Karšti gurkšneliai į maudžiančią skrandžio kolbą. Morta gurkšnoja mamos užplikytą kavą iš miniatiūrinio puodelio ir stebi moterį name priešais. Ji stovi ant palangės prie praviro lango penktame aukšte ir valo stiklą, vis labiau išlįsdama į lauką.
Morta bijo aukščio. Penkto aukšto palangė jai – kosminio laivo prieškambaris. Kosmonautė, susiveržusi trumpą, raudonos spalvos chalatuką plačiu diržu, energingai kilnoja ranką, lyg nuo stiklo valytų ne dulkes, o suakmenėjusias ašaras. Akmenines ašaras Morta atpažįsta, – dvidešimties metų praktika. O moters figūra su neįprastai perspaustu, ilgu liemeniu atrodo matyta.
Morta pamiršo, kad atvažiavo pas mamą anksti, šeštą valandą ryto vien todėl, kad pasikalbėtų atvirai apie tolimesnį jųdviejų gyvenimą, apie tėvą, su kuriuo mama netikėtai išsiskyrė tą pačią dieną, kai tik išėjo į pensiją. Dabar mama mechaniškai brūžina švarius spintelių paviršius ir nežiūri į dukrą. Jau seniai nebežiūri. Nuo tada, kai įsikalino namuose, jos kūnas pasidarė labai jautrus. Tarsi oda būtų apaugusi akimis. Akys – mažos, sausos, prisimerkusios, pilkos, susiaurėjusios, beblakstienės, trumparegės – mamos akys šiurena po kambario kertes ir nesidomi tuo, kas vyksta už buto ribų.
Mortos pirštai ant puodelio sienelių virpčioja, ji nenuleidžia akių nuo valančiosios. Jei ta moteris slysteltų ties bedugnės kraštu, ji prilaikytų. Nežino kaip, bet ji sugebėtų.
Prie moters atsiranda vyriškis. Jis atsistoja taip arti, kad išsitaršiusių žilų plaukų kupeta liečia nuogas moters kojas. Trinančioji nesustoja, tik pakeičia suglamžyto laikraščio briauną ir dar labiau išlenda į lauką. Įniršis jos rankoje auga, laikraščio skutai krenta ir plasnoja žemyn. Lengvas ankstyvo vasaros ryto vėjelis kilnoja chalato skvernus. Atrodo, kad ji užsikabinusi už skardinės palangės krašto kojų nagais ir tuoj kibs savo aukai į plaukus.
Morta išeina į balkoną. Iš ten geriau matys moters paukštės pėdas ant palangės.
Vyriškis pradeda mosikuoti tai viena, tai kita ranka, panašu, kad mėgina pasiaiškinti dėl šios nakties, o gal dėl viso gyvenimo nesusipratimų. Toks liliputas lifte, bejėgiškai siekiantis mygtuko, kurį nuspaudus sustotų įniršusių rankų mechanizmas. Moteris nesustoja, trina ir vis drąsiau lenda į lauko pusę. Gal ji profesionali alpinistė ir jai vieni niekai stovėti basomis kojomis ant palangės penktame aukšte. Jos dešinė įsikibusi į lango rėmą, o kairė siekia tolimiausio lango pakraščio iš lauko pusės.
Vešli vyriškio galva trumpam dingsta. Lange lieka raudonas chalatas, basos pėdos ir judančių rankų kirčiai. Morta lengviau atsidūsta, – stiklas jau švarus ir viskas tuoj pasibaigs, ji grįš į kambarį, apkabins, prisiglaus, papasakos, kaip liūdna yra senti, nesąmonė, galvos mama, bet abi žino, kad kartais tėvai laidoja vaikus, papasakos apie darbą ir kaip trūksta laiko skaityti, apie savo pacientes, kurios atranda keistų pomėgių, tokių kaip keraminių lėlių kolekcionavimas, dukra pavargusi, labai pavargusi, galvos mama.
Žilas garbanius sugrįžta į lango kvadratą, laikydamas ant rankų didelį vaiką, kurio ilgi geltoni plaukai perjuosti mėlynu kaspinu, baltas veidas, rankos iškeltos aukštyn tarsi sakytų: pasiduodu, paleiskite...
Vyriškis staigiu judesiu permeta kūną per palangę. Dar akimirką palaiko už plaukų, kol baili abejonė galinėjasi su trumparege drąsa, ir... Paleidžia. Stovinčioji ant palangės čaižiai surinka į laikraščio gniūžtę.
Morta mato, kaip krenta didelė, sunki, žmogaus dydžio lėlė. Ore plevėsuoja puošni suknelė, baltas pasijonis, ilgi plaukai, kaspino juostos, rankos taip ir likusios iškeltos aukštyn. Juodi blizgūs batukai tvirtai laikosi ant kojų. Lėlė smarkiai trenkiasi į šaligatvio plyteles, taip ir nesugauta už plaukų atsitiktinės rankos balkone. Morta pažvelgia aukštyn. Raudono chalato nebėra, langas aklinai užtrauktas chaki spalvos uždanga.
Ji sugrįžta į kambarį, užsimeta švarkelį, šūkteli:
– Mama, turiu bėgti, užsirakink, – ir užtrenkia šarvo duris.
Tegul skuba, juk visada taip. Atrodo, jau čia pat, ant liežuvio galo, ims ir išsakys viską, kas susikaupė krūtinės plote, ten, kur maudžia, nuolat maudžia, bet ir šįkart dukra išplasnoja su cigarete dantyse pas kitas, svarbesnes, pas pacientes. Sena moteris pakelia juodai užbrėžtą permanentinį antakį ir mirkteli anūkei nuotraukoje. Jos padažytos lūpos sučepsi burtažodį, kažką panašaus į eik į mišką, sutiksi žaltį, pagirdysi pienu, susilauksi vaikelio... Močiutės išpieštas veidas anūkę džiugina, ji juokiasi iš jos burtažodžių ir vadina tatuiruoto veido madona.
Morta pribėga prie sudužusios keraminės lėlės. Gerai, kad dar ankstyvas rytas ir po langais nėra žaidžiančių vaikų. Kūno duženos pasklidę čia pat, stiklinė akis spindi iš plyšio tarp plytelių. Morta pasilenkia ir suima į saują lėlės plaukus. Švelnūs, turbūt tikri. Greta šilkinė, žalios spalvos suknelė – Meninos, niekada neįžengsiančios į jai priklausančią garbės sargybą.
Tokios milžiniškos keraminės lėlės Morta dar nematė, atrodo kaip dešimtmetė mergaitė. Iš po suknelės klostės ištraukia rausvą šukę, putlių lūpų gabalėlį, perbraukia smiliumi per paviršių ir įsikiša rankinėn.
Pasigirsta šniokštimas iš viršaus. Morta nespėja pakelti galvos, kai šalia plojasi vandens debesis, turbūt paleistas iš to paties aukšto. Vandens purslai susigeria į šviesią moters suknelę ir paskleidžia pilkus ratilus. Ji žvilgteli į mamos virtuvės langą. Sena moteris stovi atsirėmusi kakta ir žiūri į lauką. Langas – viena didelė mamos akis.
Dabar Morta mielai užsikvatotų balsu, būdingu rūmų freilinoms, kai jos slepiasi už vėduoklių, kad nepratrūktų pasakoti apie gyvenimą – be grimo ir prievartos.
Gerai, kad mama neįžiūri juodo tušo srovelių, bėgančių vis smarkiau dukros skruostais.
Reikia grįžti į namus, persirengti, – šviesi suknelė nusėta pilkais išsiplėtusiais ratilais. Morta pamojuoja mamai lyg vėsintųsi freilinos vėduokle, ašarų nesivalo, dar pastebės išdavikišką judesį.
Įsėda į mėlyną fiatą, žvilgteli į laikrodį: beveik pusė aštuonių. Vis dar ankstyvas rytas. Išsukusi iš kiemo, stipriai išsišnirpščia nosį į mašinos salone seniai besimėtančią popierinę nosinę. Ašaros tvenkiasi ir jau nebėra kuo jų šluostyti. Tušas varva ant suknelės, skleidžiasi juodos našlaitės.
Morta garsiai, tarsi atsukus čiaupą visu smarkumu, ritmiškai kartoja: baik kvaile, baik kvaile, baik kvaile, baik kvaile, baik kvaile, baik kvaile, baik kvaile, baik kvaile...
Nuvalyti nuo lango suakmenėjusias ašaras.
Spūsčiojant pedalą, didinti greitį.
Sugrįžti, užbėgti laiptais, įsikniaubti į mamos sterblę ir bliauti kaip vaikystėje, – iš širdies, kai dar nežinojo, kad širdis yra pasąmonė.
Morta glosto keraminės lėlės lūpų šukę. Pasidės ant darbo stalo, šalia Jungo portreto.
* Menina – aliuzija į ispanų dailininko D. Velazquezo tapybos darbą ,,Meninos" (,,Freilinos", 1656 m.).