Ištrauka iš rašomos knygos

 

Aistės Pilkauskaitės nuotrauka

 

Studiją, jei tik tą pustuštį kambarį aukštomis lubomis, senoviškai įgilintais langais su rozetėmis ir nuogomis baltomis sienomis galima pavadinti studija, V. suranda beveik vien pagal kvapą. Taukų, keptų bulvių, kavos, aliejinių dažų ir prakaituotos nerimasties kvapą – visa tai sumišę į vientisą, nedalomą olfaktorinį darinį. Apatiniame aukšte iš tiesų įsikūrusi pigi dienos pietų valgykla, bet kadangi tuo metu, kai priešais jos langus pasirodo V., jau palengva temsta, viduje, tamsiausioje kertėje, apsikabinęs stikliuką knapso vos vienas raudonveidis džiūsna, o stora barmenė nugeltusia gėlėta prijuoste ir cheminėmis garbanomis garsiai šnirpščiodama ir dūsaudama, kad anas kaip nors susivoktų greičiau nešdintis lauk, šluosto paskutines kompoto stiklines. V. nuoširdžiai susidomėjusi kurį laiką stebi tą sceną pro vitriną, jausdamasi kaip gamtos istorijos muziejuje, tarsi apžiūrinėtų dioramą su išnykusių rūšių gyvūnais. Tikslu, nepriekaištingai padaryta, eksponatų pozos tikroviškos, bet vaizdas nerealus jau vien dėl to, kad žinai egzistuojant save, homo sapiens, atsiradusį bent keliais tūkstantmečiais vėliau, – šiuolaikybės akį, kuriai reginys iš anksto pristatomas kaip toks, kurio kasdien neišvysi.

Atsiklijavusi nuo vitrinos, V. pasuka vidinio kiemo link, ten randa duris, už jų – laiptus į antrą aukštą. Kopiant viršun pastatas tyli, tarytum sulaikęs kvėpavimą, lyg nenorėdamas išbaidyti atvykėlės. Jis senas, gremėzdiškas, nešvarus, senų seniausiai praradęs eleganciją, greičiausiai ir pats apie tai nusimano, o ji – – – ji mūvi baltomis pirštinėmis ir segi plonytį mėlyno šilko sijoną. Pati negalėtų sau paaiškinti, kodėl – nors paprastai nenaudoja kosmetikos – šįkart pasipudravo veidą ir net pasiryškino nediduką apgamą dešiniajame skruoste.

Matyt, dėl skalpelio, klastingu, žaltišku šaltumu prigludusio prie kulkšnies, – matyt, tam, kad jis turėtų priežastį ten būti.

Pasiekusi antrą aukštą, V. atsiduria priešais vieninteles duris. Pabeldžia. Niekas neateina atidaryti, pabeldžia dar kartą, vėl nieko, tad nulenkia rankeną – durys neužrakintos – ir įeina pati.

Kambaryje vos trys baldai: plytų raudonumo sofa, molbertas ir paprasta balta taburetė. Daugiau nieko. Molbertas didžiulis, ant jo pritvirtintas popieriaus lakštas beveik užstoja langą, sienos baltos ir nuogutėlės, jokių laikrodžių, paveikslų, lentynų su niekučiais. Jokių gipsinių galvų, velniaižin ko prigrūstų pieštukinių ar priterliotų palečių. Nė vieno nugerto kavos puoduko, nė vienos picos dėžės ar alaus skardinės – nieko, ką V., aišku, tikėjosi išvysti. Nieko. Net dulkės baltos ir visos tiksliai savo vietose.

