Julius Keleras. Moterys pievoje

Julius Keleras. Moterys pievoje
Julius Keleras. Johno Silverio nuotrauka

 

Moterys su granatomis, moterys priekinėse fronto linijose, moterys nuogom krūtim su vėliavomis ant barikadų, moterys su rėkiančiais kūdikiais ant rankų, moterys su granulėmis, su skiepų ar nuodų švirkštais, su paršiukų, vaikų, dar bala žino kuo spalvingai nuterliotom prijuostėm, klumpančios, pavargusios, senstančios, žilstančios, plinkančios, lieknėjančios moterys, nukarusiom, liūdesių nugairintom krūtim, keikiančios kūriniją, vyrus, vaikus, Visatą. Keikiančios viską, ko nesukūrė ar nepajėgė sukurti. Taip, būna tokių. O kitos išvis nieko nekeikia ir gyvena sau. Bet pirmųjų daugiau.

Jis tįsojo saulės užlietoje pievelėje ir stebėjo debesų formas, kurios mainėsi kas kelias minutes. Vėjas nepūtė, tačiau niekas negalėjo žinoti, ar ten aukštai jo irgi nėra. Nepaklausi gi paukščių.

Pernai pas tetas, kai Valentinas irgi čia vasarojo, atsiradus po keturiasdešimties metų netikėtai įvirto vidun poniutė iš Amerikos. Silvijos klasiokė. Stora, sunkiasvorė ponia su kybančia nuolatine, lyg priklijuota šypsena.Tada jam pasirodė, kad toji šypsena kaip snarglys, kurį norisi nuvalyti. Negražus, kabantis, nenutrinamas kaip apleisto vaiko. Toji ponia, apatinio trikotažo fabrikanto žmona, apibrizgusiais, rudais voverių kailinukais, nors vasara, tik įžengusi trobon ir trumparegėmis akimis nužvelgus skurdžią tetų virtuvėlę, apstatytą dar pokario baldais ir nužvilginus nuo galvos iki kojų Valentiną, iškart be užuolankų metė: „Mes pažįstame jus iš batų.“ Tai buvo triuškinamas ir neskundžiamas nuosprendis. Jos pačios, amerikonės, batai tviskėjo Arizonos saulėlydžių spalvom ir turbūt visuose garsiausiuose pasaulio dangoraižiuose buvo sutikę viso pasaulio saulėtekius. Nuo tada Valentinas nebūtų drįsęs suabejoti, kad Amerika – amžinų šypsenų ir tiek pat amžinų, saulės šviesą pranokstančių batų šalis, kurios jokia vaizduotė tinkamai negebėtų išpiešti.

Smilga, kuria jis krapštėsi tarpdantį, lūžo, tad nusviedė ją į žolę.

Arba va ten, aukštai dešinėje, moterys su aguonomis. Raudonom, raudonom kaip pilni delnai kraujo. Iki pat rieškučių viršaus. Saulė nudažo juos praradimų spalva. Tos tai plaukia nieko nebodamos dangaus viduriu kaip šventam paveiksle, išplėštam iš andai matyto žurnalo seniai nugriautoje kaimo tupykloje.

Eina lėtai, iškilmingai, kaip žvakę nešdamos, kaip paskutinę žvakę visam kaimui, išsigelbėjimo žvakę. Jos kaip filme eina per pievą, ir joms viskas turi žydėti, turi būti sekmadienis ar bent jau šeštadienis. Visur lempos, šviesos, žydėjimai. O jos pačios slidžios slidžios kaip geros turginės silkės, kurių viduriuose plaukioja slidžios riebios pienės.

Tos slidžiosios žydinčių pievų moterys niekad nepavargsta. Jos šviečia amžinąja šviesa – nereikia joms nei vyrų, nei moterų, nei vaikų, nei svajonių. Nereikia joms generolų nei prisiminimų, apkabų nei granatų, joms reikia tiesiog eiti. Jos turi sielą, kurią neša ir kurios bijo – neduok Dieve, dar ją pamatys. Geriau plaukti tiesiog dangaus viduriu ir nieko nežinoti.

Yra ir dar kitų – tos, paslaptingiausios, neša iškėlusios, kad visi matytų, ąsotėlius su pienu ar medum, o kitos galbūt ikonas, ir vis artėja, artėja. Dieve, kiek jų daug. Tų – dar kitų.

Jis gulėjo žaliuojančios pievos viduryje ir svaičiojo apie moteris, kurių niekada nebuvo matęs, bet kurios tikrai turėjo artėti. Jam jau tuoj keturiasdešimt, o kaime gyvenančios tetos, porąkart per metus aplankomos, nors užmušk, nesupranta, dėl ko jis tiek ilgai nesulaukė to priartėjimo. Juk jau seniai turėjo priartėti. Dorovingos, paleistuvingos, su kaselėm ar paleistaplaukės, riestanosės ar skardžiabalsės, žvelgiančios į viską kruvinos nevilties akimis, angeliškos ar beveik permatomos. Nereiklios, svajingos, pusmetrį pakilusios nuo žemės, tokios kaip mieste Anikė, kaimynė iš buto priešais. Jai tuoj tuoj devyniolika, o vargšelę dar vis išpila raudonis, kai jis ištaria prasilenkdamas laiptinėje: „Labas, Anike.“ Skubom ištaria, vengdamas net užkliudyti laiptų aikštelėje išdrykusį jos šešėlį.

Jis nupūtė vabaliuką, įsipainiojusį į kairės rankos gyvaplaukius, ir apsivertė ant nugaros. Saulė plieskė iš visų jėgų.

Dar būna tokių moterų, kurios netinka pasivaikščiojimams, bet puikiai tinka namų ūkiui. Tokios, kurios, užkibus lydekai ir valui dingus srovėje, prasibrautų per karklų ir juodalksnių krūmokšnius prie Šventosios ir pūkštelėtų be gailesčio sau, kad tik dantyse atneštų žuvį.

Tiktų netgi strazdanotos, šlakuotos, su išaugtiniais kaspinėliais. Plaukai ilgi, o kaspinėliai užsilikę nuo aštuntos klasės. Nežinojo, tik juto, kad tokios galėtų būti, tačiau ar švelnios jos, ar mielos, nepasakytų dabar. Tiesiog nežino. Geriausia svajoti, kai skaityt nusibosta, o netoliese besiganančios karvės, ką tik ūkininko pagirdytos, nustoja mauroti ir klumpa į aukštą žolę.

Žinojo viena: atostogos geriausios, kai jis gali tįsoti pievoje, o abi tetos dirba. O dirba vaistinėje miestelio centre. Ten kažką gydo. Nors, jis nenustebtų, gal tik apsimeta, kad gydo. Juk reikia gyvenime kažką veikti, o kas būtų maloniau už sveikut sveikutėlių moterų gydymą. Telyčias gydyti, va čia tai tikrai nedėkingas dalykas.

Pafantazuokim: gal tas moteris gydo tom pačiom įvairių spalvų granulėm, sveikut sveikutėles, visai be priekaištų tobulas moteris, kurios, parsinešusios vaistus namo, ramiai iš rezginės išsikrapšto tabletes ir taip pat ramiai jas rupšnoja. Ramiai, be panikos ir sielvarto, kaip ir anava tos, pievoje.

Jei jam ūmai tektų užsiimti karvių gydymu, būtų nelengva. Pirmiausia, galvojo, niekaip nesužinotų, ar jos serga. Ir kuo serga. Juk nepasisakytų. O gal visiškai sveikos, tik supanikavo dėl sparvų ar musių. Tada tablečių turbūt nereikėtų. O ko tada reikėtų? Nežinotų, kokių vaistų joms duoti, jei, tarkim, dabar, šią akimirką prireiktų, o pažįstamų veterinarų tai jis neturi. Tiesa, sykį matė Bajoriškių kapinėse užrašą: Gerai gydė arklius. Bet arklių jam nereikia, reikia išgydyti porą karvių, o dar kažkam reikia, kad kas nors gerai gydytų moteris, nors tetos jau čia puikiai tą daro. Nebuvo jis toje vaistinėje, netoli, bet neis dabar. O ko jam ten? Silvija ir Laima gerai daro, kad dirba vaistinėje ir vargo nemato. Ir gal net jokių ten moterų nėra. Granulės, granulės. Granulės kaip granatos per karą. Dėžių dėžės tų granulių. Nuo niežulio, dirginimo, deginimo ir skausmo.

Dangus staiga apsiniaukė ir, kai jis jau nustojęs stebėti debesų sueitis, ėmė galvoti apie grįžimą, iš nežinia kur radosi juodas katinas. Liuoktelėjo ant Valentino ir užkliudęs jo krepšį, kuriame, matyt, kvepėjo keli nesuvalgyti sumuštiniai su sūriu, kažkaip negrabiai ir netikėtai drykstelėjo kairiąją, saulei apnuogintą blauzdą ir dėjo į kojas. Kraujas pliūptelėjo penkiom smulkiom vagelėm išpiešdamas ją iki pat žolės. Valentinas aiktelėjo ir suvaitojęs išsitraukė iš krepšio kelias baltas servetėles. Kraujo jos nesugėrė, sunkėsi, tad jis nuskynė netoli augusio gysločio lapus ir prisegė prie žaizdos, prieš tai nuplėšęs permirkusį popierių.

Ėmė lyti. Iš nuostabios vasaros dienos liko gniutulas bejėgiškai sumaitoto sukruvinto ir sulyto popiergalio, sakytum, debesų kerštas be darbo gulinčiam pievoje.

Vaistinėje tikriausiai yra ir bintų, ir kokių nors tepalų, pagalvojo jis, nors eiti iki miestelio centro jam visai nesinorėjo. Dar tetų pamokslų klausyti. Blykstelėjo perkūnija, praskirdama debesis, ir lietus, užuot sutankinęs savo žingsnį, staiga liovėsi. Kraujas liovėsi plūdęs ir Valentinas nejučiom nudžiugo, kad neserga hemofilija kaip vienas klasiokas, kuris pernai numirė, nes ėmė nebekrešėti kraujas.

Debesys vėl ėmė jungtis į keistas, nematytas sąjungas, formuodami kalnų ir mėlių masyvus, tarytum stabdydami jo nerimą. Kūnas, daiktai ir rūbai – viskas buvo sudrėkę, tačiau jis juto, kad tas drėgnis kažkokiu slaptu būdu jungia visus: ir jį, ir tetas, pardavinėjančias moterims granules ir visiškai negalvojančias apie lietų, ir pievelę, kur jis mėgsta gulėti per atostogas, ir netgi tą katiną, užuodusį sūrį, atvežtą pusbrolio iš kažkokio mažo Baltarusijos miestelio, kur turbūt irgi gyvena visiškai sveikos moterys ir lakioja į jas panašūs, geismų pilni debesys.

 

Draugai