai veikiau iliuzija), o apie gebėjimą pritraukti skirtingus poveikius arba, kalbant metaforiškai, – išsilaisvinti nuo vienintelio sukubo ar inkubo.

Tradiciškai egzorcistai skiria šešis apsėdimo žingsnius. Pirmasis ir elementarusis pasireiškia pagundomis: užpykti ir paleisti liežuvį ar kumštį; įsigyti – tiesti ranką ir paimti; užvaldyti – paliepti ir laukti paklusimo. Bet gali būti ir puikių pagundų: pabandyti parašyti eilėraštį, nutapyti paveikslą, prisipažinti mylint, išskleisti muzikinį talentą ar skonį. Tik po to, kai asmuo pripranta ir išmoksta atsiduoti šiai pagundai, gimsta sąmoningas noras, arba, kaip sakoma knygoje, – ūpas. Šėtoniškas, arba apsėdimo, ūpas užvaldo žmogaus norus, ir šis, bevalis ir tingus kitose situacijose, kai tik įžengia į demono stichiją, kai tik atveriamas jau suformuotas ūpas, pasidaro greitas, vikrus ir gudrus. 

Sakoma, kad šėtonas antrajame etape pradeda valdyti žmogaus dėmesį: tai reiškia, jog šiaip jau viskam abejingas ir vangus asmuo, vos išgirdęs tam tikrus signalus, staiga pasiryžta labai didelei veiklai. Tai būdinga, pavyzdžiui, žmonėms, kurie visiškai valdomi kokios nors didelės neapykantos, tarkime, kuriai nors kairiajai ar dešiniajai ideologijai. Tokiu atveju vangus žmogus, vos išgirdęs erzinančius ideologinius žodžius, prabunda, prisipildo perteklinės, sprogstamos spėkos ir veikia, lyg skristų galingais sparnais. 

Pakeliui demonas užvaldo sapnus, kurie tik sustiprina kryptingus jausmų ir minčių priepuolius. Egzorcistai sako, kad tada šėtonas ima už pakarpos žmogų ir tempia, velka net spiegiantį. Jei šis priešinasi, ima kraustytis iš proto, daužo ir naikina viską aplinkui, o jei pasiduoda, tada gali sulaukti ir apdovanojimo. Jį asmuo supranta kaip palaiminimą, pašaukimą, likimą. Jei aplinkiniai ar Bažnyčia tam neprieštarauja, žmogus išskleidžia savo virtuoziškumą, talentą, net genijų: puikiai piešia, groja, pramoksta senųjų kalbų... Panašiai buvo interpretuojamas genialaus smuikininko ir kompozitoriaus Niccolò Paganini fenomenas, kurio pirštus neva valdė pats šėtonas.

Dar vienas žingsnis – žmogaus kūno dalinis arba visiškas užvaldymas, tik tai įvyksta ne iškart, o pamažu, per jausmus, mintis, sapnus, polinkius, ligas arba talentus. Žmogaus kūną demonas užvaldo arba tada, kai jam reikia, arba tada, kai jam nėra išeities, kai jis įstringa, negali keliauti kitur. Knygoje Palinuro gaja įstringa žmogaus Mato kūne, ir jai prireikia daug laiko, kol pagaliau žmogaus kūnas nusileidžia. O štai lilimas Omanas užvaldo pianistės Svietos kūną tik epizodiškai, truputį paragindamas ir padėdamas jai vystyti savo talentus ir kiek koreguodamas jos muzikinį skonį. 

Sudėtinga apsėdimo forma – kai dvi gyvybės susilieja į vieną, tai galime sieti su mutacija ir monstriškumu. Iš pradžių mutacija yra tiesiog svetimos sielos engimas. Taip Palinuro gaja galiausiai ima engti Matą, lilimą Palinurą užkariauja ir keičia strigės Heros kraujas. Jei asmuo priešinasi visiškam užvaldymui, prasideda tai, kas romanuose apie egzorcizmą labiausiai mėgstama: žmogus vemia, jam iš burnos skrenda vabzdžiai. Jei demonas užgrobia kūną, bet negali iš jo ištrūkti, tada apsėstasis vaikšto sienomis, lubomis. Apie tokį apsėdimo metamorfozės atvejį skaitome Franzo Kafkos apsakyme „Metamorfozė“, kai padorus jaunuolis galiausiai virsta daugiakoju vikšru ar vabalu. 

Aukštesne užvaldymo pakopa laikytinas mąstymo užgrobimas, pakeitimas. Kalbėjimas svetimo kūno lūpomis. Šie atvejai įdomiausi ir egzorcistams, ir psichoanalitikams. Tačiau vienas dalykas yra kalbėti kito lūpomis, pašalinant, blokuojant to žmogaus sąmoningumą, o kitas, sunkesnis – pakeisti ir transformuoti žmogaus mąstymą taip, kad nebeliktų skirtumo tarp demono ir apsėstojo. Būtent to siekia įvairūs valstybinės propagandos mechanizmai. Idėjų užvaldytas žmogus ne tik kalba, bet ir miršta už tai, kas jį tuo metu valdo. Mūsų knygoje tokia yra Fausta Mendes, kurią taip stipriai paveikė komunistinė trockizmo ideologija, tikėjimas pasauline proletariato revoliucija, kad tai tapo stipriau už lilimų ar demonų gundymus. Revoliucijos dvasia, vadovaujanti Mendes žvilgsniui, gali įveikti demonus, šmėklas, gundymus ir pasirinkti šlovingą, jos įsivaizdavimu, pabaigą. 

Šio romano netenkino nei egzorcistinis apsėdimų aprašymas, nei ateistinė jų kritika, nei, pagaliau, vudu mambos Folu tikėjimas loa (dvasiomis) ir orišomis (žemesniaisiais dievais). Okultizmas, gnosticizmas, ezoterizmas (šiuos žodžius vartoju iš dalies sinonimiškai) atveria erdves mūsų vaizduotei – tuo jau pasinaudojo pasaulinė literatūra. Naujas okultizmo atgimimas prasideda kartu su keistosios literatūros iškilimu, pradedant H. P. Lovecrafto kūryba, nors man svarbesnė buvo Jeffo VanderMeero „Pietinio pakraščio trilogija“, ypač jos trečioji dalis „Susitaikymas“. J. VanderMeeras remiasi ne tik neomitologiniu žvilgsniu ir kuria parareligines nuotaikas, bet ir aprašo slaptąjį žinojimą, kurį siejame su gnosticizmu ir okultizmu. Tai vadinu „keistuoju okultizmu“. 

Keistoji literatūra ne tiek prasimano naujus mitus, kiek išlaisvina kitokių simbolinių pasaulių matymą, girdėjimą, jautimą. Ilgus amžius keistas matymas buvo siejamas arba su apsėdimu, arba su psichiniais nukrypimais, net su pernelyg plačiai vartota šizofrenijos sąvoka, kuri kūrybinę sąveiką su pasaulio jusline patirtimi laikė patologija ir skatino žmones gydyti, kartais negrįžtamai žalojant jų psichiką. Keistuoju okultizmu vadinu ritualines ir kartu kūrybines praktikas, kurios susijusios su keistąja patirtimi, pavyzdžiui, nevaržomu vidinių žẽmių gilinimu ar tokiu pat laisvu aũkštų auginimu. 

Keistosios patirties ir keistojo okultizmo negalima tapatinti nei su religiniu, nei su pasaulietiniu neognosticizmu, kurie ieško galios žinojime. Kalbame ne apie galią, kuri yra labai svarbi okultiniams ir politiniams ritualams, norui valdyti žmones. Literatūrai kur kas reikšmingesnis yra gebėjimas gyventi keistuose pasauliuose, prisitaikyti prie jų, prisijaukinti ir juos girdėti.