Lidia Amejko. Mikrorajono šventųjų gyvenimai

Lidia Amejko (g. 1955) – lenkų dramaturgė, prozininkė. Novelių romanas „Mikrorajono šventųjų gyvenimai“, autorės teigimu, rašytas kaip dramos miniatiūrų ciklas ir iš pradžių buvo dalimis spausdinamas žurnale „Dialog“, o 2007 m. išleistas atskira knyga. Išverstas į prancūzų, vokiečių, vengrų kalbas. Novelėse archajiško šventųjų gyvenimų stiliaus parodija supinama su šiuolaikinės filosofijos bei teologijos sąvokomis ir groteskišku stiliumi pasakojama apie šių laikų Lenkijos miesto daugiabučių rajono gyvenimą.


Legenda Viešpaties tarno bedarbio Fistulkos dienai

Bedarbis Fistulka nuo namo prie namo vaikščiodavo, petimi į domofono mygtukus remdavosi, kad IŠKART visus paspaustų.

IŠKART pratrūkdavo loti visi daugiaaukščio šunys.

IŠKART visi pakeldavo ragelį.

 

 

IŠKART nuaidėdavo balsai, kiekvienas su savo tonacija, skirtinga melodija ir spalva, kiekvienas savaip į ragelį rėkė:

– Alio?!

– Kas kalba?

– Klausau!

– Kas ten?

– Ko čia, bybi, nori vidury nakties?

O jau kai mūsų balsų simfonija gerai įsiskambėdavo po Mikrorajoną, Fistulka tyliai paklausdavo:

– KAM AŠ APSKRITAI ESU?

Žodžiu, klausdavo Fistulka apie savo gyvenimo prasmę.

Kasnakt tas pats sakinys mūsų galvose nuaidėdavo.

Ponas Bolčykas, visą okupaciją išgyvenęs ir kažkaip visada gerai miegodavęs, dabar tik guli, spokso į lubas, paskui atsikelia, prisidega cigaretę ir malasi po butą lyg naktinis drugys po stiklinį gaubtą.

Lialekas Skardininkas nustojo eiti į darbą, automobilių dirbtuves uždarė, dabar sėdi ant suoliuko po Epifanijos Drebule ir į skliautus žydriuosius dairosi.

Įgylė Fistulka tuo naktiniu klausimu visam Mikrorajonui. O kiekvienas įgeltasis nuo tada vaikščiojo išblyškęs lyg vampyras nuo nemigos, už šaligatvio plyšių kliuvinėjo, jokio darbo nenorėjo imtis – žinoma, kol žmogus apskritai imsi gyventi, pirmiausia turi atsakyti sau į klausimą: kam?

Dviejose vietose grūstis ėmė tarsi darytis didesnė: bažnyčioje ir prie alkoholio parduotuvės „Jerichas“. Bet daug buvo ir tokių, kurie pradėjo kartis.

O viskas per tą nedarbą!

Taip! Taip! Nes kol Fistulka turėjo darbą, niekas Mikrorajone nemąstė apie gyvenimo prasmę.

Susirinko Mikrorajono Taryba ir žodis po žodžio užgimė nutarimas, kad reikia kuo nors Fistulką užimti.

Ir turiu jums pasakyti: nieko iš to neišėjo, nes stip­ri prieštaraujanti frakcija susibūrė! O juk atseit (įrodinėjo alkoholinės savininkas) tuo žmogus skiriasi nuo gyvulio, jog apie savo gyvenimo prasmę klausia! Čia ir Klebonas visiškai jam pritarė, kaip niekad!

Ir tas iš laidojimo firmos „Galaxy“ prisidėjo.

Taip ir toliau vaikščiojo Fistulka po namus, kvailu klausimu žmones kamavo.

Ir būtų tikriausiai dar ilgai vaikščiojęs, ir jau pats nežinau, kas būtų nutikę mūsų Mikrorajonui, jei galiausiai nebūtų jo kiškis ausimis nugalabijęs.

O buvo taip: medžiotojas Kraska, kur dešimtam gyveno, visai šalia Apsiuvo Tarnaitės Janinos ir Džointų Pūtiko, sumedžiojo kiškį ir šaltyje pakabino, kad būtų pasirengęs Kūčioms būti padalytas. Kiškis, galva žemyn kabodamas, sušalo į ledą lyg varveklis. Tuo metu Fistulka prie Kraskos namo stovėjo, jau būtų ištaręs tą savo „O kam aš iš tiesų esu?“, kai kiškis nuo virvutės nuslydo ir ausimis tarsi dviem durklais į kaukolę Fistulkai susmigo!

Iškart klausimas visiškai negaliojąs pasidarė – nes nebebuvo Fistulkos.

Taip reikalas laimingai pats išsisprendė, bet Klebonas pastarajame pamoksle sakė, kad tai Mikrorajonas, kurį kiekvienas savyje nešiojamės, nužudė Fistulką kartu su jo klausimu. Ir paskelbė Fistulką Viešpaties Tarnu, kuris kankino mirtimi krito nuo kiškio rankos – to, kursai piktadarybės simbolis esti mūsų Mikrorajono (ar kažkaip taip).

Užtat mes ramiai dabar gyvenam Mikrorajone, nieko nebeklausdami.

Tik jei domofono skambutis kada naktį suskamba, iškart ant kojų pašokame, kad apie gyvenimo prasmę susimąstytume!


Legenda šventojo Egono Pensininko dienai

Egonas buvo atsiskyrėlis, toli nuo žmonių gyveno, tai yra dešimtam daugiabučio aukšte, šalia šiukšliavamzdžio, bendravo tik su faraono skruzdėmis, kurios visada ropojo Egonui iš paskos, neatsilikdamos nė per žingsnį, o jis švelniai su jomis kalbėdavosi.

Jaunystėje Egonas buvo nusidėjėlis, kaip ir visi šventieji. Tačiau su amžiumi darėsi vis šventesnis, žinom, kaip su tais seniais: išgerti nebuvo su kuo, pavogti ką nors irgi vis sunkiau, mušami vaikai išsilakstė savo keliais, o svetimų liesti bijojo.

Taigi ką dabar daryti?

Tik šventumas jam ir liko.

Ir televizorius.

Egonas televizoriaus apskritai neišjungdavo, tik jį žiūrėjo, ir skruzdės, pečius jam aptūpusios, kartu su juo.

Mėgo Egonas serialus: gėrį matydamas apsiverkdavo (kartu su skruzdėmis). Per blogus žmones Egonas naktimis neužmigdavo (o jo bičiulės skruzdės irgi kažko nerimaudavo).

Kai per Velykas nuėjo Egonas išpažinties, savo nuodėmių, kaip sakoma, neturėjo, tad už tą patį blogiausią iš blogiausių, už tą niekšelį Tračą iš „Klebonijos“ (kad jį kur...) nuodėmes išpažino, kurias ką tik buvo matęs per televizorių – ir gavo atleidimą! Apsidžiaugė Egonas, kad jo dėka dar nors viena sielelė bus išganyta! O paskui pagalvojo Egonas: kad taip visą serialą išgelbėjus! Taigi per Velykas nieko nelaukęs vėl nuėjo išpažinties, o kadangi kunigas per daug kažko klausinėjo, tai Egonas nuėjo pas tokį, kuris prasčiau girdi, ir ten vis malonės saviems išprašydavo. Taip ir prisiėmė Egonas visą kaltę, kurios būta serialuose, o paskui išlaisvino iš nuodėmių visą Pirmą ir Antrą programą, Polsatus ir TVN’us ir kas ten dar buvo abonemente.

Ir informacinėms programoms ieškojo atleidimo.

Sunku buvo, labai sunku, joks kunigas nenorėjo skirti jam atgailos, bet galų gale ir tai pavyko.

O paskui Egonas mirė.

Skruzdės gedėdamos jį surijo, tik kauleliai baltučiai liko. Kai jo siela atsidūrė Rojuje, visokiomis malonėmis buvo apdalyta už tai, ką Egonas žemėje buvo nuveikęs.

– Tokio šventojo dar neturėjome! – stebėjosi šventas Petras, tas, kur sėdi dangaus sargo kambarėlyje ir, žinoma, televizorių žiūri, nes Egono dėka daug serialų pakliuvo į Rojų ir dar filmų, net tokių, kurie buvo tik suaugusiems. Pažvelgė Egonas patenkintas į žydrąjį ekraną, paskui pasižiūrėjo įdėmiau ir dar įdėmiau, nes kažkas jam buvo ne taip, kažko trūko, kažkas visai kitaip!

– Aaai! – suvaitojo šventas Egonas. – Reklamos! Pamiršau reklamas! Kas dabar nabagėmis pasirūpins, kas malonės išprašys?

– Velniop reklamas! – burbtelėjo šventas Petras.

Ir reklamos nukeliavo į pragarą.


Legenda švento Eriko Kačioko dienai

Blogų žmonių Mikrorajone niekad netrūko, bet Erikas buvo iš visų blogiausias – tai todėl, kad sąžinės neturėjo.

Žinoma: Dievas paskyrė sąžinę kaip vietą sau susitikti su žmonėmis, kad ramiai su jais pasišnekėtų, duotų vieną kitą nurodymą, pagąsdintų. Sąžinės kaip mobiliako neišjungsi, ji visada paskambins, kai tik žmogus užsimanai kokio nors malonaus dalyko!

Tačiau Erikas sąžinės neturėjo, nes buvo išprakaitavęs ją per fitnesą.

Sunerimo Kūrėjas. Kaip dabar su nusidėjėliu susitiksi, kaip jam prakalbėsi – ką?

Iš pradžių tiesiog kaip jau tūkstančius metų ketino pasirodyti jam per sapną – bet Erikas niekad nesapnavo, o jei ką ir susapnuodavo, yte vis tiek neprisimindavo. Pamanė Viešpats, kad laikai pasikeitė, dabar su žmonėmis kitaip šnekama. Žinoma, epifaniją reikia pritaikyti kitoms medijoms, nes į Balsą iš Dangaus niekas nebekreipia dėmesio (na, nebent tuo pat metu nemokami Amžinojo Gyvenimo mėginiai iš dangaus kristų!).

Perskaitė Viešpats visokias instrukcijas ir iš pradžių pasiuntė Erikui esemesą – šiaip, kad Dievo Rūstybe jį pagąsdintų. „Bijoki manęs! Pragaras egzistuoja!“ – parašė Viešpats, bet Erikas visai neišsigando, tik nusipirko antrą pistoletą, nes manė, kad čia amfo dyleris, kuriam buvo skolingas.

Tada sumanė Dievas paskambinti Erikui į mobiliaką, bet Jam vis atsakydavo, kad „su abonentu neįmanoma susisiekti“, o kai Erikas paskui patikrindavo praleistus ryšius, ekrane iki begalybės rodydavosi vieni nuliai.

Erikas mėgdavo žiūrėti filmus per dividiaškę, tai pamanė Viešpats pasirodysiąs keliuose filmuose (pažinojo kelis tikinčiuosius iš kino srities), bet tai visiškai nepadėjo, nes Erikas žiūrėdavo tik tada, kai šaudo arba važinėja automobiliais, o kai tik imdavo kalbėti – iškart užsnūsdavo!

Neteko vilties Aukščiausiasis per savo paties kūrinio nepasiekiamybę, kaip dabar prakalbėti storasprandžiam nusidėjėliui – nežinia!

Pagalba visada atsiranda, ir išsiuntė Viešpats į mūsų Mikrorajoną patį Arkangelą Mykolą, kuris yra švarcnegeris tarp angelų – kad su Kačioku pasikalbėtų!

Arkangelas ilgai klaidžiojo tarp daugiabučių, nes mūsuose joks svetimas nesusigaudys tarp numerių (o tai, kaip žinome, padaryta specialiai, karo atvejui, kad priešas paklystų mūsų Mikrorajone).

Daug pažeminimų teko patirti narsiajam Angelui, visi iš jo juokėsi, kai taip vaikščiojo trumpu plisuotu sijonu ir su sandalais – žinoma, pagal romėnų madą!

Pagaliau susirado Eriką už alkoholinės, kalaviją savo liepsnojantį iškėlė (tą patį, kuriuo mūsų Protėvius iš Rojaus išvijo!), bet Erikas tik spyrė jam į tarpkojį (šitai kaip tik nepadėjo, nes angelai visiškai be lyties apsieina), elektros šoku vožtelėjo (Angelas anaiptol nebuvo pasirengęs), galiausiai sulaužė sparnus, ir apibiro angelo plunksnomis mūsų Mikrorajonas iki pat aštunto aukšto – ir taip gražu visur nuo to pasidarė, ir taip juokėsi žmonės, nes plunksnos jiems kuteno, kad būtum žmogus pamanęs: jau esi Danguje!

Ir tada išseko Aukščiausiojo kantrybė!

Atspėkit, ką Viešpats padarė Erikui? Ugnimi jį išdegino, tvaną pasiuntė, votis ir skėrius?

OOOOOOOOOOOOOOOOO! Sakau jums!

Blogiau Erikui Mūsų Viešpats sugalvojo! Nagi sakau, taip jam padarė, kad pirma man liežuvis nuskrus ir dribsniais apsivels tarsi zakristijos žibintas, nei jums tai pasakysiu!

Bet pasakysiu jums.

APLEIDO JĮ VIEŠPATS.

Apleido Dievas storasprandį nusidėjėlį.

Nežinau, ar apskritai suprantate, ką reiškia Dievo apleistis?

Tarsi būtum, žmogau, vapsva ir mūsų Kūrėjui į išgertą alaus butelį įkristum, o Jis butelį TIK nykščiu užkišęs žiūrėtų ir lauktų!

Kol iki mirties nusizvimbsi.

Taip ir Erikui buvo. Kaip visada kačialinosi Erikas fitnese, bet kažkaip labiau prakaitavo ir apskritai sunkiau jam ėjosi, niekaip neatgavo kvapo, tarsi aplinkui darytųsi tuštuma, mėtėsi į šalis, trankėsi į stiklines sienas.

Vieną dieną smarkiau pasikačialino Kačiokas ir pajuto troškulį.

Įmetė monetą į gėrimų automatą, paspaudė mygtuką, kad įpiltų vandens, ir laukia.

O čia – geltonas limonadas bėga!

Trinktelėjo Erikas automatą, koja pabandė – ir nieko!

Įmetė antrą monetą, spaudžia mygtuką, kur vanduo nupaišytas, antakius suraukė, laukia – ir vėl bėga geltonas!

Išraudo Erikas, pyktis jam tik plėšė makaulę (tai buvo ne paprastas pyktis, o steroidinis!), nes kaip taip Jis, kuris Mikrorajone visiems nurodinėjo, Jis, kuris Aukščiausiojo Balso klausyti nepanoro – stovi dabar čia kaip koks kuolas ir norisi jam gerti!!!

Visą fitnesą ištaškė Erikas į šipulius kartu tu savininku, o gėrimų automatas – NIEKO!

Stovi automatas kaip stovėjęs, iš Eriko kančios šaiposi: jam liepiama įpilti vandens, o jis tik geltonus myžalus paduoda.

Ir prasidėjo Mikrorajone Teismo Diena!

Ėjo Erikas tarp daugiabučių lyg Pamišėlė Grėtė, ant suoliukų šokinėjo, medžius laužė, šiukšlines padeginėjo – visa kas gyva nuo jo spruko! Pagaliau po drebule (nuo tada vadinama Epifanijos Drebule) atsisėdo ir... pavirko lyg vaikas! Toks staiga sau pačiam pasirodė mažytis – tarsi dulkelė. Kažkoks plyšys jo galvoje atsivėrė, visai kaip gėrimų automate skylutė babkėms – pro tą mažytį plyšelį Dievas savo begalinio nominalo monetą į Eriką įmetė! Ir suprato Kačiokas, kad yra už jį galingesnė jėga, nepabūgsianti jo kumščio.

Nuo tada pasikeitė Erikas į gera, įstojo į elgetaujantį ordiną, renka išmaldą vargšams. Žinoma, visi mielai jam atiduoda pinigus, nes kas drįstų atsakyti.

Štai taip Dievas gėrimų automatu Eriko sąžinę pažadino.

Aleliuja!


Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys
Lidia Amejko. „Żywoty świętych osiedlowych“. – Wydawnictwo W. A. B., 2007.

 

L. Amejko „Mikrorajono šventųjų gyvenimai“ pristatymas:

Draugai