Rašytojo, dailininko ir LGBT aktyvisto Pedro Lemebelio (1952–2015) vienintelis romanas „Aš bijau, matadore“ („Tengo Miedo Torrero“, 2001) mušė pardavimo rekordus Čilėje. Jo pavadinimas nėra tik eilutė iš garsaus bolero – tai herojus siejantis slaptažodis. Likimas suveda  ryškią, dažnai pažeidžiamą, bet išdidžią LGBT fronto karalienę La Loką ir su Augusto Pinocheto režimu kovojantį jaunuolį Karlosą, kuris 1986 m. su bendražygiais organizuoja pasikėsinimą į Čilės diktatorių. Užsimezgęs jų ryšys – vienas tų, kurie keičia gyvenimus. La Lokos svajingi bolero tekstai, nukeliantys visuomenės paraštėse atsidūrusį vargšą į geresnį ir gražesnį pasaulį, ir Karloso siekiai, kupini politinio romantizmo, juos abu praturtina, leidžia atsiskleisti jųdviejų stipriosioms pusėms. Jautri La Loka savo nuoširdumu sužadina giliausiai slepiamus Karloso jausmus, ir abu herojai apsikeičia vaid­menimis: bailė La Loka tarsi atgimsta, pasirengusi dėtis prie kovotojų, jei tik susikurtų kokia „transvestitų kuopa“, o sudiržusią Karloso sielą suvirpina jausmai, nors pažinties pradžia buvo itin pragmatiška: skurdus La Lokos būstas idealiai tiko šaudmenims slėpti ir maištininkų kuopelei susiburti. 

Vertėja

 

 

Aš bijau, matadore

Ištraukų koliažas

 

Politinė situacija La Lokos¹ nejaudino. Jai buvo baisu klausytis stoties „Radio cooperativa“, kuri transliavo tik blogas naujienas. Šią tararaiką galėjai girdėti visur, tas protesto dainas ir įkyrėjusius svarbius pranešimus, verčiančius susiimti už širdies. Ji mieliau klausydavosi senų gerų prisiminimų laidų: „Širdies ritmu“, „Tiems, kurie kadaise buvo jauni“ arba „Priemiesčių vakarai“. Taip leisdavo ištisas popietes, siuvinėdama milžiniškas staltieses ir paklodes senoms aristokratėms, dosniai apmokančioms kruopštų rankų darbą.

 

* * *

Tą 1986-ųjų pavasarį jos prieglobstis buvo senasis namas. Galbūt vienintelis širdžiai mielas dalykas, vienintelė sava erdvė, kurią La Loka kada nors gyvenime turėjo. Todėl išpuošė jo sienas kruopščiai kaip vestuvinį tortą. Karnizus apkabinėjo paukščiais, vėduoklėmis, vijoklinėmis gėlėmis ir andalūziškomis mantilijomis, dengusiomis nematomą pianiną. Baldus atstojančios dėžės buvo užmaskuotos kutais, nėriniais ir tiulio kaspinais. Tas sunkias dėžes laikinai priimti paprašė jaunas vyras, sutiktas kaimynystėje esančioje krautuvėlėje, išvaizdus vaikinas, kreipęsis į ją paslaugos. Sakė, kad tai tik knygos, vien uždrausta literatūra, kalbėjo jis drėgnomis it vandens lelijos lūpomis. Ir tokiu vyrišku balsu, kad ji nepajėgė atsispirti, tuo balsu ištarti žodžiai tebeaidėjo jos tuščioje galvoje. Kodėl ji turėtų dar ko nors klausinėti? Juk pasakė, kad jis vardu Karlosas toks ir toks, kad tokiame ir tokiame universitete studijuoja tą ir tą, dargi kyštelėjo jai po nosimi asmens dokumentą, bet ji, užburta violetinio rudų akių atspalvio, nė nespėjo į jį žvilgtelėti.

 

* * *

Dėžes ji išdėliojo tuščioje savo vaizduotės erdvėje, tarsi statytų dekoracijas filmui: va čia, Karlosai, geriau prie lango. Ne, Karlosai, ne taip arti viena kitos, atrodo kaip karstai. Labiau į vidurį, Karlosai, bus kaip kavos staliukai. Ne, stačiomis negerai, Karlosai, geriau paguldyk arba dėk šonu, Karlosai, kad atskirtų erdves. Aukščiau, Karlosai, labiau į dešinę, atsiprašau, turėjau galvoje į kairę. Nepavargai? Truputį pailsėkime, gal norėtum kavos? Apsigobusi plunksnų boa ji sukinėjosi po namus lyg dūzgianti kamanė ir negalėjo liautis: taip, Karlosai. Ne, Karlosai. Gali būti, Karlosai. Turbūt, Karlosai. Kartojo tą vardą, tarsi siuvinėtų ore jo raides, užliūliuota jo artumo aido. Tarsi jos, gležno vyriškio, liežuvio variklis būtų užstrigęs kartodamas, tardamas jį, laižydamas, gardžiuodamasis tais skiemenimis, kramtydamas tą vardą, užpildydamas save tuo Karlosu taip giliai ir plačiai, kol jis virsdavo švelniu atodūsiu, jaukiai įsitaisiusiu tarp K ir a, tuo K-arlosu, kurio buvimas nutvieskė visus namus.

 

* * *

Karlosas buvo toks geras, toks mielas, toks malonus. O ji tokia įsimylėjusi, užburta it lunatikė, apdujusi nuo jų naktinių pokalbių, kol susitikimai baigdavosi. Ilgos tylos valandos žiūrint į jo pavargusias kojas, atsainiai užmestas ant šilkinių fuksijų spalvos pagalvėlių. Aksominė tyla glostė jo melsvą, neskustą skruostą. Sunki tyla, migdanti, slegianti leisgyvį iš nuovargio Karlosą. Pūkinė mieguista tyla, lenkianti žemyn jo apsunkusią galvą, bet ji – visiškai budri, švelni kaip vata – atsargiai pataiso pagalvę, kad jam būtų patogiau. Tada švelnus judesys – jos pirštinėta ranka, artėjanti jam prie veido, prisilietimas. Tada išgąstis, įelektrinto prisilietimo virpulys, kuris jį pažadina, ir ji skubiai atsistoja dėdamasi, kad kažko ieško, lyg būtų pametusi. Kas yra? Kas atsitiko? Nieko. Tu užmigai. Norėtum antklodės? Žinoma. Ar jie dar nebaigė? Neleisk man užmigti, pasakok apie savo gyvenimą, apie save. Gal galėčiau dar puodelį kavos?

Tuomet, per tuos pasisėdėjimus iki išnaktų, atskirti dūmų uždangos nuo nepaliaujamai smilkstančių cigarečių, ji savo čiulbančiu balseliu pynė atminties gijas, jau išblėsusius prisiminimus. Tėvas sakydavo, kad esu pedikas ir nevykėlis, kurį velionė žmona jam paliko už bausmę. Todėl jis buvo man labai griežtas, liepdavo muštis su kitais vaikais. Vos sukako aštuoniolika, užrašė į kariuomenę, o jo bičiulis seržantas sutiko priimti mane į savo pulką. Karloso miegai išgaravo, jis gurkšnojo kavą nudelbęs akis. Vadinasi, atlikai karinę tarnybą? – įsistebeilijo į tas vieversio rankas, sudėtas ant kelių. Gal proto netekai, man nė į galvą neateitų. Dingau iš namų ir daugiau niekada jo nebemačiau. Palėpėje pasigirdę žingsniai bylojo, kad susirinkimas baigtas. Rytoj papasakosi, kas buvo toliau, išsitiesdamas visu ūgiu lyg paslaptį ištarė Karlosas, toks aukštas, kad ji, žaisdama užuolaidos kutais, turėjo atlošti galvą.

 

* * *

NAUJIENAS SKAITO SERCHIJUS KAMPOSAS: ATSAKOMYBĘ UŽ NUTRŪKUSĮ ELEKTROS ENERGIJOS TIEKIMĄ, DĖL KURIO SANTJAGO REGIONAS LIKO BE ELEKTROS, PRISIĖMĖ VADINAMASIS MANUELIO RODRIGESO PATRIOTINIS FRONTAS.

Tiek laiko girdėdama tą radijo stotį, pagaliau prie jos priprato. Maža to, kai nepavykdavo rasti mėgstamos muzikos, kai nuo sprogimų dingdavo elektra, kai į radijo imtuvą tekdavo įdėti baterijas, Serchijaus Kamposo balsas atrodė it raminamasis balzamas karo tamsybėse. Nežinia kodėl, bet jo šiltas balsas gebėdavo nuraminti jos tvaksinčią širdį, sujaudintą tokios sumaišties. Nuo savimi pasitikinčio ir malonaus Serchijaus Kamposo balso ją užplūsdavo saldus ilgesys Karlosui, jo fanatiškam polinkiui klausytis naujienų. Policija tą, teroristai aną, kaži koks Patriotinis frontas ir kančios visų vargšų žmonių, kurių šeimos nariai buvo nužudyti. Ilgainiui, klausantis liudijimų, transliuojamų radijo žiniose ir siuvinėjant rožes be spyglių ant turtuoliams skirtų paklodžių, tai pradėjo jaudinti ir ją. Tiesiog širdis plyšo matant tas raudančias moteris suplyšusiomis kojinėmis, išsitaršiusiais plaukais, besikapstančias po griuvėsius, permirkusias iki siūlo galo nuo vandens patrankų prie Teisingumo ministerijos, visur klausinėjančias apie dingusius artimuosius, beldžiančias į metalines duris, kurios neatsiverdavo, prispaudusias rankas prie krūtinės, kad purvinas vanduo nenuplėštų ten prisegtos artimojo nuotraukos.

 

* * *

Diena virš Maipo slėnio sparčiai geso. Saulę užstojo kalnai, o nuo jų šliaužiantys oranžinių atspalvių šešėliai slopino šviesą. Karlosas fotografavo, matavo ir braižė keistus vietovės žemėlapius, su logaritmine liniuote tikrindamas metrus ir perimetrus. Argi jo darbas nėra tyrinėti augalus, studijuoti botaniką, gėles ar kažką panašaus? Ji daug ko nesuprato, nieko neišmanė apie tuos universitetinius dalykus. Tad verčiau neklausinėjo, kad neapsikvailintų. Verčiau dėjosi naivi, nes jis ir laikė ją naivia, kaskart sakydamas: paaiškinsiu vėliau. Todėl ji nesikišo, žiūrėjo, kaip jis darbuojasi pakelėje, kniūbsčias ant žemės. Stebėjo, kaip vis užlipa ir nusileidžia šlaitu, žvilgčioja į tarpeklį, tada – į laikrodį, kažką skaičiuoja, stovi susimąstęs, paskui ir vėl įsikniaubia į savo užrašus. Ji stengėsi netrukdyti apsimesdama, kad skaito atsineštą žurnalą „Vanidades“. Tą numerį jau mokėjo mintinai. Kadaise viena pažįstama pamiršo jį ant pagalvėlių jos svetainėje, tai ji ir pasisavino, radusi jame straipsnį apie Saritą Montiel. Gal galime pasiklausyti muzikos, mano matadore? Karlosas pakėlė akis nuo užrašų. La Loka, kaip visada, nustebino jį pribloškiančia barokine vaizduote. Tuo gebėjimu papuošti net pačią nereikšmingiausią akimirką. Jis stovėjo apstulbęs ir žiūrėjo į ją, sėdinčią viršuje ant uolos, su po kaklu parišta staltiese, tarytum apsiaustu, nutūptu paukščių ir angeliukų. Išdidžiai pasitempusi ji atlošė galvą (įspūdį dar labiau stiprino „katės“ akiniai), gundomai įsikando gėlės stiebelį ir sukiojo geltonomis taškuotomis pirštinėmis apmautas rankas aukštyn iškeltais pirštais, lyg šoktų flamenką. Jis linksmai žvelgė į ją, trumpam pamiršęs savo rimtąjį užsiėmimą. Pats paspaudė magnetolos klavišą ir prisijungė prie tablao² kaip žiūrovas, stebėdamas, kaip ji, užburta šokio, sukasi ratu pagal muziką, o jis, regis, galėtų amžinai ploti kiekvienam jos judesiui, tiems žvilgsniams ir „bučinių miražui“ – La Loka juos siuntė jam sudėjusi lūpas širdele, plaikstantis purpurinėms skarelėms abipus juostos, kad tik šokdama nesulūžtų it stagaras, taip tyrai trepsėdama, kraipydama klubus ir stuksendama basais kulnais į drėgną žemę, į samanas, „žalias žalios citrinos žaluma, žalias žalio baziliko, žalias kaip mano meilė, kaip laukuose žolė žalia pajuosta iš ilgesio juodoj vienatvėj“.

Dar niekada jokia moteris jo galvoje nebuvo sukėlusi tokios galingos sumaišties. Nė vienai nebuvo pavykę jo taip lengvai ir žaismingai išblaškyti, kad nebepajėgtų susikaupti. Negalėjo prisiminti nė vienos iš daugelio į širdį jam kritusių merginų, kuri būtų galėjusi surengti jam tokį spektaklį tokioje atviroje vietoje, be jokių kitų žiūrovų, išskyrus kalnus, vis aukštesnius tirštėjančių šešėlių apsupty. Nė vienos, tarė sau žiūrėdamas į ją, bet tuojau nuleido akis, nes pasijuto visiškai suglumęs. Bandė suvaldyti emocijas. Bandė grįžti prie šaltų skaičių ir spręsti laiko lygtis, kad pagaliau užbaigtų savo planus. Nes diena sparčiai slinko vakarop, antros galimybės juos baigti ar pataisyti nebebus. Todėl jis maldavo, prašė, kad bent pusvalandį liautųsi į jį taip žiūrėjusi, tarsi skrosdama jį tamsiu liepsnos spinduliu, deginančiu jo vyriškumą ir reikalaujančiu jo meilės. Ar galėtų išjungti muziką, tą kasetę, pranašaujančią nelaimę, tą seno viešnamio melodiją, kuri krauju nudažė popietę dar jai nesibaigus? Galės įsijungti vėliau ir klausytis, kiek panorėjusi, bet dabar jam reikia skubiai baigti darbą. Šviesa blėsta, reikia dar padaryti kelias nuotraukas, o laiko turime tik iki šeštos.

ČIA „RADIO COOPERATIVA“, DAUGUMOS RADIJAS. KALBA MANOLA ROBLES: VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOS PRANEŠIME TEIGIAMA, KAD PER SAUGUMO TARNYBŲ SURENGTĄ REIDĄ ŠIANDIEN KELIUOSE KAIMUOSE BUVO KONFISKUOTI STAMBAUS KALIBRO GINKLAI IR DAUGYBĖ SPAUSDINTOS MEDŽIAGOS, KVIETIMŲ SUKILTI, ŠIE DAIKTAI PRIKLAUSO VADINAMAJAM MANUELIO RODRÍGUEZO PATRIOTINIAM FRONTUI.

Uf, baby, pagaliau sugrįžome. Turime atsargiai iškrauti daiktus, nes... Ša! Karlosas ją nutildė ir, uždėjęs rankas ant vairo, atidžiai klausėsi radijo. Ji irgi klausėsi, bet nedėmesingai. Jokia naujiena nepajėgs nustelbti jos romantiškos atsisveikinimo akimirkos. Tad pasiėmusi geltoną skrybėlę ir laukinių gėlių puokštę susirinko iškylos krepšius, patraukė namo ir užlipo laiptais tikėdamasi, kad Karlosas vis tiek ateis atsisveikinti. Kai išgirdo garsų akceleratoriaus cypimą, atsigręžusi dar spėjo pamatyti už kampo pranykstant automobilį, kuris dideliu greičiu nėrė tolyn, lyg taip staiga pasišalindamas spruktų ir nuo jų pastoralinio romano, ir nuo piliarožių kvapo.

Nėra nieko tobulo, tarė ji sau, uždarė duris, pamerkė gėles į vandenį ir iki galo atsuko visus čiaupus, kad kliokiančios čiurkšlės išlaisvintų krūtinę veržiantį gniužulą. Nieko nėra idealaus, primygtinai kartojo ji, kad pajustų, kaip krištolinė sielvarto šiluma sudrėkina akis, kaip vos vos ryškėja susiliejęs vaizdas melsvų apvytusių gėlių, sakytum, tik ir laukiančių jos karčių melodramiškų ašarų rasos. Bet ji nepajėgė verkti, kad ir kiek stengėsi prisiminti liūdnų dainų ir sentimentalių melodijų, jai niekada nepavyks nusausinti savo iškankinto gyvenimo vandenyno.

Tie sausi bolero, išsiliejantys daugybe trumpalaikės meilės žodžių, tiek daug pigios svogūninės lyrikos, širdį draskančių eilių ir aistros kraujoplūdžio: „kruvinu rašalu“, „prakeikta meile, kuria tikėjau“, „kuriai atidaviau visą save“, „norėjai, kad tavęs išsižadėčiau“, „tu liksi, o aš išeinu“, „tu pasakei galbūt“, „aš prisijaukinau tave, o dabar stebiuosi“. Tos meilės išsimokėtinai, kaip iš nutrinto komiksų žurnalo, prarastos meilės, per skausmingą gvaračą³ išgyventos „bučinių miražo“ ištroškusio vienišo pediko, kurį it aitvaras apsvaigina įsivaizduojamos rankos prisilietimas, glostantis apsiniaukusį jo kūno dangų, to amžino belaisvio, įkalinto savo paties kokčiame raupsuotojo kalėjime, to maricóno, kuris jaučiasi moterimi, įstrigusio melancholiškame apgaulės ir melo voratinklyje, pasileidėlio maricóno, susipainiojusio savo paties prasimanyto siužeto vingiuose. Jis jautėsi toks vienišas, toks įstrigęs savo kokone, kad negalėjo net verkti, nes šalia nebuvo nė vieno žiūrovo, kad įvertintų, kiek pastangų reikia norint scenoje išspausti ašarą.

Tai tarsi barstyti perlus kiaulėms, nutarė ji purtydama nuo gėlių vandenį, ištiškusį ore krištolo kibirkštėlėmis, ir šis transvestito gestas kažkuo priminė karnavalą. Karlosas nenusipelnė ašarų, nė vienos, tad jokiu būdu nevalia švaistyti sielvarto perlų tokiam nedėkingam, kad ir paslaptingam gražuoliui, taip negarbingai nuo jos pabėgusiam. Nė neatsisveikinus. Jis pasiima ją ir palieka, kada užsigeidęs, tarsi ji būtų daiktas, dar viena dėžė iš jo komplekto. Tik kaskart mesteli: paaiškinsiu vėliau, tu nesuprasi, pasikalbėsime rytoj. Negi jis mano, kad ji tik kvanktelėjusi pamišėlė, tik sandėlis jo dėžėms ir paslaptingiems paketams laikyti? Ar tas nedėkingas šūdžius mano, kad ji tikrai nesupranta, kas vyksta? Kam visi tie barzdotų vyrų susibūrimai? Visos tos neva studijos jos namuose? Ir sugalvok tu man taip!

 

1      La Loca  – pažodžiui „pašėlusi, išprotėjusi, pamišėlė“, bet Lotynų Amerikos queer kultūroje tai žargonizmas, reiškiantis gėjų transvestitą, dažnai feminizuotą ir ekscentrišką.

2      Pasirodymų vieta, nedidelė scena arba klubas, kur gyvai atliekamas flamenkas.

2      Guaracha – linksmas, greitas, ritmingas Lotynų Amerikos muzikos ir šokio stilius, atsiradęs Kuboje dar XVIII a., vėliau paplitęs Puerto Rike, Meksikoje, Kolumbijoje (visos pastabos – vertėjos).

 

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė