Gytis Norvilas. Lukiškių skersgatvis Nr. 6

Mano gyvenime buvo du reikšmingi posūkiai: kai tėvas pasiuntė mane į Oksfordą ir kai visuomenė patupdė mane už grotų.

Oscar Wilde

 

Manai, juokinga būti kaliniu?

Iš kino filmo

 

2016 m. gegužės 17 d. Diena –­ viena iš tūkstančio. Aplink žydėjimo pikas: visi medžiai, krūmai – alyvos, obelys, jazminai – stypso saulėj ištaškytomis, baltuojančiomis, rauzganomis smegenimis, pasiruošę visu intensyvumu sukti dar vieną gyvybės ciklą. Pavasario smurtas. Atviras gyvybės nervas, išlikimo instinkto misterija.

Gedimino Sadausko nuotrauka iš ciklo „kitas pasaulis“

Į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą įėjome po visų privalomų procedūrų – it oro uoste prieš įlipant į lėktuvą: skeneris, rentgeno aparatas, patikra, draudžiamų įsinešti daiktų sąrašas (jį žinojome jau iš anksto). Kai L. D. dar, regis, vasario mėnesį paskambinęs pasiūlė dalyvauti prie „Poezijos pavasario“ prijungtuose skaitymuose nuteistiesiems Lukiškėse, nedvejojęs sutikau. Norėjau. Nežinau, kodėl. Kad neginė šioks toks smalsumas – meluočiau. Spyrė ir aiškus instinktas, trauka ir silpnybė tokioms ir panašioms vietoms. Ribinėms. Tai lyg flirtavimas su savimi, riba, vidiniu gyvuliu, vidiniais kalėjimais. Tikrai nesijaučiu esąs ypatingas ar kažkuo nusipelnęs, jog štai skaičiau... Ten. Anaiptol. Čia esi niekas, nulis. Egoizmas ir narcisizmas čia išgaruoja it eteris.

Man poezijos pavasaris įvyko. Nieko daugiau nereikia. Čia. Būtent čia turi veikti poezija, o ne aikštėse, menėse, savivaldybių salėse, kontorose, ant pakilų ar aktų salėse, oficioziniuose priėmimuose, po visokiais ąžuolais, „literatūrinių“ klėtelių, kitaip sakant, pseudoliteratūrinių fetišų ir protezų paunksmėje... Poezija turi ne atrodyti ir pasirodyti it kolūkio pirmininkas ar aureolė po išpažinties sumokėjus dešimtinę, o įsiterpti ir tarpti. Nieko nesitikint. Seniai esu tuo tikras. Trintis pasieniais, eiti šonais su patogumu, lipti ant ešafotų, būti ešafotu. Gal kiek per skambu, bet. Tai esminiai skirtumai. Bent man. Todėl tas dažnusyk poezijos paukš­tės sunkiai išgyvendinamas pakilus tonas, retorika – ne mano kraujui. Esu antipoezijospavasarininkas. Ne mano tai festivalis. Turiu argumentų. Nesiplėsiu. Esu apie tai į valias prišnekėjęs (literaturairmenas.lt/2015-06-12-nr-3525/2590-redakcijos-skiltis/4101-gytis-norvilas-uzmauti-kibira). Amen.

Poezija savaime yra už įstatymo ribos, nuteistųjų pusėje, nuteistoji, bet neteisianti. Kur ji veda? Nežinau... Greičiausiai, ratu, spirale, žemyn... Aš ir pats judu tarp jos diktuojamų taškų (eilėraščių), vis grįžtu. It nusikaltėlis į nusikaltimo vietą. Pasitikrinti, ar įkalčius, pėdsakus gerai paslėpiau. Eilėraštis yra ir turi būti nusikaltimas. Prieš plokštumą, kalbą, visuomenę, (ne)tikėjimą, prieš šventeiviškumą, niekšybę, normą... Antraip ji tik premijikių kombikormo rupšnotojų gardas, pseudo­dvasingumo išnara.

Patenki į kalėjimą kaip į gerai valdomą povandeninį laivą, lėktuvą, apninka lengvas nesvarumas. Kai skaitai 46-iems iki gyvos galvos nuteistiesiems, tiesiogine prasme visam budelių elitui (neminėsiu pavardžių, kadaise visi jie buvo dienraščių kažkodėl pirmų puslapių herojai), jie sėdi visai greta, priešais, jausmas toks pats lyg skaitytum vaikams. Gal ir keistas sugretinimas, paralelė. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Ir šiems, ir aniems nepameluosi, nepasirodysi –­ būsi greitai demaskuotas, tavim nepatikės, išspjaus ir pati erdvė. Atviri instinktai, be jokio kultūrinio ar kito muilo. Kiek čia veikia ir ką čia veikia poezija – nežinau, tikrai nežinau, bet jei ji suakumuliuoja bent krislą vilties ar praplečia vaizduotę bent milimetru – tai jau nemažai, tuomet ir 7 kvadratinių metrų kameros padidėja, prasiplečia ir tampa erdvesnės. Gal. Nuteistiesiems tai proga išeiti iš kamerų vienučių, po kurias paskui mes it sumauti turistai ekskursantai pasivaikščiojome su kalėjimo direktoriumi Viktoru. (Pagarba jam – sveiko požiūrio, o ir puikų humoro jausmą turintis žmogus – kitaip čia ir neįmanoma. Lenkiu galvą.)

