Pabaigdamas jau 76-tą sezoną, Lietuvos nacionalinis dramos teatras surengė naujų pjesių skaitymus. Ypatingo publikos susidomėjimo sulaukė garsaus lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko „Jokūbo istorija“ ir madingo rusų dramaturgo, teatro ir kino režisieriaus Ivano Vyrypajevo „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. Pjesių skaitymuose LNDT kvietimu dalyvavo ir veikalų autoriai.

 

Fragmentas

 

 ČARLIS. Dabar Čarlio kūnas guli ant medicininio vežimėlio operacinėje.

Jam ant veido deguonies kaukė, jo širdis prijungta prie autonominės gyvybės palaikymo sistemos. Ties Čarliu palinkę keli gydytojai, jie mėgina suvokti, ar įmanoma grąžinti gyvybę šitam kūnui? Jie mėgina suvokti, ar įmanoma jo veidui grąžinti buvusią nosį? Jie apžiūri skylę jo galvoje, pažvelgia į šitą juodąją kosminę skylę, iš kurios kyšo sudžiūvusio kraujo krešuliai, ten, toje juodojoje skylėje, matyti substancija „Čarlio smegenys“. Gydytojai apčiuopia sulaužytus Čarlio šonkaulius ir atsidūsta –­ regis, tam vaikinui labai labai nekas. Tokia jų pirminė diagnozė.

EMĖ. Dabar Emė eina siauru ligoninės koridoriumi. Ji nori pabėgti iš ligoninės. Ji jaučia, kad turi surasti Čarlį, ir sykiu supranta, kad taip lengvai jos iš čia neišleis, todėl Emė rengiasi išeiti be leidimo. Dabar Emė lipa laiptais žemyn, ji nenori leistis liftu bijodama susidurti su kuo nors iš personalo. Emė lipa žemyn iš šešto aukšto... Dabar Emė atsiduria nulinio aukšto hole. Dabar ji ieško durų į gatvę. Dabar jos galva sukasi, ji praranda sąmonę ir krenta. Dabar Emė mato marginius. Šimtai įvairiaspalvių susipynusių linijų nepapras­tai sudėtingam piešiny. Tasai piešinys nuolat kinta, jis gyvena savo nepaaiškinamą gyvenimą. Kažkas šitam piešiny staiga išnyra, o tada vėl pradingsta, persiliejantis įvairiom spalvom marginys be perstojo juda. Vienas nenusakomas marginys virsta kitu – dar labiau nenusakomu. Ir štai čia staiga, tiesiog pačiame marginio vidury, Emė nelauktai susijungia su Čarliu. Neįmanoma apsakyti, kaip tai įvyksta. Nėra tokių žodžių, kurie galėtų nusakyti šitą veiksmą. Tarsi milijonai gyvų ląstelių, vardu „Aš tave myliu, Čarli“, skrietų susitikti su milijonais gyvų ląstelių, vardu „Atleisk, Eme, tačiau aš myliu savo žmoną Moniką“. Tarsi šitie milijonai didžiuliu greičiu vienos į kitas skriejančių ląstelių susidurtų ir apsikabintų nepakeliamai ilgame glėbyje. Ląstelė „Aš myliu tave, Čarli“ laiko ląstelę „Atleisk, Eme, tačiau aš myliu savo žmoną Moniką“ nepakeliamai ilgame glėbyje. Milijonai ląstelių surado vienos kitas begalinės Visatos vidury. Milijonai ląstelių apsikabina su milijonais kitų ląstelių. Tai ir yra tikrasis glėbys.

ČARLIS. Taip Emė susitinka su Čarliu, o Čarlis susitinka su Eme. Ir telefonai jiems tam visiškai nereikalingi. Jie atrado vienas kitą visai kitu būdu. Milijonai jų gyvų ląstelių atrado vienos kitas ir apsikabino tikrame kosminiame glėbyje.

EMĖ.

■ Štai taip sudaryta Visata, Eme, –­ pasigirsta pažįstamas būtybės iš kitos galaktikos balsas.
■ Tiesiog pizdec! – atsako Emė, ir milijonai jos ląstelių dar stipriau prispaudžia prie savęs milijonus Čarlio ląstelių.

ČARLIS.

■ Štai taip sudaryta Visata, Čarli, –­ sako delfinas.
■ Pizdec! – sušunka Čarlis.
■ Palieku tave su Eme, – švelniai ištaria delfinas ir pranyksta kažkur Čarlio viduje.

Pauzė.

MONIKA. Dabar Monika miega. Sapne ji jaučia, kaip jos kūną glamonėja vyro rankos. Monika atsimerkia.

KRIŠTOFAS. Dabar ji Krištofo glėbyje. Langų užuolaidos sandariai užtrauktos ir kambary tamsu, nors lauke dabar diena.

MONIKA. Krištofo rankos slysta Monikos kūnu, palenda po marškinėliais, čiupinėja krūtinę, nuslysta pilvu, palenda po kelnaičių gumyte ir dar toliau. Į pačią jos gilumą.

KRIŠTOFAS. Dabar Monika atsidūsėja ir pasigręžia į Krištofą. Krištofas aiškiai mato, kaip tamsoje blizga jos akys.

MONIKA. Jeigu tu nori patirti tikrąjį malonumą, tai pamiršk apie seksą viską, ką žinojai ligi pat šios minutės, –­ minkštai, bet užtikrintai ištaria Monika.

KRIŠTOFAS. Ir kitą akimirką milijonai gyvų Monikos ląstelių išskrieja susitikti su milijonais Krištofo ląstelių. Monika vis arčiau ir arčiau artėja prie Krištofo. Gyvos Monikos ląstelė įsiskverbia vis giliau ir giliau į Krištofą. Krištofas atsigula ant Monikos ir praskečia į šalis jos kojas.

MONIKA. Tavo varpa negali įeiti į mane, kadangi aš prieš keletą dienų pasidariau abortą, man dabar nevalia.

KRIŠTOFAS. Krištofas liaujasi.

MONIKA. Tau nereikia stabdyti judėjimo, Krištofai. Seksas yra geriausias būdas pažinti vienam kitą, skverbkis į mane visu savim, o ne savo varpa, ir nesustok. Ir Monika atveria savo glėbį.

KRIŠTOFAS. O Dieve, kas tai?

MONIKA. Apkabink mane lygiai taip pat, kaip aš dabar apkabinu tave.

KRIŠTOFAS. Ir Krištofas dar stipriau prispaudžia Moniką prie savęs.

MONIKA. Rankų stiprybė čia niekuo dėta, Krištofai. Apkabink mane ten, kur aš apkabinu tave.

KRIŠTOFAS. Kur „ten“?

MONIKA. Štai čia. Ir Monika dar stipriau prispaudžia Krištofo sielą prie savo sielos.

KRIŠTOFAS. Kaip tu tai darai? Kas tai?

MONIKA. Tai glėbys. Apkabink mane.

KRIŠTOFAS. Bet aš taip nemoku.

MONIKA. Tu tiesiog niekada nebandei. Tu visą laiką siekei rezultato, tu trokšte troškai orgazmo. O tikrasis malonumas štai čia, Krištofai, tu jauti tai?

KRIŠTOFAS. Viešpatie, tai beveik nepakeliama!

MONIKA. Kadangi tai malonumas, kuris niekada neprasideda ir niekada nesibaigia. Tai tikras gyvenimas, Krištofai, apkabink mane.

KRIŠTOFAS. Ir tą akimirką Krištofas apsiašarojo. Po šimts, kas dabar vyksta?!

MONIKA. Dabar vyksta pats svarbiausias dalykas Visatoje – gyvybė susitinka su gyvybe.

