Šiandien, per Tamaros laidotuves, visi kaip niekad santūrūs ir rimti. Ištaigingi ponai trenkia savo prakilnias kalbas apie „tą moterį, kuri gebėjo įkvėpti ne tik poetus, bet ir eilinį praeivį, kuris lenkdamas ją negalėjo atsispirti pagundai stabtelėti – tokia neeilinė asmenybė buvo mūsų mieloji Tamara". Klausiau ir negalėjau suprasti, kur atsidūriau – ar tos pačios Tamaros, nuo kurios trenkė pigiu brendžiu ir myžalais per penkis metrus, ar kitos Tamaros – nežinia kokios visų Beatričės, mūzos ir įkvėpėjos, laidotuvėse. O gal aš užsukau į literatūros vakarą, kur karstas – viso labo dekoracija ir visi demonstruoja savo iškalbą prisidengę Tamaros vardu? Nueinu prie karsto – taip, ten guli ta pati Tamara su didele kirstine žyme kaktoje, nė kiek nepanaši nei į mūzą, nei į dievaitę. „Mums visiems jos beprotiškai trūks, šios gerumo nešėjos, šios nepakartojamos poetės, rašytojos, kurios kūriniai nepaliko abejingų..." – ir nebegali tas storulis pratęsti sakinio, nes žliumbia. Pažiūriu įdėmiau – juk tai jos buvęs Vycka (iš tikrųjų, tai – gerbiamas ponas Vytautas Kaprėnas, šiai progai pasirinkęs įliemenuotą vieno žymaus dizainerio kostiumą, užsimaukšlinęs ant nosies-mygtuko prie kostiumo derančius akinius ir atvažiavęs specialiai šiai progai nuplautu automobiliu). O Vyckos mes visada nekentėm. Juk tai jis išvarė Tamarą iš namų ir ten įsikurdino su savo sekretore, kuri jau buvo pastojusi ir susikūrė „naują gražią šeimą". Tada Tamara ir pradėjo po truputį gerti tą pigų brendį ir trenkti myžalais.
O dėl poetės ir rašytojos, – tai kaip čia pasakius. Yra toks bariukas pas mus, ant kampo. Ir ten renkasi būti ir nebūti rašytojai. Tamara ten turėjo specialią kėdę, nes po to, kai ji ant jos nutūpdavo, nelabai kas daugiau benorėjo sėdėti. Išliurlinusi puodelį brendžio, ji imdavo ore švytuoti viduriniu pirštu ir gergždžiančiu balsu visiems sakyti: „Aš dar, blet, parašysiu. Pamatysit jūs visi." Tai vykdavo taip dažnai, kad žmonių ausys tapo atsparios būtent šioms eilutėms ir niekas nė pakaušio plaukais nekrypteldavo jos pusėn. Tamara visus nužvelgdavo pagiežingu žvilgsniu, tarsteldavo: „Miesčionys, nach", ir vėl tūpdavo atgal, savo kėdėn. Kai išvysdavo mane, įžengiančią pro duris, tuoj pat imdavo ropštis į mano glėbį. Man nebuvo labai malonu, bet aš tikriausiai ją mylėjau kaip į netikėtą pražūtį pakliuvusį žmogų, kurio jau niekas neištrauks, nepasigailės ir nepamils. Kuris jau nieko neparašys, jokios naudos neatneš – jis tik dar giliau klimps į savo paties gyvenimą negebėdamas išsivaduoti iš jo skandinančių ratų. Tamara šaukdavo man per visą bariuką: „Mano mieloji brangioji, mano nuostabiooooji..." – atsikrenkšdavo, apsižvalgydavo aplink vis dar tuo pat pagiežingu žvilgsniu, vis dar norinčiu kažką įrodyti ir tardavo dar garsiau: „Aš jaučiu, visa savo širdele, visa savo siela, visu savo gyvenimu jaučiu, kad tuoj tuoj, blet, parašysiu kažką tokio gero, kad užsičiaups tada visi nachuj!" Na, štai taip pasikarščiuodavo Tamara vien dėl to, kad labai norėjo, jog ją kažkas palaikytų. Aš ją palaikydavau nebent tuomet, kai lydėdavau stačiais laiptais į tualetą – už alkūnės.
Visiems buvo aišku, kad po to puikaus keturių eilučių eilėraščio, prieš dvidešimtį metų išspausdinto vietinės reikšmės laikraštyje, Tamara nieko nei surimuos, nei parašys. Jeigu anksčiau jos gyvenimas dar turėjo viltį, tai Vycka jos vilties istorijoje sudėjo paskutinius taškus.
Beveik visą gyvenimą Tamara dirbo vertėja. Iš pradžių jai duodavo versti knygas – netgi klasiką, bet po dviejų pirmų vertimų pagrindinės leidyklos jos paslaugų atsisakė. Mat Tamaros noras rašyti buvo toks stiprus, kad versdama H. Hessę ji pamiršdavo, kad tai – vis dar jo tekstas. Ne, tai būdavo jos erdvė, jos plotas, jos kūryba. Stepių vilkas tapdavo taigos lape. Ir ši lapė jausdavo pareigą skaitytojui papasakoti apie savo gyvenimą, apie tai, kaip ją įžūliai metė Vycka, apie tai, kaip ji įsitempusi it šuo prie parduotuvės laukia savo naujojo šeimininko, apie tai, kaip traška sienos, kai ji naktį sėdi viena savo kambarėlyje. Tekstai nebuvo prasti, bet leidyklos pasiusdavo. Kelios net padavė į teismą. Taip Tamara ir būsto neteko. Gyvendavo tai šen, tai ten.
Vėliau jos klientais liko tik kelios labai abejotinos reputacijos leidyklos. Prašydavo išversti kokius anekdotus, daugiausiai – receptų knygutę. Bet ir čia Tamara veikdavo savo nuožiūra. Aš klausdavau, jeigu jos kūrybinis potencialas toks stiprus, tai kodėl ji neparašo kažko savo? „Tušti lapai manęs neįkvepia", – atsidusdavo Tamara ir trukteldavo cigaretę taip, kad pusė jos tapdavo pelenais.
O, prie karsto atėjo vienos leidyklos direktorius. Ponas Grabstys buvo vienas iš tų žmonių, padavusių Tamarą į teismą ir prisiteisusių sau 15 tūkstančių moralinės žalos. Šis įvykis buvo paskutinis kirtis ant vienos kojos stovinčiam stalui. Grabstys deda didelį gėlių vainiką, nosine šluostosi prakaitą nuo kaktos ir, regis, ruošiasi sakyti kalbą. Išeisiu parūkyti, nes susinervinau.
Stoviu lauke, bet mane vis tiek atsiveja jo kvailos eilutės: „Buvo geriausia darbuotoja... džiaugiuosi, kad teko bendradarbiauti... šiandien mes labai daug ko netekome... Tamara mirtį pasitiko garbingai..." Na, šito tai aš jau negaliu klausyti. Mano veidą iškreipia tokia išraiška, kuri užklumpa žmogų, kai jis bando tyliai paspausti durų rankeną, ir aš išeinu iš šito kvailo renginio.
Sako, kad mirtį ji pasitiko garbingai. Na, kaip čia pasakius. Manau, kad Tamara be jokio vargo užimtų pirmąsias vietas gėdingų mirčių sąrašuose. Vieną naktį priplempus brendžiuko, ėjo pas draugelį pratęsti vakaro, bet staiga užsimanė nusišlapinti. Užsuko į vieną apleisto namo kiemą, tūptelėjo, tik nežinia iš kur atsirideno plytgalis ir trinktelėjo Tamarai per galvą. Taip ją ir rado – apsimyžusią, su numautais apatiniais, kruvina galva gulinčią savo šlapimo baloje. Labai poetiška ir tauru.
Tamarą ištiko didelė laimė ir sėkmė – jos pačios mirtis. Tai yra geriausia, kas gali nutikti kuriančiam arba norinčiam kurti žmogui. Jau jūsų laidotuvių dieną jūs būsite aplipę tais, kurie gyvenime netingėdami jus skabė, plakė ir pešiojo – jie čia pasitarnaus kaip geriausi, artimiausi jūsų draugai. Visa beviltiška jūsų kūryba taps šedevru, šlykščiausi praeities poelgiai – „menkais paklydimais, bet kam jų nepasitaiko", prastas kvapas taps tyru ir gaiviu, „nepamirštamu kvapu", o jūsų nepažinoję ir nekentę verks it kūdikiai dėl „skaudžios netekties". Tai yra pati gražiausia šventė, kuri gali ištikti jūsų gyvenimą. Gaila, kad tuomet, kai galėjote juoktis, jūs niekada taip nesijuokėt, kaip šiandien, regėdami šį nuostabų miuziklą, kur visi stengiasi atpirkti savo kaltes, kad tik netektų nugyventi likusio gyvenimo su sunkia širdimi „dėl kažkokios myžnės Tamaros". Ir kuo daugiau jie jus tepė – tuo labiau jie šiandien jus glostys, mėgins nuplauti savo ašarom ir dideliais gėlių vainikais. Po kelių mėnesių kažkas ištrauks jūsų silpną kūrybą iš tualeto ir paskelbs jus didžiu rašytoju. Na, ir visas gyvenimas pavyks. Tik gaila, kad po mirties. Sveikinu, Tamara.