Gregory Corso. Santuoka

Gregory Corso (1930–2001) – bitnikų kartos poetas ir menininkas. Šešiolikmetė motina paliko jį vos pagimdžiusi ir didžiąją dalį vaikystės Gregory praleido našlaičių prieglaudose. Vėliau kurį laiką gyveno su tėvu, bet nuo jo pabėgo ir ilgą laiką valkatavo Niujorko gatvėse, sėdėjo kalėjime, buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. 17 metų buvo pasodintas 3 metams už vagystę. Likimo ironija: jis pakliuvo į kamerą, kurioje prieš tai sėdėjo garsus mafiozas Laimingasis Lučianas (Lucky Luciano) – todėl kameroje buvo lempa, skirta skaityti, o pačiam kalėjimui mafiozas paliko turtingą ir įvairią biblioteką. G. Corso puolė godžiai skaityti: antikinę literatūrą, poeziją. Mėgino rašyti pats. 1950 m. buvo paleistas iš kalėjimo, susipažino su Allenu Ginsbergu, Williamu S. Burroughsu, Jacku Kerouacu ir kitais. 1955 m. pasirodė jo pirmoji knyga (kuriai pinigus sumetė Harvardo universiteto studentai). 1957 m. pirmasis iš bitnikų atsidūrė Paryžiuje, vėliau Amsterdame. Išleido 15 poezijos knygų. Nors oficialiai garsiausiais bitnikų poetais laikomi A. Ginsbergas ir L. Ferlinghetti, G. Corso nedaug jiems nusileidžia, nors ir daug padrikesnis.

Nepaisant sunkios jaunystės, G. Corso garsėjo kaip sarkastiškas ir linksmas chuliganas, nuolat skendintis skolose. Savo eilėraščiuose bandė jungti tradicinę poeziją su asmenine gatvės patirtimi, todėl kritikų buvo vadinamas „tarpuvarčių Šeliu“.

Vertėjas

 Ugnės Žilytės piešinys

Ar vesti man? Ir tapti kaip visi?
Priblokšt merginą kaimynystėj aksomine striuke ir skrybėle dabitos?
Ir vaikščioti su ja ne į kiną, į kapines
Pasakot apie vilkolakius, vonias, klarnetus dviliežuvius
Tada jos geisti, ją bučiuoti, imtis kitų įžanginių švelnybių
O ji vis skuba ir aš suprantu kodėl
Nepykstu sakydamas: Turi pajusti! Jausti – taip nuostabu!
Tik apkabinu, atsiremiu į seną pakrypusį antkapį
Ir kiaurą naktį siūlau jai žvaigždynus danguje.

Kai ji atsiveda mane susipažinti su tėvais
Susikausčiusį, pagaliau sušukuotą, prismaugtą kaklaraiščio
Ar turėčiau sėdėt kelius suspaudęs ant jų prašmatnios sofos
Ir nedrįsti paklausti: Kur čia tualetas?
Kaip daugiau pasijusti tuo, kuo nesu
Tarsi fantastiniuose serialuose –
O kaip siaubinga turėtų būti jaunuoliui
Pasodintam priešais tėvus, jiems galvojant:
Mes matom jį pirmąkart! Jis išsiveš mūsų Merę Lu!
Po arbatos su namie keptais sausainiais jie paklaus: O kaip jūs užsidirbat pragyvenimui?
Prisipažint? Kažin ar jiems patiks?
Kažin ar jie sakys: Tuokitės, puiku, prarandam dukterį
Bet gaunam sūnų
Ar tada galėsiu paklausti: Kur tualetas?

O Dieve, o vestuvės! Visa jos šeima ir draugai
O mano – saujelė barzdotų valkatų
Tik ir galvojančių, kaip prisilupti ir prisiėsti –
O kunigas! Pasižiūrės į mane kaip į nuosmauką
Ir paklaus: Ar imate šią moterį į savo teisėtas žmonas?
O aš virpu, ką sakyti, sakyk: Sutinku
Bučiuoju nuotaką, visi seni gašlūnai ploja man per nugarą
Dabar ji tavo, vaikine! Cha cha cha!
O jų akyse atsispindi nešvankus medaus mėnuo –

Vėliau – kvailas barstymas ryžiais, skardinių žvangėjimas, mėtomi batai
Niagaros kriokliai! Mūsų minios! Vyrai! Žmonos! Gėlės! Saldumynai!
Visi skuba į jaukius viešbutukus
Visi šiąnakt darys tą patį
Abejingas administratorius viską žino iš anksto
Vestibiulyje nuobodžiaujantys žino viską
Švilpaujantis liftininkas žino
Mirksintis pasiuntinukas žino
Visi žino! Ir man jau nieko nepavyks!
Nemiegu visą naktį! Šaukiu tam administratoriui
Tiesiai į veidą: Atsisakau medaus mėnesio! Atsisakau!
Blaškausi po neaprėpiamą numerį
Šaukdamas: Radijo viduriai! Katės semtuvėlis!
O, aš gyvenčiau Niagaroj amžinai! Tamsiame urve už krioklių
Sėdėčiau ten – Pamišęs Naujavedys ir regzčiau būdus, kaip išardyti santuokas
Dievo bausmė už dvipatystę, skyrybų šventasis –

