Jeano-Paulio Sartre’o veikalas „Būtis ir niekis“ (1943), rašytas Paryžiuje nacių okupacijos metais, – vienas žymiausių XX a. filosofinių darbų. Veikalo paantraštė „fenomenologinės ontologijos esė“ nurodo tradiciją, į kurią jis pats įsirašo. Sekdamas Martinu Heideggeriu, J.-P. Sartre’as mėgina derinti metafizinę ontologinę filosofiją, save vadinusią „Dvasios fenomenologija“ (Hegelį), su jai visiškai priešinga fenomenologine tradicija (Husserliu). Jis siekia aprašyti žmogiškosios egzistencijos fenomenus per dvi pamatines ontologines kategorijas – būtį ir niekį. Egzistencializmo filosofas vengia bet kokios anapusybės: transcendencija jis vadina sąmonę, nes ji visuomet nukreipta į ką nors kita nei ji pati (transcendentą), taigi ji visada save peržengia, transcenduoja. Jusliniame pasaulyje niekio nėra, nes egzistuojančiuose buviniuose nėra neigimo: daiktai savo esme yra pozityvūs, be to, jie su savimi sutampa, buvoja savyje. O štai sąmonei būdinga save peržengti, transcenduoti, tad ir neigti. Neigimas, negatyvumas, niekis – vien sąmonės fenomenas. 

Vienas įdomiausių J.-P. Sartre’o aprašomų niekio sąmonės fenomenų – mauvaise foi (pažodžiui „blogas tikėjimas“), kuris gali būti verčiamas ir kaip „nesąžiningumas“ (plg. bonne foi – „sąžiningumas, dorumas, atvirumas, nuoširdumas“), ir kaip „(savi)apgaulė, veidmainystė“. Iš tiesų šis reiškinys bent iš dalies atitinka tai, kas psichoanalizėje vadinama „išstūmimu“ (refoulement) ar „slopinimu“ (répression), o dar tiksliau – „to, kas akivaizdu, neigimu, nepripažinimu“ (déni, dénégation). Jis žymi tam tikrą sąmonės nusiteikimą nežinoti, ignoruoti kai kuriuos jai nemalonius dalykus, apsimesti pačiai prieš save, kad jie neegzistuoja. Tačiau J.-P. Sartre’as skeptiškai vertino psichoanalizę ir manė, kad nesąmonybės konceptas, jei ir nėra klaidingas, iliuzinis, prieštaringas (kaipgi sąmonė gali žinoti apie tai, kas yra nesąmoninga?), tai bent nereikalingas atliekant fenomenologinį patyrimo aprašymą, kuris paremtas būtent sąmoningumu, sąmonės maksimaliu budrumu, savistaba. 

J.-P. Sartre’as atmeta bet kokį sąmonės dualizmą, kurį mato Sigmundo Freudo psichoanalizėje, ir griežtai laikosi sąmonės vienovės postulato. Filosofas saviapgaulės fenomeną mėgina aprašyti pasitelkęs hėgelišką niekio kategoriją. Melas – tai tiesos žinojimas, bet nesakymas. O saviapgaulė – dvilypis fenomenas, kai tiesa tuo pačiu metu ir žinoma, ir nežinoma. Saviapgaulė – tai sąmonės apsimetimas, kad ji nėra sąmonė, savimonė, nėra sau skaidri, galinti save pažinti; tai jos mėginimas tapti ne-sąmone, daikto sąmone, arba būtimi savaime, užuot buvus būtimi sau.

Nors J.-P. Sartre’as saviapgaulę aprašo vien individualios psichikos ribose, kaip būdinga fenomenologijai, bet ji puikiai veikia ir kolektyviniu masteliu. Saviapgaulė leidžia paaiškinti kolektyvinį funkcionavimą totalitariniuose režimuose (antai kaip Vokietijoje ir kituose kraštuose žmonės suvokė Holokaustą; arba kaip Rusijoje gyvenantys rusai dabar tikriausiai suvokia karą Ukrainoje). Vienas įspūdingiausių kinematografinių tokio fenomeno pavyzdžių – prieš keletą metų Kanuose Didįjį prizą gavęs Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“.

Kiek vėliau savąją šio fenomeno versiją pasiūlė nuolatinis J.-P. Sartre’o pašnekovas ir oponentas Maurice’as Merleau-Ponty veikale „Juslinio suvokimo fenomenologija“. 

Iki šiol J.-P. Sartre’o veikalas „Būtis ir niekis“ į lietuvių kalbą buvo verstas vos keliais mažais fragmentais. Skaitytojams pateikiamas skyrelis „Saviapgaulė ir melas“ iš šiuo metu leidykloje „Phi knygos“ rengiamo viso veikalo. Jis publikuojamas pirmą kartą. 

Nijolė Keršytė

 

 

Jeanas-Paulis Sartre’as. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Žmogiškoji būtis – ne vien būtis, per kurią neigiamybės atsiskleidžia pasaulyje, ji taip pat gali įgyti neigiamų nuostatų savęs pačios atžvilgiu. Šios knygos įvade sąmonę apibrėžėme kaip „tam tikrą būtį, kuriai jos būtyje kyla klausimas apie savo būtį, nes ji implikuoja kitą būtį nei ji pati“. Tačiau, išaiškinę užklausiančią elgseną, dabar jau žinome, kad šią ištarą galima užrašyti ir taip: „Sąmonė – tai tam tikra būtis, kuriai jos būtyje glūdi savo būties niekio įsisąmoninimas.“ Pavyzdžiui, ką nors užgindamas arba vetuodamas žmogus neigia būsimą transcendenciją. Tačiau tas neigimas nėra konstatuojamojo pobūdžio. Mano sąmonė ne vien tik numato neigiamybę. Savo gyvu kūnu ji pati konstituojasi kaip įniekinimas galimybės, kurią kita žmogiškoji tikrovė projektuoja kaip savo galimybę. Dėl to ji turi iškilti pasaulyje kaip tam tikras Ne, ir būtent kaip savotišką Ne vergas pirmiausia suvokia poną, o pabėgti besistengiantis kalinys – jį saugantį sargybinį. Net būna žmonių (sargų, sargybinių, kalėjimų prižiūrėtojų ir kt.), kurių socialinė tikrovė yra vien Ne: jie gyvena ir mirs, taip niekada ir nebuvę niekuo kitu Žemėje, kaip tik Ne. O ir kiti žmonės, siekdami Ne padaryti neatsiejama savo subjektyvybės dalimi, konstituojasi kaip nuolatinis neigimas, – to, ką Scheleris vadina „pagiežos žmogumi“¹, prasmė ir funkcija yra Ne. Tačiau būna ir subtilesnių elgsenų, kurių aprašymas mus nuvestų į sąmonės gelmes: vienas iš jų – ironija. Ironizuojantis žmogus sunaikina tai, ką tuo pačiu aktu postuluoja; jis skatina tikėti tam, kad juo nebūtų tikima; jis teigia siekdamas neigti ir neigia siekdamas teigti; jis sukuria objektą, kuris yra pozityvus, bet neturi kitokios būties, tik savo niekį. Todėl neigiamos nuostatos savo paties atžvilgiu leidžia kelti naują klausimą: kuo turi būti žmogus savo būtyje, kad jam būtų įmanoma save neigti? Tačiau „savęs neigimo“ nuostatos negalima traktuoti universaliai. Elgsenos, kurias galima priskirti šiai kategorijai, pernelyg įvairios, tad rizikuotume kreipti dėmesį tik į abstraktų jų pavidalą. Reikia pasirinkti ir išnagrinėti kokią nors konkrečią nuostatą, kuri būtų ir esminė žmogiškajai realybei, ir sykiu tokia, kad sąmonė savo neigimą kreiptų ne į išorę, o į save pačią. Mūsų manymu, tokia nuostata turi būti saviapgaulė.

Saviapgaulė dažnai tapatinama su melu. Sakant, kad kuris nors žmogus save apgaudinėja arba sau pačiam meluoja, galvoje turima tas pats. Galime sutikti, kad saviapgaulė – tai melavimas sau pačiam, jei tik melą sau pačiam iškart atskirsime nuo tiesiog melo. Melavimas – tai negatyvi nuostata, su tuo sutiks visi. Tačiau šis neigimas nėra nukreiptas į pačią sąmonę, jis siekia tik transcendento. Iš tikrųjų melavimo esmė implikuoja, kad melagis puikiai žino slepiamą tiesą. Nemeluojame apie tai, ko nežinome, nemeluojame, patys neįtardami apie savo klaidą ir klaidindami kitus, nemeluojame, kai apsirinkame. Tad melagio idealas būtų ciniška sąmonė, savyje tvirtinanti tiesą, bet savo žodžiais ją neigianti ir sau pačiai neigianti tą neigimą. Pažymėtina, kad tokia dvejopa negatyvi nuostata susijusi su transcendentu: pasakytas faktas yra transcenduojantis, nes jis neegzistuoja, o pirmasis neigimas nukreiptas į kokią nors tiesą, t. y. į konkretų transcendencijos tipą. Vidinis neigimas, kurį atlieku, sykiu sau tvirtindamas tiesą, yra nukreiptas į žodžius, t. y. į tam tikrą pasaulio įvykį. Be to, vidinis melagio nusiteikimas yra pozityvus, jis galėtų būti teigiamo sprendinio objektas: melagis turi intenciją apgauti ir nesistengia nei šios intencijos slėpti nuo savęs, nei maskuoti sąmonės skaidrumo; priešingai, kaip tik ja ir remiasi, kai tenka apsispręsti dėl antrinės elgsenos, – sąmonė aiškiai kontroliuoja ir reguliuoja visas melagio nuostatas. O afišuojama intencija sakyti tiesą („Nenoriu jūsų apgauti, tai tiesa, prisiekiu“ ir pan.), be abejo, yra vidinio neigimo objektas, tik melagis jos nepripažįsta kaip savo intencijos. Ji vaidinama, imituojama, tai pašnekovo akivaizdoje vaidinamo personažo intencija, bet tas personažas – būtent dėl to, kad jo nėra, – yra transcendentas. Taigi melavimas nesuaktyvina esamos sąmonės intrastruktūros², visi jį konstituojantys neigimai yra nukreipti į objektus, kurie dėl to išvejami iš sąmonės; vadinasi, melui nereikalingas joks specialus ontologinis pagrindas, o paaiškinimai, kurių reikalauja neigimo apskritai egzistavimas, apgavystės atveju galioja be pakeitimų. Be abejo, čia apibrėžėme idealų melavimą; be abejo, gana dažnai melagis daugiau ar mažiau tampa savo paties melo auka, jis pats juo kone įtiki; tačiau tokios įprastos ir paplitusios melo formos sykiu yra ir jo degeneravę aspektai, tai tarpinės grandys tarp melavimo ir saviapgaulės. Melavimas – transcenduojanti elgsena.

Taip yra dėl to, kad melavimas – normalus Heideggerio vadinamojo Mitsein³ fenomenas. Jis suponuoja mano egzistavimą, kito egzistavimą, mano egzistavimą dėl kito ir kito egzistavimą dėl manęs. Tad nesunku suvokti, kad melagis turi visiškai sąmoningai sukurti melagystės projektą ir kuo aiškiausiai suprasti ir savo melą, ir juo iškraipomą tiesą. Pakanka, kad principinis nepermatomumas jo intencijas paslėptų nuo kito, užtenka, kad kitas melagystę palaikytų tiesa. Per melą sąmonė tvirtina, kad ji iš prigimties egzistuoja kaip paslėpta nuo kito asmens, ji savo labui naudoja ontologinį savojo Aš ir kito asmens Aš dualumą.

Apie saviapgaulę to paties pasakyti negalima, jeigu ši, kaip jau minėjome, yra melavimas sau. Žinoma, save apgaudinėjantis žmogus siekia paslėpti nemalonią tiesą arba malonią klaidą pateikti kaip tiesą. Taigi saviapgaulė iš pažiūros turi melo struktūrą. Bet viską keičia tai, kad saviapgaulės atveju tiesą slepiu nuo savęs paties. Vadinasi, apgaudinėtojo ir apgaudinėjamojo dualumo čia nėra. Priešingai, saviapgaulė iš esmės implikuoja vienos sąmonės vienovę. Tai nereiškia, kad ji – kaip, beje visi žmogiškosios realybės fenomenai – negali būti sąlygojama Mitsein, bet Mitsein tegali skatinti saviapgaulę, nes iškyla kaip situacija, kurią saviapgaulė leidžia peržengti; saviapgaulė į žmogiškąją tikrovę patenka ne iš išorės. Nėra taip, kad žmogus pasyviai patirtų savo saviapgaulę ar būtų ja apsikrėtęs, tai nėra kokia nors būsena. Pati sąmonė save apgaudinėja. Reikia saviapgaulės pirminės intencijos ir projekto: tas projektas implikuoja tam tikrą saviapgaulės kaip tokios supratimą, o sąmonė ikirefleksyviai užčiuopiama kaip save apgaudinėjanti. Iš to pirmiausia išplaukia, kad tas, kuriam meluojama, ir tas, kuris meluoja, yra tas pats asmuo, o tai reiškia, kad aš, kaip apgaudinėtojas, turiu žinoti tiesą, kuri nuo manęs, kaip apgaudinėjamo žmogaus, yra paslėpta. Maža to, žinoti tą tiesą turiu labai tiksliai, idant galėčiau kuo geriau ją nuo savęs nuslėpti, – ir ne dviem skirtingais laiko momentais (tai leistų atkurti dualumo regimybę), bet to paties projekto vieningoje struktūroje. Tad kaipgi melagystė gali išlikti, jei panaikinamas ją sąlygojantis dualumas? Prie šio sunkumo prisideda dar vienas, kylantis iš visiško sąmonės skaidrumo. Save apgaudinėjantis žmogus turi būti įsisąmoninęs savo saviapgaulę, nes sąmonės būtis – tai buvimo įsisąmoninimas. Taigi atrodo, kad turiu būti sąžiningas bent jau dėl to, kad sąmoningai suvokiu save apgaudinėjąs. Bet tuomet visa ši psichinė sistema žlunga. Iš tiesų reikia sutikti – jei bandau apgalvotai ir ciniškai sau meluoti, šis užmojis man nėmaž nepavyksta; melas traukiasi ir žlunga, vos į jį pažvelgus; jį iš užnugario sunaikina pats melo įsisąmoninimas, nenumaldomai įsisteigiantis šiapus mano projekto kaip pati jo sąlyga. Tai sunkiai užčiuopiamas fenomenas, egzistuojantis tik dėl savo paties skirtingumo ir per jį. Žinoma, tokie fenomenai dažni ir, kaip matysime, saviapgaulė iš tiesų „sunkiai užčiuopiama“; akivaizdu, kad ji nuolat svyruoja tarp sąžiningumo ir cinizmo. Vis dėlto, nors saviapgaulės egzistencija itin trapi, nors ji priklauso tokios rūšies psichinėms struktūroms, kurias galima vadinti metastabiliomis, ji vis tiek turi autonomišką ir ilgalaikę formą; saviapgaulė net gali būti normalus daugelio žmonių gyvenimo aspektas. Galima gyventi save apgaudinėjant, – tai nereiškia, kad nebūna staigių cinizmo ar sąžiningumo proveržių, bet toks savęs apgaudinėjimas implikuoja nuolatinį ir ypatingą gyvenimo būdą. Taigi, regis, patekome į nepaprastai keblią padėtį, nes saviapgaulės negalime nei atmesti, nei suprasti.

