Graham GREENE. „Uždraustas filmas“ ir „Sutaupyta diena“

Graham GreeneHenry’s Grahamas Greene’as (1904–1991) – anglų rašytojas, savo kūriniuose nagrinėjęs politikos bei moralės temas, su ironija įamžinęs dvidešimtojo amžiaus baimę ir nesaugumo jausmą. Pasak Michaelo Sheldeno, joks to meto rašytojas neprilygsta Greene’o talentui nagrinėti tamsumos gelmes.
Pradėjęs savo karjerą nemokama stažuote „Nottingham Journal“, vėliau tapo redaktoriaus pavaduotoju „The Times“, laisvalaikiu, būdamas dvidešimt penkerių, Greene’as parašė savo pirmąją knygą. Lietuvių skaitytojui šis autorius pažįstamas iš romanų „Būties esmė“, „Garbės konsulas“, „Komediantai“, „Monsinjoras Kichotas“, „Neišdildoma žymė“ ir „Tykusis amerikietis“. Iš viso, laikydamasis 500 žodžių per dieną darbo grafiko, Greene’as parašė daugiau nei dvidešimt romanų, kelias pjeses, daugybę esė ir apsakymų, per 400 filmų recenzijų, tris kelionių knygas, dvi autobiografijas bei literatūrinę biografiją apie Restauracijos poetą, Ročesterio grafą Johną Wilmotą. Pagal žymiausius Greene’o romanus sukurti filmai.
Apsakymai „Uždraustas filmas“ (1954) ir „Sutaupyta diena“ (1935) paimti iš rinkinio „Twenty–One Stories“ (1954).


– Kiti žmonės moka linksmintis, – pasakė ponia Karter.
– Na, – atsakė jos vyras, – mes matėm...
– Gulintįjį Budą, smaragdinį Budą, plaukiojantį turgų, – tarė ponia Karter. –­ Pavakarieniausime ir trauksime namo miegoti.
– Vakar vakare buvom „Chez Eve“ klube...
– Jei nebūtum su manim, – tarė ponia Karter, – surastum... žinai, apie ką aš čia... kur nueit.
Tikra teisybė, pagalvojo Karteris, apžiūrinėdamas savo žmoną, palinkusią viršum kavos puodelių; jos apyrankės su žiedais žvangėjo kartu su šaukšteliu kavai: ji pasiekė tą amžiaus ribą, kuomet patenkinta moteris yra pačiame žydėjime, tačiau jau su apmaudo raukšlėmis veide. Žiūrėdamas į jos kaklą prisiminė, kaip sudėtinga atrišti virtuvinius siūlus nuo kalakuto. Ar tai mano kaltė, klausė savęs, ar jos, o gal tai – įgimta yda, tam tikras liaukų nepakankamumas, kažkokie paveldėti bruožai? Liūdna, kad jaunas būdamas taip dažnai suklysti ir palaikai šaltumo ženklus išskirtinumu.
– Pažadėjai, jog rūkysim opiumą, – tarė ponia Karter.
– Ne čia, brangioji. Saigone. Čia nepriimtina rūkyti.
– Koks tu neįdomus.
– Tai būtų pačios šlykščiausios juodadarbių skylės. Kaipmat būtum pastebėta. Jie varstytų tave akim, – pasakė ir metė kozirį: – Ten būtų tarakonų.  
– Rasčiau su kuo ir kur nueit, jei neturėčiau šalia vyro.
Jis pabandė su viltimi:
– Japonų striptizo šokėjos...
Tačiau ji žinojo apie jas viską:
– Bjaurios mergšės su papinukais, – atsakė.
Jis darėsi vis irzlesnis. Pagalvojo apie pinigus, kuriuos išleido, kad pasiimtų žmoną kartu ir nuramintų sąžinę, – jis per dažnai palikdavo ją vieną, – tačiau liūdnesnės kompanijos už negeidžiamą moterį nėra. Jis pabandė ramiai išgerti kavą – jam norėjosi nukąsti puodelio kraštą.
– Išliejai savo kavą, – pasakė ponia Karter.
– Kaip gaila.
Jis staiga pakilo ir tarė:  
– Gerai, sugalvosiu ką nors. Lik čia. Pasistenk nebūti šokiruota, – pasakė palinkęs virš stalo. – Pati prisiprašei.
– Nemanau, kad tai aš paprastai būnu šokiruota, – pasakė ponia Karter, šykščiai šypsodamasi.
Karteris išėjo iš viešbučio ir nužingsniavo Naujojo kelio link. Kažkur iš šono atsirado vaikiščias ir paklausė:
– Mergaitės?
– Man užtenka savos moters, – niūriai atsakė Karteris.
– Berniuko?
– Ne, dėkui.
– Prancūziškų filmų?
Karteris stabtelėjo.
– Kiek nori?
Jie stovėjo nudrengtos gatvės užkampy ir gan ilgai ginčijosi dėl kainos. Įskaičiavus taksi, gidą ir filmus, viskas kainuos gerus aštuonis svarus, bet verta, mąstė Karteris, jei tai amžiams užčiaups jai gerklę, zyziančią „nusivesti ją kur nors“. Jis grįžo atgal pasiimti ponios Karter.
Jie važiavo ilgai ir sustojo prie tilto per kanalą – prie tamsaus skersgatvio, pritvinkusio neaiškių kvapų. Gidas tarė:
– Sekite man iš paskos.
Ponia Karter palietė Karterio ranką.
– Tai saugu? – paklausė.
– Iš kur man žinot? – atsakė šis, suakmenėdamas nuo jos prisilietimo.
Jie ėjo patamsy maždaug penkiasdešimt metrų ir sustojo prie bambukų tvoros. Gidas keliskart pabeldė. Juos priėmė į mažytį, negrįstą kiemą ir medinę pašiūrę. Kažkokia būtybė, tikriausiai žmogiškoji, buvo dulkinama tamsoje po tinkleliu nuo moskitų. Šeimininkas palydėjo juos į ankštą, troškų kambarėlį su dviem tvirtom kėdėm ir karaliaus portretu. Ekranas buvo didelės knygos dydžio.
Pirmasis filmas buvo keistai nemalonus ir rodė, kaip senyvas vyriškis atjaunėja dviejų masažisčių blondinių rankose. Iš moterų šukuosenų buvo aišku, kad nufilmuota prieš kokį dvidešimtmetį. Kino juosta sukosi, paskui tarkštelėjusi sustojo. Visą tą laiką Karteris su žmona sėdėjo vienodai susigėdę.
– Nelabai koks, – pasakė Karteris, lyg būtų žinovas.
– Tai štai ką jie vadina uždrausta juosta, – pasakė misis Karter. – Šlykštu ir nejaudina.
Prasidėjo antrasis filmas.
Šitame buvo labai mažai veiksmo. Jaunas vyras – jo veido nesimatė dėl ano laikmečio skrybėlės – susirado gatvėje merginą (moteriška skrybėlaitė slėpė ją tarsi ant mėsos uždėtas dangtis) ir jie parėjo į jos kambarį. Aktoriai buvo jauni: filmas kažkuo žavėjo ir jaudino. Merginai nusiėmus skrybėlaitę, Karteris pagalvojo – pažįstu šį veidą, – ir prisiminimai, buvę palaidoti daugiau nei ketvirtį šimtmečio, atgijo. Pokalbis telefonu, tuometinio žurnalo mergaitė ant dvigulės lovos... Mergina nusirengė, labai kruopščiai sulankstydama savo drabužius; pasilenkė pataisyti lovos, pasirodydama kamerai ir jaunuoliui; šis buvo nusukęs galvą šalin. Paskiau ji padėjo nusirengti jam. Tik tada Karteris prisiminė – tą savotišką nerūpestingumą patvirtino apgamas ant jaunuolio peties.
Ponia Karter sujudo kėdėje.
– Man įdomu, kaip jie suranda aktorių, – pasakė kimiu balsu.
– Prostitutė, – atsakė jis. – Šiek tiek vulgaru, ar ne? Gal jau eikime? – paragino laukdamas, kada vaikinas atsisuks. Lovoje mergina atsiklaupė ant kelių ir apkabino jaunuolį aplink juosmenį – jai negalėjo būti daugiau dvidešimties. Ne, jis suskaičiavo: dvidešimt vieneri.
– Niekur neisim, – tarė ponia Karter. –­ Užmokėjom, – ji padėjo sausą, karštą ranką ant Karterio kelio.
– Esu tikras, kad rastume geresnę vietelę nei ši.
– Ne.
Jaunuolis atsigulė ant nugaros ir mergina akimirkai paliko jį vieną. Trumpam, lyg netyčia, jis žvilgtelėjo į kamerą. Ponia Karter ranka ant Karterio kelio suvirpėjo.
– Dieve švenčiausias, – tarė ji, – juk tai tu.
– Tai buvau aš, – tarė Karteris, – prieš trisdešimt metų.
Mergina keberiojosi atgal į lovą.
– Kaip šlykštu, – pasakė ponia Karter.
– Nepamenu, kad būtų buvę šlykštu, –­ atsakė Karteris.
– Tikriausiai žiūrėdami abu smaginotės.
– Ne, nesu jo matęs.
– Kam tai darei? Negaliu į tave žiūrėti. Kokia gėda.
– Prašiau eiti lauk.
– Ar jie tau užmokėjo?
– Jie užmokėjo jai. Penkiasdešimt svarų. Jai baisiai reikėjo tų pinigų.
– O tu pasilinksminai už dyką?
– Taip.
– Jei būčiau žinojus, nebūčiau už tavęs tekėjus. Nė už ką.
– Buvo praėję jau daug metų.
– Vis dar neatsakei kodėl. Ar neturi jokio pasiaiškinimo?
Ji nutilo. Jis žinojo, kad ji žiūrėjo, palinkusi priekin, įsijautusi į tą daugiau nei dvidešimt penkerių metų senumo orgazminį karštį. Karteris tarė:
– Tik taip galėjau jai padėti. Ji niekuomet nebuvo tokiuose vaidinusi. Jai reikėjo draugo.
– Draugo, – tarė ponia Karter.
– Aš ją mylėjau.
– Kaip galima mylėti kekšę.
– Dar ir kaip galima. Gali būti tuo tikra.
– Tikriausiai stovėjai dėl jos eilėje.
– Viską suvulgarini, – tarė Karteris.
– Kas jai nutiko?
– Ji dingo. Jos visada dingsta.
Mergina pasilenkė virš jaunuolio kūno ir išjungė šviesą. Tai buvo filmo pabaiga.
– Kitą savaitę turėsiu naujų, – žemai nusilenkdamas pasakė tailandietis.
Jie nusekė paskui savo gidą tamsiu skersgatviu atgal prie taksi. Važiuojant, ponia Karter paklausė:
– Koks buvo jos vardas?
– Neprisimenu, – meluoti buvo lengviausia.
Pasukus į Naująjį kelią, ji vėl pertraukė savo karčią tylą.
– Kaip tu galėjai taip nusiristi... Tai toks pažeminimas. Įsivaizduok, jei tavo pažįstami – iš verslo – tave atpažintų.
– Žmonės nesigiria matę tokius dalykus. Šiaip ar taip, tais laikais neužsiėmiau verslu.
– Ar nesi graužęsis dėl to filmo?
– Nemanau, kad prisiminiau jį nors kartą per trisdešimt metų.
– Kiek laiko ją pažinojai?
– Tikriausiai kokius dvylika mėnesių.
– Dabar turėtų būti tikrai bjauri, jei vis dar gyva. Pagaliau net ir anuomet buvo palaida mergšė.
– Mano nuomone ji buvo žavinga, – tarė Karteris.  
Jie lipo aukštyn tylėdami. Jis nuėjo tiesiai į vonią ir užsirakino duris. Moskitai spietėsi aplink lempą ir didįjį stiklainį su vandeniu. Nusirengdamas jis probėgšmais nužvelgė save mažame veidrodėlyje; trisdešimt metų nepraėjo be pėdsakų: jis jautėsi aptukęs ir senstantis. Pagalvojo: duok Dieve, kad ji numirtų. Prašau, Dieve, sakė jis, numarink ją. Kai sugrįšiu ten, vėl pasipils priekaištai.
Tačiau jam grįžus ponia Karter stovėjo prie veidrodžio. Ji buvo pusnuogė. Jos liesos, nuogos kojos priminė jam žuvies tykantį garnį. Ji priėjo artyn ir apsivijo jį rankomis: apyrankė su žiedu tarkštelėjo jam į petį. Tarė:
– Pamiršau, koks buvai gražus.
– Atleisk. Visi keičiamės.
– Ne tai turėjau omeny. Man patinki toks, koks esi.
Ji buvo sausa, karšta ir nepasotinama. „Tęsk, – sakė, – tęsk“, – o tada sukliko tarsi įpykęs ir įžeistas paukštukas. Po visko tarė: „Jau metai, kaip to nebuvo“, – ir susijaudinus čiauškėjo jam prie šono gerą ilgą pusvalandį. Karteris gulėjo tamsoje tylus, graužiamas vienatvės ir kaltės. Jautėsi, lyg tą naktį būtų išdavęs vienintelę kada nors mylėtą moterį.

Niko Pirosmani. „Ortačalo gražuolė“ (diptiko dalis)

SUTAUPYTA DIENA

Laikiausi arti jo tarsi šešėlis, kaip žmonės įpratę sakyti. Nors tai absurdiška. Joks aš ne šešėlis. Gali mane jausti, liesti, girdėti, užuosti. Aš – Robinzonas. Tačiau sėdėdavau prie staliuko šalimais, sekdavau gatvėmis, atsilikęs kokiais dvidešimčia metrų. Kai jis lipdavo laiptais aukštyn, aš laukdavau apačioj, o kai jis nusileisdavo, aš išeidavau pirmas ir sustodavau už kampo. Ta prasme aš tikrai buvau tarsi šešėlis – tai prieš jį, tai už jo.
Kas jis? Taip ir nesužinojau jo vardo. Jis buvo žemas, niekuo neišsiskiriančios išvaizdos ir nešiodavosi skėtį; dėvėjo katiliuką ir mūvėjo rudas pirštinaites. Tačiau jis man buvo svarbus štai kuo: jis turėjo kažką, ko aš neapsakomai, iki pamišimo troškau. Tai buvo po jo rūbais, galbūt jo pinigų kapšelyje, piniginėje, o gal tabalavo jam prie pat odos. Kas žino, kokie sukti gali būti mažiausiai iš kitų išsiskiriantys žmonės? Chirurgai geba atlikti įmantriausius įsodinimus. Galbūt jis nešiojosi tai net arčiau širdies nei odos.
Kas tai? Taip ir nesužinojau. Galiu tik nuspėti, kaip ir jo vardą, kai vadinu jį Džonsu, Daglasu, Velsu, Kenbiu ar Foveringėjumi. Kartą restorane tyliai ištariau savo sriubai: „Foveringėjus“, ir man pasirodė, jog jis, pakėlęs galvą, apsidairė aplink. Nežinau.
Nežinoti nieko: nei jo vardo, nei ką jis turėjo, nei kodėl to taip troškau, nei kodėl jį sekiau  ̶  štai kas yra siaubas, nuo kurio negaliu pabėgti
Kai tik pasiekėme geležinkelio tiltą, apačioje  jis sutiko draugą. Vėl nevadinu daiktų tikraisiais vardais. Pakentėkit. Stengiuosi būti tikslus. Meldžiu Dievą, kad būčiau tikslus. Viskas, ko šiam pasauly trokštu, yra žinoti. Taigi, kai sakau, jog jis sutiko draugą, nežinau, ar jis buvo jo draugas, žinau tik tai, jog jis pasisveikino su juo iš pažiūros labai maloniai. Draugas paklausė jo:
– Kada išvyksti?
Jis atsakė:
– Antrą, iš Doverio.
Galite būti tikri: pačiupinėjau kišenėje, kad įsitikinčiau, jog bilietas niekur nedingo.
Tuomet jo draugas tarė:
– Jei skristum, sutaupytum dieną.
Jis linktelėjo, sutiko, velniai nematė to bilieto, jis sutaupys dieną.
Klausiu jūsų: ką išsaugota diena reiškia jam ar jums? Diena išsaugota nuo ko? Ir kam? Užuot praleidęs dieną kelionėje, diena anksčiau pamatysi savo draugą, tačiau negali pasilikti pas jį amžiams, keliausi namo dvidešimt keturiom valandom anksčiau, ir viskas. Sakai, skrisi namo ir vėl išsaugosi dieną? Nuo ko ir kam? Pradėsi darbą diena anksčiau, bet juk negali dirbti amžinai. Vadinasi tiesiog turėsi baigti darbą dieną prieš. O tada kas? Negali mirti diena anksčiau. Taigi tikriausiai suprasi, kaip neapdairu buvo išsaugoti dieną, kai susivoksi negalintis pabėgti nuo tų dvidešimt keturių valandų, kurias taip stropiai sutaupei. Gali jas vis pastumti į priekį, tačiau kada nors turėsi jas išgyventi, ir galbūt tuomet imsi gailėtis, nepraleidęs jų kad ir traukinyje iš Ostendės.
Tačiau ši mintis niekuomet jo neaplankė. Jis tarė:
– Taip, teisybė. Taip sutaupyčiau dieną. Skrisiu lėktuvu.
Tuomet nedaug trūko, kad būčiau jį užkalbinęs. Tai savanaudiškumas žmogaus. Juk ta diena, kurią jis manėsi išsaugojęs ir kuri tikriausiai taps jo pragaištimi po daug daug metų, dabar buvo mano pragaištis. Aš juk su nekantrumu laukiau tos ilgos kelionės traukiniu vienoje kupė. Buvo žiema, traukinys būtų buvęs beveik tuščias ir sėkmės atveju būtume buvę visai vieni. Buvau viską suplanavęs. Būčiau su juo pasikalbėjęs. Kadangi apie jį nieko nežinojau, būčiau pradėjęs kaip paprastai nuo klausimo apie langą – gal galiu jį šiek tiek pakelti ar nuleisti. Taip jis suprastų, kad šnekame ta pačia kalba ir galbūt būtų tikrai nusiteikęs pokalbiui, pasijusdamas svečioje šalyje tarsi namie; būtų dėkingas už bet kokią mano suteiktą pagalbą, verčiant vieną kitą žodį.
Žinoma, niekuomet nepuoselėjau minties, kad vien pokalbio bus gana. Sužinočiau apie jį daug dalykų, tačiau buvau įsitikinęs, kad turėčiau jį nužudyti dar prieš sužinodamas viską. Būčiau jį nužudęs, manyčiau, naktį, tarp dviejų, labiausiai vienas nuo kito nutolusių sustojimų, po to, kai muitinės pareigūnai patikrintų mūsų lagaminus, o ant pasų ties pasieniu būtų uždėti antspaudai, po to, kai mes užtrauktume užuolaidas ir užgesintume šviesą. Net buvau suplanavęs, ką veiksiu su jo kūnu, su katiliuku, skėčiu ir rudomis pirštinaitėmis, bet tik tuomet, jei tai būtų neišvengiama, tik jei nebūtų kokio kito būdo išgauti iš jo tai, ko troškau. Aš švelnus padaras, manęs greitai nesupykdysi.
Tačiau jis jau pasirinko keliauti lėktuvu ir aš nieko negalėjau pakeisti. Sekiau jam iš paskos, savaime suprantama, sėdėjau už jo, stebėjau, kaip jis drebėjo per savo pirmąjį skrydį, kaip jis ilgam vengė pažvelgti į jūrą apačioje, kaip jis laikė savo katiliuką ant kelių, kaip trumpam žaktelėjo, kai pilkas, it malūno, lėktuvo sparnas pakrypo į viršų, o namai atsistojo tarsi ant keteros. Tikiu, kad buvo akimirkų, kai jis gailėjosi sutaupęs dieną.
Iš lėktuvo išlipome drauge ir jis turėjo šiokių tokių nesklandumų su muitinės tarnyba. Aš pavertėjavau jam. Jis susidomėjęs nužvelgė mane ir tarė: „Ačiū“. Jis buvo – ir vėl kalbu lyg žinąs, nors apie viską sprendžiu vien iš jo manieros bei pokalbio – gero būdo kvėša, bet tikiu, kad minutėlei jam pasirodžiau įtartinas, jis pamanė kažkur mane matęs – metro, autobuse, viešosiose pirtyse, po geležinkelio tiltu, ant daugybės laiptų. Paklausiau jo, kiek valandų. Jis atsakė: „Čia laikrodį reikia pasukti valandą atgal“, ir nušvito, idiotiškai džiaugdamasis, mat sutaupė ne tik dieną, bet ir valandą.
Išlenkiau su juo bokalą, ir ne vieną. Jis buvo perdėtai dėkingas man už pagalbą. Vienam bare gėriau su juo alų, kitam džiną, o dar kitam jis primygtinai reikalavo padėti jam įveikti butelį vyno. Laikinai tapome draugais. Pajutau jam didesnį prieraišumą nei kad esu jautęs bet kuriam iš savo pažįstamų, nes, kaip ir meilėje tarp vyro ir moters, mano jausmus iš dalies lėmė smalsumas. Pasakiau jam, kad esu Robinzonas; jis kaip ir turėjo duoti man savo vizitinę, bet kol jos ieškojo, išgėrė dar vieną taurę vyno ir jam tai išgaravo iš galvos. Abu buvome šiek tiek įkaušę. Netrukus ėmiau jį vadinti Foveringėjum. Jis nė sykio man nepaprieštaravo ir tai puikiausiai galėjo būti jo vardas, bet dar lyg pamenu be pataisymo vadinęs jį Daglasu, Velsu ir Kenbiu. Jis buvo labai dosnus ir man buvo lengva su juo kalbėti; kvėšos dažniausiai puikūs kompanionai. Pasakiau jam, kad man buvo striuka, ir jis pasiūlė man pinigų. Jis negalėjo perprasti, ko norėjau.
