Kaime jį visi vadino Aduliu.
Savaime suprantama jis buvo Adolfas, pavardė jo buvo, atrodo, Liaušas, bet niekas ja paties Adulio nevadino. Įdomiausia, kad jo gyvenamą namą vadino Liaušo namu arba sakydavo: einu pas Liaušą; net jo žmoną, tokią apvalią, kaip alaus statinę senikę, geraširdiškai besišypsančią visam pasauliui ir atskirai kiekvienam sutiktam žmogui, irgi vadino ne vardu, o pavarde – Liaušiene, o jos vyras visiems buvo tik Adulis. Su kirčiu ant pirmos vardo raidės.
Gyveno Adulis anoj pusėj kanalo, kuris mūsų kaimelį skyrė į dvi nelygias dalis. Nors mes, gyvenantys šiapus kanalo, sakydavome: kaip čia pasižiūrėsi, kuri ta dalis svarbesnė, nes mūsų pusėje buvo parduotuvė, arba kromas, kaip ją Adulis, ir ne tik jis, vadino, o anoj pusėj kas –­ namai ir fermos, taip sakant, pramoninė mūsų kaimelio dalis, kur šalia smirdinčių kiaulių, veršių ir karvių fermų, dar buvo (nebe smirdinčios, o tiesiog dvokiančios) siloso duobės, šieno daržinė, grūdų sandėlis, žodžiu visa kolchozinė pramonė.

Mūsų gi pusėje, be parduotuvės, dar buvo trąšų daržinė su byrančiu per sugriaužtas chemikalų medines sienas pilku zuperiu ar balta salietra, šalia parduotuvės nebenaudojami kaimo kapiukai su neprižiūrimais penkiais kapais; ant vieno iš jų, cementinio su metaliniu kryžium, buvo užrašas „1910". Kapinaičių akmeninę tvorą išardė kolchozinėms statyboms, o medinė supuvo, ir liko jos atviros, be to, per Vėlines čia niekas nebeateidavo uždegti žvakučių, o sudeginus medinius nuvirtusius kryžius ir vaikams nuvertus tą cementinį, čia atsikraustė ir įsikūrė visam kolchozo gyvavimo laikotarpiui lauko brigadų ir kitokių padalinių darbininkai, iš parduotuvės prisipirkę pigaus spirituoto vaisių vyno ir pasinaudoję nuvirtusiu kryžiumi kaip stalu, o kapinaičių ąžuolų, klevų ir trikamienės liepos pavėsiu kaip savotiška priedanga nuo galimo netikėto brigadininko pasirodymo, jeigu buvo puotaujama darbo metu. Pačiame kapinaičių viduryje buvo gili ir plati loma. Vieni žinovai sakė, kad tai per karą bomba buvusi numesta, kiti, kad įgriuvo kažkokio pono buvęs laidojimo rūsys, drąsesnieji net ketino pakasinėti, ponų galimų lobių ieškoti, bet nedrįso, nes frontui pro šalį slenkant 1944 metų vasarą ir rudenį, sakė, buvo palaidoti keli vežimai kareivių: atvežė rusai, sumetė į duobes, užkasė ir nuvažiavo savo keliais į pergales ir mirtis, liudininkai sakė, kad tai buvę tikri broliški kapai, kartu ir rusų ir vokiečių karius užkasę (tokio „laidojimo" juk laidojimu negali vadinti).
Štai tokia Adulio kaimelio geografija ir trumpa istorija.
Kai nugriovė tokios senikės Elzės ar Amelės, pasimirusios be vaikų ir be giminių, trobikę, buvusią mūsų pusėje visai prie kanalo, Adulio troba buvo pati seniausia kaime, kaip ir pats Adulis, bet jis istorijų apie praeitį nepasakojo, tik labai pykdavo, kai mes, vaikai, per daug imdavome triukšmauti jo parke. Taip, taip, Adulis turėjo tikrą parką, su didžiuliu ąžuolu, ieva, kitokiais medžiais, tik parkas, kuriame jis laikė savo bičių avilius, buvo apleistas. Anapus kanalo tik jis vienas laikė bites, užtat mūsų pusėje trijuose iš keturių namų buvo bitininkai.
Esame su motina kelis kartus pirkę iš Adulio medaus ir pasakysiu, kad tokio skanaus medaus niekur daugiau neteko ragauti, toks sodrios geltonos spalvos, kvapnus, minkštas ir riebus kaip geras kaimietiškas sviestas – nori ant varškės sūrio, nori ant naminės duonos abrako tepkis, liežuvį gali praryti iš skanumo.
Tas parkas buvo vaikų mėgstama žaidimų vieta, ir kai jau labai prisiartindavo bežaisdami prie svirno, pasirodydavo Adulis su lazdike rankoje šaukdamas:
– Aš jums, velnio rapuchos, čia patriukšmausiu!
„Velnio rapucha" buvo jo priežodis, turėjęs ir gerą, ir blogą konotaciją, priklausomai nuo situacijos. Ką jis reiškė, niekas nežinojo, tik už akių Adulį kartais vadindavo „Velnio rapucha".
Adulis vaikų neturėjo, bet negalima buvo pasakyti, kad jų nekentė.
Kai kokia kaimo mergaitė mandagiai pasakydavo: „Labą dieną", Adulis nusišypsodavo ir pasakydavo savo dar vieną nesuprantamą sakinį:
– Tai kur tokia paninga eini?
Žodis „paninga" buvo neaiškus, gal graži, Adulis neaiškino mums savo žodyno.
Nors galėjo pasakyti ir pakankamai tiksliai, kaip kad apie vieną iš dviejų savo sūnėnų, kurie atvažiuodavo dėdei padėti prie darbų. Apie vyresnįjį sakydavo, kad „tas tai jau bus komunists, velnio rapucha, jau taip ting dirbti..."
Beje, nedaug ir suklydo spėdamas ateitį to vaikino Adulis, tiesa, komunistu jis netapo, bet ir gyvenime be gėrimo daugiau nieko doro ir nenuveikė, ir dar pravardę turėjo, spėkit, kokią, ogi „komunistas".
Adulis buvo nedidelio ūgio, kresnas, visiškai nuplikęs – iki plikės blizgesio, vienintelis toks visame kaimelyje, net panašaus amžiaus ir beveik paraleliai kitoje pusėje gyvenantis jo bendrapavardis, bet ne giminaitis, Gracijonas, tyliais vasaros vakarais prie atviro lango grodavęs smuiku, o kaimo bobučių tas jo grojimas buvo siejamas su įvykusiu konfliktu su žmona (sakydavo jau Gracijonienė, matyt, privarė žmogų prie grojimo su savo katėjimu, nes buvo labai konfliktiško būdo, visą laiką buvo su kuo nors kaime susivaidijusi, priešingai nei jos Gracijonas, su niekuo, niekada nebuvo susipykęs), nebuvo praplikęs, nors visai žilas, ir kaip nebūsi žilas, jei tik su muzika galėjo apsiginti nuo amžino bambėjimo.
Adulis ant savo plikės turėjo dar vieną, skiriantį jį nuo kitų, ženklą – didelį, slyvos dydžio guzą, visų vadinamą „Adulio lempike", nes iš tikrųjų truputį priminė lemputę.
Taip sakydavo, nes Adulio virtuvės langas buvo į kelio pusę, o jis visada sėdėdavo priešais langą ir valgydavo savo kasdienius pusryčius, pietus ir vakarienes, visam kaimeliui po akimis. Pro kurias neprasprūsdavo ir valgymo būdas, ypač duonos, kurios trupinius susemdavo į delną, o likusius trupinėlius surinkdavo su duonos plutele ir susikišdavo į savo bedantę burną.
Iš tiesų Adulis buvo labai šykštus maisto. Pas jį talkininkavę vyrai prie butelio kaip anekdotą prisimindavo vieną frazę, kuri visada nuskambėdavo, kai talkininkai buvo sodinami prie stalo, o svetingas šeimininkas paragindavo:
– Jūs jau vyrai, velnio rapuchos, gerkit, tik mažiau užkąskit, nes tų lašinių nedaug teturiu, ne tiek kiek krūminės (suprask, degtinės).
„Adulio lempikės" istorija siekė Smetonos laikus, jo jaunystę.
Žinovai, o tokių buvo daug, teigė, kad Adulis užmušė savo brolį, nes po tėvų mirties niekaip negalėjo pasidalyti žemės, kažkokio ten nedidelio lopinėlio, „kiekvienas mat norėjęs turėti sau, kaip tėvų atminimą", ir tas jo brolis jam smogęs iš kirpentės į galvą, o jau po to Adulis pats trinktelėjęs smarkiau, kažkokiu, matyt, panašiu daiktu. Jam teismas užskaitęs kaip gynybą ir į šaltąją dėl to brolžudiško akto nesėdęs. Bet paskui pasileidęs Adulis, pradėjęs miestelyje per turgus žydų karčiamose gerti ir muštis su visais ir toks mušeika garsus patapęs, kad smarkiausi miestelio priekabių ieškotojai sukę į skersgatvį, kad nepakliūtų Aduliui į rankas, kurios „nudaigojo tikrą brolį".
Vedęs pasidaręs labai taupus ir mažai kalbus, atsiskyręs nuo kaimynų, beveik nustojęs gerti ir muštis.
Išeidavęs tik į parduotuvę nusipirkti šio bei to, ir būtinai degtinės, nes perpardavinėjo. „Vodką", kuri kainavo 3,65 rublio, pardavinėjo po keturis ar penkis rublius, žiūrint, kaip žmogų vertino, o paskui atsiradusią „Ekstrą", kainavusią po 4,13, pardavinėjo irgi panašiai – po penkis ar šešis.
Nors nerūkė, turėdavo ir cigarečių –­ irgi tam pačiam tikslui
Degtinės, jei jau kam pritrūkdavo, pas Adulį eidavo tik kai jau pas nieką negaudavo, nes pas jį įėjęs turėjai atsakyti į tris klausimus. Klausimai paprasti: „tai kam, velnio rapucha, reikia?", „su kuo daba geri?" ir „kodėl geri?" Vargas tau, jeigu „Velnio rapucha" užduos ketvirtą klausimą, vadinasi, neteisingai atsakei ir už jokius pinigus neišprašysi to nelemto, iki pilnos laimės trūkstančio butelaičio.

Visą tą istoriją verta papasakoti dėl to, kad būtų galima geriau suprasti istorijos pabaigą – Adulio mirties priežastį, kuri buvo neįtikėtina, kažkuria prasme net siejosi su Jogaila, mirusiu dėl paukščiukų, mat persišaldęs klausydamasis lakštingalų.
Adulis mirė perpykęs ant nekaltų paukš­čiukų – žvirblių.
Kažkodėl jis jų labai nekentė, tarsi koks vietinis Mao (kas prisimena tokį Kinijos vadą, kuris per kultūrinę revoliuciją buvo sumanęs išnaikinti žvirblius Kinijoje. Kas iš to išėjo, žinantys istoriją girdėjo. Galvoju Adulis būtų pritaręs Mao įdėjoms).
Adulis neapkentė žvirblių ant savo namo, tvarto ir svirno stogo. Vos tiems (kaip specialiai būriais) nutūpus, jis čiupdavo saują žvyro ir šaukdamas: „Štiš, velnio rapuchos!" mesdavo į tuos nekaltus paukštukus, gindavo juos tolyn.
Tie paukštukai, anot Adulio, buvo visai ne tokie jau ir nekalti, jie mat šika ten ant to stogo, o nuo to rūdija skarda ir irsta šiferis, taigi tie velnio rapuchos kokį nuostolį padaro.
Ir atsitik tu man tokiai bjauriai istorija su tais žvirbliais.
Tai buvo ankstyvo rudens šilta popietė. Adulis, bandydamas nuvyti žvirblius nuo savo namo stogo, švystelėjo saują pagriebto žvyro, bet vienas stambesnis akmuo, velnio rapucha, pataikė tiesiai į langą – subarškėjo dūžtantis stiklas ir visas išbildėjo, o ir kitas, kur viduje buvo įstatytas, sudužo, nes toks stiprus dar buvo jo smūgis.
Liudininkai pasakojo, kad Adulis net pritūpė nuo to garso suvaitodamas, kad toks nuostolis, velnio rapucha, ir nusvirduliavo į trobą.
Išdaužęs langą Adulis prigulė.
Gyvenime nebuvo sau padaręs didesnio nuostolio.
Po savaitės kaimelis laidojo Adulį.
Gulėjo karste rūstus kietai į kumštį sugniaužta dešine ranka, o lūpos buvo truputį praviros, atrodė, kad Adulis ką tik buvo ištaręs savo garsųjį „velnio rapucha", kurio reikšmės kaimelyje niekas ir nežinojo ir jau niekada nesužinos.
Adulio, gulinčio karste, lempikė ant kaktos buvo pamėlusi, nebe raudona, tarsi visa simbolizavo tą iki „mėlynumo pyktį" žvirbliams, kuris atvedė jį iki karsto, ir beveik niekas kaimelyje labai nesistebėjo, kai išnešant iš namo su jau įstiklintu langu virš kiemo linksmai čirškėdami skraidė būrys žvirblių. Kaip niekada jų buvo labai daug. Niekas neatsiminė, kada kaimelyje yra buvę tiek žvirblių.
– Va, susirinko išlydėti mūsų Adulio, –­ pasakė viena bobikė ir visi Adulio kaimynai tylėdami žiūrėjo užvertę galvas į tą žvirblių debesį ir galvojo tą patį
O žvirbliai suko ratus apie Liaušo namą netūpdami ant stogo, tarsi džiaugdamiesi didele pergale, tarsi atgailaudami dėl savo kaltės prieš amžiams nurimusį Adulį.