Adam Szczuciński

Nuotrauka iš asmeninio archyvoLURMARINAS

Brolio atsiųsta dovana buvo suvyniota į seną Bolivijoje išleistą laikraštį ir surišta grubia virvele. Ryšulėlis atrodė stebėtinai lengvas, buvo sunku įspėti, kas jame slypi. Nupjovęs virvelę ir išvyniojęs popieriaus gumulą pamačiau keturias liesas kojeles, nedidelį liemenį ir didelę, tarsi paukštišką galvą. Ant gyvūno kaklo kažkas užrišo spalvotą siūlą. Amuletas – išdžiovintas lamos vaisius – nupirktas La Paso burtininkų turguje, turėjo saugoti mane nuo ligų. Nežinojau, ar turėjau pakabinti jį virš durų, ar laikyti po pagalve. Įdėjau lamą į stiklainį ir atidžiai į ją žiūrėdavau. Paskui stiklainį pastačiau į stalčių, kur užmirštas išbuvo gerus kelerius metus. Neseniai jį ištraukiau, nuvaliau dulkes ir pastačiau ant knygų lentynos, visai prie pat šokančios Brigitte Bardot nuotraukos. Niekados rimtai nesirgau, nemanau, kad tai amuleto nuopelnas. Daug kartų mačiau mirtį. Bet vis dėlto negaliu pasakyti, jog žinau, kas tai yra. Nežinau. „Žmogus nėra laisvas, kol jis neįveikė mirties baimės", – parašė Albert'as Camus. Rašytojas žuvo autoavarijoje netoli Montro pakeliui į Paryžių. Sudaužytame automobilyje buvo rastas jo nebaigto romano rankraštis ir bilietas kelionei geležinkeliu.
Tą romaną, „Pirmąjį žmogų", Adamas Zagajewskis pavadino „pagyrimu tai skurdžiai, kukliai šeimai, kurioje dauguma buvo analfabetai (...). Atrodo, kad (Camus), – rašė toliau Zagajewskis, –­ surado sau tam tikrą sferą, kuriai skyrė tarpinę vietą tarp tylos ir kalbėjimo: sausi, Viduržemio jūros pakrančių kraštovaizdžiai, paplūdimiai rytmetį ir temstant, aštri žolė, pageltusios palmės, tuščios per didžiausią Alžyro kaitrą (to paties miesto, kuriame Cervantesas kelerius metus praleido kaip maurų belaisvis) gatvės. Nebaigtame „Maro" autoriaus romane man patiko kurčio dėdės Ernesto personažas. Bendros laukinių paukščių medžioklės. Šiltas oras, vidurdienio miegas. Taip pat įsiminiau nepaprastus kino seansus, kurių metu mažasis Žakas aiškino savo apodiktiškai senelei filmų turinį. Senelė nemokėjo skaityti. Berniukas aiškino ekrane pasirodančius užrašus, sunkesnių žodžių reikšmes. Bet labiausiai įstrigo į atmintį motinos pokalbis su jau suaugusiu sūnumi. Žakas prašo: „Važiuok su manimi į Paryžių." Ji atsako: „O, ne, ten šalta. O aš esu per sena. Noriu likti pas mus."
Nuvažiavau į Lurmariną. Masyvi pilis, žemo mūro apjuosta bažnyčia, fone –­ smėlio ir kraujo spalvos namai. Tylus, mėlynas dangus. Netoliese žalias futbolo aikštės skydas. Šiame Provanso miestelyje Luberono kalnų papėdėje Albert'as Camus praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, čia parašė „Pirmąjį žmogų". Dabar čia yra jo vardu pavadinta gatvė, knygyne – „L'Étranger", „La Peste" ir „La Chute". Siaurose gatvelėse šurmulys. Jaunos moterys dviračiais važiuoja produktų pietums. Vyrai skaito laikraščius, snaudžia prie kavinių staliukų. Čia lengva įsigyti paveikslą, raižinį, namą ant kalvos. Lurmarine privalėjau mąstyti apie didžius dalykus. Apie sąžinės vaidmenį, apie Sizifo pralaimėjimą ir laimėjimą. Apie prakeiktą Telemacho gyvenimą (ar jis galėjo būti laimingas?). O tuo tarpu mane žavėjo mėlynas dangus, šviesi ir skaidri spalva. Sijonų šiugždesys, miegas.
Kapinės tuoj už miestelio. Po kojomis gurgžda žvirgždas. Be vargo randame rašytojo kapą. Paprastas, grubiai tašytas akmuo su išraižytu užrašu „Albert Camus 1913–1960". Levandos. „Keista, kad taip linkę postringauti kitomis temomis, esame tokie skurdūs minčių, susijusių su mirtimi, – rašė Camus. – Kas yra mėlis, ką apie jį mąstysi. Tas pats sunkumas ir dėl mirties. Apie mirtį, kaip ir apie spalvas, nepadiskutuosi."

„Zeszyty Literackie", 2008, Nr. 4 (104).

Vygantas Vėjas. „Kikilis“, 2011

 

MIKROSKOPAS

Senelis prisimindavo, kad dėdė paprastai jį aplankydavo per vardadienius. Atnešdavo vengrišką tortą, širdingai šypsodavosi. Paskui kalbėdavosi apie malonius dalykus, skųsdavosi tik oru, kartais gal santvarka, bet tai – jeigu apskritai būdavo –­ veikiau tyliai, beveik mintyse, mirktelint, apsikeičiant reikšmingais žvilgsniais. Dėdė buvo visų mėgstamas, visi žinojo, kad jis daug išgyveno, stengėsi jo be reikalo netrukdyti. Arbata arba kava, sausainiai, tortas, kas naujo pas žmoną, kaip darbe, ar jau apkarpė krūmus.
Po dėdės mirties senelis į šeimos istorijos knygą įdėjo trumpą žinutę: gydytojas, gyveno nuo iki, vedė po karo, vaikų neturėjo. Nuotrauka vaizduoja išvaizdų, skvarbaus žvilgsnio vyrą, pailgo veido su barzda ir aštria nosimi. Neryškios raukšlės ant skruostų prideda jam solidumo, kaktą dengia kruopščiai sušukuoti plaukai. Kostiumuotas, elegantiškas, tikrai galėjo patikti moterims. Mūsų namuose liko jo juodas mikroskopas, per kurio lęšius vaikai mėgino įžvelgti kitokį pasaulį, šiokiadieniais užmirštą, paslaptingą lyg drugelių sapnai.
Kaip tai sužinojome, ne tiek svarbu. Žinome. Ką žinome? Vienoje ataskaitoje galima perskaityti: „Baudžiamojoje operacijoje nevienodais laiko tarpais vykdavo selekcijos. Kiek prisimenu, jas atlikdavo SS gydytojai. Jiems padėdavo lenkas gydytojas kalinys. Jo žodis reikšdavo beveik tiek pat, kiek ir SS gydytojo." Kiti prisimena jį kaip žiaurų žmogų, galėjusį smogti be priežasties, žadinusį baimę. Sako, kad jis reikalavo „besąlygiškos drausmės, neerzinti vokiečių – gerai pažinojo juos nuo savo studijų (Berlyne) laikų – girdi, tik tai padės išsaugoti kalinių gyvybes". Sako, diagnozuodavo ligoniams gripą, o ne šiltinę, kas išgelbėdavo juos nuo mirtinos fenolio injekcijos, suteikdavo šansą išgyventi. Sako, kad turėjo problemų su pūsle. Kai eidavo iš bloko atlikti gamtinio reikalo, spardydavo pakeliui sutiktus gydytojus žydus. Vienas kalinys prisimena: „Vakarais, gulėdami savo patalpoj, matydavome ant gulto priešingoje pusėje gulintį grėsmingą Z., judinantį iš po antklodės išsikišusių kojų pirštus. Tada jis atrodydavo kaip paprastas žmogus."
Po karo jis stojo prieš teismą ir buvo išteisintas. Bandau mąstyti apie jį šiltai. O kad būtų įmanoma pro mikroskopo lęšius įžiūrėti, kas iš tikrųjų slypi žmoguje, ar ant vaistinės svarstyklių pasverti gėrį ir blogį, balta ir juoda. Juk buvo ir daug blogesnių už jį, gal jis išgelbėjo tūkstančius. Ak, kad matyčiau jame tik nuskriaustąjį kalinį didvyrį, nenarstyčiau viso to, nežiūrėčiau į veidrodį...

„Zeszyty Literackie", 2012, Nr. 3 (119).

 

RIO NEGRAS

Dangus virš Barselonos buvo tamsiai mėlynas ir beveik be žvaigždžių. Ketvirto aukšto apartamente susirinko namo gyventojai, kaimynai ir bičiuliai. Ant blyškiai pilkos sienos buvo ištiestas platus ekranas, atspindintis kampe burzgiančio reflektoriaus spindulius. Tas, kas sėdėjo arčiau šviesos pluošto, galėjo įžiūrėti, kad Emanuelės lūpos šiandien padažytos raudonai. Šalia jos stovėjo Emilis baltais ar melsvais marškiniais su elegantiška apykakle, ilgomis rankovėmis. Ant jo piršto žvilgėjo žiedas su antspaudu – giminės atminimas. Jis buvo turtingo verslininko iš Milano sūnus, į Barseloną atvažiavo trumpam, jau kitą dieną ketino grįžti į savo namus prie Todžio. Su Emanuele buvo pažįstamas nuo studijų Italijos sostinėje laikų, kurį laiką net kartu dirbo.
Pažiūrėję kino filmą jiedu išsiruošė pasivaikščioti prie jūros. Emilis buvo geros nuotaikos, ilgai pasakojo apie savo naujus sumanymus ir planus – norėjo atidaryti Romoje firmos filialą ir ieškojo gero architekto. Emanuelė neseniai grįžo iš Brazilijos, kur gaudė piranijas, glostė delfinus. Prie Amazonės matė netoli kranto braidžiusį baltą žirgą ilgais karčiais. Jis buvo lyg vaiduoklis, karžygio siela, vienaragis. Emanuelė ir Emilis dalijosi vienas su kitu savimi, savo patyrimu ir svajonėmis. Kaip tai daro vaikai, stebėjo savo į smėlį grimztančias pėdas. Paskui jis paklausė, ar ji nevažiuotų su juo į Italiją. Jinai neatsakė.
Po dviejų dienų paskambino Emilio brolis iš Todžio. Jis kalbėjo sunkiai, kas akimirką stabčiojo, pamesdavo sakinio seką. Vakar jis nuvažiavo į Emilio namus, pirmiausia vaikštinėjo po parką, nes jam atrodė, kad namai tušti. Kai išgirdo iš vidaus sklindantį triukšmą, pakilo į verandą. Pamatė virtuvėje nuvirtusią kėdę. Emilio kūnas kabojo lyg miltų pilnas maišas.
Brazilijoje Emanuelė keliavo laivu. Paskui ji parodė man nuotrauką, kurioje matėsi, kaip juodas Rio Negro vanduo susisiekia su rusva Amazone. Jų vandenys nesimaišė, plaukė šalia lyg du uždari, skirtingos srovės genami srautai.

„Zeszyty Literackie", 2009, Nr. 3 (107).

Vertė Kazys Uscila

Vygantas Vėjas. „Žvirblis. Ruduo“, 2010

Draugai