Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

bedaliai

Pokalbis nesimezgė, grafinas tuštėjo per lėtai. Prietemą raižė raudoni prožektorių spinduliai, klostėtomis užuo­laidomis, lubomis, sienomis slysčiojo atošvaitos. Restorano dailininko užmojis ant tamsiai rudos, lakuotos medienos spalvoto stiklo detalėmis pavaizduoti žmonių draugystę kėlė graudulį.

Staliukai buvo tirštai apsėsti, klegesys mišo su taurelių dzingsėjimu ir trankia muzika. Grupė, kurią derėjo vadinti vokaliniu-instrumentiniu ansambliu, ant žemos scenelės negailestingai kankino Hiperbolę. Sleidai ir Krydensai ant ešafoto turėjo žengti vėliau, programos pabaigoje. Man už nugaros šokėjai zulino jau ir šiaip nutrintą parketą.

Staiga kažkas palietė mano petį ir kimiai ištarė:

– Ar galėčiau pakviesti?..

– Kur? – paklausiau atsigręžęs.

Mano draugužiai sukikeno. Ilgų plaukų suklaidintas kvietėjas, žinomas mušeika, nuolatinis milicijos klientas, krūptelėjo ir atšlijo.

– Atsiprašau... atsiprašau... apsipažinau... – vos išlemeno.

Prie savo staliuko jis net negrįžo, išsyk pasuko į duris. Nors vilkėjo – nežinia iš kur ištrauktą – kostiumą, ryšėjo –­ vargu ar pasiskolintą – kaklaraištį, spūdino kaip nuogas. Niekas nekreipė dėmesio, niekam nerūpėjo, bet jis to jau nesuvokė: akimirksniu prarastą smarkaus vyruko savimonę kaipmat pakeitė neviltis, savotiška kančia; pro storą neįmantrios būties plutą netgi prasikalė geibus vaizduotės daigelis. Jam magėjo susitraukti iki pelės mažumo ir smukti į kokį tamsų pakampį.

Tarpduryje šiek tiek pažįstamas drimbla šiurkščiai stuktelėjo jam petimi. Atsiteisti jis neišdrįso – nebebuvo kietas.

ankstybieji

Mes taip norėtume, kad mįslingų įvykių ar dilginančių įžvalgų, vadinamųjų nušvitimų, aplinkybės visada būtų įdomios, ypatingos. Deja, dažniausiai jos būna banalios, kasdieniškos, dar blogiau – lyg persikėlusios į gyvenimą iš prasto kūrinio.

Atvažiavo 30-to maršruto autobusas, Darius K. įlipo ir atsisėdo prie lango. Aš likau stotelėje. Į mane jis nežiūrėjo. Žinojau, kad pyksta. Kaip tik jam ties galva stiklas buvo apsidrumstęs, –­ štai ta nelemtoji banalybė, – tad veidą vos įmačiau. Nusmelkė negerumas, pasidingojo, kad ta blausi dėmė skiria Darių nuo šio pasaulio ir kad mudu nebepasimatysime.

Žuvo jis po mėnesio.

bedalės

Rytą nuo virkščių raškydama išpampusias ankštis vieną ji išaižė ir nė akies neužmetusi susižėrė žirnius į burną. Pas­kui visą dieną spjaudėsi. Vis atrodė, kad mažutytės balkšvos kirmėlaitės rangosi tarp dantų, ant liežuvio. O juk buvo įsitikinusi, kad jos žirniai niekada nekirmija.
Prisėdusi pavėsinėje sunkiai atsiduso. Pajuto atsėlinant vakarinį apmaudą. Visi dienos darbai, kuriais dar ką tik didžiavosi, pasirodė bergždi, nebūtini, visos pastangos – tuščios. Staiga suvokusi dėkingumo taip ir nesulauksianti, ji kone išsigando.

Visą gyvenimą plėšėsi dėl sutuoktinio, dėl vaikų, dėl anūkų – bet ne iš meilės, ne iš sielos dosnumo, o tik genama nepasotinamo poreikio parodyti, kad pasaulis be jos, tokios svarbios ir visiems reikalingos, niekaip neišsiverstų. Kad, jei ne tas niekingas akstinas, dėl kito, net artimiausio žmogaus, nė piršto nepajudintų, suvokti ji negalėjo ir nė už ką nebūtų pripažinusi. Buvo ne iš tų, kas artinantis paskutinei valandai kamuojasi nebegalėdamas atitaisyti kitiems pridarytų skriaudų, išdalyti skolų. Apie tą paskutinę valandą retsykiais pagalvodavo ir ji. Malonu būdavo įsivaizduoti, kaip prieš užmerkdama akis kilniai atleis kai kuriems nedėkingiesiems. Žinoma, ne visiems.

