Ieva Vaitkevičiūtė. Brangakmeniai

Tamsioje muziejaus salėje iš tirštos prieblandos niro ryškiai apšviesti įvairiaspalviai brangakmeniai. Žvilgsnį iškart patraukė didžiulis nenušlifuotas rubinas, įsitaisęs ant masyvaus balto kristalo gabalo dantytais kraštais. „Visai kaip Pijos auglys smegenyse“, – pati nusistebėjau šia mintimi.

 

Aliaus Balbieriaus nuotrauka iš LM archyvo 

 

Akimis bėgiojau per parodą pristatančią iškabą: „pačioje Saulės sistemos pradžioje, subyrėjus žvaigždiniam debesiui, ėmė formuotis mineralai“; „žmonių apdirbti brangakmeniai visada buvo laikomi galios ir gundymo simboliais, o nuo aštuonioliktojo amžiaus tapo ir mokslo objektu“; „parodoje eksponuojami trys šimtai penkiasdešimt mineralų, neapdirbtų akmenų ir du šimtai penkiasdešimt juvelyrikos dirbinių“. Vadinasi, iš viso šeši šimtai objektų. Skaičiai mane traukti pradėjo, kai pritrūkau jėgų kapanotis filosofijos studijose, o vėliau vienas po kito lyg ką tik nusileidę oro balionai bliuško Danieliaus verslai. Kadaise buvau stropi studentė, nepamiršau ir Čorano paistalų apie įsivaizduojamą skausmą, kuris neva ir yra pats tikriausias. Kad tave kur, Čoranai. Į naują duomenų analitikės darbą (keliais pastaraisiais metais – ir į gyvenimą) žiūrėjau kaip į žaidimą. Domino. Ima ir sugriūna. Raidės ir žodžiai, laikai ir nuosakos – per daug neapibrėžtumo. Pija buvo, yra. Bus? Galėtų būti. Skaičiai gali būti begaliniai. Kaip Pi.

///

Kaklo papuošalas „Alhambra“, pakabintas už neperšaunamo stiklo, priminė ir ant geltonojo aukso grandinėlės suvertus keturlapius dobilus, ir kiškio kopūstus – tik neįkandamus, iš malachito. „Senovėje tikėta, kad malachito amuletai saugo mažus vaikus nuo kerų ir nelaimių. Egiptiečiai malachitą laikė vilties akmeniu, suteikiančiu harmoniją ir laimę partnerystėje“, – nebyliai pasakojo šalia papuošalo kabantis užrašas. Ištaiginguose Alhambros rūmuose laukiančio bendro gyvenimo lengvumu džiaugėmės dviese – tris savaites trukusią povestuvinę kelionę į Pietų Ispaniją dovanojo Danieliaus tėvai. Mūsų medaus mėnuo jiems atsiėjo brangiai, bet tikrai ne tiek, kiek kainavo prieš mano akis spindintis, nuo nelaimių ir piktų burtų vaikus bei santuoką apsaugoti žadantis papuošalas. Jo magiškos galios mums išties praverstų, jei galėtume sau jas leisti. Nors nemanėme surinksiantys ir reikiamos pinigų sumos Pijos gydymui užsienyje.

///

Kai apsipratau su brangakmenių akutėmis, mirksinčiomis iš visų salės kampų, pajutau maudžiantį pilvą. Skausmu to vadinti niekada nemėgau, veikiau sunkumu, grasinančiu pradanginti skradžiai žemės. Vaistų niekada negėriau. Nebepamenu, ar buvau kažkur skaičiusi, ar pati save įtikinau, kad mėnesinių skausmą geriau prisijaukinti, neva taip ir gimdymo skausmą iškęsti lengviau. Niekai. Kai gimdžiau Piją, skaudėjo, labai skaudėjo, bet tuo skausmu mėgavausi. Trokšte troškau, kad mano kūnas sutrūkinėtų kaip išdžiūvusi žemė, suskiltų į milijonus mažyčių dalelių. Didysis sprogimas. Visatos viduryje pravertos durys. Pijos gimimas atnešė žinojimą – tvirtą, nepajudinamą, kad ateiname ir išeiname pro tas pačias duris.

///

Ėjo ketvirti metai nuo mūsų šeimą lyg milžiniškas meteoritas prislėgusios diagnozės; ką ten prislėgusios – išvis sutraiškiusios. Kad mirtis mus pagaliau pasivijo, supratau anksčiau už kitus. Vos po mėnesio turėjome švęsti trečiąjį Pijos gimtadienį, kieme žiedus krovė ievos, o miške prie namų žydėjo pakalnutės. Tiek džiugesio įprastai atnešantys ankstyvi saulėti pavasario rytai, kvepiantys gaiva, mūsų namuose įgavo vėmalų dvoką. Pijai pirmą kartą sunegalavus, pamaniau, kad kalti kiškio kopūstai – jų vakare, vaikštant miške, ji prisikimšo pilną burną, o aš, užuot sustabdžiusi, ir pati dariau tą patį. Kiškio kopūstai buvo mėgstamiausias mano vaikystės skanėstas. Tačiau Pijai rytais būdavo vis dažniau ir vis labiau bloga. „Tikriausiai kažkas negerai su skrandžiu“, – sakė Danielius, sakė anyta, sakė visi. Bet aš žinojau, pirštų pagalvėlėmis, blakstienomis ir keliais jaučiau, kad visą gyvenimą lydėjęs neapčiuopiamas nerimas pagaliau ima įgauti labai aiškią formą.

Aiškiai prisimenu dieną, kai Pijos negalavimas gavo vardą. Žvelgiau į ją stovėdama namo tarpduryje, o ji žaidė sode. Po kelių minučių turėjome vykti pas gydytoją magnetiniam smegenų rezonanso tyrimui. Nė vienas praeivis, tą apniukusią birželio pradžios popietę žingsniavęs keliuku ir žvilgtelėjęs pro žemą svarainių gyvatvorę, mergaitės sode nebūtų pastebėjęs. Tarsi susisukęs į kamuoliuką ežys be spyglių, ji buvo tobulai susiliejusi su ką tik po lietaus varvančiais krūmais: samanų žalumo megztukas, pilki džinsai, smilgų pilkšvumo plaukai. Aplink – nė garselio, tik vos vos čežėjo tai viena, tai kita priminta šakelė. Sulaikiusi kvapą, prikišusi galvą prie sraigės taip arti, kad, regis, ją uodė, Pija ištiesė pirštą ir atsargiai palietė vieną sraigės ragelį. Šis, nespėjus nė mirktelėti, pranyko, lyg niekada ir nebūtų kyšojęs. „Sraige, sraige, kišk ragus, duosim pieno ir pyrago“, – dainuodavo kaimynų vaikai, greitai bespaudydami sraigės ragelius, kol ši visai pasislėpdavo kiaute ir žaidimą tekdavo baigti. Pija buvo švelnesnė. Paliesti ragelį jai visgi knietėjo, gliti, mažyčiais kvadratėliais išgraviruota sraigės oda kaustė dėmesį. Stebėdama dukrą pagalvojau, kad ir mane masino tas staigus, kone prieš prisilietimą dar įvykstantis atsitraukimo refleksas, kažką taip gyvai viduje atliepiantis. Norėjau, kad, užuot po kelių minučių užrakinusios namų duris ir išėjusios pro vartus, grįžtume į vidų, Pija tęstų savo dėlionę, o aš jai tuo metu suverčiau pernykščių svarainių sėklų karolius.

///

– Auglys beveik aštuonių centimetrų ilgio ir keturių centimetrų pločio, išplitęs nuo migdolinio kūno iki nugaros smegenų. Tai antrasis toks atvejis mūsų šalyje. Neturime nei praktikos, nei specialaus protokolo, kaip tokį auglį gydyti. Jei operuotume, greičiausiai būtų pažeisti gyvybines funkcijas reguliuojančių nervų centrai. Galime pasiūlyti chemoterapiją, bet neturime duomenų, kad ji būtų veiksminga, – kone abejingai bėrė kėdėje aukšta atkalte atsilošusi neurochirurgė.

Ant darbo stalo stovėjo keturių jos vaikų nuotrauka, o iš masyvaus kalnų krištolo gabalo, riogsančio prie kompiuterio monitoriaus, gydytoja tikriausiai tikėjosi elektromagnetinių bangų neutralizavimo. Kažkuo visgi tikėjo. Nepasakė, kad, jei operuotų, Pija greičiausiai mirtų, bet aiškiai leido suprasti: bet kokiu atveju tai įvyks. Klausydamasi šios moters pagalvojau, kad tądien eidama gatve ji tikriausiai sutraiškė daugybę sraigių.

Po tos dienos, taip aiškiai įsirėžusios į atmintį, ėjusių devynių mėnesių prisiminimai – išblukusių skaidrių spalvos. Gerklę gniaužianti baimė baigiant skaityti knygą; panika baseine per garsiakalbį pranešus, kad iki uždarymo liko penkiolika minučių ir visi turime lipti iš vandens; siaubas supratus, kad traukinys netrukus atvyks į galutinę stotį. Nepamirštamas savo pačios vaizdas: visose to laikotarpio nuotraukose, nors jų vos kelios, viena mano lūpų pusė pakilusi į viršų, kita nusileidusi žemyn. Miela ir tuo pačiu besišlykštinti veido išraiška.

Norėjau veikti, privalėjau veikti, tik veikimu galėjau užkirsti kelią mirčiai. O Danielius buvo tarsi stabo ištiktas. Svarbiausia dabar jam, regis, liko viena: vakare prieš miegą Pijai skaityti kokią nors istoriją. Vienoje rankoje laikydavo knygą, o kita glostydavo dukrai galvą, glostydavo ne tik iki tol, kol ji užmigs, bet ir jau miegant, vis glostydavo ir glostydavo... Tąsyk pirmą kartą pajutau, kad skausmą išgyvenome atskirai. Baimė neleido suartėti.

„Belieka pasitikėti medikais“, – patarinėjo gero linkintys žmonės. Bet medikai mums nieko nežadėjo, siūlė tik laukti ir žiūrėti, kas bus. Klausimų užduoti negalėjome, nes jie neturėjo atsakymų. Tie patys gero linkintys žmonės taip pat samprotavo, kad esame sudėtingoje kryžkelėje, o man tesinorėjo atšauti, kad mes – priešais vienintelį šiame pasaulyje egzistuojantį vieškelį, o gal greitkelį. Nesvarbu, buvome pasiruošę eiti nors ir šunkeliu, kad tik išgelbėtume Piją. Neturėjome galimybės rinktis vieno ar kito istorijos posūkio, žengti, kaip šaus į galvą, kairėn ar dešinėn, lyg tose „pasirink savo nuotykį“ knygose vaikams, kuriose pats gali lemti istorijos eigą. Ir baigtį.

– Kur vyksite? – mūsų klausdavo, tikėdamiesi sužinoti šalį, kurioje pavyko rasti Piją operuoti sutikusį gydytoją, bet faktai man atrodė bereikšmiai.

Atsakydavau:

– Gyventi svetur.

///

– Gražus vardas, – uždarydamas kabineto duris nusišypsojo pirmą kartą matomas chirurgas, rankoje laikantis aplanką su Pijos tyrimų rezultatais. – Jūsų kalba ką nors reiškia?

///

Kol Piją operavo, su Danieliumi laukėme ligoninės kavinėje. Tylomis išsiurbčioję karštą gėrimą, bandėme įžiūrėti ant puodelių dugno džiūstančios kavos paliktus piešinius. Danieliaus puodelyje rusvas atvaizdas priminė kaukolę, savajame neįžvelgiau nieko, bet pastebėjau ant jo krašto besisupantį plauką. Ant indo briaunos plaukas balansavo tarsi akrobatas, einantis lynu, o aš, sulaikiusi kvapą, bandžiau jį prilaikyti žvilgsniu – kad tik nenukristų, kad tik liktų siūbuoti. Danielius bandė kažką sakyti, bet jo negirdėjau. Suklusau tik mano ausis pasiekus šalia prisėdusios panašaus amžiaus poros pašnekesiui. Nesupratau, kokia kalba kalbėjosi, bet jų juokas aiškiai sakė, kad šioje ligoninėje gulintis sūnus, sūnėnas ar įdukra sveiksta.

– Pija pasveiks? – abu vienu metu cyptelėjome chirurgui pranešus, kad septynias valandas trukusi operacija pavyko iš pirmo karto. Kitų nereikės. Gatvėje ir toliau atsargiai apeisime kiekvieną sraigę, švelniai spaudysime jų ragelius, gersime svarainių arbatą ir versime karolius iš jų sėklų. Negalėjau patikėti.

///

Įėjęs į Pijos palatą, chirurgas kurį laiką įdėmiai į ją žiūrėjo. Atrodė, su meile. Jaučiau, kad dukra didžiavosi. Vėliau tą pačią veido išraišką mačiau ir jam žvelgiant į mus abi, galvas apsirišusias bandanomis – aš mėlyna, ji geltona.

– Tėvai dažnai nežino, kaip bendrauti su prijungtu prie įvairių aparatų ir gyvybę palaikančiais vamzdeliais apraizgytu vaiku, – ramiu balsu paaiškino. – Kurį laiką komunikuosite žvilgsniu.

Gaudžiau jos smaragdinių akių žvilgsnį vos tik atmerkdavo akis. O kai miegodavo, murmėjau: „Myliu tave, mažyte saule. Tu – mano visas pasaulis. Žinai, žmonės miršta, rūšys nyksta, žvaigždės gęsta. Bet ne saulė. Saulė aštriai spigina žiemą, mus kaip sviestą lydo vasarą, pavasarį įnirtingai kovoja su debesimis – kad dar labiau praspįstų, rudenį tą kovą pralaimi, bet už debesų lieka tokia pat ryški. Saulės visi ilgisi. Ir saulė visada sugrįžta.“

///

Nors tą balandžio popietę saulė slėpėsi, vis švysčiojo slapčia iš rankinių traukiamų telefonų blykstės.

– Parodoje fotografuoti draudžiama.

Sorry sorry, – atsiprašinėjo piktai mojančiam apsauginiui nenuoširdžiai apgailestaujančios turistės.

Niekada eksponuojamų papuošalų neturės, tik smaragdų, rubinų, safyrų ir natūralių deimantų nuotraukos skrajos jų efemeriškame virtualybės debesyje, kol vieną dieną dėl sistemos klaidos išnyks niekam jų taip ir neparodžius.

Vis labiau maudė pilvą, nuo tvankaus nevėdinamos salės oro šiek tiek svaigo galva. Akimirką pasijutau lyg žvelgčiau pro kaleidoskopą. Gamtos ir žmogaus kūriniai, pamažu sukdamiesi ratu ir pametėdami mintį apie dar vieną vaiką, pynėsi į margą raštą. Brangakmeniai – vaikakmeniai – brangvaikiai. Toje nieko nereiškiančių žodžių ir spalvų karuselėje kažkur suposi ir chirurgo balsas: „Nuo paskirto gydymo Pija bus nevaisinga.“