Tai ne tapytojo studija, o chirurgo operacinė, eskimo iglus, paruoštas visą gyvenimą medžiojamam žvėriui doroti, dingteli V. Siurreali, kirikiška laukimo, nokstančios būtinybės, tyliai ir neatšaukiamai brinkstančio troškulio visata. Šita šviesa dusina. Šitos dulkės lipdo gerklę. Šita tuštuma rūsti. Rūsti ir švelni. Tokioje šviesoje, tokioje tyloje gimsta genialūs, ateitį regintys berankiai vaikai. Tokioje šviesoje šypsodamiesi miršta budistai. Kažkas, kas labai svarbu, dar nėra gimęs, kažkas, kas gyvybiškai būtina, galėtų išsipildyti bet kuriame iš šio kambario kontūrų, bet kurioje iš jo formų ar linijų, todėl ir nejuda šešėliai, todėl ir pastatas tyli sulaikęs kvapą, bet tasai kažkas delsia, juo tvinksta sienos ir erdvės keturkampiai, o jis vis nesirodo, – V. tai pajunta vos įžengusi. Ji laukia, bet niekas neateina pasitikti, nepasiūlo sėstis, nepaprašo nusiauti. Palubėmis nepakenčiamai lėtai slysta gatvės žibintų atošvaistės, bateliuose ima atitirpti sužvarbę kojų pirštai, o tylos glitumas nesitraukia. Nieko kita nelieka, tik paklusti tokios visatos tvarkai, prisėsti ant raudonos sofos – raudonos tarsi lūpų, gigantiškų, absurdiškai didingų, kone bažnytiškai triuškinančių Man Rėjaus lūpų, nenumaldomai linkstančių paskutiniam skiemeniui ištarti, – – – ir virsti dar vienu baldu, paskutine laukimo žemėlapį užbaigiančia detale.

Tik po kurio laiko V. pastebi už molberto palubėn vinguriuojantį dūmą. Žmogus, matyt, sėdi susikėlęs ant palangės kojas ir tyčia elgiasi taip, lyg jo čia nebūtų. V. nesusilaiko ir šypteli. Nubraukia nuo sijono trupinį, šis nukrinta ant grindų, bet tame baltume atrodo toks didelis ir vulgarus, kad pakelia jį ir vėl prisilipdo prie šlaunies. Užsimerkia. Atsimerkia. Cigaretė anapus molberto pasislinkusi į šoną, dabar galima matyti ją suspaudusius pirštus. Pirštus-vabzdžius, kaulėtus, neįtikimai baltus, juslingus. Tai kairioji ranka.

Dešinioji – ant popieriaus. V. girdi anglimi brėžiamas linijas, girdi, kaip jos randasi, kaip nutrūksta, kaip kertasi viena su kita. Cigaretė vos smilksta, ant paties galiuko laikosi pelenai, laikosi ir nekrinta, juk negali nukristi į grindų baltumą ir jo išniekinti. Bet linijos – linijos, kurių ji negali matyti, – dauginasi pasiutėlišku greičiu, ranka brėžia ir brėžia; vargšas popierius, štrichai tarsi niežai, tarsi atokvėpio nepaliekantis maras, jų tiek daug, kad ima grumdytis tarpusavyje, kovoti dėl išlikimo it žvėrys, apimti neišvengiamo, prigimtinio žiaurumo. Jie skuba, vejasi vienas kitą, bet vis nespėja, vėluoja, vėluoja, vėl vėluoja. V. nebegali žiūrėti į pelenus. Neištvers, jeigu jie nukris, – žino, kad tai bus jos kaltė. Susiranda akimis tą trupinį ant sijono ir įsispokso, o angliuko cypčiojimas vis netyla, netyla, netyla, ir ji nežino, ką daryti. Kaip pabėgti. Šis garsas turėtų būti raminantis. Šis vyksmas turėtų būti paprastas, akis–ranka–popierius, schema nesudėtinga, juk toks egzistavimo būdas įrašytas kraujyje, išsaugotas urvinio prosenio dainoje, elnės piene, drėgnoje olos sienoje; toks jis ir turėtų būti, jeigu ne viena smulkmena. V. nebegali iškęsti. Labai nori į tualetą, bet dar labiau knieti paklausti, imti ir tiesiai šviesiai paklausti. Kokio velnio ji čia sėdi? Kurių galų tas žmogus ieškojo pozuotojo, jeigu dar nė karto, nė trumpą mirksnį, nė probėgšmais nežvilgtelėjo į ją? V. galėtų prisiekti. Nežvilgtelėjo. Net nepakėlė akių, nė karto, nė mažiausio kartelyčio.

Galbūt jis aklas, dingteli. Bet linijos – jos negali būti aklos, dingteli paskui.

Galiausiai įsidrąsina. Jeigu dabar nepaklaus, apsišlapins čia pat.

– Kodėl slepiatės? – prataria.

Linijų bėgsmas akimirką nuščiūva, cigaretė suvirpa, bet atitrūksta tik mažytė permatoma plėnis.

– Nesislepiu, – V. girdi balse šypseną. – Tai jūs slepiatės.

– Aš? Aš čia.

– Žinau.

