Honorio Bustos Domemecq. Nemirtingieji

Honorio Bustosas Domecqas, Argentinos rašytojas, pasak jo biografo, gimė Argentinoje, Pujato miestelyje, dešimties metų išspausdino savo pirmuosius kūrinius. Iš tikrųjų tai dviejų Argentinos rašytojų simbiozė: dviasmenis rašytojas gimė, kai tik sėdo prie stalo ir, pasak A. Bioy'aus Casareso, ėmė „rašyti keturiomis rankomis".

Jorge Luisas Borgesas: „Aš nenorėjau rašyti su Biojum, man atrodė, kad bendraautorystė neįmanoma, tačiau vieną rytą jis man pasiūlė pabandyti: buvau atėjęs pas juos pietų, turėjome dvi valandas laisvo laiko ir... siužetą. Ėmėme rašyti, ir įvyko stebuklas. Ėmėme rašyti stiliumi, nepanašiu nei į mano, nei į jo. Drauge mudu sukūrėme savotišką trečią personažą – Bustosą Domeką: Domekas – vieno iš Biojaus prosenių pavardė, o mano prosenelis iš Kòrdobos buvo Bustosas, tad mūsų bandymo rezultatas buvo toks, kad Bustoso Domeko kūriniai nepanašūs nei į tai, ką rašo Biojus, nei į tai, ką rašau aš. Šis personažas gyvuoja labai savotiškai. Tačiau gyvuoja tik tuomet, kai mudu šnekučiuojame..." (Jorge Luisas Borgesas. Pokalbis su Victoria Ocampo)

Adolfo Bioy'us Casaresas (1914–1999) – Argentinos rašytojas, fantastinės tematikos pradininkas Argentinos literatūroje: „Mudu su Borgesu ėmėmės pačių įvairiausių dalykų: rašėme satyrinius detektyvinius ir fantastinius apsakymus, kino scenarijus (nelabai vykusius), straipsnius ir pratarmes; sudarinėjome knygų serijas, antologijas, komentavome klasikų leidinius... Guvus ir skvarbus Borgeso protas amžinai maištaudavo prieš tai, kas įprasta ir nusistovėję, prieš snobizmą ir surembėjimą, o be galo turtinga atmintis ir gebėjimas atskleisti slaptus, bet labai svarbius, esminius ryšius, nežabota vaizduotė skatino jį imtis pačių netikėčiausių literatūros darbų." (Adolfo Bioy'us Casaresas. Prisiminimai. 1994)

Zigmo Pakštaičio nuotrauka


And see, no longer blinded by our eyes.1
Rupertas Brooke'as

Kas tą skaistų 1923 metų vasaros rytą būtų pagalvojęs, jog Kamilo N. Huergo apysakaitėje, autoriaus man padovanotoje su autografu, kurį, atsiklausęs sąžinės balso, apdairiai išplėšiau prieš bandydamas įpiršti keliems knygynams, patrauklaus turinio kerais uždangstyta geniali įžvalga? Ant viršelio ovaliniuose rėmuose puikuojasi paties Huergo nuotrauka. Žiūriu į ją, ir atrodo, kad jis ims kosėti – džiova pakirto daug žadantį talentą. Ir tikrai, jis mirė ūmai, nespėjęs atsakyti į mano laišką, kurį jam parašiau, paskatintas vieno iš savitų man žavių taurumo protrūkių.

