Jonas Gusevičius. Milijardierius

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pro angą viršuje sklido šviesa. Mėlynavo giedras dangus. Karolis kažkur buvo skaitęs, kad žvaigždžių dieną nesimato, nes jas užgožia saulė. Bet nusileidus į gana gilų šulinį, jos išryškėja. Iš konteinerio šachtos žvaigždžių nesimatė. Tačiau viduje buvo gana šilta, minkšta, oro nestigo. Karolis galvojo išsitraukti maišelį su tabaku ir iš laikraščio skiautės susiveikti suktinę, bet nenorėjo erzinti likimo. Iš penkiolikos žmonių, ryte į konteinerį švystelėjusių šiukšlių maišus, vos viena nepažįstamoji nusprendė stabtelėti, tad rizikuoti ir bandyti jos kantrybės nevertėjo. Išgirdusi iš apačios sklindantį balsą moteris iš pradžių aiktelėjo ir pasitraukė šalin, bet vis dėlto grįžo. Kadangi ji žvelgė iš viršaus į apačią, apvalios angos aureolėje jos veidas atrodė tamsus ir išplaukęs. Daug gelbėtoja nekalbėjo, tik pasakė, kad iškvies gaisrinę. Karolio paprašyta palūkėti, kol pagalba atvažiuos, nenoriai, bet sutiko.

Konteineryje tūnantis vyras klausėsi moters trypčiojimo viršuje, nugirdo net telefono skambutį – greičiausiai ji skambino į darbovietę. Pavadintas bomžu nesupyko. „Tu įsivaizduoji, konteineryje bomžas įstrigęs. Taip, taip, toje šachtoje. Jo, iškviečiau. Ne, ne, čia visai arti, gaisrinė už poros stotelių, prie tilto“, – balsas skambėjo beveik pakiliai. Karolis pabandė nepažįstamąją kalbinti. Pirma padėkojo, tada paklausė vardo, bet, susidūręs su atžagariu tylėjimu, numojo ranka. Keldama duslų garsą, link konteinerio artėjo sunkiasvorė transporto priemonė. Krovininiams automobiliams ir autobusams siauroje tarp daugiabučių įsispraudusioje gatvelėje nebuvo ko veikti, tad važiavo arba gaisrinė, arba šiukšlinė. Vienaip ar kitaip, išsikapanojimas iš duobės neišvengiamas – deja, tik tiesiogine prasme.

Į konteinerio šachtą Karolis įkrito bandydamas pasiekti gelmėn nunirusį maišą, pilną skardinių. Darbui buvo pasiruošęs, turėjo visą tam būtiną inventorių – ilgą meškerykotį su iš užlenktos vinies suformuotu kabliu gale ir virvę, jei aukso gysla pasirodytų per giliai. Maišas gulėjo pačiame dugne. Konteineris akivaizdžiai buvo neseniai ištuštintas. Kažkas tarą švystelėjo vidun, nors taip pat lengvai galėjo pastatyti šalimais. Situacija nuostabos nekėlė. Konteinerin butelius mesdavo dažnai, neretai net iškratydavo iš maišo. Dauguma tai darė automatiškai, kiti specialiai tikriausiai mąstydami: „Tegul tie parazitai bent truputį papluša.“ Tai buvo žaidimo dalis ir nors irzulys kildavo, Karolis seniai išmoko jį nuryti. Todėl kai prieš valandą šachtos dugne pamatė butelius, nevilkino. Meškerę atrėmė į konteinerį ir, apsirišęs virve aplink juosmenį, vieną jos galą padavė porininkui Mindaugui.

Karolis buvo liesas, gyslotas, gerokai pakumpęs, giliai įkritusiomis akimis, su sulipusių žilų plaukų kupeta. Jo rankos nuolat drebėjo, veidas atrodė beveik mėlynas. Visi jį matantieji susimąstydavo, kad Karoliui liko nedaug. „Nedaug“ Karoliui buvo likę pastaruosius dvidešimt metų. Nors jis atrodė septyniasdešimties, išties ėjo vos penkiasdešimt antrus metus ir toli gražu nebuvo pačios prasčiausios būklės – žinoma, priklausė nuo to, su kuo lygini. Mindė, kita vertus, buvo augalotas – gatvėje gyveno neseniai ir jėgų nestokojo. Mindė galėjo iš konteinerio ištempti Karolį, bet Karolis negalėjo ištraukti Mindės. Todėl, savaime suprantama, konteinerio gerklėn nėrė labiau patyręs ir lengvesnis. Butelius iškrapštyti pavyko greitai, bet štai su pakilimu kilo problemų. Šiam darbui skirta virvė buvo gerokai papelijusi, atitarnavusi savo, tad šachtininkui kylant viršun trūko.

Nieko baisaus neįvyko, aukštis nebuvo didelis, dug­ne mėtėsi šiek tiek maišų, tačiau kelias atgal apsunko. Karoliui teko atsirišti virvę ir švystelėti viršun, kur Mindė turėjo ją surišti. Deja, šio darbo jis atlikti nesugebėjo – pritrūko pirštų miklumo. Todėl ir antras bandymas iškelti Karolį baigėsi identišku rezultatu. Tuomet, savaime suprantama, pasipylė keiksmai. Mindė abejingai reaguodavo į debilo, gaidžio, šūdo, kalės vaiko, susmirdėlio, ožio, bybčiulpio pravardes (jei tai galima vadinti pravardėmis), bet išgirdęs epitetą „atsilikėlis“ baisingai įsiplieksdavo. Būtent šį epitetą nepasvėręs visų „už“ ir „prieš“ išrėkė Karolis. Pamatęs užsiveriantį konteinerio dangtį ir išgirdęs tolstančius žingsnius iškart suprato savo klaidą, bet, kaip visada, buvo jau per vėlu.

Mindė, žinoma, viską greit užmiršdavo, tad pridavęs butelius ir nupirkęs ambrozijos turėjo grįžti. Tačiau šįkart porininkas nesiskubino, o tai Karoliui kėlė nemalonių minčių. Kvailelį galėjo apvogti, sumušti ar, tai labiausiai tikėtina, apgauti. Ir tada viskas, tragedija, pachmielas nuplaukęs. Dėl depozitinio kvito vagystės niekas bylos nekeldavo, kaltininkų neieškodavo. Norint kam nors iškelti bylą, reikėjo bent jau paso, kurio Karolis seniai neturėjo.

Bet ne viskas taip blogai. Ratų ūžesiui nutilus, į konteinerio dugną pažvelgė vyriškio veidas. Pagalbon atskubėjęs gaisrininkas buvo su kombinezonu, šalmu, visa ekipuote. Jo saulės šviesoje išplaukusį ovalą greit pakeitė kolegų snukiai. Tikriausiai išgirdę užklausą apie konteineryje įkalintą bomžą vyrukai nusprendė pasilinksminti – atvažiavo visas ekipažas, lyg į ekskursiją.

– Kaip čia atsidūrei, tėvai? – paklausė vienas iš gaisrininkų.

– Iš gero gyvenimo, – atsakė Karolis.

– Gero, sakai, – nusijuokė gaisrininkas.

– Jo, – atkirto Karolis, – aš juk milijonierius.

Tai, savaime suprantama, buvo netiesa. Per Karoliui priklausančios įmonės sąskaitą cirkuliavo ne milijonai, o milijardai. Žinoma, jie plūsdavo ne itin didelėmis sumomis, tačiau plūdo intensyviai ir pastoviai. Kartais srautai nusekdavo, kartais tapdavo sraunesni, bet visada išliko respektabilūs. Pinigai judėjo grąžinamų skolų, pirkimų, pardavimų forma. Kartais sukdavosi kilpomis, kartais judėjo pirmyn ir atgal it pajūrio bangos. Pati įmonė, pavadinta „Charlemagne & co.“, buvo įsikūrusi beveik eiliniame bute, kuriame nebuvo nei baldų, nei tapetų, nei tuo labiau gyventojų. Vienintelis šio buto ypatumas – pirmame laiptinės aukšte kabanti atskirai prie sienos primontuota nuolat makulatūros pilna masyvi pašto dėžė. Ją ištuštindavo vos kartą per pusmetį, neretai ir dar rečiau, tad paštininkams korespondenciją tekdavo grūste grūsti. Tame pačiame bute buvo priregistruota dar keli šimtai įmonių. Vienų pavadinimai stokojo fantazijos, kitų – ne: „Shore Investment“, „Diamonds Are Not Forever Ltd.“, „Flow Industries“, „Corporation Stealth“, „Kaisha Otkatiwo“, „Go Pik Pnik Brothers“ ir t. t., ir pan.

