1985-ųjų gegužės 4 d. Pakuojuosi daiktus trumpai kelionei į Niujorką aptarti knygą apie kates su Brionu¹. Svetainėje, kur trinasi katės, Trispalvė Džeinė maitina juodą kačiuką. Paimu savo kelioninį lagaminą. Jis atrodo sunkus. Pažiūriu į vidų. Ten dar keturi jos katinėliai.

„Pasirūpink mano mažyliais. Pasiimk drauge, kur bekeliautum.“

 

Renkuosi kačių maistą gyvūnų parduotuvėje „Dilono“ prekybos centre ir sutinku seną moterį. Regis, jos katės neėda jokio kačių maisto su žuvimi. Pasakau, kad manieji atvirkščiai. Jiems labiau patinka „Lašišiniai pietūs“ arba „Žuvies vakarienė“.

– Ką gi, – atsako ji, – su jais tikrai miela.

Ką ši moteris darytų dėl savo bičiulių, jei nebūtų „Dilono“ ir gyvūnų parduotuvės? Ką aš? Paprasčiausiai neištverčiau matydamas savo katinėlius alkanus.

Mąstydamas apie ankstyvą paauglystę, prisimenu nuolat sugrįžtantį pojūtį, kad prie krūtinės glaudžiu kažkokį gyvūną. Jis nedidelis, maždaug kaip katė. Tai ne žmogutis, bet ir ne gyvūnas. Nevisiškai taip. Jis pusiau gyvūnas, pusiau kažkas kitas. Galiu prisiminti įvykį namie, Price gatvėje. Man dvylika arba trylika. Svarstau, kas tai... Voverė?.. Ne visai taip. Neįžiūriu. Nežinau, ko jam reikia. Žinau, kad jis manimi visiškai pasitiki.

Gerokai vėliau sužinojau, kad atlieku Saugotojo vaidmenį. Turiu sukurti ir išauginti padarą, kuris yra katės, žmogaus ir kažko, ko dar negalim įsivaizduoti, hibridas. Tas neįsivaizduojamas galėtų gimti iš tokios sąjungos, kokios nebuvo milijonus metų.

Per pastaruosius kelerius metus tapau didelis kačių mylėtojas. Dabar tą padarą nesunkiai atpažįstu – tai katės dvasia, artimas draugas. Jis tikrai turi katės, taip pat ir kitų gyvūnų bruožų: skraidančios lapės, galago, sklandančio lemūro su milžiniškomis geltonomis akimis, šis gyvena medžiuose, o ant žemės yra bejėgis, riestauodegio lemūro, pelinio lemūro, sabalo, meškėno, audinės, ūdros, skunko, smėlinės lapės.

Prieš penkiolika metų sapnavau, kaip valu ir kabliuku sugavau baltą katiną. Kažkodėl ruošiausi tą padarą nurašyti ir išmesti. Bet jis trynėsi į mane ir gailiai miaukė.

Po to, kai priglaudžiau Ruskį, sapnai su katėmis tapo dažni ir ryškūs. Dažnai sapnuoju, kad Ruskis užšoka ant mano lovos. Žinoma, taip kartais ir atsitinka. O Flečas yra nuolatinis svečias. Jis užšoka ant lovos, glaustosi ir murkia taip garsiai, kad negaliu miegoti.

Mirusiųjų Žemė... Verdančių srutų dvokas, akmens anglių dujos ir deganti plastmasė... Naftos dėmės... Linksmieji kalneliai ir apžvalgos ratai, apaugę vešliomis piktžolėmis bei vijokliais. Nerandu Ruskio. Šaukiu jį vardu... Ruski! Ruski! Ruski!

Didelis liūdesys ir bloga nuojauta.

„Nereikėjo jo čia atvesti!“

Pabundu, veidu srūva ašaros.

Praėjusią naktį sapnavau katę labai ilgu kaklu ir blyškiu peršviečiamu kūnu, panašiu į embriono. Apkabinau ją. Nežinau, nei ko jai reikia, nei kaip duoti tai, ko reikia. Dar vienas sapnas prieš daugelį metų. Vaikas, kurio akys stirkso ant stiebelių. Labai mažas, bet gali vaikščioti ir šnekėti.

– Nenori manęs?

Vėlgi nežinau, kaip pasirūpinti vaiku. Bet aš pasiryžęs saugoti jį ir maitinti bet kokia kaina! Saugotojas turi globoti hibridus ir mutantus, kol jie maži ir pažeidžiami.

Faktas, kad katės pirmiausiai buvo prijaukintos Egipte. Egiptiečiai kaupdavo javų atsargas, kurios pritraukdavo graužikus. Šie – kates. (Nėra įrodymų, kad taip nutiko majams. Nors jų regio­ne veisėsi keletas laukinių kačių rūšių.) Nemanau, jog tai tikslūs duomenys. Tai tikrai ne visa istorija. Katės iš pradžių nebuvo peliautojos. Graužikų populiaciją geriausiai mažina žebenkštys, gyvatės ir šunys. Mano nuomone, katės atsirado kaip dvasiniai palydovai, artimi draugai ir jų vaidmuo niekada nesikeitė.

Šunys atsirado kaip sargai. Tokia jų pagrindinė funkcija ir nūdienos fermose bei kaimuose. Jie, kaip medžiotojai ir saugotojai, praneša apie atvykėlius. Todėl šunys ir nekenčia kačių. „Tik pažiūrėkite, kokias paslaugas teikiame. O katės tik šlaistosi ir murkia. Argi jos gerai gaudo žiurkes? Katei reikia pusvalandžio nudėti pelę. Katės tik murkia ir atitraukia Šeimininko dėmesį nuo mano sąžiningo, šūdą ėdančio snukio. Blogiausia –­ jos neskiria blogo nuo gero.“

Katė nesiūlo paslaugų. Katė siūlo save. Aišku, ji nori globos ir pastogės. Dykai meilės negausi. Kaip ir visi tyri padarai, katės praktiškos. Jei nori suprasti senovinį klausimą, užduok jį šiais laikais. Kai sutikau Ruskį ir tapau kačių žmogumi, buvo atgaivintas ryšys tarp pirmų naminių kačių ir jų globėjų žmonių.

Pamąstykite, kokia laukinių kačių įvairovė. Daugelis jų – naminės katės dydžio, kitos gerokai didesnės ar mažesnės – suaugusios būna nedidesnės už trijų mėnesių kačiuką. Daugelio tų kačių rūšių niekada neprijaukinsi – tokios nuožmios ir laukinės jų mažos katiniškos dvasios.

Bet dėl kantrybės, pasišventimo ir kryžminimo... Dviejų svarų beplaukės katės, greitos kaip žebenkštys, neapsakomai švelnios, ilgomis plonomis kojomis, aštriais kaip adata dantimis, didelėmis ausimis ir ryškios gintaro spalvos akimis. Tai tik viena iš daugelio egzotiškų rūšių, už kurią kačių turguos mokami milžiniški pinigai... Skraidančios ir sklandančios katės... Intensyvios melsvai žalsvos spalvos katė, vos vos kvepianti ozonu... Vandens katės plėvėtomis letenomis išnyra, o nasruose laiko upėtakį perkąsta gerkle... Švelnios, smulkios, plonų kaulų pelkinės katės didelėmis plokščiomis letenomis labai greitai čiuožia per pelkę ir purvą... Mažos lemūrinės katės didelėmis akimis... Ryškiai raudonos, oranžinės ir žalios spalvos katės roplio oda, ilgu raumeningu kaklu ir nuodingomis iltimis – jų nuodai lyginami su mėlynžiedžio aštuonkojo nuodais: du žingsniai ir plumpt veidu į žemę, po valandos jau išleidai dvasią... Skunkinės katės švirkščiančios mirtiną skystį, pražudantį lyg į širdį susmigę nagai... Ir katės nuodingomis letenomis, kurios purškia nuodus iš didelės liaukos pėdos viduryje.

Dar yra mano katės, atliekančios neatmenamų laikų senumo ritualą. Jos ramiai laižosi po valgio. Praktiški gyvūnai – jiems labiau patinka, kai maistą atneša kiti... Kai kurie pasirūpina patys. Turėjo įvykti skilimas – vienos leidosi prijaukinamos, kitos – ne.

Sunkiai atsidusęs grįžtu į nūdieną. Gražių ir egzotiškų gyvūnų liks mažiau ir mažiau. Meksikietiška beplaukė katė jau išnykusi. Mažos, tris svarus sveriančios laukinės katės, kurias galima leng­vai prijaukinti, vis nyksta. Nelaimingos, pražuvusios dvasios, laukiančios niekada nepasirodysiančios žmogaus rankos. Gležnos ir liūdnos kaip sausų lapų laivelis, vaiko paleistas parko tvenkinyje. Arba fosforescuojantys šikšno­sparniai, pasirodantys kas septynerius metus ir pripildantys orą neįmanomo kvapų šėlsmo... Melodingi, tolimi šikšnosparninių kačių ir sklandančių lemūrų balsai... Borneo ir Pietų Amerikos atogrąžų miškai nyksta... Kas iškils jų vietoj?

Los Alamos rančos mokykloje, kurioje vėliau sukurta atominė bomba ir nekantriai laukta progos numesti ant Geltonosios Grėsmės², ant rąstų ir akmenų sėdi berniukai. Užkandžiauja. Šlaito apačioje – upelis. Stovyklos vadovas buvo į politiką panašus pietietis. Jis prie laužo pasakojo mums istorijas, ištrauktas iš klastingojo Saxo Rohmerio rasistinių šiukšlių: Rytai – blogai, Vakarai – gerai.

Staiga į berniukų būrį įgriūna barsukas – nežinau kodėl. Jis – žaismingas, draugiškas ir nepatyręs kaip actekai, kurie nešė ispanams vaisius, o šie kapojo jiems rankas. Vadovas dumia prie balnakrepšio, išsitraukia 1911 metų laidos automatinį 45 kalibro koltą ir pradeda pyškinti į barsuką, kiekvienąkart prašaudamas per šešias pėdas. Galiausiai prikiša ginklą per tris colius nuo barsuko šono ir iššauna. Šįkart barsukas šlaitu nurieda į upę. Matau pašautą gyvūną, liūdną besigūžiantį snukutį, riedantį šlaitu, kraujuojantį, mirštantį.

– Kai pamatai gyvūną, jį nušauni, ar ne? Jis galėjo įkasti berniukams.

Barsukas norėjo tik pašėlioti ir pažaisti. Už tai buvo nušautas 45 kalibro vyriausybės išduodu ginklu. Pajuskite tai. Susitapatinkite. Patirkite. Ir paklauskite savęs, kieno gyvybė vertesnė? Barsuko ar to pikto balto mėšlo gabalo?

Kaip sako Brionas Gysinas:

– Žmogus yra blogas gyvūnas!

Trumpas TV reportažas apie Didžiakojus. Pėdsakai ir pastebėjimai Šiaurės Vakarų kalnuose. Interviu su vietiniais gyventojais. Šneka tris šimtus svarų sverianti suskretusi moteriškė:

– Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti su tais padarais, jei jų čia būtų?

Tamsus šešėlis perbėga jos bjauriu veidu, akys švyti įsitikinimu.

– Nužudyti juos! Jie gali sužeisti žmogų.

Kai man buvo ketveri, Miško parke Sent Luise³ mačiau viziją. Mano brolis bėgo pirmas su oriniu šautuvu. Aš vilkausi iš paskos ir pamačiau mažą žalią šiaurės elnią. Jis buvo maždaug katės dydžio. Vėlyvo popiečio saulėje mačiau jį taip aiškiai ir ryškiai, lyg pro mikroskopą.

Vėliau Harvarde studijuodamas ant­ropologiją, sužinojau, kad tai toteminio gyvūno vizija. Žinojau, niekada negalėčiau nužudyti elnio. Dar vėliau Londone, kuriant eksperimentinius filmus su Antony Balchu⁴, pastebėjau keistą, ramią terpę, kurioje plūduriavo žalias elnias. Atrodė lyg sulėtintai rodomas (sąlyginai) nejudrus kūnas. Senos fotografo gudrybės.

Kita vizija, regėta panašaus amžiaus: pabudęs auštant mansardoje matau mažus pilkus žmogeliukus, žaidžiančius mano mediniame namelyje. Jie juda labai greitai, kaip XX a. antro dešimt­mečio pagreitintame filme... Šmaukš... Jų nė kvapo. Pilkoje aušros šviesoje liko tik medinis namelis. Tyliai nejudėdamas stebiu šį vaizdą.

Magišką aplinką sudarko buldozeriai. Miško parke nebėra žaliųjų šiaurės elnių. Angelai visur dingsta iš altanų. Vietos, kur klajoja Vienaragiai, Didžiakojai, Žalieji elniai, nuolat nyksta, kaip ir atogrąžų miškai su ten gyvenančiais ir kvėpuojančiais gyvūnais. Vietoj miškų dygsta moteliai, hiltonai, makdonaldai, visas magiškas pasaulis nyksta.

1982 m. persikrausčiau į akmeninį ūkininko namą už penkių mylių nuo Lorenso. Namas buvo modernizuotas – įrengta vonia, šildoma propano dujomis, ir įrengtas oro kondicionierius. Šiuolaikiška ir patogu. Buvo ilga šalta žiema. Atėjus pavasariui retkarčiais pastebėdavau šmėkštelintį pilko katino šešėlį ir išnešdavau maisto, kuris dingdavo. Tačiau priartėti prie pilkojo negalėjau.

Kiek vėliau pirmą kartą aiškiai pamačiau Ruskį. Grįžtant iš daržinės po šaudymo Billas Richas⁵ parodė:

– Ten yra jaunas katinas.

Probėgomis pastebėtas lankstus, pilkai purpurinis pavidalas, šokantis nuo verandos. Jis buvo maždaug šešių mėnesių, pilkai mėlynas katinas žaliomis akimis... Ruskis.

Balandžio vakaras prieš pat sutemstant. Išėjau į verandą. Tolimame verandos gale kiūtojo pilkas katinas. Šalia jo – didelis, baltas, iki šiol nematytas murklys. Staiga baltasis pradeda artėti prie manęs, lėtai, nedrąsiai trinasi į stalą. Galiausiai murkdamas ima raitytis prie kojų. Aišku, pilkasis atsivedė, kad susidraugautume.

Pagalvojau, baltas atėjūnas per daug įžūlus ir neįleidau į namus. Tačiau po dviejų naktų jis grįžo ir šįkart įleidau.

1982 m. gegužės 3 d. Jei tektų gyventi kartu viename name, tas baltas kniauklys išvarytų mane iš proto. Jis trinasi į koją, voliojasi ant nugaros, šoka ant stalo letena patapšnoti rašomąją mašinėlę. Jis ant televizoriaus, trinkos, kriauklėje, tranko telefoną.

Aš atsirėmęs į bufetą gurkšnoju. Turbūt bičiulis lauke, bet jis užšoka ant kriauklės ir prikiša snukutį per colį nuo manojo. Galų gale, išnešiau jį į lauką ir uždariau duris... Kaip arabiūkštį, žinantį, kad bjauriai elgiasi ir anksčiau ar vėliau bus išvarytas. Jokių nervų, miauklys paprasčiausiai nueina, išnyksta temstančioje alėjoje, šmurkšt, ir jo nebėra, o aš lieku jaustis trupučiuką kaltas.

Tiksliai neprisimenu, kada Ruskis pirmą kartą atėjo į namus. Menu, sėdėjau krėsle prie židinio. Lauko durys buvo praviros. Jis pamatė mane už penkiasdešimties pėdų ir pasileido bėgti trumpai, keistai cypdamas. Šoko tiesiai ant kelių, glaustė nosytę, murkė ir kėlė mažas letenėles man prie veido sakydamas, kad nori būti mano katinas.

Bet aš jo negirdėjau.

Akmeniniame name gimė trys kačiukai. Motina – maža juodos ir baltos spalvos katė. Tėvas – greičiausiai baltasis katinas. Vienas micius gimė albinosas. Kiti du – beveik visiškai balti, išskyrus rudai juodas uodegas bei letenas. Didelis pilkas murklys prižiūrėjo mažylius lyg jie būtų jo. Jis buvo pilkas kaip Ruskis, tik krūtinė ir pilvas balti. Pavadinau Horacijumi. Jis kilnus ir vyriškas katinas, stipraus, bet malonaus būdo.

Ruskis nekentė naujagimių. Jis buvo mažas mielas kačiukas. Jie – įsibrovėliai. Vienintelį kartą Ruskiui pliaukštelėjau, kai užpuolė katinėlį. Mat mačiau, kaip motina jį išvarė iš daržinės, kurioje glaudėsi su savo mažyliais. Be to, Ruskis labai bijojo Horacijaus. Vieną vakarą galinėje verandoje Horacijus priėjo prie Ruskio. (Tada dar nevadinau jo Ruskiu. Nežinojau, kad tai Rusų melsvasis. Vadinau jį Smokiu.) Jis priėjo atsainiai, bet ryžtingai ir užpuolė Smokį, šis dūmė pastalėn.

Pastebėjau, kad kačių kovose užpuolikas beveik visada laimi. Jei katinas mato, kad kova nesiseka, nedelsdamas sprunka. O šuo pjausis, kol kvailai nusibaigs. Kaip sakydavo mano džiudžitsu mokytojas:

– Jei triukas nesuveikė, geriau spruk.

1982 m. gegužės 8 d. Šiandien katė nudėjo pusiau suaugusį kiškį. Pažvelgiau pro didįjį langą ir išvydau ją su tuo ilgaausiu nasruose, kurį tempė po prieangiu. Jamesas⁶ buvo pasibaisėjęs. Vėliau ji labai patenkinta išlindo iš po prieangio ir laižė kruvinas letenas. Kiškiai man nė motais. Net ir maži jie nemieli. Ilgaausiai tik kvailai ir nenatūraliai mėgina ištrūkti iš rankų, o dideli gali bjauriai įkąsti. Mėginau surasti likučius, kol jie nepriminė apie save ir verandoje nepradėjo dvokti. Iš prieinamos verandos pusės nieko nematau, o lįsti po ja neketinu.

1982 m. gegužės 9 d. Šįryt radau tai, kas liko iš jos nudobto kiškio... Truputis kailio ir po visą verandą išbarstyti apgraužti kaulai, viliojantys muses kaip medus. Mažyliai tikrąja žodžio prasme jį sudraskė ir suėdė. Ji – medžiotoja, kuo mieliausiai atneša mėsos jaunik­liams. Mažieji miaukliai dūksta, puldinėja žiogus. Jie ėda, miega, žaidžia.

Pro didįjį langą matyti inksto formos žuvų baseinas. Išvaliau jį ir įleidau kelias dideles auksines žuvis, nupirktas jauko parduotuvėje. Katinai nuolat mėgina pagauti jas, bet vis nesėkmingai. Kartą baltas miauklys šoko per baseiną, norėjo pagauti varlę. Varlė panėrė, o jis įkrito. Dabar jam nekas.

1982 m. birželio 3 d. Gal reikėtų parašyti vieną iš tų gudrių „Tvarkau namus“ knygų?.. „Pirmieji metai sode“... Skyrius apie Baltą Katiną, kuriam į subinytę įkando šuo ir pilkas katinas... Toks gražus gyvūnas... Vadiname jį Smokiu. Mat Maurice’o Helbranto knygoje „Kovos su narkotikais skyriaus agentas“ veikė toks agentas pulkininkas Smokis. Tą knygą „Ace“ leidykla išleido drauge su „Narkaša“... Ką gi, Smokis tampa vis įkyresnis, nuolat pataikauja, kiša snukutį prie veido, trina galvą į ranką ir seka paskui, kai mėginu šaudyti. Tai net šiek tiek gąsdina. Ieškosiu Smokiui gerų namų.

Skaitydamas šiuos užrašus, o tai paprasčiausias dienoraštis Akmeniniame name, labai baisiuosi. Labai dažnai peržiūrėdamas savo gyvenimą sušunku:

– Viešpatie, kas šis žmogus?

Iš jų žvelgia pati nemaloniausia karikatūra žmogaus, kuriam užteko bjaurumo juos pradėti rašyti... Pernelyg savimi patenkintas pamaiva, beširdis... „Jam į subinytę įkando šuo.“ „Lieku jaustis trupučiuką kaltas.“ „Kaip arabiūkštis, kuris žino, kad bjauriai elgiasi...“ Atžarus senos Anglijos karalienės balsas... „Ieškosiu Smokiui gerų namų.“

Baltas katinas simbolizuoja sidabrinį mėnulį, smalsiai žvelgiantį į pakampes ir apvalantį dangų būsimai dienai. Jis – „valytojas“ arba „apsivalantis gyvūnas“. Jį apibūdina sanskrito žodis Margaras, reiškiantis „medžiotoją, sekantį pėdomis, tyrinėtoją, konteinerių ieškotoją“. Baltas katinas yra medžiotojas ir žudikas, jo kelią apšviečia sidabrinis mėnulis. Visos tamsios, slaptos vietos ir būtybės pasimato toje negailestingoje romioje šviesoje. Negali atsikratyti savo balto katino, nes pats esi baltas katinas. Negali pasislėpti nuo savo balto katino, nes jis slepiasi drauge su tavim.

Man baltas katinas yra pasiuntinys, raginantis kovoti su termobranduolinio sunaikinimo siaubu, kokį matau pro „Dilono“ gyvūnų parduotuvės langą... Kažin kas su ginklu vaiko mano kates po nuniokotus namus. Vizija nuteikė labai graudžiai ir nutariau žūtbūt užkirsti kelią tam milžiniškam smurtui. Mums reikia stebuklo. Palikite smulk­menas Joe...

Joe ant stalo valdybos kabinete padeda dėžę su katinu. Atsargiai išima baltą katiną. Valdybos nariai šliaužia po stalu rėkdami:

– BALTAS KATINAS! BALTAS KATINAS!

Į aukščiausius SS sluoksnius inicijuojamiems naciams reikėdavo iškabinti akį katinėliui, kurį mėnesį maitino ir globojo. Toks mokymas buvo sukurtas tam, kad išnaikintų visus gailesčio nuodus ir išugdytų tikrą Ubermensch. Tai yra didžiai magiškas postulatas: praktikuotojas įgauna antžmogio statusą padarydamas ką nors žvėriško, atstumiančio, nežmoniško. Maroke magai tampa galingi valgydami savo ekskrementus.

Bet iškabinti Ruskiui akis? Kraukite kyšius iki radioaktyvaus dangaus. Kokia žmogui iš to nauda? Negalėčiau apsigyventi kūne, kuris gali iškabinti Raskiui akis. Kas išlošė visą pasaulį? Tikrai ne aš. Sandėris, kur kokybinės vertybės, tokios kaip gyvūno meilė, iškeičiamos į kiekybines, yra ne tik negarbingas ir labai klaidingas, bet ir kvailas. Mat nieko negauni. Tu parduodi save.

„Kaip gražus jaunas raudonplaukis kūnas tave pasisavina?“ Taip, Jis visada ras tokį mulkį kaip Faustas, kuris už pavadėlį parduos sielą. Nori paaugliško sekso, privalai mokėti paaugliška baime, gėda, sumišimu. Norėdamas kuo nors mėgautis, turi dalyvauti. Negali užsukti tik deserto, mielasis.

Prisimenu, vienintelį kartą pliaukštelėjau Ruskiui už tai, kad puolė kačiuką. Jo žvilgsnis į mane, sukrėtimas ir nuoskauda, buvo tokie pat kaip mano amigo Kikio⁷. Buvau apsimiegojęs ir suirzęs. Jis atėjo ir pradėjo mane stumdyti, galiausiai jam pliaukštelėjau. Abiem atvejais turėjau pasitaisyti. Ruskis dingo, bet žinojau kur. Nuėjau į daržinę, radau jį ir parsinešiau namo. Kikis sėdėjo su ašara akies kamputyje. Atsiprašiau, ir jis atleido.

Didelis baltas katinas apsigyveno namie pirmas ir miegodavo su Ruskiu ant tos pačios sofos broliškai sutardamas. Vieną dieną didysis grįžo namo su bjauria, aiškiai šuns padaryta žaizda. Dantys išplėšė po gabalą odos bėgančiam katinui abiejose stuburgalio pusėse. Jis sugebėjo atsikratyti užpuoliko arba užsiropšti į medį. Kaltinu save, nes nenuvežiau pas veterinarą. Tik įtryniau penicilino tepalu ir katinas atrodė sveikstąs. Tada vieną dieną dingo, ir niekada jo nebemačiau.

Automobilis? Šuo? Kojotas? Galbūt kiti namai?

– Bilai, manau, jis nebegyvas, – pasakė Jamesas.

Kiekvienuose santykiuose įvyksta kas nors rimta ir viskas pasikeičia. Dešimt dienų buvau Naropoje⁸. Man nesant, Billas Richas kasdien ateidavo pamaitinti katinų.

Grįžau. Vėlyva popietė verandoje. Pamatau Ruskį, bet jis pasitraukia. Tada verčiasi ant šono, bailiai, dvejodamas. Pačiumpu jį ir atsisėdu ant verandos krašto. Aiškiai jaučiu, kai mane atpažįsta, pradeda spygčioti, murkti ir glaustyti nosį. Šią akimirką galutinai suprantu, kad jis mano katinas ir nusprendžiu pasiimti, kai išsikraustysiu iš Akmeninio namo.

Vieną dieną Akmeniniame name, kol dar nebuvo nė vienos naminės katės, šaudžiau daržinėje. Pažvelgęs į viršų, ant malkų rietuvės už taikinio pamačiau mažą baltą kačiuką. Įsidedu pistoletą ir lėtai prieinu. Ant malkų rietuvės pastebiu katę motiną su trimis kačiukais. Ji grakščiai prieina ir padeda galvą man į delną.

– Šerife, matau, jūs geras žmogus. Pasirūpinkite manimi ir mano mažyliais. Tai buvo išties jaudinantis, atviras gestas. Tūkstančius metų motinos katės taip elgiasi, mažyliai už jų:

– Čia mano kūriniai... Galiu padaryti tik tai... Ką privalau padaryti.

Trumpai apie daržinėse gyvenančias kates tiems, kas niekada negyveno kaime. (Turiu omeny, kaime su tikromis fermomis, ne hemptonuose.) Daugelyje fermų katės laikomos, kad gaudytų peles ir žiurkes. Jos menkai penimos nugriebtu pienu ir maisto atliekomis. Kitaip nemedžios. Aišku, dažnai daržinės katė apsigyvena namie. To nori kiekviena daržinės ir gatvės gyventoja. Mane šie desperatiški bandymai įsigyti žmogų globėją labai jaudina.

Įdomu, ar šunys ir katės palieka ženk­lus kaip valkatos:

SAUGOKITĖS ŠUNS.

VENKITE ŠIOS VIETOS. SENAS PAKVAIŠĖLIS SU ŠAUTUVU.

DUODA LABDARĄ.

Ir žvaigždutes kaip „Michelin“ gide:

MAISTAS, DRABUŽIAI, PINIGAI IR CIGARETĖS. PRINCAS.

MAISTAS IR GĖRIMAI. KARALIUS.

Pastebėjau, kad paklydę šunys prie Akmeninio namo nesiartina:

SUKNISTAS KAČIŲ NAMAS.

Akmeninio namo nuomos sutartis baigėsi, taigi nusipirkau namą rytinėje Lorenso dalyje. Jis pastatytas miškingos žemės akre, ramioje gatvėje, idealus katėms. Likus mėnesiui iki kraustymosi, baltas katinas dingo. Jei ne tai, būčiau pasiėmęs drauge, nes Ruskis su juo puikiai sugyveno. Gailėjausi palikdamas Horacijų, bet jis nesutarė su Ruskiu, be to, buvo reikalingas katei su kačiukais. Naujas nuomininkas Robertas Sudlow, gerai žinomas Kanzaso dailininkas, pažadėjo pasirūpinti likusiomis katėmis.

Užrašai iš 1984 m. pradžios. Draugystė su Ruskiu yra esminis dalykas mano gyvenime. Kol keliauju, kas nors, ką Ruskis pažįsta ir pasitiki, turi atsikraustyti į namus, jį prižiūrėti ir nelaimės atveju paskambinti veterinarui.

Kai Ruskis atsidūrė ligoninėje dėl plaučių uždegimo, skambinau kas kelias valandas. Prisimenu, kartą stojo ilga pauzė ir daktaras pradėjo:

– Pone Burroughsai, labai apgailestauju...

Mane apėmė liūdesys ir tuštuma. Bet jis tik atsiprašė, kad privertė ilgai laukti...

– Ruskiui viskas gerai... Temperatūra nukritusi... Manau, jis pasveiks.

Kitą rytą nuotaika dar geresnė:

– Beveik viskas normalu. Dar dienelė, ir galės keliauti namo.

DINGO EDAS. MYLIMAS BALTAS KATINAS ALBINOSAS. AKYS BALTOS IR ŠVIESIAI ROŽINĖS. UŽSEGTAS ANTKAKLIS NUO BLUSŲ. ATSILYGINSIU. SKAMBINKITE 841-3905.

Man trūksta Edo labiau dėl jo eibių nei dėl gerų akimirkų. Vakar nupirkau kačių maisto. (Edo nėra jau visą parą. Tiksliau, dvi. Penktadienį, 13 d., grįžome iš Paryžiaus, jis paspruko nepastebėtas likus porai valandų iki mūsų grįžimo.) Padėdavau kačių maisto skardines ant palangės šalia kriauklės, Edas užšokdavo ten ir suversdavo jas į kriauklę. Baisus tarškesys pažadindavo mane. Edai, ką dabar padarei? Sudaužyta lėkštė, ant žemės numesta sudužusi stiklinė... Pradėjau skardines dėti į spintelę, kur jis negalėdavo pasiekti. Dabar traukiu kačių maistą iš pirkinių maišo, pažiūriu į palangę ir svarstau: ką gi, šįkart galiu padėti skardines ten. Ir šią akimirką pajaučiu aštrų netekties skausmą, mylimos būtybės, kad ir kokios mažos... Tas silpnas gailus kniauktelėjimas, kai Edą patraukiau nuo Ruskio, nes jis šį erzino... Netekties, nebūties skausmas. Mano mažos beždžionėlės – taip jį vadindavau – netektis. Jis visur įlįsdavo. Atidarydavau stalčių su stalo įrankiais, Edas užlipdavo ir nučiuoždavo į stalčių. Kur jis dabar? Padėjau kačių maistą ant palangės vis tikėdamasis, kad murkis grįš ir jį nuvers. Pastarąsias dvi naktis verandoje neišjungiau šviesos.

Prisimenu, kai pirmą kartą pastebėjau Edą. Jamesas parodė po veranda:

– Matau mažą baltą kačiuką.

Jis mėgino kačiuką sučiupti ir parnešti namo, bet tas cyptelėjo ir nuteškeno per tvenkinį. Vėliau, kai maitinau tris kačiukus, Edas buvo sukalbamas ir paglostytas murkdavo. Kai išsikraustėme iš Akmeninio namo, Jamesas su Ira pasiėmė Edą į savo namą Luizianos gatvėje. Jis užaugo kaip naminis katinas, niekada negyvenęs lauke. Paskui jį perkėlė į mano namą. Ruskis su juo nesutarė ir svarstėme Edą atiduoti Philui Heyingui. Išleidau jį nenoromis, mat tikėjausi, kad prisitaikys ir sutars su Ruskiu. Akivaizdu, norėjo draugauti su kitu katinu. Jis laižydavo Ruskiui snukutį.

Vaizdas su tuščiu Edo maisto dubenėliu... Jį visada maitindavome iš mažo balto indo svetainėje. Mažas baltas Edo dubenėlis su žaliai pagražintais apvadais, prie kraštų prilipę gabaliukai sauso kačių maisto. Jis dar stovi ant lentynos svetainėje.

Senovės egiptiečiai, netekę katės, apsirengdavo gedulingais drabužiais ir nusiskusdavo antakius. Kodėl katės praradimas neturėtų būti kartus ir gilus kaip bet koks kitas praradimas? Mažos mirtys liūdniausios, liūdnos kaip beždžionių mirtys.

Toby Tyleris laiko apkabinęs mirštančią beždžionę.

Senas fermeris stovi prie nebaigtos sienos.

Senose knygose išgraviruoti paveikslėliai.

Knygos subyra į dulkes.

1984 m. rugpjūčio 9 d. ketvirtadienis. Santykiai su katėmis išgelbėjo mane nuo mirtino, visa persmelkiančio neišmanymo. Daržinės katė, radusi globėją, kuris ją apgyvendina namie, persistengia taip, kaip vienintelė sugeba: murkia, glausto nosį, trinasi ir voliojasi ant nugaros, kad tik atkreiptų dėmesį. Mane tai itin jaudina, ir svarstau, kodėl niekada nepasirodė įkyru. Visi santykiai grindžiami mainais ir kiekviena paslauga kainuoja. Dėl savo vietos užtik­rintas katinas, kaip dabar Ruskis, apsiramina – taip ir turi būti.

Prisimenu baltą katiną Tanžyro 4-oje Larachi gatvėje. Pirmas murklys, kuris apsigyveno namie... Dingo. Ir gražus baltas katinas ant raudono dumblo sienos, kuris saulei leidžiantis žiūri į Marakešą. Ir baltas katinas Alžyre, kitoje Naujojo Orleano upės pusėje. Prisimenu gailų miauktelėjimą prieblandoje. Miauklys labai sirgo, gulėjo po virtuvės stalu. Tą naktį mirė.

Kitą rytą per pusryčius (ar virti kiaušiniai buvo tinkamas patiekalas?), kai pakišau koją po stalu, micius gulėjo atšalęs ir sustingęs. Paraidžiui pasakiau Joanai, nenorėdamas traumuoti vaikų: „Baltas katinas N-E-B-E-G-Y-V-A-S.“ O Julie, abejingai pažvelgusi į negyvą gyvūną, tarė:

– Išnešk lauk, smirda.

Kokteilinis pokštas „New Yorkeriui“. Tai jau nebejuokinga... Liesas benamis kačiukas išmestas su šiukšlėmis. Baltas katinas Meksike: trinktelėjau jam per snukį su knyga. Matau, kaip jis nuskuodžia per kambarį slėptis po foteliu – griozdišku, prikrautu šlamšto. Girdžiu, kaip nuo smūgio spengia katinui ausyse. Iš tikrųjų įskaudinau save, bet tada nežinojau.

O paskui sapnas, kuriame vaikas parodė kraujuojantį pirštą, ir aš pasipiktinęs paklausiau, kas tai padarė. Vaikas pasikvietė mane į tamsų kambarį ir kraujuojančiu pirštu bedė į mane. Pabudau šaukdamas: „Ne! Ne! Ne!“

Nemanau, kad kas nors galėtų parašyti visiškai nuoširdžią autobiografiją. Esu tikras – niekas neįstengtų jos perskaityti: „Mano praeitis buvo blogio upė.“

Ryšys su gyvūnu gali pakeisti tai, ką Kastaneda vadina „surinkimo taškais“. Kaip motinos meilė. Holivudas ją nuvertino. Andy Hardy atsiklaupia ant kelių prie motinos lovos. Kas čia bloga? Padorus amerikietis vaikas, besimeldžiantis už motiną. Kas čia bloga?

„Pasakysiu, kas čia bloga, Bi Džėjau. Tai mėšlas. Tai sentimentalus šlamštas, sunaikinantis po savimi esančią tiesą.“

Štai motina pūsliasnukė ruonė ant ledo lyties su jaunikliu. Trisdešimties mylių per valandą vėjas, minus trisdešimt. Pažvelk jai į akis – primerktos, geltonos, nuožmios, pamišę, liūdnos, be vilties. Paskutinė pasmerktos planetos riba. Ji negali sau meluoti, negali prisidengti jokiais patetiškais savęs garbinimo skarmalais. Štai ji ant ledo lyties su jaunikliu. Motina patraukia savo penkių šimtų svarų kūną taip, kad būtų prieinamas tešmuo. Jaunikliui praplėštas petys. Suaugusio patino darbas. Tikriausiai jam nepavyks. Jie visi turi plaukti į Daniją už pusantro tūkstančio mylių. Kodėl? Ruoniai nežino kodėl. Jie turi plaukti į Daniją. Jie visi turi nusigauti į Daniją.

Kažkas pasakė, kad katės – toliausiai nuo žmogaus modelio nutolę gyvūnai. Priklauso nuo to, apie kokią žmonių rūšį šnekate ir, savaime suprantama, apie kokias kates. Kartais katės man atrodo ypač žmogiškos.

1963 m. mudu su Ianu Sommerville’iu⁹ persikraustėme į namą Tanžyro Larachi 4-oje gatvėje. Kelios katės susispietė prie atvirų durų ir slankioja pirmyn atgal, bet bijo priartėti tiek, kad paliestume. Viena balta kniauklė atsargiai išeina į priekį. Ištiesiu ranką. Katė išriečia nugarą, juda pirmyn ir atgal, murkia po mano delnu taip, kaip katės darė nuo tada, kai pirmą kartą buvo prijaukintos.

Kitos rainės urzgia ir inkščia protestuodamos:

– Kontoroje padlaižūnė!

1984 m. rugpjūtis. Jamesas buvo Masačusetso centre, Septintojoje gat­vėje, kai išgirdo garsiai, lyg iš skausmo kniaukiantį katiną. Nuėjo pažiūrėti, kas negerai, ir mažas juodas kačiukas stryktelėjo jam į rankas. Tada parvežė jį namo. Man atidarant skardinę kačių maisto, mažas žvėriūkštis užšoko ant bufeto ir atidūmė prie skardinės. Jis prisiėdė daugiau, nei reikia, pridirbo pilną kraiko dėžę, tada ant kilimo. Pavadinau Fleču. Kicius blizga ir tviska, yra žavingas, o rajumą kompensuoja nekaltumas bei gražumas. Flečas – mažas juodas pamestinukas, subtilus ir trapus žaliaakis gyvūnas žvilgančiu juodu kailiu, aptakia juoda galva, primenančia ūdros, lieknas ir vingrus.

Po poros dienų namie jis užšoko ant mano lovos, patogiai įsitaisė šalia murkdamas ir atkišdamas letenėles man prie veido. Jis – nekastruotas, maždaug šešių mėnesių patinas su baltais lopais ant krūtinės ir pilvo.

Laikiau Flečą namie penkias dienas, kad nepabėgtų. Kai išleidome, nuskuodė ir įsikeberiojo į dvylikos metrų aukščio medį. Viskas atrodė šiek tiek panašu į Rousseau „Karanavalinį vakarą“... Padūmavęs kambarys, paaugliai valgo cukraus vatą, šviesa pusiaukelėje, cirko muzikos garsas, Flečas dvylikos metrų aukštyje ir negali nulipti. Kviesti gaisrininkus? Tada į medį užlipa Ruskis ir nukelia vargšelį apačion.

Po metų Trispalvės Džeinės atsivestas Ruskio sūnus įstrigo tame pačiame medyje. Temsta. Matau jį ten pasišviesdamas prožektoriumi, bet žemyn padūkėlis nelipa. Taigi skambinu Wayne’ui Propstui, šis netrukus ateina su kopėčiomis. Išeinu į lauką, pašviečiu prožektoriumi į medį ir pamatau raudoną Flečo antkaklį. Flečas nukelia mažąjį žemyn.

Už mielumą Flečui duodu keturias žvaigždutes. Mielumas, kaip ir daugelis kitų savybių, apibrėžiamas tuo, kuo nėra. Daugelis žmonių visai nemieli, o jei ir būna, tai greitai iš to išauga... Elegancija, grakštumas, subtilumas, gražumas, nesidrovėjimas – būtybė, kuri suvokia esanti miela, greitai tampa nebemiela. Mažumas – leopardas per didelis ir per daug pavojingas, kad būtų mielas... Nekaltumas ir pasitikėjimas. Prisimenu, prieš keturiasdešimt metų savo marihuanos laukelyje pakėliau galvą nuo apžiūrinėjamo augalo ir išvydau skunko jauniklį. Ištiesiau ranką, paglosčiau, ir mažylis pažiūrėjo į mane visiškai pasitikėdamas.

Vienas mieliausių gyvūnų žemėje –­ smėlio lapė. Ji vargiai įveiktų pelę. Laputė apsidirba iš baimės pamačiusi sterblinę žiurkę. Jos pagrindinis maistas – kiaušiniai. Įšliaužia į vištidę kaip maža pilka dvaselė... TRAKŠT! Per vėlu. Suėdė kiaušinį ir nuskuodė. Drąsesnės medžioja jaunus neapsiplunksnavusius paukštelius lizduose. Greitai ir pasalūniškai įsėlina su kirmėle dantyse, šie galvoja, kad čia Motina ir pražioja mažas geltonas burneles. Medžiotoja perkanda gerklę, godžiai siurbia kraują ir išplėšia kąsnius iš krūtinės. Jos akys švyti džiaugsmu, mažas juodas snukutis ir balti adatiniai dantukai – kruvini. Tarytum godus mokinukas įsikibtų į saldainį. Beveik šlykštu. Išpirkęs kaltę grožiu ir nekaltumu, jis atsirūgsta, išspjauna braškių padažą ant mokyklos direktoriaus marškinių.

– Nuoširdžiausiai atsiprašau už visas tas nesąmones. Tai nebepasikartos. Pone, leiskite nuvalyti.

Berniūkštis išbėga ir grįžta su sena šluoste, iš kurios varva purvinas vanduo. Pakiša smirdančią šluostę mokyk­los direktoriui.

– Pone, netrukus būsite švarus švarutėlis.

Šliūkšteli purvino vandens ant nustebusio direktoriaus.

– Pone, čia visiška betvarkė, jei neprieštaraujate, kad taip sakau. Po velnių, šiek tiek mėšlo nutekėjo į jūsų lėkštę, bičiuli.

Jis skelia direktoriui antausį ir išverčia iš krėslo.

Kačių nekečiantis aristokratiškas ang­las pasipasakojo, jog ištreniravo šunį vienu krestelėjimu perlaužti katei nugarą. Prisimenu, kaip vakarėlyje jis išvydo katę ir pro ilgus, geltonus, ark­liškus dantis, kurių buvo pilna burna, suurzgė:

– Šlykšti dvokianti maža bjaurybė!

Aš tuo metu buvau sužavėtas jo klasiškumo ir nieko neišmaniau apie kates. Dabar pakilčiau iš krėslo ir drėbtelčiau:

– Atleiskite, senas kelme, kad trinuosi prie jūsų, bet čia yra bjauri dvokianti didelė bjaurybė.

Pasinaudosiu proga pasmerkti ir smarkiai sukritikuoti begėdišką anglų paprotį medžioti su šunimis. Apduję nuo gėrimo medžiotojai stebi, kaip jų dvokiantys šunys į gabaliukus sudrasko gražias ir švelnias lapes. Padrąsinti šio storžieviško spektaklio, jie grįžta į savo dvarus ir dar labiau nusitašo. Vyrai ne ką geresni už bjaurius, pataikaujančius, šūdą ėdančius, maitoje besivoliojančius, kūdikius žudančius žvėris.

Perspėjimas visoms jaunoms poroms, besilaukiančioms palaimingojo įvykio: atsikratykite tuo šeimos šunim.

– Ką?! Mūsų Pūkis sužeis vaiką? Kaip? Tai kvaila!

Tegu jūsų vaikas ilgai gyvena, jei jūs taip galvojate, jaunoji mama... Meiliai supanti kūdikį ir vaikiškai vapaliojanti, kai Pūkis, apimtas pavydaus įniršio pribėga prie vaiko, perkanda jo kaukolę ir šis krinta negyvas.

Šunys – vieninteliai gyvūnai be Žmogaus, žinantys, kas gerai, o kas ne. Taigi Pūkis žino, ko laukti, kai jį inkščiantį ištempia iš slaptavietės po lova. Jis kuo puikiausiai supranta nusižengimą. Joks kitas gyvūnas to nesusietų. Šunys – vieninteliai gyvūnai teisuoliai.

Netyčia įspyriau Flečui, kai miegojo mano kambario tarpduryje. Jis puolė bėgti. Parnešiau atgal ir paguldžiau ant lovos. Netrukus murkė, paskui užmigo gulėdamas ant nugaros. Jo snukutis kažkuo panašus į šikšnosparnio, katės ir beždžionės... Viršugalvis aptakus, žvilgančiai juodas, ausys pūkuotos ir panašios į šikšnosparnio. Snukutis ilga nosimi ir ilgomis išraiškingomis lūpomis kaip liūdnos beždžionės. Nesunku įsivaizduoti katę-šikšnosparnį odiniais, juodais, blizgančiais sparnais, aštriais mažais dantimis, spindinčiomis žaliomis akimis. Jis skleidžia gryną laukinį švelnumą, šmėkščioja nakties miškuose negarsiai melodingai cypaudamas. Jam skirtas slaptas pavedimas. Šią mažą patiklią būtybę taip pat supa pražūties ir liūdesio aura. Per amžius šis gyvis buvo apleistas daugelį sykių, paliktas gaišti šaltose miestų alėjose, karštomis popietėmis negyvenamuose namuose tarp keraminių indų šukių, dilgėlių, trupančių molinių sienų. Daug kartų į jo pagalbos šauksmą nebuvo atsakyta.

Murkdamas pro miegus Flečas ištiesia mažas juodas letenėles su įtrauktais nagučiais man prie rankos. Katinas tik nori įsitikinti, jog esu šalia, kol miega. Tikriausiai turi susikūręs mano vaizdą sapne. Sakoma, katės neskiria spalvų: grūdėta, nespalvota, blyksinti sidabrinė juosta, pilna skylių – išeinu iš kambario, sugrįžtu, išeinu, pakeliu jį ir padedu. Kas galėtų įskaudinti tokią būtybę? Ištreniruoti šunį, kad ją užmuštų! Neapykanta katėms rodo, jog dvasia šlykšti, kvaila, storžieviška, netolerantiška. Su ta Šlykščia Dvasia negali būti jokių kompromisų.

 

Esu išgyręs feneką. Laukinėje aplinkoje tai itin švelni ir baikšti būtybė: prisilietus žmogaus rankai nustimpa iš baimės. Raudonoji lapė, sidabrinė lapė, Afrikos lapė šikšnosparnio ausimis... Visi gražūs žvėrys. Vilkai ir kojotai laukinėje aplinkoje taip pat mieli. Koks velniškas blogis nutiko naminiam šuniui? Žmogus išsiugdė naminį šunį pagal patį blogiausią savo atvaizdą... Teisuolis kaip linčiuotojai, linkęs vergauti ir pagiežingas, kupinas šlykščiausių kaprofagiškų perversijų... Koks kitas gyvūnas mėgina dulkinti tau koją? Šuniški mūsų meilės prašymai dvokia dirbtiniu ir apgaulingu sentimentalumu. Pagrindinis Senojo Piemens apraudotojas. Prireikė trijų dienų surasti seną bezdalių, bet iki to laiko šuo nugraužė jo veidą. Spokso su šūdėdžio šypsena ir voliojasi maitoje.

Nepasakyčiau, kad nekenčiu šunų. Nekenčiu to, ką žmogus padarė geriausiam bičiuliui. Panteros urzgimas gerokai pavojingesnis nei šuns, bet jis nešlykštus. Katės įsiūtis gražus – degantis gryna katiniška liepsna, kailis pasišiaušęs, spragsi mėlynos kibirkštys, akys liepsnoja ir tykšta seilės. Bet šuns urzgimas šlykštus, prasčiokiškas linčiuotojų, tų, kurie muša pakistaniečius, urzgimas... Urzgimas to, kuris ant savo kledaro užsiklijavo lipduką „Dėl Dievo meilės, užmušk homiką“. Teisuoliškas, visa apimantis urzgimas. Kai išgirsti tą urzgimą, pamatai visiškai beveidį padarą. Šuo pats nesiunta. Jis siunta tik dresuotojo paskatintas. O linčiuotojų minios siunta, nes yra taip išmokytos.

1984 m. spalio 4 d., ketvirtadienis. Itin baugina šlykšti, beprasmė, isteriška ir žmonių, ir gyvūnų neapykanta. Mano sapnus lankė archetipinės šunų gaujos... Aš apvalainoje aklavietėje, ilgo minkšto tunelio gale. Tolimame šio kambario gale veikia stipri magnetinė trauka. Prieik per arti ir įtrauks į įsčias. Pačiu laiku atsitraukiu. Šalia manęs Allenas Ginsbergas su mantra:

– Uždarau tas senas Įsčių Duris, nebenoriu ten grįžti.

Tada išgirstu, kaip prislopintos loja tunelio sienos. To lojimo su niekuo nesupainiosi. ŠUNYS! ŠUNYS! ŠUNYS! Dabar urzgiančių, apsiseilėjusių cerberių gauja dar arčiau. Taigi Allenas mėgina indėnišką triuką su virve, kad padarytų paaukštinimą, bet čia nepakankamai aukšta, ir pabundu spardydamas šunis, mėginančius nutempti mane žemyn.

Geriausias metas glostyti katę, kai ji ėda. Ėdančio šuns geriau neliesti. Gerai glostyti miegančią katę. Ji rąžosi ir murkia per miegą. Miegantį šunį geriau palikti ramybėje. Prisimenu poezijos festivalį Romoje. Mudu su Johnu Giorno¹⁰ ėjome pusryčiauti. Laiptų aikštelėje miegojo didelis šuo.

– Tai labai draugiškas šuo, – pasakė Johnas ir pasilenkė paglostyti.

O šis grėsmingai suurzgė ir iššiepė geltonus dantis.

1984 m. rugsėjo 12 d. Kartais Fletčas aikštingai įkanda, nes mėginu atitraukti nuo mėgstamo žaidimo, kurį norėtų tęsti. Ne taip stipriai, kad sužeistų, tai tik irzlus paaugliškas krimstelėjimas... „Palik mane ramybėje! Aš noriu žaisti!“ Prieš kelias minutes jis žinojo, kad paimsiu, bet nenorėjo sustoti, todėl palindo po žemu rašymo stalu, kur negalėjau pasiekti. Išties žmogaus vaiko reakcijos.

Sakiau, kad katinai – artimi draugai, dvasiniai bičiuliai. „Su jais tikrai miela.“ Seno rašytojo Bičiuliai yra atsiminimai, tikros arba įsivaizduojamos scenos ir veikėjai iš praeities. Psichoanalitikas pasakytų, kad paprasčiausiai projektuoju tas fantazijas į savo katinus. Taip, išties paprastai ir tikrąja to žodžio prasme katinai gali gan tiksliai atspindėti mūsų būsenas. Tik reikia teisingai paskirstyti vaidmenis. Vaidmenys gali keistis ir vienas katinas gali vaidinti daugelį veikėjų: mano motiną, žmoną Joan, Jane Bowles¹¹, sūnų Billy, tėvą, Kikį ir kitus amigos; Dentoną Welchą¹², kuris įkvėpė mane labiau nei bet kuris kitas rašytojas, nors niekada nesusitikome. Katinai gali būti paskutinė mano gyva sąsaja su nykstančiomis rūšimis.

Trispalvė Džeinė gerai vaizduoja Jane Bowles... Tokia subtili, rafinuota ir ypatinga. Paplūdimio restorane Tanžyre šlykštus murzinas vaikigalis bakstelėjo jai alkūne ir ištiesė purviną ranką.

– O ne! – ji šūktelėjo. – Man patinka pagyvenę vyrai.

Mažoji katė tikrai klasiška, tarytum iš kartūno¹³.

Dalyvavau, kai Džeinė gimė. Ji pirma pradėjo lakti pieną ir valgyti kietą maistą. Murkti pradėjo paskutinė. (Vimpis buvo pirmas.) Ji atrodė beveik katatoniška ir lėtai vystėsi. Dabar damutė murkia ir labai subtiliai glaustosi... Moteriškai. Jane viską daro moteriškai.

Joana¹⁴ nepatiko fotografuotis. Ji beveik visada išvengdavo grupinių nuotraukų. Kaip ir Motina, ji buvo nežemiška ir efemeriška.

Ketverius paskutinius gyvenimo metus Motina praleido Sent Luiso slaugos namuose, kurie vadinosi „Chateins“. Brolis Mortas pranešė:

– Kartais ji mane pažįsta. Kartais ne.

Per tuo ketverius metus jos nė karto neaplankiau. Retkarčiais nusiųsdavau atviruką. Likus šešiems mėnesiams iki mirties nusiunčiau atviruką Motinos dienos proga. Ant jo buvo siaubinga sentimentali poema. Prisimenu, jaučiausi „šiek tiek kaltas“.

Ši kačių knyga – alegorija, kurioje rašytojo praeitis pateikta kaip kačių šarada. Katės jokiu būdu ne marionetės. Toli gražu. Jos gyvi kvėpuojantys padarai. Susibičiuliavus su bet kokia būtybe būna liūdna, nes matai apribojimus, skausmą, baimę ir mirtį. Tai ir yra ryšys. Tai aš matau, kai liečiu katę, ir jaučiu, kaip ašaros rieda veidu.

Fletčas – katinas vaikėzas, katinas berniukas, nudraskantis gobeleno apmušalus. Jis ką tik užšoko ant stalo, prie kurio skaičiau. Padūkėlis, suerzintas cigarečių dūmų iš peleninės, šoko ant kėdės, ant kurios buvau pakabinęs švarką, ir ją nuvertė. Viskas buvo gerai apgalvota. Mielas mažas katinas demonas. Ir toks liūdnas dėl apribojimų, priklausomybės, patetiškų mažų teatrališkų gestų.

Mintis, kad su juo kas nors blogai elgiasi! Jau tiek kartų buvo pridaryta šunybių mano mažam, juodam Flečui žvilgančiu kailiu ir gintarinėmis akimis. Kai jis įbėga į kambarį, kol guliu apimtas tingulio ir nenoro tvarkyti begalinių „Vakarinių žemių“¹⁵ druskos kasyklų, užšoka ant krūtinės, glaustosi ir kiša letenėles prie veido. Kartais iš jo akių lieka tik juodi vyzdžiai, aiškiai pranešantys „Saugokis!“, taip pat kaip atgal atsuktos arklio ausys. Tada Flečas kąs ir draskysis.

Džindžer vaizduoja Pantapono Rose, seną damą iš Sent Luiso viešnamio Vestminsteryje. Ji visada išeinantį mane numanevruodavo į užuolaidomis dengtą nišą, kad nesutikčiau įeinančių tėvo draugų. Kieta, praktiška moteris iš Ozarko fermerių šeimos. Džindžer buvo senoji Ruskio dama, esanti visada šalia. Taigi pradėjau ją šerti tikėdamasis, kad pasišalins. Koks aš amerikietiškas:

– Kas ten prie durų? Duok jai šiek tiek pinigų ir vyk šalin.

Aišku, ji nepasišalino. Vietoj to ant galinės verandos paliko keturis rudus ir oranžinius kačiukus, visi – tikslios jos kopijos. Abejoju, ar Ruskis prisidėjo. Draugė Patricia Marvin sugebėjo juos išdalyti be jokio triukšmo – vienas iš privalumų gyvenant mažame miestelyje. Susipažįsti su draugiškais ir linkusiais padėti žmonėmis.

Džindžer ilgai neįsileidau į namus. Bet užslinko šalto oro banga, temperatūra nukrito iki –15 °C. Kai pasiekė –20 °C, įleidau persekiojamas minties, kad ant prieangio rasiu sušalusį lavoną. Ruskis nekišdavo nosies lauk. Kitą žiemą ji pastojo antrąkart ir atsivedė kačiukus namie, paruoštoje pintinėje. Aišku, pasiliko jų prižiūrėti. Kai šie buvo dešimties savaičių, pora atidaviau. Džindžer ieškojo jų verkdama, vaikščiojo iš kambario į kambarį, žiūrėjo po lova, po sofa. Nutariau, kad negaliu išgyventi to dar kartą. Džindžer tai patyrė nuolat.

Su katinu albinosu Edu mėgdavau žaisti tokį žaidimą. Sušukdavau:

– Dabar pagausiu savo mažąjį Edą!

Ir jis sprukdavo po sofa, po lova, į svetainę. Šį žaidimą mėgsta vaikai, jie kikena ir bėga. „Nepagauk manęs!“ Trispalvei Džeinei patinka taip žaisti. Žaisdavau jį su Billy’u namie Alžyre:

– Kur mano Willy?

Sapne esu 4664 Pershing Avenue name, kuriame gimiau. Antrame aukšte, prie įėjimo į mano miegamąjį, sutinku mažą šviesiaplaukį berniuką. Klausiu:

– Tu Billas?

– Tam, kuris mane myli, aš esu bet kas, – atsako tas.

Šalia kėdės prie lovos tupi Vimpis – baltos ir oranžinės spalvos katinas. Jei uždarau savo kambario duris, šis verkšlena ir drasko duris. Jis ne alkanas. Paprasčiausiai nori būti šalia manęs ar ko nors kito, kas jį myli. Billas taip elgdavosi Alžyre, name Vagnerio gatvėje. Jis verkšlendavo už durų tol, kol atidarydavau. Tas namas buvo labai panašus į šį – paprastas baltas, ilgas ir siauras namas.

Ruskis kartais aiškiai primena Kikį. Imdamas Ruskį jaučiau Kikį, kai šis nenorėjo bendrauti su manimi... „Dejeme, Williamai! Tu estas loco.“¹⁶ O kai jam trenkiau... Nusuktas snukutis, žemyn nudelbtos akys... Paskui jis dingo. Aišku, žinojau, kur buvo ir parnešiau namo... „Ponuli, buvau perdžiūvęs benamis katinas.“

Kikis paliko mane ir išvyko į Mad­ridą. Turėjo rimtą priežastį. Kasdien nesibaigiantys narkotikai. Jį mirtinai subadė pavydus meilužis, kai užtiko viešbučio kambaryje su mergina.

Kikis Tanžyre, Angelo Meksike... Ir dar kai kas, ko negaliu identifikuoti, nes jis toks artimas. Kartais būna mano kūne ir kraujy, toks tikras, koks tik gali būti, ir vis kartoja:

– ČIA AŠ, BILLAI... ČIA AŠ.

Lygiai taip pat kaip Ruskis, kai kniauksi ir kiša letenėles prie veido. Jis nebe toks demonstratyvus kaip anksčiau. Kartais atsitraukia nuo rankos... „Williamai, tu mane gėdini. Aš nesu niño.“ Tai gan šiurpu.

Mano pirmasis Rusų melsvasis katinas susirado kelią iš Tanžyro gatvių į Munirijos vilos sodą. Aš ten gyvenau 1957-aisiais. Tai buvo gražus žaliaakis katinas, blizgančiu, pilkšvai mėlynu kailiu lyg labai brangūs kailiniai. Nors buvo suaugęs, greitai tapo prieraišus ir dažnai nakvojo mano kambaryje, jo durys atsivėrė į sodą. Miauklys priekinėmis letenomis sugaudavo mėsos gabaliuką ore kaip beždžionė. Jis atrodė visai kaip Ruskis.

Vimpis kartais primena sūnų Billą ir mano vargšą tėvą. Price Road name dešimta valanda. Leidžiuosi į sandėliuką pieno ir sausainių tikėdamasis ten nesutikti tėvo. Iš nusivylimo jaučiuosi paniuręs ir irzlus. „Gėjus“ tais laikais nebuvo paplitęs žodis.

Jis ten.

– Sveikas, Billai.

Beviltiškas kreipimasis ir nuoskauda jo akyse.

– Sveikas.

Nieko daugiau, tik šalta neapykanta. Jei tik... Per vėlu. Lauk iš Grįstų akmenų sodų..

Dar vienas epizodas iš praeities: du mėnesiai prieš išsikraustant iš Akmeninio namo. Sėdėdamas krėsle šalia židinio su baltu katinu ant kelių pajuntu staigų neapykantos ir apmaudo dūrį. Nesu tikras dėl kraustymosi į kitą namą. Nėra pinigų! Galiu sau leisti tik mažą butuką. Kraiko dėžutės... Nepakenčiama. Iš čia jas užuodžiu. Ar baltas katinas dingo sulig apmaudo blyksniu? Žmonės ir gyvūnai gali išsikraustyti dvasia kūnui dar išliekant. Jei tik baltas miauklys būtų dabar čia ir užšokęs ant stalo patapšnotų letenėle rašomąją mašinėlę.

Užrašas iš 1985 m. balandžio pradžios: Ruskis atrodo pavargęs ir gūžiasi. Jis liūdnai knirkia, sprunka nuo manęs į rūsį, iš kur girdėti jo liūdnas verksmas. Pusiau susiformavusio mutanto verksmas... Žlunganti viltis... Verksmas dėl žlungančios vilties. Ruskis dabar rauda rūsyje. Vos priartėju, ima knirkti ir sprunka šalin. Mutantas, kuriam nepavyko, vienintelis tokios rūšies, silpnas ir toliau silpstantis užmirštas balsas.

Ieškau rūsyje Ruskio. Ničnieko ten nėra, tik mirties smarvė, drėgnas, šaltas, pridvisęs oras, šautuvo dėžė, dulkėti taikiniai.

Branduolinė žiema... Kaukiantis vėjas ir sniegas. Senis lūšnoje, suręstoje iš jo namo griuvėsių, su savo katėmis gūžiasi po suplyšusiomis antklodėmis ir purvinais vilnoniais apdangalais.

1985 m. balandžio 2 d. Ruskis ant darbinio stalo prie šiaurinio lango. Glostau jį. Katinas suknirkia, pasitrina snukučiu ir užmiega. Jaučiau savo gerklėje jo prarastą, liūdną, jaudrinantį, geliantį balsą. Kai jauti tokį liūdesį, ašaros srūva skruostais, tai visada ženklas, perspėjimas, kad tyko pavojus.

1985 m. gegužės 1 d. Didžiulio liūdesio jausmas visada yra perspėjimas, ir jo reikia klausyti. Jis gali perspėti apie atsitikimus, kurie įvyks po savaičių, mėnesių, netgi metų. Šiuo atveju, lygiai po mėnesio.

Vakar nuėjau į namą Devynioliktoje gatvėje, prislėgta nuotaika ir skausmas lėtino kiekvieną žingsnį. Šįryt Ruskis ten nepasirodė.

Trečiadienio rytas, gegužės 1-oji. Išgirdau desperatišką Ruskio pagalbos šauksmą. Liūdnas, išgąsdintas balsas, kokį pirmąkart girdėjau prieš mėnesį.

NELAIMĖS SIGNALAS, NELAIMĖS SIGNALAS, NELAIMĖS SIG­NALAS.

Žinau, kur jis. Paskambinu „Humaniškai visuomenei“.

– Ne. Tokio katino, kaip apibūdinote, nėra.

– Jūs tikra?

– Luktelėkite, pažiūrėsiu dar kartą...

(Išgąsdintų gyvūnų balsai.)

– Taip, katinas, kokį nupasakojote, yra.

– Tuoj būsiu pas jus.

– Turite nueiti pas miesto savivaldybės sekretorių su skiepų nuo pasiutligės pažymėjimu ir sumokėti dešimties dolerių paėmimo mokestį.

Su Davido Ohle’s pagalba visa tai sutvarkome per pusvalandį. Atvykstame į gyvūnų prieglaudą. Toje mirties stovykloje aidi graudūs, beviltiški balsai pamestų kačių, laukiančių, kol jas užmigdys.

– Tai išsigandęs katinas! – pasako mergina, vedanti mane į vadinamąjį „Sulaikymo kambarį“.

Sustingęs iš baimės Ruskis gūžiasi su kitu persigandusiu katinu ant plieninės lentynos. Ji atrakina duris. Įkišu ranką ir švelniai įkeliu savo katiną į dėžę.

Turime laukti penkiolika minučių arešto pareigūno, tik tada katinas bus paleistas. Jis jau čia, kai išeinu su Ruskiu dėžėje. Tai jaunas, liesas, šviesia­plaukis policijos pankelis su retais ūsiukais. Tikrai ne policininkas. Paklausiu apie Ruskio areštą. Jis nežino. Pagavo jo partneris. Šiandien jam išeiginė. Policijos langinės nusileidžia ant jo lieso veido.

„Nelegalu leisti katinui lakstyti vienam. Šunys ir katės turi būti prie šeimininko ir visą laiką paklusti jo komandoms.“ (Šį įstatymą iš papratimo pažeidžia visi kiemą turintys Lorenco miestelio gyventojai.)

Praleidę „Sulaikymo kambaryje“ 72 valandas gyvūnai atiduodami naujiems savininkams. Gyvūnai žino. Gyvūnai visada atpažįsta mirtį, kai ją pamato. Geriau atkišti stipriausią leteną į priekį. Katinėli, tai tavo paskutinis šansas.

Kokius šansus turėtų Ruskis, suaugęs nekastruotas, baimės sukaustytas katinas? Vienas išsigandęs katinas.

– Tėtuk, aš noriu to! – mažas berniukas rodo į Ruskį.

– Nepatarčiau... Jis nelabai reaguoja.

– Punky, manau, šitą paliksime ramybėj.

Ruskis sukniaukia iš nevilties, kai tiedu nueina.

Man kyla klausimas, ar teisinga paplitusi prielaida, kad užmušdamas katę padarai jai paslaugą... Oi, atleiskite... Turėjau omenyje, „užmigdydamas“. Alternatyvos vardan užmeskite akį į atsilikusias šalis, kuriose nėra „Humaniškų visuomenių“. Tanžyre benamės katės pasirūpina savimi pačios. Prisimenu ten gyvenusią ekscentrišką seną damą iš Anglijos. Kas rytą ji eidavo į žuvų turgų ir, prisikrovusi maišą pigios žuvies, apeidavo apleistus pastatus ir kitas vietas, kur rinkdavosi benamės katės. Mačiau jos link skuodžiant bent 30 kačių.

Kodėl ne? Katėms kalinti ir numarinti išleidžiamų pinigų užtektų išlaikyti normalias prieglaudas su maisto dalijimo automatais. Aišku, katinai turėtų būti iškastruoti ir paskiepyti nuo pasiutligės.

Tą naktį – pirmąkart per trejus metus – Ruskis užšoko ant mano lovos murkdamas ir „plepėdamas“, pasitrynė nosimi ir užmigo dėkodamas už išgelbėjimą.

Kitą dieną paskambinau „Gyvūnų kontrolei“.

– Mano katinas buvo pagautas ir nugabentas į prieglaudą. Norėčiau sužinoti aplinkybes.

– Aplinkybės tokios, kad nelegalu leisti katinui lakstyti vienam.

– Ne, mane domina, kodėl katinas buvo pagautas?

Pasirodo, jis pakliuvo į gyvūnų spąstus Devynioliktos ir Barkerio gatvių sankryžoje, nuo mano valdų nutolęs apie du šimtus jardų. Tikriausiai prakiurksojo uždarytas spąstų dėžėje visą naktį. Nenuostabu, kad buvo išsigandęs.

Tuo metu dar nieko nežinojau apie gyvūnų spąstus. Nežinojau, kad gali pagauti kates. Nedaug trūko. Labai nedaug. Tarkim, būčiau išvykęs. Tarkim... Nenoriu. Skauda. Dabar visi mano katinai su skiepų nuo pasiutligės kortelėmis.

Ruskio šauksmas, kurį išgirdau, nebuvo vien nelaimės signalas. Tai buvo liūdnas, graudus prarastos dvasios balsas; liūdesys gimsta iš žinojimo, kad esi paskutinis iš savo rūšies. Niekas to liūdesio nebemato. Praeityje taip turėjo nutikti daug kartų. Tebevyksta ir dabar. Nykstančios rūšys. Ne tik dabar gyvenančios arba gyvenę ir išnykę rūšys, bet ir visi gyvi, galėję gyventi padarai.

Viltis. Galimybė. Prarasta galimybė. Mirštanti viltis. Šauksmas, atsklindantis iki vienintelio galimo klausytojo, kai šis jau per toli. Skausmingas, geliantis liūdesys. Niekas to liūdesio nebemato. „Tu esi paskutinis. Paskutinis verkiantis žmogus.“ Šauksmas labai senas. Tik nedaugelis gali jį išgirsti. Labai skausmingas. Galėjo nutikti kai kas gražaus. Bet nenutiko. Ne tas posūkis. Ne laiku. Per anksti. Per vėlai. Užsiimdamas galinga magija rizikuoji patirti siaubingą nesėkmę. Žinojimas, kad proga buvo praleista, nes tau nepavyko. Sielvartas gali nužudyti.

Gyvenimas tęsiasi, kad ir koks jis būtų. „Dillons“ tebeveikia nuo 7 ryto iki vidurnakčio, septynias dienas per savaitę.

Aš esu katinas, kuris vaikšto vienas. Man visi prekybos centrai vienodi.

Geriu „Dillons“ šviežiai spaustas apelsinų sultis ir valgau šviežius fermerių kiaušinius iš Amsterdame pirkto kiaušinių puodelio. Vimpis voliojasi, trinasi snukučiu į pėdas, murkia: Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu. Jis mane myli.

Miaaauuu. „Sveikas, Billai.“

Atstumas nuo čia iki ten yra matas to, ką išmokau iš kačių.

Sena kačių dama maitina kates Prancūzijos konsulo teritorijoje, tiesiai prieš „Café de France“. Katės veržiasi, čiumpa žuvį ore. Mano pirmasis Rusų melsvasis pagaudavo mėsą letenomis. Nepamenu, kas jam nutiko.

Visi kačių mylėtojai, prisiminkite: milijonai kniaukiančių kačių viso pasaulio kambariuose pasitiki jumis taip, kaip maža motina katė Akmeniniame name paguldžiusi galvą man ant delno, kaip Trispalvė Džeinė, sudėjusi savo mažylius į mano lagaminą, kaip Flečas, įšokęs Jamesui į rankas, ir Ruskis, atbėgęs pas mane džiugiai kniauksėdamas.

Tanžyro dūmų spalvos katinas pagauna mėsos gabaliuką priekinėmis letenomis kaip beždžionė... Mano maža balta beždžionytė. Baltas katinas nedrąsiai, viltingai, trindamasis artėja prie manęs.

Visi viduje esame katės. Esame katės, negalinčios vaikščioti vienos, ir mums yra tik viena vieta.

Brionas Gysinas – dailininkas ir rašytojas, ilgametis Williamo S. Burroughso draugas vykdant intelektualines avantiūras. Jis iliustravo pirmą šios knygos leidimą; jo iš viso išspausdintos tik 133 kopijos. (Čia ir toliau vert. past.)

² Geltonoji Grėsmė – Azijos grėsmė Vakarų civilizacijai.

³ Sent Luisas – miestelis Misūrio valstijoje, kuriame gimė rašytojas.

⁴ Antony Balchas – britų režisierius ir trash filmų platintojas. Su W. S. Burroughsu sukūrė trumpametražius filmus „The Cut – Ups“ ir „Towers Open Fire“.

⁵ Andergraundinio žurnalo „Talk Talk“ redaktorius, ėmęs interviu iš W. S. Burroughso.

⁶ Jamesas Grueholtzas – rašytojo agentas.

⁷ Kiki – rašytojo meilužis Maroke.

⁸ Naropos universitetas Boulderyje, Kolorado valstijoje. Jame paskaitas skaitė tuo metu garsūs bytnikai A. Ginsbergas, J. Kerouacas ir kt.

⁹ Ianas Sommerville’is – prancūzų matematikas, su kuriuo W. S. Burroughas ir B. Gysinas bendradarbiavo konstruodami „Sapnų mašiną“. Žuvo avarijoje 1976 m.

¹⁰ Johnas Giorno – amerikiečių poetas, įkūręs „Giorno Poetic System“.

¹¹ Jane Bowles, rašytoja, kompozitoriaus ir rašytojo Paulo Bowleso žmona.

¹² Dentonas Welchas (1915–1948) – anglų rašytojas ir dailininkas.

¹³ Angl. „calico“ – kartūnas.

¹⁴ Joan Vollmer – rašytojo žmona, kurią jis girtas netyčia nušovė, kai mėgino pavaizduoti legendinį šaulį Vilių Telį. Sakoma, kad pati Joan užsidėjo stiklinę ant galvos ir taip jį išprovokavo.

¹⁵ „Western Lands“ – W. S. Burroughso romanas, tokio pat pavadinimo trilogijos dalis.

¹⁶ Isp. „Viljamai, palik mane. Tu – kuoktelėjęs.“

Iš anglų kalbos vertė Vaidas Šadeika