Pasakiau:
– Sutaupei dieną. Niekas netrukdo tau šiąnakt nueiti su manim į vieną puikią vietą.
Jis tarė:
– Šįvakar turiu išvykti traukiniu.
Jis pasakė man miesto pavadinimą ir nenustebo, kai pasakiau vykstantis ten pat.
Visą tą vakarą kartu gėrėme ir kartu patraukėme į stotį. Planavau, jei prireiks, jį nužudyti. Draugiškai pagalvojau, kad galbūt man pavyks jį apsaugoti nuo išsaugotos dienos. Tačiau tai buvo nedidukas vietinis traukinys; jis pūškavo nuo stoties prie stoties, ir kiekvienoje stotelėje vieni žmonės išlipdavo ir įlipdavo kiti. Jis norėjo keliauti tik trečiąja klase ir vagonas niekuomet nebuvo tuščias. Nemokėdamas nė  žodžio vietine kalba, jis paprasčiausiai susisuko kampe į kamuoliuką ir užmigo. Aš likau budėti ir turėjau klausytis varginančių, bjaurių paskalų: tarnaitės, apkalbančios savo šeimininkę, valstietės, pasakojančios apie tos dienos turgų, kareivio, šnekančio apie bažnyčią, bei vyro –­ mano manymu, siuvėjo – kalbų apie svetimoteriavimą, spragšius ir trijų metų senumo derlių.
Buvo antra ryto, kai pasiekėme kelionės tikslą. Palydėjau jį iki namo, kuriame gyveno jo draugai. Namas buvo gana arti stoties, tad neturėjau laiko nei sugalvoti plano, nei jo įvykdyti. Vartai į sodą buvo atidaryti ir jis pakvietė mane vidun. Pasakiau ne, eisiu į viešbutį. Jis patikino, kad jo draugams būtų vienas malonumas apnakvindinti mane likusiai nakties daliai, bet atsisakiau. Pirmojo aukšto kambaryje degė šviesos ir užuolaidos buvo neužtrauktos. Kėdėje prie didelės krosnies miegojo vyras, o ant padėklo stovėjo stiklinės, grafinas viskio, du buteliai alaus ir ilgas, siauras butelis Reino vyno. Aš atsitraukiau, o jis įėjo vidun ir kambarys kaipmat prigužėjo žmonių. Mačiau jų žvilgsniuose ir judesiuose, koks jis laukiamas. Ten buvo moteris su chalatu ir mergaitė, sėdinti prisitraukusi liesus kelius prie smakro, ir trys vyrai – du iš jų pagyvenę. Jie neužtraukė užuolaidų, nors jis tikrai turėjo suprasti, jog yra stebimas. Sodas buvo įšalęs; žiemos gėlynai aptraukti piktžolių. Uždėjau ranką ant kažkokio dygaus krūmo. Lyg tyčia jie rodė savo neišskiriamumą bei draugystę. Manasis draugas – vadinu jį savo draugu, bet iš tikrųjų jis buvo ne daugiau negu pažįstamas, draugas tik kol buvome apgirtę – sėdėjo pačiame viduryje ir pagal jo judančias lūpas galiu pasakyti, kad jis pasakojo jiems apie dalykus, kurių niekuomet nesakė man. Vienąsyk tariausi pamatęs, kaip jo lūpos sako: „Sutaupiau dieną.“ Jis atrodė laimingas, gero būdo kvėša. Negalėjau ilgai iškęsti to vaizdo. Kas per įžūlumas taip rodytis prieš mane. Nuo tos akimirkos nesilioviau melstis, kad ta diena, kurią jis išsaugojo, nusikeltų vis tolyn ir tolyn, kad galiausiai jis turėtų ištverti jos aštuoniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus sekundžių. Tada, kai jam jų labiausiai reikės, kai jis seks ką nors kaip, kad aš jį. Būdamas arti tarsi šešėlis, kaip žmonės įpratę sakyti. Ir turės sustoti, kaip kad turėjau aš. Kad save įtikintų: gali mane užuosti, paliesti, girdėti, aš ne šešėlis; aš Foveringėjus, Velsas, Kenbis, aš – Robinzonas.

Iš anglų kalbos vertė KAMILĖ VAUPŠAITĖ


Versta iš: Graham Greene. „Twenty-One Stories“ („The Blue Film“, „A Day Saved“).   ̶  Vintage, London, 2009.