Prie šulinio ji pasiskalavo burną –­ prakeikti žirniai! – ir, išspjovusi vandenį į žolę, vėl atsiduso.

Atodūsis buvo jos kalbos dalis.

manipuliacija.lt nuotrauka

ankstybieji

Dar apie banalias aplinkybes.

Jam magėjo pamatyti keistą žvaigždę danguje ar iš šešėlių išnyrantį baltą šunį, ar vidur keliuko staiga atsiveriančią properšą. Gyvenime šitaip nemąstęs dabar štai troško kokio nors ženklo, kuris patvirtintų, kad pasitaikė jam nepaprasta, ypatinga situacija lyg nepelnyta dovana ar žiauri bausmė.
Nešė pakasti mažytį kūnelį, po teisybei, dar net ne visai kūnelį, bet ir tokiam jau reikėjo meilės ir pagarbos, –­ negalėjo nutrenkti jo, it kokio mėsgalio, kur pakliuvo.

Tik nebuvo to norimojo ženklo. Už nugaros nervingai šlepseno aidas. Aukšti medžiai palei tvorą nejaukiai ošė. Žinoma, užkrankė ant šakų įsitaisiusios varnos. Žinoma, šaižiai sugergždė aprūdiję varteliai. Pernelyg garsiai sučiuženo tako žvirgždas. „Skylė man vietoj širdies, va kas“, – pagalvojo priėjęs skirtąją vietą. Pasidėjo kibirą su nešuliuku, apgraibė žemę. Ši buvo banaliai šalta. Kaip pridera.

Jau eidamas atgal nejučia grįžtelėjo ir per petį pažvelgė į tamsoje šmėksančias kapines.

– Na va, nieko neatsitiko, – sumurmėjo į ūsą.

Nežinojo, kad atsitiko.

bedugniai

Juodu atsitiktinai susidūrė prie stoties. Nors nesimatę dešimtmečius, kažkaip išsyk atsipažino. Alfukas buvo įgudęs paprašyti taip, kad žmogus negalėtų atsakyti, taigi Remigijus apsiėmė pavėžėti jį iki buvusių namų.

Važiuoti reikėjo vos pustrečio kilometro. Iš pradžių netgi atrodė, kad jie turės apie ką pasikalbėti. Bet Remigijus veikiai nutilo.

– ...užmočinaupetūchąnachuipaje­bat­manatsimečiaukaročėnegreitble... –­ malė sunkiai suprantama greitakalbe Alfukas.

Remigijui krūtinę kaitino anksčiau nepatirtas jaudulys. Su užkietėjusiu recidyvistu jis dar niekad nebuvo bend­ravęs. „Kažin, kiek žmonių nužudęs?“ –­ spėliojo pats, gėdydamasis tokio negražaus smalsumo.

Kai išvažiavo iš miestelio, pritilo ir Alfukas. Abejingai spoksojo į rudenėjančius sodus, lekiančius prošal, į vėjo taršomus skurdžius pavieškelės krūmokšnius. Remigijus vogčia dirstelėjo į randuotą, be laiko susiraukšlėjusį bend­rakeleivio veidą.

„Kaip keista, – galvojo. – Jeigu aš po tokios daugybės metų keliaučiau namo, pavežamas tikrai nesiprašyčiau. Eičiau pėsčias, dairyčiausi, godžiai traukčiau vaikystės laukų orą...“

Iš vieškelio išsukę į apžėlusį, beveik nebeįžiūrimą keliuką, netrukus privažiavo sugrįžėlio namus – suzmekusį laužą. Alfukas išlipo, o Remigijus mandagiai liko sėdėti automobilyje.

„Gal jam reikia pabūti vienumoje, –­ pamanė. – Verčiau netrukdysiu.“

Salone tvyrojo keleivio paliktas vos juntamas kvapas – ne bezdalo, ne pigios degtinės, oi ne – gerokai tamsesnis, sunkesnis.

Alfukas, vis labiau irzdamas, braidė po aukštą, išgeltusią kiemo žolę, įėjęs į namą, mynė stiklo šukes, degėsius, spardė apipelijusį šlamštą. Važiuodamas tikėjosi rasiąs čia žmonių, neabejojo, kad jie bus užgyvenę bent ką nors vertinga. Bet namai buvo senų seniausiai apleisti, kas neišsinešiota – išdaužyta, sudegę, supuvę, surūdiję.

„Užlenkti gal tą dūchą, – galvojo jis. – Bet kiek aš pavažiuosiu su tuo jo grabu. Į pirmą stulpą įpisiu. Kai nuveš, tada ir...“

Į automobilį Alfukas grįžo nešinas guminiais botais. Šie buvo storai kažkuo apskretę – veikiausiai mėšlu iš netoliese dunksančių apgriuvusių karvidžių, šonai viduje sukibę – nė nebeįkištum kojos.

– Paimsi už penkis? – paklausė Alfukas, jau važiuojant vieškeliu. Botus jis kažkodėl laikė ant kelių.

– Kam man? – droviai nusišypsojęs tarstelėjo Remigijus.

– Man irgi nichuja nereikalingi, –­ suburbėjo anas ir nuleidęs stiklą ištrenkė guminius laukan.

Vienas batas nulėkė į pakelės griovyje telkšantį vandenį, kitas nudribo vidur kelio. Ten ir liko voliotis.

ankstybieji

Traukinio teko laukti keturias valandas, tad Stasys R. labiau iš nuobodžio nei iš smalsumo apėjo visus užkaborius, gal tris kartus perskaitė eismo grafiką.

Perono danga, nors ir susimetusi rukšlomis, prie pat stoties pastato dar laikėsi, bet tolėliau, abiejose pusėse palei bėgius, jau eižėjo, iš plyšių į saulę spraudėsi žolė. Aplink raudonų plytų vandentiekio bokštą užkaltomis durimis žemę kapnojo vištos, ant medinės tvoros statramsčio markstėsi įtukęs katinas.

Žuolių rietuvę perono gale Stasys R. kažkodėl prisiminė – kai važiavo iš šitos stoties pastarąjį kartą, prieš dešimtį metų, pabėgiai čia jau riogsojo. Dabar visiškai juodi, apatiniai – apžėlę, sukibę su žeme, jie vis dar maloniai atsidavė tepalais, kreozotu ir judėjimu.

Keturias valandas pranuobodžiavęs, kai jau reikėjo eiti į traukinį, jis nei iš šio, nei iš to – juk ir jums taip būna? –­ prisėdo ant nutrinto, kieto suolo ir užmigo.

Staiga susivokė traukinio nesulaukęs ir išėjęs namo pėsčiomis. Nors būtų tekę drožti gerų septyniasdešimt kilometrų. Žingsniavo dulkėtu takeliu. Abipus žaliavo žolynai, krūmynai. Atrodė sustingę. Protarpiais Stasys atsigręždavo ir kassyk jį nusmelkdavo nerimas. Miškas už nugaros nėmaž netolo. Veikiau artėjo. Kairėje pastebėjęs tarp karklų kažin ką boluojant, jis nedvejodamas – sakytum, taip ir reikėjo – nubrido ten link. Ant aukštos žolės prie krūmų buvo patiestas didokas drobės gabalas su jaunos Stasio motinos atvaizdu visu ūgiu. Lyg atspausta sepijos atspalvio nuotrauka. Motinos andai būta pasakiškai gražios, sumojo jis. Ūmai sukilęs vėjelis perbėgo drobę, ir Stasiui pasirodė, kad mamos veidas persikreipė, jos kūną sutampė traukuliai. Jis pasibjaurėjęs nusigręžė ir išsyk pastebėjo ant žilvičio atokiau kažin ką boluojant. Pribridęs išvydo ant šakų užmestą drobulę su broliuko atvaizdu visu ūgiu. Vaikystėje miręs berniukas pilkais marškiniais ir trumpomis kelnaitėmis su petnešėlėmis šypsojosi. Pala dryksojo nelygi, apsiglamžiusi, užtat vaiko šypsena atrodė it klaiki grimasa, kūnas – lyg sulaužytas. Žalumos aplink vis mažėjo, šen ir ten tarytum nešvaraus sniego lopai baltavo drobulės su žmonių atvaizdais. Jos klojo žolę, krūmokšnius, medžius, Stasys klampojo it per pusnis, nebežiūrėdamas tako, įnirtingai ieškodamas, mynė atspaustus seniai ir neseniai mirusių giminaičių, artimųjų, draugų, žmonių, kurių nebeprisiminė, bet veikiausiai buvo kaip nors susijęs, kūnus; protarpiais sukildavo vėjas, marškos pašėldavo plazdenti, kilnotis, atrodydavo, mirusieji iš paskutiniųjų mėgina prisikelti, ištrūkti iš kažkokių gniaužtų. Bergždžiai. Galų gale jis rado – priėjo ko ieškojęs. Ant lygios žemės patiesta drobė buvo baltutėlė, šviežiai iškrakmolyta. Be atspaudo.