Ignacy Krasicki. Mikalojaus Patyrulio nuotykiai

Ignacas Krasickis (1735–1801) – kunigas, rašytojas. Paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus kapelionas, Varmijos ir Gniezno arkivyskupas. Vienas iškiliausių lenkų Švietimo epochos literatūros kūrėjų. Debiutavo „Himnu Tėvynės meilei“ (1774). Rašė poeziją, prozą, dramas. Pirmo šiuolaikinio lenkų romano „Mikalojaus Patyrulio nuotykiai“ (1776) autorius. Antroje iš trijų kūrinį sudarančių knygų pagrindinis veikėjas patenka į Nipu salą, kurioje gyvena utopinė visuomenė. Spausdiname šios knygos ištrauką.

Antonio Oleszczyńskio graviūra  pagal Danielio Chodowieckio piešinį

II

Atsibudęs iš karto nusprendžiau mokytis šios šalies kalbos; kadangi be jos man būtų sunku, netgi beveik neįmanoma susipažinti su tenykščiais įstatymais ir papročiais, perprasti gyventojų mąstysenos, atsidėkoti už tokį malonų priėmimą. Įdėmiai stebėjau viską, kas tik papuldavo į akis.

Kaime, kuriame gyvenau, buvo šimtas dvidešimt sodybų; kiekvienai priklausė namas, laukas ir sodas; visos jos buvo vienodo dydžio. Dažniausiai tėvams tarnavo vaikai arba jie turėjo kitus abiejų lyčių namiškius, bet visų apranga ir gyvenimo sąlygos nesiskyrė. Samdiniai nė kiek nebuvo nusižeminę, šeimininkai į juos nežiūrėjo griežtais žvilgsniais, taigi nepastebėjau nei kūno bausmių, nei ko nors panašaus į įžeidimą. Gyventojų ūgis buvo nedidelis, veidai linksmi, oda sveika; luošų ir nutukusių ar liesų nemačiau. Žili plaukai, o ne sukriošimas skyrė senus nuo jaunų.

Moterims gal ir būtų reikėję baltalų, jei ši tamsesnės odos lytis nebūtų apdovanota tūkstančių vertu žavesiu: jokie skaistalai neprilygsta jų raudonio, uždegamo gėdos, grožiui ir gyvumui. Palyginti su dažytais veidais, kurių kadaise pernelyg daug prisižiūrėjau, man rodės, kad ten palikau labai pusėtinas kopijas ir dabar žvelgiau į nuostabius originalus.

Vyrų drabužiai buvo labai paprastos medžiagos, bet patogaus kirpimo, ne kaip mūsų, nevaržė judesių. Visi apdarai buvo arba pilkšvi, arba balti, priklausomai nuo vilnos, kurios niekas nedažė. Juodų avių mačiau labai mažai; tokios spalvos vilna naudota tik antklodėms ir čiužiniams. Drabužių kirpimas labai panašus į tą, kurį paprastai matome ant graikų ir romėnų statulų. Apatinis apdaras dengė kelius; viršutinis, daug ilgesnis ir platesnis, apsiausto formos, dažniausiai buvo vilkimas senų, bet jį per šalčius ar darganą dėvėdavo ir jauni. Vyrai plaukus užsileisdavo lygiai iki kaklo, šukuodavosi juos į viršų, kad nekristų į akis. Abiejų lyčių vaikai kirpti trumpai, kad būtų išlaikyta švara.

Moterų drabužiai buvo kiek kitokie nei vyrų; medžiaga švelnesnė. Baltos, pilkos ir pilkšvos pudros mada į šį kraštą dar nebuvo atėjusi; ištepti pomada plaukai tenykštėms damoms atrodė nevalyvumu. Tačiau tai nereiškia, kad jų apranga nebuvo graži ir netgi puošni. Noras patikti visur būdingas šiai lyčiai.

Mados tame krašte nesikeitė; drabužių kirpimas per amžius buvo tas pats: spalva, kaip anksčiau minėjau, niekada nesikeitė; kadangi jie nežinojo vilnos dažymo paslapties. Kaip sužinojau vėliau, mano drabužiai buvo tyrinėjami, nes jie buvo žali, o liemenė purpurinė, dėl to tenykščiai gyventojai nusprendė, kad mano krašte avys yra žalios ir purpurinės.

Šį kraštą iš visų pusių supo jūra, o sala visų buvo vadinama Nipu. Vietinių kalba gana lengva, bet neturtinga: kad ja apibūdinčiau mūsų dailiuosius amatus ir jų produkciją, man teko juos smulkiai aprašyti ir remtis panašumais. Nipujiečiai neturi žodžio apibūdinančio melą, vagystę, išdavystę, pataikavimą. Nežino teisinių terminų. Ligos neturi atskirų pavadinimų; taip pat čia nėra nei dvariškių, nei teisininkų, nei gydytojų.

Vadovaujamas savo šeimininko mokiausi jų kalbos; tiesą sakant, po dviejų mėnesių jau galėjau susikalbėti. Visą tą laiką pastebėdavau, kad tenykščiai gyventojai manęs vengia; bendravo su manimi, kai nebuvo kitos išeities, visai žmoniškai; atsakydavo į mano klausimus keliais žodžiais, bet tuose paviršutiniškuose atsakymuose jutau tam tikrą prievartą ir pasišlykštėjimą. Nerimavau dėl to jų nepasitikėjimo ir perdėto atsargumo; spėjau, kad tai darė dėl man nežinomų, bet, jų manymu, svarių ir pagrįstų priežasčių. Pats mano šeimininkas, kai jo paklausdavau apie papročius, įstatymus ir šalies istoriją, įvairiais būdais išsisukinėdavo; bijodamas pasirodyti nekuklus, nutildavau. O jis nepaprastai domėjosi mūsų kraštų menkiausiomis smulkmenomis, tad kiek įmanydamas stengiausi šį jo smalsumą patenkinti ir nuraminti.

Vieną dieną, kai vaikštinėjau susimąstęs apie dabartinę savo būklę, priėjo prie manęs linksmas šeimininkas ir pranešė, kad rytoj būsiu priimtas į jų bendruomenę.

Živilė Spūdytė-Žvėrūna. „Reinkarnacija“

III

Grįžęs nekantriai laukiau, kokios bus pilietybės suteikimo ir priėmimo į nipujiečių bendruomenę apeigos; bet žinodamas, kad ši tauta yra mandagi ir miela, nors, kita vertus, kalbant apie moks­lus, menus ir gyvenimo būdą, laukinė ir tamsi, nusprendžiau, kad didžiausias dėkingumas bus juos apšviesti. Šiuo pagrindu susidėliojau kalbą, kurią turėjau sakyti kitądien, pateikdamas būdus, padėsiančius jiems išbristi iš savo tamsos bei laukinumo ir padėtų žengti iš kitų išsiskiriančių savo tobulumu ir žiniomis Europos tautų pėdomis.

Atėjus rytojui, prieš vidurdienį pas mane užsuko šeimininkas ir nusivedė į vieną namą; ten susirinko visi šio kaimo sodybų šeimininkai; jie mane priėmė svetingai; o kai susėdome sodo medžių pavėsyje prie stalų, padarytų iš velėnos, kiekvienam buvo patiekti įprasti valgiai. Kai pietūs turėjo jau baigtis, vyriausias iš susirinkusiųjų, pasikvietęs mane prie savęs, tarė:

– Broli! Būk su mumis, naudokis gamtos dovanomis ir nepamiršk, kad pagrindinės mūsų bendruomenės pareigos: meilė ir sutarimas.

Atlaužęs gabalėlį duonos, padalijo jį į dvi dalis, pats vieną įsidėjo į burną, kitą atidavė man; pagarbiai paėmiau ir, suvalgęs gautą gabalėlį, norėjau apšviesti šitą gerą, nors laukinę tautą, bet mano šeimininkas šitaip prabilo:

– Šis žmogus, kurį man paskyrėte, elgėsi pas mane gerai, taigi pirmi žingsniai jau žengti. Jo mąstysena, kalba, veiksmai skiriasi nuo mūsų, bet reikia būti gailestingiems tamsiam, neišauklėtam ir aklam žmogui, kuris visiškai dėl to nekaltas, kad gimė tarp šiurkščių ir laukinių tautų, ir Ksaoo būtent dabar neturi padėjėjo, taigi gali paimti jį mokyti ir jam padėti...

Išgirdęs tokius netikėtus žodžius, visiškai pamiršau savo kalbą. Aš, kuris prasčiokus ir laukinius išminties mokyti norėjau, jų pačių palaikytas laukiniu ir atiduotas mokytis, nuleidęs akis sėdėjau susimąstęs, kai tas Ksaoo, mano, nežinau, ar ponas, ar mokytojas, paėmęs mane už rankos, nusivedė į savo namą ir, aprodęs kluoną, svirną, tvartą ir lauką, padalijo dienos pramogas į dvi dalis: ryte turėjau eiti dirbti lauko, likęs laikas buvo skirtas rūpinimuisi namų ūkiu.

Ar galėjau tikėtis, kad kada nors tapsiu bernu? Vis dėlto iš reikalo reikėjo pasielgti dorai ir į naujos rūšies, veikiau, ne mokyklą, o noviciatą drąsiai žengti. Jei mano šeimininkas ir mokytojas nebūtų parodęs pavyzdžio, mano padėtis būtų nepakeliama; bet matydamas, kad mano prasčiokiškas darbas aukštinamas šeimininko bendruomenės, nepastebimai atsikračiau pasišlykštėjimo, o laikui bėgant supratau, kad žemdirbystė ir kiti ūkininkavimo darbai klaidingai niekinami.

Nekantraudamas laukiau ko nors bent kiek panašaus į mokslą, kuriam buvau atiduotas; bet iš mokytojo lūpų neišgirdau nieko, kas padėtų siekti tikslo. Kai eidavome kartu į darbą, jis nenuilsdamas uždavinėdavo, kaip ir pirmasis, klausimus, iš kurių buvo aišku, kad nori kuo daugiau sužinoti ne tik apie europietiškus papročius, įstatymus, veiklas ir menus, bet ir apie mano mąstyseną.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Dzieła Krasickiego“. – Paryż, Genewa: Barbezat, 1830.