Epigrafą šiam blaiviai apmąstytam kūrinėliui pasiskolinau iš minėtos knygelės ir paprašiau daktarą Montenegrą jį išversti, bet, deja, jis atsisakė. Idant niekuo dėtas skaitytojas galėtų įsivaizduoti veiksmo vietą ir aplinkybes, glaustai išdėstysiu Huergo apysakaitės turinį. Štai jis:

Pasakotojas lankosi Čubute, viename dvare, kurio savininkas anglas donas Giljermas2 Bleikas ne tik plėtoja avininkystę, bet ir mankština savo protą narpliodamas to graiko Platono įmantrybes ir naujausius chirurgijos tyrinėjimus. Remdamasis šia in sui generis3 literatūra, donas Giljermas tvirtina, kad penkios juslės, įgimtos žmogaus organizmui, trukdo suvokti tikrovę arba ją iškreipia ir kad jeigu jų nusikratytume, suvoktume, kokia ji iš tiesų, tai yra beribė. Jo nuomone, mūsų dvasios gelmėje glūdi amžinatvės modeliai, tikroji visa ko esmė, ir kad Kūrėjo dovanoti mums organai grosso modo – tik kliuviniai. Jie tarytum juodi akiniai temdo aplinkinį pasaulį ir podraug nukreipia dėmesį nuo to, kas mums būdinga.

Bleikas sugyveno sūnų su samdine trokšdamas išbandyti, kaip šis galėtų suvokti tikrovę. Pirmiausia atliko jam bendrąją anesteziją, atėmė regą ir klausą, atbukino uoslės ir skonio receptorius. Ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad jo išrinktasis nejaustų savo kūno. Prijungė prie prietaisų, reguliuojančių kvėpavimą, kraujotaką, virškinimą ir tuštinimąsi. Deja, išvaduotasis nuo juslių negalėjo su niekuo bendrauti. Neatidėliotinų reikalų spiriamam, pasakotojui teko išvykti. Jis grįžo po dešimties metų. Donas Giljermas buvo miręs, jo sūnus saviškai gyveno prietaisų prigrūstoje mansardoje, normaliai kvėpuodamas. Išvykdamas pasakotojas numetė smilkstančią nuorūką, nuo kurios sudegė visas dvaro pastatas, ir jis pats nenutuokė, ar tyčia taip padarė, ar ne. Taip baigiasi Huergo apysakaitė, gana neįprasta anais laikais, bet nūnai, mokslo vyrams pripildžius pasaulį raketų ir astronautų, ji nieko nestebintų.

Trumpai drūtai, bet bešališkai išdėstęs velionio, iš kurio nieko daugiau negaliu tikėtis, vaizduotės vaisius, pereinu prie esmės. Atmintis mane grąžina į vieną 1964 metų šeštadienio rytą, kada man teko lankytis pas gydytoją geriatrą Raulį Narbondą. Liūdna, bet, deja, kadaise buvę jauni, visi mes senstame: plaukai slenka, užgula vieną ar abi ausis, švelnius skruostus išvagoja raukšlės, kirmija dantys, įsimeta kosulys, pakumpsta nugara, surumbėja pėdos – žodžiu, pater familias4 netenka jėgų. Štai ir man, be abejo, atėjo metas prašyti daktarą Narbondą atnaujinti mano organizmą – jis garsėjo tuo, kad mokėjo susidėvėjusius organus pakeisti kitais, naudotinais. Skaudama širdimi –­ tą dieną Ekskursantų rinktinė turėjo atsirevanšuoti Ispanijos sporto klubui, ir aš tikriausiai pavėluočiau į tas svarbias rungtynes – patraukiau į daktaro kliniką, esančią Korienteso ir Pastero gatvių sankryžoje. Klinika, kaip žinia, buvo penkioliktame „Amiante" dangoraižio aukšte. Pasikėliau „Elektros" markės liftu. Išvydęs lentelę su užrašu „Narbondas", paspaudžiau skambutį, paskui, sukaupęs visą drąsą, šmurkštelėjau pro praviras duris ir atsidūriau laukiamajame. Ten, stumdamas laiką su žurnalais, skirtais moterims ir vaikams, išgirdau laikrodį mušant dvyliktą ir pašokau nuo kėdės. Kas vyksta? – pagalvojau sutrikęs. Įsijausdamas į seklio vaidmenį, nusėlinau prie kabineto durų, beje, pasiryžęs dingti sulig menkiausiu bruzdesiu. Gatvėje gaudė automobilių signalai, skardėjo laikraščių pardavėjo šauksmai, cypė stabdžiai, pėsčiajam vos nepakliuvus po ratais, bet čia tvyrojo kapų tyla. Kabinetas priminė veikiau laboratoriją ar vaistinės galinį kambarį: kur pažvelgsi – visur medicininiai prietaisai ir menzūros. Vildamasis, jog toliau būsiąs gydytojo kabinetas, stumtelėjau duris.

Tiesiog negalėjau patikėti savo akimis, atsidūręs mažytėje apvalioje, neonu apšviestoje patalpoje baltomis sienomis, žemomis lubomis, be langų, kurie bent susilpnintų klaustrofobijos įspūdį. Ten buvo keturi personažai ar veikiau baldai, tokios pat spalvos kaip sienos, mediniai kubai. Ant kiekvieno kubo – mažytis kubas su grotelėmis viršuje ir siaurute anga apačioje. Gerai įsižiūrėjus į groteles, širdį suspaudė baimė: man pasirodė, kad pro jas tarytum stebi akys. Pro angas retkarčiais ištrūkdavo lyg atodūsiai, lyg silpni balsai, bet buvo neįmanoma suprasti nė žodžio. Visi keturi kubai stovėjo ratu, vienas priešais kitą, lyg grupelė pašnekovų. Nežinia, kiek minučių praslinko, kol pasirodė daktaras.

– Atsiprašau, Bustosai, kad jums teko palaukti. Buvau nuėjęs grąžinti bilieto į Ekskursantų rungtynes, –­ tarė jis ir, rodydamas į kubus, pridūrė: – Turiu garbės jums pristatyti Santjagą Silbermaną, pensininką notarą Laduenją, Akilesą Molinarį ir panelę Bugard.

Iš baldų atsklido silpni neaiškūs garsai. Mandagiai ištiesiau ranką ir skubiai atitraukiau nesmagiai šypsodamas: ką būčiau galėjęs paspausti? Vargai negalais nukėblinęs atgal į laukiamąjį, suveblenau:

– Konjako, konjako.

Narbondas atnešė iš laboratorijos menzūrėlę vandens, kuris sušnypštė, kai tik jis įvarvino kelis lašus kažkokio skysčio. Dieviškas vaistas: šleikštaus skonio, bet iškart praskaidrino mintis. Tuo tarpu daktaras, dviem sūkiais užrakinęs kabineto duris, ėmė aiškinti:

– Džiaugiuosi, mielas Bustosai, kad mano Nemirtingieji jums padarė tokį įspūdį. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad homo sapiens, tas netašytas Darvino antropoidas, pasieks tokios tobulybės! Garbės žodis, mano namai – vieninteliai visoje Lotynų Amerikoje, kur nuosekliai naudojamas daktaro Eriko Steipldono5 metodas. Jūs, be abejo, prisimenate, kaip sielvartavo Naujosios Zelandijos mokslo bendruomenė, mirus šiam iškiliam mokslininkui. Be kita ko, galėčiau pasigirti, kad aš plėtojau savo pirmtako darbą, papildydamas jį kai kuriais tik mums, buenosairiečiams, būdingais bruožais. Jo teorija – dar vienas Kolumbo kiaušinis – labai paprasta. Organizmo mirtį visada nulemia kokio nors organo –­ tarkime, inkstų, plaučių, širdies ar bet kurio kito – nepakankamumas. Pakeitę iš prigimties gendančias organizmo dalis negendančiomis, pašaliname priežastį, sąlygojančią tiek sielos, tiek jūsų paties, Bustosai Domekai, mirtingumą. Jokių filosofinių gudrybių: organizmas tolydžio taisomas, kainiojamas, ir glūdinti jame sąmonė nesensta. Chirurgija suteikia žmonijai nemirtingumą. Pasiekta tai, kas svarbiausia: protas gyvas, ir jam negresia mirtis. Kiekvienas nemirtingasis nėmaž neabejoja, kad mūsų firma jam užtikrina būtį in aeterno6. Smegenys, ištisą parą veikiamos magnetinių srovių sistemos, – paskutinis gyvybės bastionas, kuriame darniai funkcionuoja rutuliniai guoliai ir ląstelės. Visa kita – formalinas, plienas, plastmasė. Kvėpavimas, mityba, dauginimasis, judėjimas, net tuštinimasis –­­ praeitis! Nemirtingasis – tai nekilnojamasis turtas. Tiesa, trūksta vieno kito menkniekio: balso, dialogo, bet tobulinimui nėra ribų. Na, o dėl neišvengiamų išlaidų jums nėra ko rūpintis. Įstatymo nustatyta tvarka klientas mums perduoda visą turtą, ir Narbodo firma – aš, mano sūnus, mūsų palikuonys – įsipareigoja juo rūpintis in statu quo7 per amžių amžius.

Jis uždėjo ranką man ant peties. Pajutau, kad mane įveikia jo valia.

– Cha cha! Susižavėjote, susigundėte, mielas Bustosai? Jums prireiks daugių daugiausia dviejų mėnesių visam turtui paversti akcijomis ir perduoti man. Na, o už operaciją atsiskaitysime draugiškai: mokėsite ne tris šimtus tūkstančių kaip visi klientai, bet tik du šimtus aštuoniasdešimt penkis, žinoma, tūkstančius. Turto likutis priklauso jums. Teks apmokėti už patalpą, paslaugas, priežiūrą. Pati operacija neskausminga. Tiesiog organų amputavimas ir pakeitimas. Nekvaršinkite sau galvos. Prieš operaciją kelias dienas pasistenkite nusiteikti ramiai, niekuo nesirūpinti. Patartina vengti sunkaus maisto, tabako, alkoholio, nebent įprastu laiku galima išmaukti stiklą gero viskio. Ir neskubėkite, turėkite kantrybės.

– Dviejų mėnesių? – atsiliepiau. –­ Ne, užteks vieno, ir to per daug. Vadinasi, po anestezijos tampu kubu. Jūs turite mano telefoną ir namų adresą, susisieksime. Ateisiu penktadienį, ne vėliau.
Tarpdury jis įteikė man vizitinę kortelę ir patarė kreiptis į notarą Nemirovskį, mielai padėsiantį sutvarkyti visus turto perdavimo dokumentus.

Kuo ramiausiai nužingsniavau iki metro stoties. Nudundėjau laiptais žemyn. Beregint puoliau krautis mantą; tą patį vakarą, nepalikdamas pėdų, persikėliau į viešbutį „Naujasis Teisuolis", svečių knygoje užsirašiau kaip Akilesas Silbermanas. Prisiklijavęs barzdą, sėdžiu kambarėlyje, kurio langai žvelgia į kiemą, ir rašau šią ataskaitą.

1 Ir žiūrėk, jau nebeapakintas mūsų žvilgsnių (ang.).
2 Tai yra Viljamas! Šis išmoningas personažas savitu protu nenusileidžia įžymiajam bendravardžiui, anglų poetui ir dailininkui Viljamui Bleikui (Williamas Blake'as, 1757–1827).
3 Savotiškas (lot.).
4 Šeimos galva (lot.).
5 Jorge Luiso Borges recenzuotame anglų rašytojo fantasto Olafo Stapledono (1886–1950) romane „Žvaigždžių kūrėjas" vystoma mintis apie dirbtinį intelektą.
6 Amžiną (lot. ).
7 Tokios pat būklės (lot.).

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Versta iš: Crónicas de Bustos Domecq. LOS INMORTALES, 1967.

Draugai