Stengiantis išvengti šių sunkumų, dažnai pasitelkiama nesąmonybė. Pavyzdžiui, psichoanalitinėje interpretacijoje naudojama cenzūros hipotezė: cenzūra suvokiama kaip demarkacijos linija su muitine, pasų tarnyba, valiutos kontrole ir pan., kuria siekiama atkurti apgaudinėtojo ir apgaudinėjamojo dualumą. Instinktas – arba, galima sakyti, mūsų individualios istorijos suformuoti pirminiai polinkiai bei polinkių kompleksai – šiuo atveju įvaizdina realybę. Jis nėra nei teisingas, nei klaidingas, nes neegzistuoja kokiam nors Aš. Jis tiesiog yra – visai kaip šis stalas, kuris savaime nėra nei teisingas, nei klaidingas – tiesiog realus. Kalbant apie sąmoningas instinkto simbolizacijas, jas reikėtų laikyti ne regimybėmis, o realiais psichiniais faktais. Taip, kaip melagio žodžiai bei nuostatos yra konkrečios ir realiai egzistuojančios elgsenos, taip ir fobija, liapsusas, sapnas realiai egzistuoja kaip konkretūs sąmonės faktai. Tiesiog subjektas susiduria su šiais fenomenais taip pat, kaip apgaudinėjamas žmogus susiduria su apgaudinėtojo veiksmais. Jis konstatuoja jų realumą ir turi juos interpretuoti. Egzistuoja tam tikra apgaudinėtojo elgsenų tiesa: jei apgaudinėjamas žmogus galėtų jas susieti su apgaudinėtojo situacija ir jo melagystės projektu, jos kaip melagingos elgsenos taptų neatskiriama tiesos dalimi. Panašiai egzistuoja ir simbolinių aktų tiesa: kaip tik ją atranda psichoanalitikas, kai tuos aktus susieja su istorine paciento situacija, su jų išreiškiamais nesąmoningais kompleksais, su cenzūros užtvara. Taigi subjektas klysta dėl savo elgsenų prasmės, jis užčiuopia konkretų jų egzistavimą, o ne jų tiesą, nes nepajėgia jų išvesti iš pirminės situacijos ir psichinės konstitucijos – šios jam lieka svetimos. Iš tiesų, atskirdamas id ir ego, Freudas psichinę masę padalijo į dvi dalis. Aš esu ego, bet nesu id. Neturiu privilegijuotos padėties savo nesąmoningos psichikos atžvilgiu. Aš esu savo paties psichiniai fenomenai ta prasme, kad konstatuoju jų sąmoningą realybę: pavyzdžiui, esu impulsas pavogti vieną ar kitą knygą iš šitos lentynos, aš su juo susilieju į viena, jį išryškinu ir jo paisydamas ryžtuosi įvykdyti vagystę. Tačiau nesu šie psichiniai fenomenai ta prasme, kad juos priimu pasyviai ir esu priverstas kelti hipotezes apie jų kilmę bei tikrąją reikšmę, lygiai kaip mokslininkas kelia hipotezes apie kokio nors išorinio fenomeno prigimtį bei esmę: pavyzdžiui, ši vagystė, kurią interpretuoju kaip nusižiūrėtos knygos retumo, įdomumo ar kainos nulemtą spontanišką impulsą, iš tiesų yra iš savibaudos kylantis procesas, daugiau ar mažiau tiesiogiai susijęs su Edipo kompleksu. Vadinasi, egzistuoja tam tikra vagystės impulso tiesa, kurią galima pasiekti tik daugiau ar mažiau tikėtinomis hipotezėmis. Šios tiesos kriterijus – sąmoningų psichinių faktų, kuriuos ji paaiškina, mastas, o pragmatiškesniu požiūriu – jos įgalinamą psichiatrinį gydymą vainikuojanti sėkmė. Galiausiai, norint atrasti šią tiesą, prireiks psichoanalitiko pagalbos – šis tampa tarpininku tarp mano nesąmoningų polinkių ir sąmoningo gyvenimo. Kitas asmuo pasirodo kaip vienintelis, galintis atlikti nesąmoningos tezės ir sąmoningos antitezės sintezę. Save pažinti galiu tik tarpininkaujant kitam asmeniui, o tai reiškia, kad savojo id atžvilgiu esu kito asmens pozicijoje. Jei turiu bent šiek tiek žinių apie psichoanalizę, ypač palankiomis aplinkybėmis galiu pamėginti pats save psichoanalizuoti. Tačiau toks bandymas bus sėkmingas tik tuomet, jei nepasitikėsiu bet kokio pobūdžio intuicija, jei savo atvejui iš išorės taikysiu abstrakčias schemas ir išmoktas taisykles. Kalbant apie rezultatus, kad ir kaip jie bus pasiekti – vien mano paties pastangomis ar padedant specialistui, jie niekada neturės intuicijos teikiamo užtikrintumo – tiesiog turės vis didėjančią mokslinių hipotezių tikimybę. Edipo komplekso hipotezė, kaip ir hipotezė apie atomus, – tai ne kas kita kaip „eksperimentinė idėja“. Kaip teigia Peirce’as, ji nesiskiria nuo aibės eksperimentų, kuriuos leidžia atlikti, ir aibės padarinių, kuriuos leidžia numatyti. Taigi psichoanalizė saviapgaulės sąvoką pakeičia melagystės be melagio idėja. Ji leidžia suprasti, kaip galiu ne meluoti sau, o būti apmeluotas, nes pastato mane į tokią padėtį savo paties atžvilgiu, kokioje mano atžvilgiu yra kitas asmuo. Apgaudinėtojo ir apgaudinėjamojo dualumą – esminę melavimo sąlygą – ji pakeičia id ir ego dualumu; į pačias mano subjektyvybės gelmes ji įveda intersubjektyvią Mitsein struktūrą. Ar šių paaiškinimų mums pakanka?

Pažvelgus atidžiau, psichoanalitinė teorija nėra tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Netikslu id pateikti kaip daiktą psichoanalitiko hipotezės atžvilgiu, nes daiktas yra indiferentiškas apie jį daromiems spėjimams, o id, priešingai, būna paliečiamas tų hipotezių, kai šios priartėja prie tiesos. Freudas išties mini pasipriešinimą, kai pirmojo psichoanalitinės terapijos etapo pabaigoje gydytojas priartėja prie tiesos. Tas pasipriešinimas – objektyvios ir iš išorės užčiuopiamos elgsenos: pacientas rodo nepasitikėjimą, atsisako kalbėti, pateikia keisčiausius savo sapnų perpasakojimus, kartais net išvis vengia psichoanalitinio gydymo. Vis dėlto galima klausti, kuri jo dalis taip priešinasi. Tai negali būti ego: psichinis sąmonės faktų visetas išties negali įtarti, kad psichiatras artėja prie tikslo, – juk jis susiduria su savo paties reakcijų prasme, lygiai kaip ir pats psichiatras. Jam daugių daugiausia įmanoma objektyviai įvertinti iškeltų hipotezių tikimybės laipsnį, kaip tai galėtų padaryti koks nors psichoanalizės liudytojas, remdamasis gausiais subjektyviais faktais, kuriuos tos hipotezės aiškina. Beje, net jei toji tikimybė jam atrodytų kone priartėjanti prie užtikrintumo, jis vis tiek negalėtų dėl to sielotis, nes dažniausiai jis pats priima sąmoningą sprendimą pasirinkti psichoanalitinę terapiją. Galbūt kas nors tvirtins, esą pacientas nerimauja dėl to, ką psichoanalitikas jam kasdien atskleidžia, ir stengiasi to išvengti, apsimetinėdamas prieš save patį, kad nori tęsti gydymą. Tokiu atveju nebeįmanoma paaiškinti saviapgaulės, remiantis nesąmonybe: saviapgaulė akivaizdžiai yra – visiškai sąmoninga, su visais savo prieštaravimais. Tik psichoanalitikai, beje, pasipriešinimą aiškina visai kitaip: jų manymu, jis būna slaptas ir giluminis, sklindantis iš toli, įsišaknijęs į patį dalyką, kurį norima išaiškinti.

Tačiau pasipriešinimas negali kilti ir iš komplekso, kurį reikia ištraukti dienos švieson. Pats savaime tas kompleksas yra veikiau psichoanalitiko bendradarbis, nes siekia save išreikšti aiškioje sąmonėje, gudrauja su cenzūra ir stengiasi ją apeiti. Vienintelė plotmė, kurioje galime lokalizuoti subjekto atsisakymą, – cenzūros plotmė. Tik cenzūra gali užčiuopti psichoanalitiko klausimus arba tai, ką jis atskleidžia, kaip daugmaž priartėjančius prie realių polinkių, kuriuos ji stengiasi išstumti, – vien tik cenzūra, nes ji vienintelė žino, ką išstumia.

Iš tikrųjų, jei atmetame sudaiktinančią psichoanalizės kalbą ir mitologiją, suprantame, kad cenzūra turi pažinti tai, ką išstumia, idant galėtų atsirinkti išstumtinus dalykus. Jei išties atsisakome visų metaforų, kurios išstūmimą vaizduoja kaip aklų jėgų susidūrimą, tenka pripažinti, kad cenzūra turi rinktis, o tam ji turi įsivaizduoti. Nes kaipgi ji galėtų praleisti teisėtus seksualinius impulsus, toleruoti, kad poreikiai (alkis, troškulys, miegas) būtų išreiškiami aiškioje sąmonėje? Ir kaip paaiškinti, kad ji gali susilpninti savo priežiūrą ar netgi būti apgauta įvairiai užsimaskavusio instinkto? Tačiau atsirinkti smerktinus polinkius nepakanka, cenzūra dar turi juos užčiuopti kaip išstumtinus, o tam jai mažų mažiausiai reikia turėti kokį nors įsivaizdavimą apie savo pačios veiklą. Trumpai tariant, kaipgi cenzūra atrinktų išstumtinus impulsus, jei nebūtų įsisąmoninusi, kad juos atrenka? Ar įmanoma įsivaizduoti žinojimą, kuris nieko apie save nežinotų? Žinoti – tai žinoti, kad žinai, kaip sakė Alainas. O mes verčiau sakykime taip: bet koks žinojimas – tai sąmoningas žinojimas. Taigi ligonio pasipriešinimas dalyvaujant cenzūrai implikuoja įsivaizdavimą apie patį išstumiamą dalyką, tikslo, kurio savo klausimais siekia psichoanalitikas, supratimą ir sintezės aktą, kuriuo cenzūra išstumto komplekso tiesą lygina su to komplekso siekiančia psichoanalitine hipoteze. O šios skirtingos operacijos savo ruožtu implikuoja, kad cenzūra save sąmoningai suvokia. Tačiau kokios rūšies gali būti cenzūros savęs sąmonė? Ji turi būti sąmonė, suvokianti, kad yra polinkio išstumti sąmonė, – bet būtent tam, kad nebūtų tų išstumtų dalykų sąmonė. Ką tai reiškia – argi ne tai, kad cenzūra turi save apgaudinėti? Psichoanalizė mums nepadeda nieko laimėti, nes, siekdama pašalinti saviapgaulę, tarp nesąmonybės ir sąmonės ji įsteigia kažin kokią autonomišką ir save apgaudinėjančią sąmonę. Jos pastangos įvesti tikrą dualumą ir netgi trejybę (per cenzūrą save išreiškiančius Es (id), Ich (ego), Über-Ich (superego)) baigėsi tik tam tikra terminologija. Pati refleksyvios idėjos „nuo savęs kažką slėpti“ esmė implikuoja tos pačios psichikos vienovę – vadinasi, ir dvejopą veiklą vienovės viduje, kai, viena vertus, stengiamasi išlaikyti bei nustatyti slėptiną dalyką ir, kita vertus, jį atstumti bei užmaskuoti; abu šios veiklos aspektai vienas kitą papildo, t. y. savo buvimu vienas kitą implikuoja. Per cenzūrą sąmoningumą atskirdama nuo nesąmoningumo, psichoanalizė nesugebėjo atsieti abiejų akto fazių, nes libido – tai aklas conatus [pastanga] įgauti sąmoningą išraišką, o sąmoningas fenomenas – pasyvus ir suklastotas rezultatas. Psichoanalizė paprasčiausiai tą dvejopą atstūmimo ir traukos veiklą lokalizavo cenzūros lygmeniu. Beje, norint paaiškinti visuminio fenomeno (užsimaskuojančio ir simboliniu pavidalu „praeinančio“ polinkio išstūmimo) vienovę, dar reikia nustatyti suprantamas sąsajas tarp jo skirtingų momentų. Kaipgi išstumtas polinkis gali „užsimaskuoti“, jeigu jame neslypi: 1) buvimo išstumtam įsisąmoninimas, 2) sąmoningas suvokimas, kad buvo atstumtas dėl to, koks jis yra, 3) užsimaskavimo projektas? Jokia mechaninė kondensacijos ar perkėlimo teorija negali paaiškinti tų modifikacijų, kurias polinkis atlieka su savimi, nes užsimaskavimo aprašymas implikuoja pridengtą tikslingumą. O kaipgi paaiškinti malonumą arba nerimą, kurie lydi simbolinį ir sąmoningą polinkio patenkinimą, jei sąmonėje anapus cenzūros neslypi miglotas supratimas apie siekiamą tikslą, kuris tuo pačiu metu yra ir geidžiamas, ir draudžiamas? Atmetęs sąmoningą psichikos vienovę, Freudas priverstas visur numanyti maginę vienovę, siejančią fenomenus per atstumą ir anapus kliūčių: antai pirmykštėse bendruomenėse dalyvavimas⁴ suvienija užkerėtą žmogų ir pagal jo atvaizdą pagamintą vaškinę figūrėlę. Per dalyvavimą nesąmoninga Trieb⁵ tampa „išstumta“ ar „prakeikta“, ir ši jos ypatybė ją visą persmelkia, nuspalvina ir magiškai paskatina jos simbolizacijas. Lygiai taip pat sąmoningas fenomenas yra nuspalvinamas jo simbolinės prasmės, nors pats negali tos prasmės suvokti aiškia sąmone. Tačiau aiškinimas magija, jau nekalbant apie jo principinį menkavertiškumą, nepašalina dviejų viena kitai prieštaraujančių ir viena kitą papildančių struktūrų, kurios viena kitą implikuoja ir naikina, koegzistavimo nesąmonybės, cenzūros ir sąmonės lygmenimis. Saviapgaulė buvo hipostazuota ir „sudaiktinta“, jos nebuvo išvengta. Tai paskatino Vienos psichiatrą Stekelį išsivaduoti iš psichoanalizės įtakos ir knygoje „Frigidiška moteris“⁶ parašyti: „Kaskart, kai atlikdamas savo tyrinėjimus pasistūmėdavau pakankamai toli, konstatuodavau, kad psichozės branduolys – sąmoningas.“ Beje, jo veikale aprašyti atvejai liudija patologinę saviapgaulę, kurios paaiškinti froidizmas negebėtų. Pavyzdžiui, kalbama apie moteris, kurios dėl nusivylimo santuoka tapo frigidiškomis, t. y. geba nuo savęs nuslėpti mėgavimąsi, kurį joms teikia lytinis aktas. Pirmiausia reikia pažymėti, kad jos nuo savęs slepia ne tamsiose pusiau fiziologinėse gelmėse slypinčius kompleksus, o objektyviai pastebimas elgsenas, kurių jos negali nefiksuoti tų elgsenų metu: iš tikrųjų dažnas vyras atskleidžia Stekeliui, kad jo žmona rodė objektyvius malonumo ženklus, bet kaip tik tuos ženklus klausinėjama moteris atkakliai stengiasi paneigti. Tokiu atveju vyksta dėmesio nukreipimas. Lygiai taip pat iš Stekelio išgautų prisipažinimų sužinome, kad patologiškai frigidiškos moterys stengiasi iš anksto nukreipti savo dėmesį nuo baimę keliančio malonumo: pavyzdžiui, daugelis jų lytinio akto metu savo mintis kreipia į kasdienius reikalus, skaičiuoja buities išlaidas. Kas gi tokiu atveju kalbės apie nesąmonybę? Vis dėlto frigidiška moteris šitaip savo sąmonę nuo patiriamo malonumo nukreipia ne ciniškai ir nebūdama visiškoje santarvėje su pačia savimi: ji tai daro siekdama sau įrodyti, kad yra frigidiška. Šiuo atveju neabejotinai susiduriame su saviapgaulės fenomenu, nes pastangos neatsiduoti patiriamam malonumui implikuoja pripažinimą, kad malonumas yra patiriamas ir kad šitaip siekiama jį paneigti. Tačiau čia jau esame nebe psichoanalizės lauke. Taigi, viena vertus, kadangi aiškinimas nesąmonybe suardo psichikos vienovę, neįmanoma šitaip paaiškinti faktų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo iš jos kylantys. Kita vertus, egzistuoja begalė tokį aiškinimą eksplicitiškai atmetančių saviapgaulės elgsenų, nes jų esmė implikuoja, kad jos gali pasirodyti tik skaidrioje sąmonėje. Tad ir vėl grįžtame prie tos pačios problemos, kurios mėginome išvengti.

 

¹ Maxo Shelerio knyga „Vertybių krizė“ („Vom Umsturz der Werte“) į prancūzų kalbą buvo išversta pavadinimu „Pagiežos žmogus“ („L’homme du ressentiment“). (Vert. past.)

² Intrastruktūra – J. P. Sartre’o sukurtas naujadaras, žymintis vidinę ko nors struktūrą. (Spec. red. past.)

³ Mitsein – būtis su (kuo nors), bendruomeninė būtis. (Spec. red. past.)

⁴ Dalyvavimas (pranc. participation) – antropologijos terminas, pasiūlytas Lucieno Lévy-Bruhlio knygoje „Mentalité primitive“ (1922). Pasak jo, pirmykštis mąstymas nepaklūsta tapatybės principui. Jam būdinga manyti, kad buviniai, fenomenai gali būti jie patys ir tuo pačiu metu kas nors kita (pvz., totemizme žmogus tuo pačiu metu gali būti ir koks nors gyvūnas). (Spec. red. past.)

⁵ Der Trieb (vok.) – vienas pamatinių S. Freudo psichoanalizės terminų, iš pradžių suvoktas kaip „instinktas“ (būtent taip jį verčia J.-P. Sartre’as), o vėliau imtas versti „vara“ (pranc. pulsion), siekiant jį atriboti nuo gamtamokslinio redukavimo. (Spec. red. past.)

⁶ Vilhelm Stekel, La femme frigide, Paris: Gallimard, „Nouvelle revue française“, 1937.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė

Specialioji redaktorė Nijolė Keršytė