KRIŠTOFAS. Aš gyvas, – šnabžda Krištofas ir verkia. Aš gyvas, – šnabžda Krištofas ir šypsosi. Aš gyvas, – šnabžda Krištofas ir verkia. Aš gyvas, – šnabžda Krištofas ir šypsosi. Aš gyvas, – šnabžda Krištofas, ir juodoji gyvatė virsta į „Viešpatie, o aš ir nežinojau, kad manyje gali būti tiek švelnumo“. Ir štai Krištofo viduje jau nebėra jokios juodos gyvatės, o yra tik „Viešpatie, o aš ir nežinojau, kad manyje gali būti tiek švelnumo“. Ir dabar milijonai Krištofo ląstelių skrieja susitikti su milijonais Monikos ląstelių. Ir dabar jie apsikabina nepakeliamai ilgame glėbyje. Viešpatie, o aš ir nežinojau, kad manyje gali būti tiek švelnumo, Monika, – šnabžda Krištofas.

MONIKA. Aš susitinku tave, tu susitinki mane. Manasis švelnumas susitinka su tavuoju, ir todėl Visata prasiplečia. Tai ir yra svarbiausioji paslaptis.

KRIŠTOFAS. Pizdec!

MONIKA. Ir dabar Monika patiria orgazmą, nors Krištofas net nebuvo įsiskverbęs į ją.

KRIŠTOFAS. Pizdec! Krištofas patiria orgazmą, ir Visata prasiplečia.

MONIKA.
■ Tai todėl, kad tu dabar labai dėmesinga, – pasigirsta Visatos balsas Monikos viduje.
■ Ačiū tau už viską, – šnabžda Monika.
■ Prašom, – atsako Visata, ir mėlynos šviesos srautai pasilieja per Monikos širdį.

KRIŠTOFAS. Dabar mėlynos šviesos srovė išteka iš Monikos krūtinės centro ir perteka į Krištofo širdį. Pizdec! –­ nuolat kartoja jis. – Monika! Monika! Pizdec!

■ Štai kas yra tikrasis malonumas, Krištofai, dabar tu supratai? – sako Visatos balsas Krištofo viduje.
■ Malonumas – tai tiesiog gyvenimas, kuris niekada negali pasibaigti, ar ne? – šnabžda Krištofas tiesiai Monikai į ausį.
■ Taip, – atsako Monika.
■ Ačiū tau už viską, – šnabžda Krištofas.
■ Prašom, – sako Monika, ir mėlynos šviesos srautai pripildo Krištofą ligi pat jo dugno.
■ Pizdec! – ištaria Krištofas, ir Visata prasiplečia.

Pauzė.

ČARLIS. Dabar Čarlis atsimerkia. Ir dabar Čarlis atsimerkia. Čarlis atsimerkia. Eme, tu čia? – klausia Čarlis. Kaip jūs dabar jaučiatės? – klausia jo gydytojas. Čarlis atsimerkia. Jis reanimacijos skyriuje, prie jo lovos sėdi daktaras. Kaip jūs jaučiatės, Čarli? – pakartoja klausimą daktaras. Čarlis apgraibom liečia savo veidą, ant veido tvarstis.

■ Aš jaučiuosi gyvas, daktare, o jūs?
■ Aš? – nustemba daktaras.
■ Na... šiandien prastai miegojau, – atsako daktaras, o paskui staiga itin atvirai prasitaria: – Mano artimam draugui vėžys, ir jis labai kankinasi. Turbūt neužilgo pasimirs.
■ Man baisiai gaila, – sako Čarlis. Kažkur labai labai giliai jis jaučiasi esąs gyvas.

EMĖ. Ir dabar Emė atsimerkia. Ji vėl savo palatoje. Šalia jos med. sesuo. Jūs negalite išeiti iš ligoninės be gydytojo leidimo, – sako med. sesuo, –­ prašyčiau daugiau šito nedaryti. Taip, –­ šnabžda Emė, – aš daugiau taip nedarysiu. Ji jaučia neturinti nė menkiausių fizinių jėgų. Su jumis nori pasikalbėti mūsų psichologas, jūs nieko prieš, jei jis užsuks pas jus po pietų? – mandagiai teiraujasi med. sesuo. Aš ne prieš, –­ šnabžda Emė, ir tuo pat metu jos viduje išsiskleidžia raudonoji gėlelė. Na, ką gi, –­ galvoja Emė, – aš visiška bejėgė, tačiau mano viduje skleidžiasi gėlė. Sveika, – ištaria Emė. Kas kas? – perklausia med. sesuo. Aš ne jums, – šnabžda Emė, ji užmerkia akis ir prasmenga pačioje išsiskleidusios gėlės šerdyje.

KRIŠTOFAS. Dabar Krištofas eina gatve. Po nakties, praleistos su Monika, pačios puikiausios nakties jo gyvenime, pačios švelniausios nakties nuo tų laikų, kai mama liovėsi jį glaudusi prie savęs, po tos begalybe kvepėjusios nakties Krištofas staiga pajuto, kad jam nepakeliamai, nepakeliamai sunku. Tarsi viduje kažkas ėmė trukdyti jam tęsti jo gyvenimą. Regis, kažkas manyje trukdo man tęsti mano gyvenimą, – pagalvojo Krištofas ir išėjo iš namų truputį prasivėdinti. Dabar jis žingsniuoja Vrangel­štrase artėdamas prie nedidelio prekybcentrio kryžkelėje. Staiga jo smegenys susiduria su kažkuo itin pažįstamu, ir kitą akimirką Krištofas suvokia, kad girdi čekų kalbą. Keletas purvinų ir girtų vyrų bei moterų stovi prie įėjimo į parduotuvę ir skaičiuoja pinigus, kad nepritrūktų gėrimams. Jie šneka čekiškai. Aš jau seniai negirdėjau gimtosios kalbos, – galvoja Krištofas. Šitie čekai atsibeldė į Berlyną be kokio nors tikslo ir galiausiai nusirito į patį šito miesto dugną. Krištofas praeina pro juos nesustodamas. Kur aš einu? – klausia savęs Krištofas. Ir tasai klausimas staiga įgyja vis didesnius matavimus, tarsi kažkas būtų pakėlęs virš jo didinamąjį stiklą. „Kur aš einu?“ – ataidi didžiulis, didžiulis klausimas. Stop, –­ ištaria Krištofas pats sau ir sustoja. Stop! – ištaria Krištofas garsiai. Ir tada sušunka iš visų jėgų: Krištofai, stop! Stop! Stop! Krištofai, stop! Stop! Stop! Stop! – rėkia jis per visą gatvę čekiškai, ir girti tėvynainiai prie parduotuvės žiūri į jį, mėgindami iššifruoti signalus, kuriuos jiems siunčia jų trenktas kraštietis. Stop! – šaukia Krištofas per visą gatvę. –­ Stop! Ir jame iš tikrųjų viskas sustoja, Krištofas lėtai susmunka ant žemės, apglėbia galvą rankomis, susirango į kamuoliuką ir nutyla. Prie jo lėtai artėja girti čekai.

■ Jeigu tu neturi tikslo, vadinasi, gyveni kaip beprotis, – pasigirsta kosminės būtybės iš kitos galaktikos balsas Krištofo viduje.
■ Kaip man sužinot tą tikslą? – klausia savyje Krištofas, o išorėje jis tebeguli ant žemės, apglėbęs galvą rankomis.
■ O ko tu norėtum visų labiausiai pasaulyje? – klausia ateivė.
■ Aš noriu ramybės, – atsako Krištofas.
■ Na štai ir tikslas, – sako ateivė, ir Krištofo viduje atsiranda mėlynas taškelis.

 

Iš rusų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Pjesės vertimas skiriamas šviesiam Kristės Ukrinaitės (1974–2016) atminimui