Tadeuszas Chabrowskis gimė 1934 m. netoli Čenstakavos, studijavo Šv. Pauliaus institute Krokuvoje. 1961 m. išvyko į JAV, gyvena Niujorke. Debiutavo 1960 m. leidinyje „Tygodnik Powszechny“. Yra išleidęs per 15 eilėraščių rinkinių: „Madonos“ („Madonny“, 1963), „Vasara Pensilvanijoje“ („Lato w Pensylwanii“, 1965), „Medis mane aplenkė“ („Drzewo mnie obeszło“, 1973), „Eilėraščiai“ („Wiersze“, 1975), „Medinis dviratis“ („Drewniany rower“, 1988), „Vaškinės panos“ („Panny z wosku“, 1992), „Dangaus ir žemės miestas“ („Miasto nieba i ziemi“, 1994) etc. Taip pat parašė romanus „Balto abito krašteliai“ („Skrawki białego habitu“, 2010) ir „Balti mišparai“ („Białe nieszpory“, 2012). Du kartus pelnė Kościelskių fondo premiją, jo kūrybą spausdino Paryžiaus „Kultura“, Londono „Žinios“, Varšuvos „Ryšiai“. Daugybę metų yra susijęs su Liubline leidžiamu leidiniu „Akcent“.

 

Metų laikai

Klūpau išvagotam lauke, nykščiu
liesdamas dangų – kažkur tarp vieno ir kito
debesies yra Begalinis – iš tikro yra
– ir prašau išklausyti –
yra, kaip liūtis tarpeklyje, iššluojantis
rudens puvėsius,
yra, sulig metų laikais keičiantis valandų bėgsmą;
rugpjūtyje regim spalvotą Jo plunksną saulėj,
kovą apsiausto kraštelis beveik liečias Veneros,
gruodį įsitaiso milžiniškame krėsle
tarp vargingų mėnulių.

Kaip ir dera vos atsigavusiam ligoniui, judinu kairės
kojos pirštus,
bet regėjimas mano geras, ir kartu su kregždėm skardžiai
šūkčioju apie tai, ką regėjau.

 

Grabnyčia vazonėlyje

Geltona, nulipinta iš vaško,
su bičių ir širšių muzika viduje,
buvusios hortenzijos vazonėlyje
– dabar, paskutiniąją valandą, jinai mirimo
liudininkė;

galiu prašyti mirties, kad kuo greičiau
atskirtų kūną nuo sielos,
užklotų sniego antklode,
nustumtų nuo uolėtos briaunos į pragarus,
suvystytų vėju, išsiųstų spinduliu
lig artimiausios sprunkančios žvaigždės;

kur pirmoj Paukščių Tako sankryžoj
pranyks, grabnyčia pati išblės

 

* * *

Jei mirtis turi ateit ir atimt iš manęs tai,
ką jau esu patyręs, kas man priklausė,
tai mano atmintis verčiau teklajoja su manimi,
išbarsto gyvenimo fragmentus, atranda juos,
pasimetusius tarp kėdžių, pasislėpusius išsiplėtusiam
katės vyzdyje, pridengtus skrybėle,
prilipusius prie sienos, krentančius nuo debesies,

– kad nenumirčiau,
užbertas rusva nebūties prieblanda,
kaip visas mūsų pasaulis.

 

Esybės praradimas

net nežinau, ar tai buvo operacinė
ar vienuolyno koplyčia, laukiau išgijimo
stebuklo, vėžio ėdamų stuburo slankstelių
suaugant su vilties ir tikėjimo slanksteliais,
beprotybės susitaikymo su protu,
šilto malonės lietaus, dar nesustingusios
žvaigždės danguje;
bet stebuklo nebuvo,
nubudau Šv. Roko kapinėse,
su ką tik užkasta hortenzija prie kojų,
su laikraščių gniužulu po galva, pridvokusiuose
nerealybės pusrūsiuose – netekęs žmogiškosios esybės,
prie suluošintų dievo rankos pirštų,
vikšrų ir sliekų karalijoj

Iš lenkų kalbos vertė Antanas A. Jonynas

 

Woody Allenas teigia

kad gyvename blogais laikais
dažnai psichiatrai ligoninėje supainioja laidus,
prie kurių mus prijungia,
sveikiausius atletus ištinka isterijos priepuoliai;
vyskupo teismas kunigą katechetą,
neskiriantį parapijos sekretorės
nuo dviejų minkštai virtų kiaušinių,
kaltina svetimavimu;
viešbučio valytoja astronautą,
pakviestą į turizmo agentūrų
konferenciją San Franciske,
apkaltina priekabiavimu / išprievartavimu / kalbama,
kad vertė ją santykiauti
prie jos pervargusios „austrės“

būna dar didesnių skandalų:
kai hakeriams pavyksta nuklausyti popiežiaus pokalbių
su Jungtinių Valstijų prezidentu
apie dešimtinę, kurią reikia mokėti už sielas
pasmerktųjų, negavusių teisės nuolat gyventi
danguje, tada kiekvienam piliečiui
atsilenkia kišenėje nuoskaudos peilis.

 

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys