Ieškom kultūros

Klausiausi televizijoj operos apie Parsivarėlį ir jo mergelę Kendi. Itališkai būtų Candy, nors dainavo vokiškai. Elgėsi juolab vokiškai, taip ir matės.

Raitėsi, gyvatės.

Visa problema buvo dėl bralio kaušo.

Galų gale išaušo.

 

Paveikslai

Vienas tapė baltus paveikslus ant medžių kamienų.

Paveikslai vadinosi „Pavasaris".

Jie augo sode. Ne paveikslai, bet ir paveikslai.

Šio meno nemėgo vabalai ir kirminai, vadino jį supuvusiu.

Tuo reiškėsi profesinis pavydas.

O tu, juodasis paukšti, bent sykį liaukis taukšti.

 

Kelmas

Kelmas – natūrali skulptūra. Nepakartojama.

Tik nesiartink su kirviu, nepagadink.

Toks grožis, o dar gali ir atsisėst.

 

Posmai

Bosams nesiklijavo posmas.

Darbuotojams? – o kad juos. Nenoriu tenõrų.

Tik valkatoms ir Dievo muitininkams buvo suteikta malonė gaminti nebūtus daiktus. Pavyzdžiui, posmuoti posmus, pilti oro pilis.

Lizdus palikti apibūtus.

Kas šiaip atlikdavo nuo gyvenimo – surinkdavo buitinis.

 

Susivyniojusios melodijos

Seniau dainuodavo melodijas.

Jos tai išsivyniodavo, tai susivyniodavo. Galėjai tarpais pasiklausyti.

Dabar turbūt susivyniojo į gumulą ir užsikrakmolijo.

Kas nors atsilaužia varveklį ir barškina vis tuo pačiu vis per tą patį.

Kitą sykį – greitai greitai! Žiūrėk, per trumpą laiką suvaro daug. Čempionas net pasivadino Greit, ir nuo tada jam ėmė neišeit.

Tuomet kiti sugalvojo arba išrado šnabždesio dainas, kontrapunktuojamas aistringais medžioklės riksmais.

Dorovės policija mėgino tai uždrausti.

 

Antrasis posmelis

Kol nematai nežinai

Kiek dar tau būtų laiko.

Kai pamatai pamatai

neatlaiko.