Unitazas, pertvarėlė, skliautinės lubos, geležinis suvirintas gultas-lova (jas, o ir grotas (sau!) čia patys kaliniai ir virina), staliukas, televizorius, kompiuteris, lentynėlė... Tai ir visas kosmosas. Palaimintieji tie, kurie gali eiti dirbti. Kalėjimo teritorijoje – stalių dirbtuvės (pagal užsakymus iš užsienio daro įvairiausius inkilus – tokių net nesu matęs –­­ drugeliams, vabzdžiams, šikšnosparniams, paukš­čiams etc.), čia pat į briketus presuoja pjuvenas (šie, kaip minėjo, paprastai parduodami „Senukuose“). Keli kaliniai ceche prasitarė: „Prašom, kad leistų dirbti ilgiau, neleidžia (nes ir čia galioja darbo kodeksas) – kad tik nereiktų sėdėti tam urve.“ Kažkada sargaudamas 3 paras iš eilės esu prabuvęs uždaroje erdvėje – visos čakros užsiklijuoja laiko moliu, važiuoja stogas... Važiuoja stogas ir čia. Nieko keista. O čia tu iki gyvos galvos (keistas posakis – sutikite) – tame karste – gyvas. Bausmė. Vienutės magija – anksčiau ar vėliau pradedi suvedinėti akistatą su savimi, sąžine. Bausmės vienuolynas, išganymo pragaras, Mordoras, valstybė valstybėje... Jausmas, jog patekai į atskirą valstybę, labai stiprus, o kai supranti visa tai esant Vilniaus centre (per tvorą aiškiai matosi dangoraižiai, verslo centras, miesto triukšmas), tas jausmas dar stipresnis – įspūdis it visa tai vyksta paraleliniame pasaulyje. Savi įstatymai, cechai, virtuvė etc.

Pasivaikščiojimo kiemai-gardai su iš viršaus žiūrinčia metalinio tinklo kvadratėliais išpinta saule. Šių, beje, yra 29 ir kiekvienas kitoks, vidury – suolas, sienos išdekoruotos. Ant vienos – Jono Aisčio eilėraštis, šalia išpurkšti drugiai su lotyniškais pavadinimais. Didžiausias, aišku –­­ machaonas. Kur iš čia ištrūksi, machaone, atpildo machaone. Spalvingasis nuodėmės paukšti.

Nedirbantieji 23 val. per parą praleidžia vienutėje. Vilties ten reikia, gali atimti laisvę, bet vilties atimti –­ neturi teisės. Daugelis iš jų nekart yra prasitarę (buvau patikintas), kad geriau jau sušaudytų. Iš čia kelio nėra, nors, tiesa, yra – į Karveliškių ar kitas kapines...

Aš čia tik fragmentas. Tiesa, vaikščiojant po kamerų korpusus – iki gyvos galvos nuteistųjų bei izoliatoriaus –­ aiškiai galvoje tiksėjo, jog 1946 m. čia kažkurioje kameroje sėdėjo ir nuosprendžio laukė mano senelis, suimtas 1946 m. gegužę (lygiai prieš 70 metų!!!) Panevėžio žuvies ir mėsos turguje už tai, kad 1941 m. per birželio sukilimą turėjo surūdijusį šautuvą ir surišo rankas kažkokiam sumautam komunistui, bobutė važiavo jo čia lankyti, mano mama buvo vos vienerių metų... Paskui sekė 15 metų pataisos darbų lageris (ITL), Vorkutos lageriai, tremtis...

Bobutei neretai išsprūsdavo: „Neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos.“ Šventa tiesa, bet dar šventesnė tiesa, kad už šių sienų „laisvame“ pasaulyje likusios ir aukos: jų kančios, košmarai, sumaitoti gyvenimai, randai dar didesni ir dar sunkiau pakeliami. Stokholmo sindromas? Kažkas turi rūpintis ne vien aukomis, bet ir budeliais... Visi mes iš tos pačios laivų flotilės.

Perfrazuojant iki banalybės nudrožtą sparnuotą frazę apie menininkus būtų galima pasakyti ir taip: visi yra kaliniai, bet tik kaliniai, matyt, tai žino. Yra čia elektros.

Vis dėlto jaučiu neturįs teisės adekvačiai kalbėti apie šią valstybę, aiškioje erdvėje dreifuojantį plaustą ir išties aiškią funkciją atliekantį laivą. Tai pasiklydęs žvejybinis traleris, kurio triumuose iš prietemos bei šešėlių pasaulio išgriebtos žuvys. Aš čia turistas, žiūrėtojas, ekskursantas – mano empatija, kuria (leisiu sau pabūti nekuklus) tikrai nesiskundžiu ir kuri mane daugeliu atvejų traukdavo už ausų į priekį, į gyvenimą, padėdavo būti ir išbūti, čia irgi akla, ribota, tik iki tam tikro laipsnio. Yra riba, kurios peržengti neduota, o ir, matyt, neverta.