– Ar tikrai su jumis kalbėjau telefonu, ar tikrai gerai supratau, kad ieškote modelio?

– Žinoma.

– Ar... Ar eskizuojate mane?

Cigaretė grįžta už molberto, netrukus viršun plūsteli naujas dūmų gniutulas.

– Taip.

– Ar ką nors darau netinkamai?

Balse girdėti juokas.

– Ne, žinoma, ne. Netinkamai? Nemanau, jog tai įmanoma. Kodėl taip pagalvojote?

– Jūs nė karto į mane nepasižiūrėjote. Sėdžiu priešais jus ištisą valandą, o dabar sakote, kad slepiuosi.

– Žinau.

– Argi ne tam ieškojote pozuotojo, kad galėtumėte kuo tiksliau jį pavaizduoti?

– Taip. Kaip tik tam.

– Taigi?

– Kas?

– Turbūt ne visai jus suprantu.

– Negali būti.

– Atsiprašau?

– Manau, suprantate. Tik tiek.

– Kodėl manote, kad turėčiau suprasti?

– Juk pati įvardijote. Dar nė karto į jus nepasižiūrėjau, o jūs išsėdėjote čia ištisą valandą – tiesą sakant, jau lygiai valandą ir šešias minutes. Manau, suprantate.

V. nežino, ar šypsosi, ar viepiasi iš pasidygėjimo. Tas pojūtis degina kaip ugnis. Kraujas plūsteli gyslomis. Kraujas–upė, upė–neatšaukiamumas. Ji vėluoja, jos smegenys apgailėtinai atsilieka, bet net ir tai nežeidžia, nes ji niekur neišsprūsta iš savęs, vėluoja taip pat, kaip vėluoja ir ją vaizduojantys štrichai vabzdžiapirščio popieriuje. Kai pagaliau suvokia, kad jis, K., elgiasi kuo rimčiausiai, nemeluoja ir nesityčioja, kad iš tiesų jo vienintelis noras, vienintelis beprotiškas, fanatiškas noras ir yra ją išvysti, lieka tik dar giliau susmigti į raudonąją sofą. Žinoma, žinoma, kad jis tesiekia išvysti, kaip ji atrodo, dar niekas kitas nėra taip stipriai troškęs išvysti, kaip ji atrodo. Ji visa. Žinoma, kad jis tesiekia sukurti jos portretą, žinoma, kad jam reikalinga pozuotoja, – kaip tik todėl ir nežiūri, kaip tik todėl ir laukia, kol pati pažvelgs į jį iš popieriaus, todėl ir leidžia linijoms kergtis ir išsigimti. Koks skausmingas turėtų būti šitoks laukimas, šitoks vienišas, nė vieno dar nepramintas kelias. Jei imasi kurti jos portretą tik tam, kad ją išvystų, kiek nežmoniškai daug savęs jis moka ištverti. Kaip nebijo, kaipgi jis nebijo pripažinti, jog net ir akimis teregėtų tik pats save, tad kam gi apsimetinėti – visada taip buvo, visada taip bus, tai tarsi nuosprendis, kurio negalima pakeisti. Nebent išmokti šokti ir juoktis žvanginant grandinėmis.

Kai V. visa tai pagaliau supranta, dar ne per vėlu. Štrichai miršta po vieną, pamažu, ramiai ir netragiškai lyg laukiniai gyvūnai. Šiame kambaryje nėra – ir negali būti – tragizmo. Šiame kambaryje niekas nesivilia, nenusivilia, neieško kaltų, nelaukia atpirkimo, netrokšta aukų. Formos randasi ir išnyksta. Kai kurios, tarkim, K. pirštų, spaudžiančių anglies pieštuką, ir V. liemens, atšlieto į sofos atkaltę, atsitiktinai užsilieka taip ilgai, kad vienu metu atsidurtų tame pačiame erdvės vienete, ir tai gražu, nes visai nereikšminga. Laikas teka. Cigaretė tebesmilksta, o angliukas vis cypčioja.

V. sėdi tol, kol pajunta, kad šlapimo pūslė nebeatlaikys. Tada pakyla ir nieko netarusi išeina. Žengdama pro duris išgirsta, kaip K. paprašo vietoj atlygio pasiimti laiptinėje kėpsantį plastikinį maišą, kurio ateidama nepastebėjo. Jame – dėžutė su keturiais didžiuliais, riebaluotais bulviniais blynais iš valgyklos apačioje.