„Charlemagne & co.“ užsiėmė finansinio konsultavimo paslaugomis, tad ryšius palaikė su bankais Kipre, Maltoje, Londono Sityje, Šveicarijoje, Bahamų salose, Honkonge, Panamoje, Kaimanų salose. Algas mokėjo stabiliai. Tai nebuvo sunku, nes „Charlemagne & co.“ turėjo vos vieną oficialų darbuotoją – Ngue­ną Hwangą Dongą. Įmonė neturėjo įsiskolinimų, nusiskundimų, taip pat ir atsiliepimų. Mokesčių beveik nemokėjo, nes grynojo pelno balansas visad sukosi aplink aptakų nulį. Šią finansinę ekvilibristiką „Charlemagne & co.“ palaikė gan paprastai: vieną dieną sąskaitą pasiekdavo penki šimtai tūkstančių eurų kaip atlygis už suteiktą finansinio konsultavimo paslaugą, kitą dieną įsivaizduojamiems buhalteriams tekdavo grąžinti penkių šimtų tūkstančių eurų skolą už neseniai įsigytas kanceliarines prekes.

Kol „Charlemagne & co.“ vykdė finansinę ekvilibristiką, virš konteinerio, kuriame tūnojo Karolis, nuvilnijo juokas. Po to nusileido siauros kopėtėlės.

– Milijonierius, sakai, – vis juokėsi gaisrininkas, tiesdamas nelaimėliui pirštinėtą ranką.

– Aha, – drebančiu balsu išspaudė Karolis ir pagaliau išlindo į dienos šviesą.

Į akis susmigus spinduliams, viskas akimirkai tapo be galo vaisku. Tiesa, šis įspūdis greitai išsivadėjo. Moters nesimatė, vien į eilę palei šaligatvį išrikiuoti automobiliai ir priekyje ūžianti gatvė.

– Turbūt apartamentuose gyveni? – paklausė vienas iš gelbėtojų.

– Atspėjai, – atsakė Karolis.

Jis nemelavo. Penktą apleisto daugiabučio aukštą visi vadino apartamentais. Tai buvo saugiausia landyne vadinamo pastato vieta, nes labiausiai nutolusi nuo įėjimo. Miesto administracijos tarnautojų užkonservuotas (užkaltas ir užsandarintas) vaiduoklis turėjo vos vieną įėjimą per pirmojo aukšto balkoną, esantį įspūdingame dviejų metrų aukštyje. Tik per šią ertmę į landynę galėjo patekti oponuojančios frakcijos, tik per čia vykdavo reidai. Žinoma, apsilankydavo ir keistesnių tipų, vedamų ne vien noro užsigrobti šiltesnę užuovėją ar atimti proviziją.

Prieš keletą metų – tą naktį Karolis prisimena labai gerai – į landynę prasisunkė būtent pastaroji keistesnių tipų kategorija. Jie atvažiavo su džipais vidurnaktį. Tyliai užlipo specialiai tam reikalui pasiimtomis kopėčiomis. Ėjo pasiruošę – su lazdomis, žibintuvėliais. Ėjo dešimties žmonių grupė. Karolis girdėjo šurmulį apačioje, bet buvo gerokai įkaušęs, todėl į triukšmą didesnio dėmesio neatkreipė. Tik įsibrovėliams pakilus iki trečio aukšto suprato, kad tikintiesiems laikas melstis, o netikintiems susitaikyti, nes greit prieš akis atsivers protu nesuvokiama nebūties tuštuma. Bet klydo. Nors iš apačios sklido riksmai ir kažkas dunksėjo, viskas vyko gana tyliai ir nuosaikiai. Net atsidūrę beviltiškoje padėtyje, spardomi ir deginami benamiai vis vien būtų klykę, spiegę ir meldę pasigailėti, taip tik dar labiau aitrindami aistrą smurtauti. Karolis tris kartus yra klausęsis, kaip vyksta panašūs susidorojimai. Kankinamųjų riksmai, pagarsinti adrenalino antplūdžio, įstrigo giliai. Bet tąkart šurmulys kildavo tai vienur, tai kitur, o tada nutildavo, lyg kas būtų vykdęs apklausą. Girdėjosi smūgiai, pašaipos, kikenimas, agresyvūs šūksniai, bet tik tiek. Jokių „nereikia, berniukai“. Jokių „prašau, aš noriu gyvent“. Jokių abstrakčių „AAAAAAAAAA“.

Karolio širdžiai vis bandant iššokti laukan pro rūgštimi svylančią stemplę, vizitacija tęsėsi tokiu pat tempu, palengva. Kol galiausiai lankytojai sustojo prie užrakintų durų.

– Jo, šičia, – kažkas tyliai ir bailiai sucypė.

Greičiausiai koks vietinis nelaimėlis, gelbėdamas savo kailį, prisiėmė Efialto pareigas.

– Nu, Valodia, davai, – tuoj pat nuskambėjo daug sodresnis balsas.

Durys sutraškėjo, tuomet staigiai prisiplojo prie sienos, atšoko ir pakibo ant vieno vyrio. Karoliui į akis šovė intensyvus žibinto spindulys, tada antras. Jis bandė nukreipti žvilgsnį į šoną, bet iš visų pusių supo patalpą naršančios akinančios šviesos.

– Jo, va šitas, – tarė kažkuris iš įsiveržusiųjų.

– Aha, ir va anas, tas gerokai pristipęs, – paantrino kitas.

Kažkas žengė į priekį, rodos, pritūpė. Šviesos šuoras staiga pakrypo į apačią ir Karolio akys pradėjo čiuopti ryškėjančius kontūrus. Tarpduryje stovėjo dviese, kambary buvo dar trys. Vienas – pritūpęs prie šalimais gulinčio senio, kurį visi taip ir vadino – seniu. Kitas – įsitaisęs kampe, kad galėtų stebėti visą erdvę. Paskutinis atsidūrė tiesiai priešais Karolį, besispaudžiantį prie sienos. Įsibrovėlis šnirpštelėjo, nusispjovė. Prietemoje matėsi tik jo plikė, blizgančios akys ir auksinis laikrodis ant dešiniojo riešo.

– Pasą turi? – paklausė.

Karolis nieko neatsakė, tik dar stipriau įsirėmė į sieną, tarsi bandytų prasisprausti pro ją lyg pro membraną, skiriančią nuo kito išmatavimo.

– Nemyžk, džiūsna, ne pyzdint tavęs atėjom, – tarė plikė.

– Ačiū, – Karoliui išsprūdo nejučiomis. Taip pat lengvai galėjo išsprūsti „Atsiprašau“.

Kažkas sukikeno. Kitame kampe pasigirdo trypčiojimas, šlamėjimas.

– Pasas yra? – vėl pasigirdo klausimas.

– T... taip, – suvirpėjo Karolio balso stygos.

– Milijonierium būt nori? – pasigirdo juokas.

– N... noriu, – atsakė Karolis.

– Vat ir sutarėm: tu – man pasą, aš – tau penkiasdešimtinę, – tarė plikė ir iš kišenės ištraukė kupiūrą, kurią čia pat apšvietė žibintuvėlio šviesa.

– B... et... – pralemeno Karolis.

– Žinoma, – pertraukė plikė, – kad milijonieriumi tu būsi. Tik milijonų, aišku, nematysi.

– B... bet kodėl aš? – galiausiai pavyko išspausti Karoliui.

– Nes tu dochlas, blet’, – vienas iš stovėjusiųjų tarpduryje pratrūko, – pasą duodi, ir laisvas.

Po to keikūnas kreipėsi į plikę:

– Povke, davai greičiau, smirda čia, nachui.

– Dar klausimų yra? – plikė vėl prabilo bauginančiai padoriu tonu.

Karolis atkišo savo pasą. Plikė apžiūrėjo jį, nykščiu spustelėjo po galiojimo pabaigos data. Tuomet, kaip sutarta, atidavė banknotą.

Grupelė treninguotų plikių judėjo apačion besi­šnekučiuodami. Vienas iš einančiųjų teiravosi draugų:

– Kodėl mes jų tiesiog neužverčiam?

Į klausimą kažkas atsakė lakoniškai:

– Kam? Ir taip pastips.

– Ir kodėl davėm jam bapkes? – pasigirdo dar vienas klausimas, į kurį atsakymo nebuvo.

Karoliui, nors jis ir tūnojo pačiame dugne, taip pat kilo nemažai klausimų, į kuriuos atsakymai atėjo patys. Vienas heroino nuokalne nušliuožęs bachūrėlis, po incidento landynėje praėjus pusmečiui, paaiškino Karoliui, iš kur pinigėliai atsiranda ir kaip tranzitu pasišokčiodami bankų grandine keliauja iš šiaurės rytų į pietvakarius, ten, kur šilta ir yra šiokia tokia tvarka. Nes jei jau pavogei, tai padėk pinigus į banką ar bent jau nusipirk seifines duris. Kokia prasmė vogti, jei paskui apvogs tave?

Sistema buvo tuo pat metu subtili ir primityvi, tad tam tikra prasme kafkiška. Pirma, jei atsiduri tinkamoje pozicijoje, esi koks nors policijos leitenantas ar kapitonas, nusižiūri įmonę. Įsiverži į jos biurus, supakuoji personalą, susirenki popierius, oficialius spaudus ir visa kita. Tuomet susikooperuoji su kokiu bankininku ar verslininku, dėl natūraliosios atrankos į aukštumas evoliucionavusiu iš gatvės bandito. Naudojantis įsigytu inventoriumi bei pasiutusia advokatų ir buhalterių ruja sukuriami įsiskolinimai fiktyvioms įmonėms, o senieji nusavintos įmonės savininkai paduodami į teismą – taip bandoma nutekinti šiek tiek kraujo. Jei pavyksta, tai pavyksta. Jei ne, tai ne. Jei įmonė stambi, varto daug valiutos – būtent į tokias ir taikomasi, – perregistruojama naujų savininkų vardu ir iš valstybės paprašoma sugrąžinti dalį mokesčių (kitaip tariant, apvagi savo močią gimtinę, žinoma, patepdamas kelias ir taip riebias letenas, nuolat tiesiamas iš kokios Vidaus reikalų ar Finansų ministerijos). Kadangi įmonė ne čeburekus pardavinėjo, suma solidi. Jei buvę savininkai paduoda į teismą dėl veiksmų neteisėtumo, tu juos irgi paduodi į teismą kaltindamas, kad būtent jie iš valstybės pareikalavo mokesčių, į kuriuos teisės neturėjo. Ir dar nurodai, kad buvę savininkai išvis neturi teisės piktintis atliktais veiksmais, nes jie jokie ne savininkai – įmonė perregistruota. Reziumuojant skolos lieka seniesiems savininkams, o pinigai ir teisė piktintis – naujiesiems. Na, o jei pasipainioja koks senuosius savininkus ginti apsiėmęs advokatas, pasodini jį į kalėjimą už neteisėtų mokesčių pasisavinimą ar ką nors panašaus, o ten jau marini badu, nemiga, šalčiu, suveiki jam kokį pankreatitą ar šiaip nepakankamumą. Jei nepastimpa pats, pririši prie lovos ir daužai parakanais, kol jo funkcinis statusas pakinta. Kadangi teisminis procesas dažniausiai vyksta post factum, teisi lavoną – taip paprasčiau.

– Gerai jau, – gaisrininkas paplekšnojo į prisiminimus nunirusio Karolio petį, – tavęs investitoriai laukia, milijonieriau.

Kiek toliau nevykusiai pasislėpęs už apvytusio krūmo dulkes mindė Mindaugas. Atrodė panašus į nusikaltusį vaiką – nuleidęs galvą, vengiantis akių kontakto. Stovėjo laikydamas maišelį, kuriame slėpėsi kepalas baltos duonos, pigus paštetas, dažniausiai šeriamas šunims, ir trys litriniai stipraus alaus bambaliai.

– Norėjau grįžti, – aiškindamasis Mindė beveik kūkčiojo, – bet prie kontiko kažkokia moteris vis stovėjo, o paskui dėdės.

– Jie gaisrininkai, – paaiškino Karolis.

Jis paėmė iš Mindaugo maišelį ir nukėblino pirmyn klausydamasis, kaip porininkas pėdina paskui.

– Mes einam namo? – pasigirdo Karoliui iš už nugaros.

– Taip, taip, – atsakė Karolis.

Mindė nuolat klausinėjo visokių savaime suprantamų dalykų, o Karolis buvo pratęs į jo klausimus atsakyti trumpai ir aiškiai. Nors kartais susimąstydavo, kad taip dingsta tikroji prasmė. Namais landynę vadinti buvo sunkoka, kaip ir buteliuose teliūskuojančias srutas – alumi, o paštetą – maistu.

– O kodėl tie vyrai tave vadino milijonieriumi? – toliau tęsė Mindė.

– Nes aš esu milijonierius, – atsakė Karolis.

– Aaa... – nutįso nei pritarimas, nei supratimas, nei nuostaba.

Už pinigus, judančius sraunia „Charlamagne & co.“ sąskaitos vaga, buvo perkami belugos ikrai, wagyu jautiena, austrės, šampanas, „Patek Philippe“ laikrodžiai, „Lamborghini“, „Bugatti“, „Koenigsegg“, „McLaren“ superautomobiliai, vilos ankančiose dirbtinėse Dubajaus smėlio vėduoklėse, butai su vaizdu į Centrinį parką Niujorke, privatūs lėktuvai, prabangios eskorto merginos Milane, pigios japonų paauglės Kabukičo skersgatviuose, jachtos, skrodžiančios uolėtus Vietnamo paplūdimius, salos palengva besitraukiančiuose koraliniuose atoluose, iš nykstančių gyvūnų siuvami kailiniai. Buvo statomi dvarai, futbolo aikštynai, požeminės ledo ritulio arenos, baseinai, privatūs kino teat­rai. Buvo išlaikomos trofėjinės žmonos, jų motinos, tėvai, sūnūs ir dukros, dėdės ir dėdienės, meilužės, jų motinos, tėvai, sūnūs ir dukros, dėdės ir dėdienės, nesuskaičiuojami augintiniai – žmonės, šunys, katės, šeškai, ūdros, gyvatės, tarakonai ir ištisos skruzdžių fermos. Visa ši plejada buvo šeriama traškiomis bagetėmis ir foie gras. Karolis, traukdamas link landynės, mąstė apie visa tai nesusivokdamas, kokią išvadą jam vertėtų pasidaryti. Jis žinojo, kad tai vyko, nors ir neturėjo vykti. Bet greičiausiai taip sudėtinga susivokti buvo tik jam. Tiesiog vaizduotė nepakankamai laki.

Plastiko maišelis šnarėjo, gaisrininkų automobilis palengva riedėjo šalin. Mindė žiojosi užduoti dar vieną paiką klausimą. Mėlynas dangus žaibo rimbu nusikaltusiųjų nečaižė. Jis tiesiog kabėjo primindamas, kad bet kada gali užgriūti ir visus pritrėkšti. Ir to turėjo pakakti.


Jonas Gusevičius – periferinis personažas, manantis esąs protagonistas.