Joana Gimberytė-Juronė. Vasaros gatvė

Rašau nuo vaikystės – tiesa, pradėjau nuo poezijos. Būdama trylikos dalyvavau jaunųjų „Poezijos pavasaryje", užėmiau trečią ir ketvirtą vietas. Vėliau, atėjusi dirbti į teatrą, pradėjau rašyti prozą. Paauglystę praleidau tarp trijų erdvių – Kauno kamerinio teatro, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos ir namų – prie kompiuterio. Neseniai pradėjau dirbti laisvai samdoma meno žurnaliste, taip pat ėmiau rašyti trijų novelių ciklą „Antakalnis". „Vasaros gatvė" – pirmoji ciklo novelė.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Dvidešimt dvejų metų Ana eina pro Vasaros g. 5, psichikos sveikatos klinikos, vartus. Ant peties – kelioninis krepšys. Eina per kiemą, sustoja prie dešimto korpuso. Pro šalį prabėga juodas katinas su baltu ruoželiu papilvėje.
Ana įeina į vidų. Priešais – didelis, vangių žuvų pilnas akvariumas. Lipdama į viršų nusiima kepurę, prasisega paltą. Anos galva skusta beveik plikai, veidas prakaulus, skruostikauliai išsišovę. Ji pasuka į antro aukšto koridorių, priėjusi palatą stabteli. Praveria duris, pro plyšį žiūri vidun. Dvi lovos. Ant vienos jų sėdi Augustė – trisdešimtmetė moteris vaikišku veidu – ir paišo spalvotais pieštukais. Ana įeina į vidų, pasisveikina, padeda kelioninį krepšį, paltą ir kepurę. Išsitraukia telefono įkroviklį, bando įkišti į rozetę, nesiseka. Augustė prajunka:
– Saulele, jos gi užblokuotos. Kad pirštų neįkištume.
Ana padeda įkroviklį prie lovos, sustoja prie lango.
– Oi, jie irgi atsidaro tik su raktu, kurį turi sesutės. Neduokdie, iššoksi iš antro aukšto.
Ana atsigula į laisvą lovą ir pravirksta.
– Oi, verki? Super! Aš negaliu verkti, man dar neišeina. Jei verki, saulele, tai jau geras ženklas. Einam ta proga kavos.

* * *
Poilsio kambaryje sėdi Ana ir Augustė, geria kavą. Įeina Ponia Saulė –­ elegantiškai apsirengusi aštuoniasdešimtmetė moteris. Padeda ant stalo tris obuolius.
– Oi, Ponia Saule, kaip super, vaisiai! Bet aš negaliu žievelių, o nusilupt nėra kaip.
Ponia Saulė šypsodamasi išsitraukia kišeninį peiliuką, lupa obuolius.
Įeina seselė. Ponia Saulė padeda peilį ant stalo ir labai susidomėjusi žiūri į išjungtą televizorių. Seselė žiūri į stalą.
– Iš kur peilis?
...
– Iš kur peilis, klausiu??
Kol seselė pasisuka į Aną, Ponia Saulė įsideda peilį į kišenę.
– KUR peilis???
...
– TUČTUOJAU atiduokit, TUOJAU PAT, nes tikrai VISIEMS baigsis blogai!!
Ponia Saulė atsako, lėtai traukdama peilį iš kišenės:
– Tuoj, tuoj, tik va pasipjausim vissi ir atiduosim...
Seselė pastveria peilį ir greitu žingsniu išeina iš poilsio kambario.
– Dabar tai jau gausim... Geriau, vaikai, einam pasivaikščioti...

* * *
Liucina – penkiasdešimtmetė liesa moteris šviesia oda, ilgais juodais plaukais ir didžiulėmis akimis – ir Ana rūko ligoninės kieme.
– Kaži, kokie dar savižudybės būdai atrodo estetiškai.
– Liucina. Mirtis pati savaime nėra estetiška.
– Būtent todėl ir mėginau su tabletėmis. Neįsivaizduoju kito nebritkaus būdo.
– Aš girdėjau, kad gali apsivemti nuo tablečių?
– Ne, na bent aš nevėmiau.
– Kiek tu jų išgėrei?
– Aš negėriau t i e s i o g – aš jas sukramčiau.
– Sukramtei?
– Aišku, aš ne durna! Smulkiai sukramčiau kiekvieną tabletę ir užgėriau dviem taurėm šampano. Bet, pasirodo, septyniasdešimt tablečių nėra paveiku. Gerai išsimiegojau ir po pa­ros prabudau žvali.
– Oi, nešnekėk man apie šampaną... aš pusantro mėnesio blaivi.
– Dabar sukaupiau šimtą tablečių – manau, tiek jau turėtų pakakti.
– Paskutinį kartą pirkau „Marselį". Pigus, bet prancūziškas.
– Galbūt dar reikėtų pridėt kokių dvidešimt tablečių raminamųjų... nes kas iš tų antidepresantų.
– Tik 9,99 Lt, bet etiketėje pavaizduota prancūzaitė.
– Tokia šlykštynė kiekvieną kramtyt – tam ir praverčia šampanas.
– O seniau gerdavau muskatinį.
– „Xanax", beje, gan pigus ir žinau, kurjį parduoda be recepto.
– Muskatinis tai iš viso tik 4,39 Lt. Jeigu turėdavau dvidešimt litų, tai dienai jau išeidavo pakelis cigarečių ir du buteliai šampano.
– Svarbu antrą kartą nepadaryt tos pačios klaidos – neišgert per mažai, nes jeigu vėl atsibusiu, tai visus iš siuto išdaužysiu.
– Liucina. Aš tau apie š a m p a n ą, tu man apie tabletes. Jokios elegancijos.
– Kai išeisim iš čia, pasikviesiu tave į svečius. Turiu pilną barą. Jeigu galėčiau gert, seniai būčiau prasigėrus. Bet, žinai – sveikatos gaila.

* * *
Rimvydas – aukštas šviesiaplaukis vaikinas apskritu veidu – sustabdo laiptais žemyn lipančią Aną.
– Eini parūkyti? Aš irgi išeisiu į lauką.
Jie nulipa į pirmą aukštą, išeina į kiemą. Ana prisidega cigaretę, Rimvydas stovi susikišęs rankas į kišenes.
Pribėga juodasis.
– Mielas, – sako Rimvydas, – man visada tokių truputį gaila.
– Gaila?
– Gaila. Žmogus gali prasigert, gali pasikart, blogiausiu atveju gali išskrist į šiltus kraštus. O ką gyvuliukui daryt, kai liūdna?
Katinas rąžosi.

* * *
Ana sėdi gydytojos kabinete. Priešais – Psichiatrė.
– Kaip jaučiatės?
– Kaip kada. Čia labai mieli žmonės. Man patinka.
– Aha...
– Ir dar labai gerai, kad maitina konkrečiomis valandomis. Padeda įeiti į tam tikrą rėžimą.
– Aha... O kaip valgote?
– Na, aš stengiuos žiūrėt į maistą kaip į ritualą, valgyti lėtai, mėgautis...
– Turiu omenyje apetitą, koks – ne didesnis, ne mažesnis?
– Na, ne. Bandau vartot mažiau pieno produktų. Pasirodo, suaugusiam žmogui jie ne tik nenaudingi, bet ir praktiškai nereikalingi.
– Aha... Kaip miegate?
– Gulu laiku, keliuosi valanda prieš pusryčius.
– Nebegalite miegoti ryte? Nerimas?
– Ne, ne, tiesiog mėgstu „rytą sau" –­ lėtai gerti kavą, pavartyti žurnalą...
– Aha...
– Čia labai daug žurnalų. Aš galvojau, reiks prisipirkti savo, o čia jų yra begalės ir dar tiek daug neskaitytų!
– Aha... O kas tada, na, blogai?
– Prašau?
– Kas jums blogai? Ko jūs iš manęs norite?
– Na... jaučiu labai daug įtampos. Negaliu atsipalaiduoti, galvoju tik apie dalykus, kurie kelia nerimą.
– Va, čia jau aiškiau. Vadinasi, jums reikia rasti į ką nukreipti energiją, kad nesikoncentruotumėte į nerimą. Kas jums patinka?
– Gyvūnai. Labai norėčiau naminio gyvūno.
– Aha... bet čia, matot, jau grįžus namo. O kaip man jus gelbėti ligoninėje?
– Na, čia, ligoninės kieme, yra katinas. Toks juodas. Žinot?
– Žinau. Puiku, tai gal pabandykite jį prisijaukinti?
– O galima?
– Be abejo. Ir turėsite kuo užsiimti šias dešimt dienų, ir gal, va, katinas atras naujus namus.

* * *
Ana rūko ligoninės kieme. Ant suoliuko, ištiesusi kojas priešais save,rūkydama sėdi mergina. Šviesiais, garbanotais plaukais, apskritu veidu, didelėmis akimis. Šypsosi.
– Kuo tu vardu?
– Ana. O tu?
– Nesakysiu. Mano labai negražus vardas. Vadink mane kaip nori!
– Tu panaši į angelą. Galiu vadinti tave Angeliuku?
– Labai prašom! Kaip gražu! Dabar aš būsiu angelas!
Atpėdina juodas katinas su baltuo ruoželiu papilvėje. Anna pradeda murkti, katinas pabėga.
– Bandau jį prisijaukinti, – paaiškina Ana.
– O, tai jam irgi reikia vardo! Negali jaukintis padaro be vardo!
– Gerai. Tegu bus... Šarka.
– Šarka! Man patinka!
...
– Ana, matai tą žvaigždę?
– Kurią?
– Na, tą, kur pati gražiausia tarp kitų žvaigždžių! Matai? Kai aš tikrai virsiu angelu, aš į ją nuskrisiu. Man rodos, ta žvaigždė šneka su manimi. Tau taip nebūna?
– Ne. Bet kartą po tuja kaime mačiau ateivį. Turbūt.
– Kaip jis atrodė?
– Žalias, kaip ir priklauso.
...
– Angeliuk, tu visą laiką šypsaisi. Argi tu kuo sergi?
– Sergu, – juokiasi Angeliukas, – bulimija. Tik suvalgau patį skaniausią patiekalą pasauly ir iškart vemiu! Kaip gaila Etiopijos vaikų. Tie tai, vargšai, badauja.

* * *
Valgykloje prie stalo sėdi Egis –­ neaukštas tamsiaplaukis vaikinas, ryškia žandikaulio linija, Ponia Saulė, Augustė, Liucina, Ana ir Rimvydas. Visi valgo pienišką sriubą. Anos ranka dreba, ji vos nulaiko šaukštą. Pakelia akis į Egį. Jo rankos irgi dreba, šaukštas įkrenta į dubenėlį. Abu pradeda isteriškai juoktis. Ana grąžo rankas, Egis mankština riešus. Vėl mėgina valgyti, šaukštai nukrenta ant žemės. Isteriškas juokas maišosi su verksmu. Kai visi išeina, Egis ir Ana pakelia dubenėlius prie lūpų ir išgeria sriubą.

* * *
– Egi. Sakyk.
– Aš narkomanas.
– Nu ko tu juokiesi? Sakyk rimtai!
– Gerai. Palauk. Aš...narkomanas, aš narkomanas, aš NARKOMANAS, O TU – ALKOHOLIKĖ!
– Aaaa, baik! Nesakyk apie mane šitaip!
– Tai pasakyk pati. Ženk. Žingsnį!
– AaaaaaaaAaAAAŠ alkoholikė!
– Gerai.
– Aš alkoholikė.
– O aš – narkomanas.

* * *
Ana iš spintelės paima lėkštutę, apsirengia, nusileidžia laiptais žemyn ir išeina į kiemą. Padeda lėkštutę prie suoliuko, iš kišenės išsitraukia atkąstos dešrelės gabalėlį, suplėšo pirštais ir sudeda į lėkštutę.

* * *
Valgykloje prie stalo sėdi Egis, Ponia Saulė, Augustė, Ana, Liucina ir Rimvydas. Visi šnekučiuojasi, Ponia Saulė tyli.
– Kaip manot, kodėl nėra mišrių palatų?
– Kad nesimylėtume.
– Taaaaip, nes ko labiausiai norisi sergant depresija – tai sekso!
– Orgazmo metu išsiskiria laimės hormonai.
– Rimtai?
– Kaip ir valgant šokoladą.
– Ir sportuojant.
Ponia Saulė padeda šakutę ir atsitiesia.
– Tokiu atveju, – po pauzės sako ji, – protinga būtų gydymą antidepresantais pakeisti gydymu vibratoriais.

* * *
Poilsio kambaryje susėdę televizorių žiūri Egis, Ponia Saulė, Augustė, Ana, Liucina ir Rimvydas.
Rodo tiesioginę Karių dienostransliaciją. Suskamba pirmi Lietuvos himno akordai. Ponia Saulė atsistoja. Žiūri į Egį, kol atsistoja ir jis. Egis niukteli Rimvydui, šis taip pat atsistoja. Jais paseka Augustė, Liucina ir Ana. Įėjusi seselė sustingsta prie durų.
Visi pacientai, drauge su kariškiais ir prezidente, gieda himną.

* * *
Ana rūko ligoninės kieme. Lėkštutė, kurioje buvo padėjusi dešrelę, tuščia. Atpėdina Šarka.
– Labas. Ar tu žinai, kad tavo vardas Šarka? Nori dešrelės? Šiandien buvo tik makaronų košė – ne makaronai, o makaronų košė, garbės žodis, lenkiu galvą klinikos kulinarams, aš taip nesugebėčiau. O tu gi nemėgsti makaronų, taip? Ryt penktadienis – pietums bus žuvis. Atnešiu tau žuvytės.
Šarka glaustosi Anai apie kojas ir murkia.

* * *
Ana sėdi gydytojos kabinete. Priešais – Psichiatrė.
– Jum čia liko trys dienos. Kaip pavyko įgyvendinti tikslus?
– Tikslus?
– Turėjote tikslą. Katinas?
– O, taip. Ten katė. Šarka.
– Aha... davėte vardą?
– Taip, ir noriu paprašyt, kad išleistumėt pusdieniui.
– Iš čia? Kur?
– Į miestą, į parduotuves. Turiu kai ką nusipirkti.
– Aha... Na, gerai, jei jaučiatės stabiliai, nebijot, kad mieste pablogės, išrašysiu jums leidimą.
– Ačiū! Galiu išeit dabar, iškart pavalgius pietus?
– Aha...

Edmundo Gedgaudo nuotrauka

* * *
Ana įeina į parduotuvę „Kika". Ji apžiūrinėja kačių pavadėlius, išsirenka juodą su baltomis pėdutėmis. Iš krūvos spalvotų plastikinių dubenėlių atskiria du metalinius dubenėlius. Paima juodai žalią dėžutę kraikui, maišą paties kraiko ir šepetį kailiui šukuoti. Pasistiebusi prie pašaro lentynos pasiekia minkšto maistelio su vitaminais pakuotes.
Sukrauna visus pirkinius prie kasos, pardavėja skanuoja, muša kainas. Suma: 120 Lt. Ana moka kortele.
Bededant prekes į maišelius, ant grindų nukrenta katės pavadėlis. Lenkdamasi jo pakelti, Ana stukteli galvą į prekystalį.

* * *
Rimvydas stovi palatoje, žiūri pro langą. Jo veidas raudonas, nuverktas, blakstienos sulipusios. Pro langą matyti kalva ir medžiai.

* * *
Šarka nušoka nuo medžio ir kalvos papėde eina link suoliuko. Apuosto lėkštutę, suėda joje buvusį kotleto gabalėlį. Pasiglausto prie suoliuko, užšoka ant jo, atsigula, pasikiša po savimi letenėles ir murkdama užsimerkia.

* * *
Ana eina per ligoninės kiemą nešina trimis pirkinių maišeliais. Įeina į dešimto korpuso vidų, praeina akvariumą, užlipa laiptais į viršų, įeina į savo palatą. Padeda maišelius ant lovos, ištraukia iš jų katės maistelį ir pavadėlį. Nueina į poilsio kambarį, jame kortomis lošia ponia Saulė, Liucina, Egis ir Augustė. Ana stabteli, žiūri į visus.
– Kur Rimvydas? Noriu jį pakviesti kartu.
– Vaikeli, Rimvydas labai nusiminė žinias bežiūrint. Pakviestikur?
– Bandysiu Šarką pripratinti prie pavadėlio – galvojau, jam bus įdomu. Jis gi iš kaimo, turi mokėt su gyvūnais elgtis.
– Oi, kaip super, jau pratinsi? Prisileis tave?
– Nežinau, bus matyt – jei grįšiu apdraskyta, reiks paaiškint seselei, kad ne pati žalojuosi!

* * *
Ana išeina iš dešimto korpuso, prieina prie suoliuko – lėkštutė greta jo tuščia. Eina tolyn, kviesdama katę. Kišenė išsipūtusi nuo minkšto ėdalo pakelių, rankoje – pavadėlis. Pasigirsta miaukimas, Anna atsisuka. Už jos nugaros – ryža pūkuota katė. Ana eina tolyn. Sustoja kalvos papėdėje, žiūri į viršų, garsiau kviečia katę. Nuleidžia žvilgsnį žemiau. Ant medžio, tiesiai priešais ją, kabo ant dvigubo juodai balto batraiščio pakarta Šarka.

* * *
Rimvydas įeina į savo palatą, nusivelka paltą, nusiima pirštines. Pasiima kortų kaladę. Šypsodamasis ir niūniuodamas giesmę, dėlioja pasijansą.

* * *
Ana bėga į kalvą, plakdama medžius rankoje laikomu katės pavadėliu. Užbėgusi į viršų pakelia didelį, stambų akmenį, ištiesia rankas į šonus, sukasi, sukasi, sukasi ratu ir paleidžia akmenį dešimto korpuso link.
Akmuo išdaužia langą ir nukrenta Rimvydo palatoje.

* * *
Ana guli lovoje. Augustės lova tuščia. Laikrodis ant spintelės rodo septintą ryto. Pabeldęs į duris įeina Rimvydas. Ant pečių kuprinė, rankoje – paltas.
– Mane kelia į kitą skyrių, – praneša, – bet aš nelabai žinau, kodėl, nesuprantu, kas man yra.
Anai neatsakius, jis išeina.
Ana atsikelia iš lovos, surenka nuo žemės „Kikos" maišelius ir sukemša juos giliai į kelioninio krepšio dugną. Apsivelka chalatą, išeina iš palatos, pereina koridoriumi, atidaro poilsio kambario duris. Prie lango stovi ir žiūri į kiemą Augustė. Ana verdasi kavą.
– Ateik, – neatsisukdama sako Augustė, – pažiūrėk. Pagaliau prisnigo.

* * *
Ligoninės kieme rūko Egis ir Ana.
– Ką aš šiandien sapnavau!.. Atsibudau dar vis apdujus. Buvo lyg ir visai kiti laikai, ruošiaus tekėti, bet, žinai, senovėj. Buvom labai labai įsimylėję, bet mano motina man norėjo turtingesnio jaunikio... Aš turėjau geriausią draugę, Emiliją, kuri mane sveikino su artėjančiom vestuvėm. Tavęs tuo metu šalia nebuvo, matyt, atlikai karinę tarnybą...
– Niekad nesižavėjau armija.
– Mes su Emilija sėdėjom prie tokio raižyto staliuko, gėrėm popiečio arbatėlę, buvo saulėta saulėta ir mes abi dėvėjom tokias raukiniuotas sukneles...
– Bet tu suvoki, kad tas jaunikis sapne – ne aš?
– Jos buvo šviesiai mėlyna, o mano rožinė, ilgos, o padurkai irgi raukiniuoti...
– Suvoki, taip?
– Ir Emilija jau buvo ištekėjusi – jos vyras irgi sėdėjo prie stalelio ir jie kartu man pasakojo, kokia laimė yra santuoka...
– Negalėčiau net p a g a l v o t i apie jokias santuokas dar.
– Koks išsipildymas ir kokia šviesi atsakomybė tai yra. Emilija užsakė tokius specialius pyragėlius – norėjo pasveikinti mane su artėjančiom vestuvėm – ir...
– Man atrodo, man alergija – žiūrėk, ranką išbėrė.
– ...kai juos atnešė, jie atrodė panašūs į mano vestuvinę suknelę. Mes valgėm ir valgėm, ir valgėm, išgėrėm truputį vyno – iš pradžių –­ paskui jau daug vyno, o tu vis negrįžai...
– Ten ne aš!
– ... negrįžai, nes karo apmokymai, aš nepykau, ne, tik labai labai ilgėjausi, bet nieko tokio, juk tuoj pat turėjom tuoktis...
– Nagi, užtenka. Kas čia tau su tom vestuvėm.
– ...ir aš tau palikau vieną pyragėlį, nes...
– Ten NE AŠ.
– ...nes tu taip mėgsti, mes juokavom, juokavom, valgėm ir gėrėm, ir staiga pradėjo lašnoti lietus...
– Man atrodo, kruša prasideda, ar ne?
– ...dangus apsiniaukė, lietus stiprėjo, Emilija apsivilko vyro švarką, o aš neturėjau ko apsivilkti...
– Ai, ne, pasirodė.
– ...už manęs sukliko moteris, aš atsisukau ir pamačiau, kad ją nusineša banga, supranti, lietus virto liūtim, prasidėjo tvanas ir ežeras plūdo į krantus...
– Nu gerai, jau parūkėm, einam.
– ...o kas keisčiausia – lietus nesusigėrė į žemę, o tiesiog kilo, ir vandens vis daugėjo, bet tik vietomis, buvo ir tokių ruožų, kur galima bėgti tik vos sušlampant kojas...
– Jeigu negrįšim į vidų, man atrodo, tikrai sušlapsim kojas.
– ...aš pastvėriau tavo pyragėlį ir bėgau – žinojau, kur tu tarnauji, norėjau nunešti tau tą pyragėlį, kol tvanas nesustiprėjo...
– Ne aš ten; nereik man jokių pyragėlių!!
– ...aš bėgau ir liūtis tik stiprėjo, man nusiplovė visas makiažas, išsigandau, kad pamatysi mane negražią, o tada supratau, kad gal nieko tokio, nes vis tiek visi mirsim...
– Aš einu, gerai?
– ...mirsim nuo tvano – arba paskęsim, arba tiesiog pavargsim būti, stengiaus bėgti kuo greičiau, bet, žinaigi, kaip sapne būna, kai kojos sunkios sunkios...
– Parūkei?
– ...ir vis tiek bėgau, pyragėlį pasikišau po suknelės klostėm, kad nesušlaptų, tokia moteris vidury kelio verkdama tiesė ranką savo vaikams, stovintiems ant pakylos, nustūmiau ją šalin, bėgau toliau, o moterį pastvėrė ežero banga, bet aš bėgau dar greičiau, pagaliau kojos pasidarė lengvos...
– Tai aš einu į viršų, gerai?
– ...ir tada aš PARGRIUVAU, ir SUSITRYNĖ pyragėlis...
– Klausyk. Neįsižeisknu bet tu manęs tikrai ne...
– ...IŠKRITO iš po suknelės ir SUSITRYNĖ, ir jį nusinešė vanduo...
– ...netrauki. Einu aš į viršų, sušalau.
– ...ir aš tiesiog atsiguliau, ir leidau sau numirti. Nes jau tikrai labai pavargau bėgti.

* * *
Ligoninės kieme rūko Liucina ir Ana.
– Kai aš iš čia išeisiu... Kai aš iš čia išeisiu, parduosiu savo kailinius. Turiu begales kailinių.
– Augustė man vakar padovanojo megztinį. Dabar visąlaik būsiu kaip apkabinta.
– Ir batus parduosiu.
– O kada tu iš čia išeini?
– Jau greit, čia ilgai nieks nelaiko. Vieną batų porą gal reiktų pasilikt, kad būtų su kuo laidot.
– Ką dar darysi išėjusi?
– Ką, ką. Bandysiu. Vėl.
– Su šimtu tablečių?
– Na, gal pradžiai su aštuoniasdešimt. Ir jei VĖL nepavyks, tada jau čia neguldys – čia jau metų normą per du atgulėjau. Tada jau į kitą kliniką, Antakalnio, žinai?
– Mačiau reklamą troleibuse.
– Va va, ta pati. Aš ten jau pernai buvau.
– Susidraugavai su personalu?
– Aha, duok Dieve, šįkart vėl būtų tie patys žmonės – labai faini. Ir maistas ten geresnis.

* * *
Ligoninės kieme ant suoliuko ištiesusi kojas sėdi ir rūko Angeliukas. Žiūri į dangų. Pro duris išeina Ana, ant peties nešasi kelioninį krepšį.
– Angeliuk, aš tau kai ką turiu. Nupiešiau tau angelą. Su pastelėmis. Atsargiai laikyk, nes visur teps.
– Ačiū! Ačiū!! O kuo tu vardu?
– Ana.
– Pavydu. Tavo gražus vardas. Žinai ką, Ana? Matai tą žvaigždę?
– Tą, kuri gražiausia?
– Taip! Aš su ja šnekėjausi, pameni? Ir šiandien, ką tik prieš tau ateinant, žvaigždė man atsakė!
Ana pabučiuoja Angeliukui plaukus ir nueina. Eina pro kalvą, per ligoninės kiemą, praeina vartus. Iš kelioninio krepšio nutįsęs velkasi juodas pavadėlis su baltomis pėdutėmis. Pas­kui seka ryžas pukuotas katinas.