Tačiau turiu vesti, turiu tapti toks kaip visi
Kaip malonu būtų grįžti namo pas žmoną
Ir atsisėsti prie židinio, o ji suktųs virtuvėje
Pasirišus prijuostę jauna ir miela, kupina būsimos
Motinystės laukimo; jai prisvyla jautienos kepsnys
Ji atbėga raudodama, o aš atsistoju iš didžiulio šeimos galvos krėslo
Šaukdamas: Kalėdiniai dantys! Švytintis protas! Apkurtęs obuolys!
Dieve, koks būčiau vyras! Taip, man verta vesti!
Juk taip smagu! Įsibrauti, pavyzdžiui, naktį į pono Džounso namus
Ir paslėpti jo golfo lazdas po senom norvegiškom knygom
Arba pakabint ant žoliapjovės Rembo portretą
Ar taitietiškais pašto ženklais apklijuot visą tvorą
Arba sučiupti ponią Kaindhed, atėjusią rinkti įnašų
Bendruomenės reikmėms ir jai pareikšti: Dangus pilnas grėsmingų ženklų!
O kai ateis meras mano balso, rinkimuose jam pasakyti:
Kada jūs baigsit žudyti banginius, vaikinai?
O pienininkui palikt raštelį butelyje:
Pingvinų dulkės, atneškit man pingvinų dulkių, aš trokštu pingvinų dulkių –

O jeigu vesiu, atsidursiu Konektikute tarp sniegynų
Ir ji, pagimdžius vaiką, o aš naktim neišsimiegojęs, nusikalęs
Prispaudęs kaktą prie lango, praeitis negrįžtamai pražuvus
Banalių aplinkybių vergas, virpantis padaras
Sulinkęs nuo atsakomybės, ne nuo šakelės ar romėniškų monetų sriubos
O kaip tai bus nuobodu!
Iškeisiu viską į čiulptuką, guminį Tacitą
Barškutį iš sudaužytų Bacho plokštelių
Pakabinsiu virš lopšio dela Frančeską
Ant seilinuko graikų abėcėlę išsiuvinėsiu
Ir iš kaladėlių Partenoną pastatysiu

Ne, vargu ar būsiu toks tėvas
Nebus nei kaimo, nei sniegų, nei lango, kuris guodžia
Tik dvokiantis tvankus Niujorkas
Septintas aukštas, tarakonai ir žiurkės, šnarančios už sienų
Nutukusios žmonos klyksmas skutant bulves: Susirask darbą!
Penkios snarglėtos išperos, dievinančios Betmeną
Ir bedantės susivėlusios kaimynės
Kaip raganos iš juodųjų mišių
Vaikštančios į svečius žiūrėti televizoriaus
Šeimininkas vėl reikalauja nuomos
Bakalėja Sveikatos draudimas Dujos ir Kolumbijos apygardos
Elektros kompanijos riteriai
Neįmanoma prigulti ir pasvajoti – sapnuojas telefonų kruša
Vaiduokliškos stotelės
Ne, aš nevesiu, niekada nevesiu!
Tačiau įsivaizduokim, kad susituokiau su labai gražia rafinuota dama
Aukšta pablyškusia, elegantiška juoda suknele ir ilgomis juodomis pirštinaitėmis
Vienoje rankoje – cigaretė kandiklyje, kitoje – kokteilis
Ir gyvename mes mansardoje su didžiuliu langu
Pro kurį matosi visas Niujorkas, o kai giedra, ir dar toliau
Ne, neįsivaizduoju savęs tokiam maloniam vedybiniam kalėjime –

Pala, o kaipgi meilė? Meilę pamiršau
Juk nesu jai visai negabus
Tik kad ji man visad atrodė tokia nereikalinga lyg nukleipti batai
Niekada nenorėjau vesti merginos, panašios į mamą
O Ingrid Bergman, deja, ne mano nosiai
Ir vyrais aš nesidomiu ir –
Tačiau juk turi būt kas nors!
Nes kitaip sukaks man šešiasdešimt, o aš vis dar nevedęs
Vienišas viengungiškam bute, apatiniai pageltę nuo myžalų
O visi aplinkui vedę! Visi pasauly vedę, išskyrus mane!

Ak, visgi galvoju, jei jau moteris įmanoma kaip ir aš pats įmanomas
Tai ir vedybos gali būti įmanomos –
Kaip ji išsipuošus amžina nekaltybe laukia arabų princo
Taip ir aš lauksiu, tas, kuriam neduota nei dviejų tūkstančių metų
Nei gaivinančios vonios.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas