Jorge Luis Borges

BORGESAS IR AŠ

Viskas atsitinka jam, Borgesui. Aš vaikštinėju po Bue­nos Aires galbūt tik mechaniškai sustodamas apžiūrėti įėjimo arkos ar laukujų durų. Apie Borgesą gaunu žinių paštu, matau jo vardą kokiame nors dėstytojų sąraše arba asmenų žinyne. Man patinka smėlio laikrodžiai, žemėlapiai, XVIII amžiaus spaudiniai, etimologija, kavos skonis ir Stevensono proza. Anam irgi patinka šie dalykai, bet daugiau iš tuštybės, ir tai paverčia juos aktoriaus atributika. Būtų perdėta tvirtinti, jog mūsų santykiai priešiški: aš gyvenu, leidžiuosi gyvenamas, kad Borgesas galėtų regzti savo literatūrą, o ši literatūra pateisina mano buvimą. Nesunku pripažinti, kad keletas puslapių jam nusisekė, tačiau jie negali manęs išgelbėti galbūt todėl, kad tai, kas gera, niekam nepriklauso, netgi kitam, tik kalbai arba tradicijai. Dėl visa kita – esu pasmerktas galutinai dingti, ir tik maža mano dalis gali išgyventi kitur. Pamažu viską jam atiduodu, nors man ir žinomas pastarojo iškrypėliškas įprotis meluoti ir perdėti. Spinoza suprato, kad visi dalykai nori išlikti savyje: akmuo nori amžinai būti akmeniu, o tigras – tigru. Aš turiu likti Borgeso viduje, ne savyje pačiame (jei iš viso kas nors esu), tačiau jo knygose save atpažįstu mažiau nei visose kitose, netgi mažiau nei sodriame gitaros brazginime. Prieš kurį laiką mėginau išsilaisvinti ir pereiti nuo priemiesčio mitologijos prie žaidimų su laiku ir amžinybe, bet ir jie dabar tapo Borgeso, taigi turėsiu sugalvoti ką nors nauja. Taip mano gyvenimas tampa bėgimu – viską prarandu ir viskas priklauso užmarščiai arba kam kitam.

Nežinau, kuris iš mudviejų rašo šį puslapį.

 

Iš ispanų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė

Vicuña, Cecilia, and Ernesto Livon-Grosman. „The Oxford Book of Latin American Poetry: A Bilingual Anthology“, 2009.

 

Augusto Monterroso

DINOZAURAS

 Kai pabudo, dinozauras tebebuvo ten.

 

José de la Colina

IŠSILAVINUSI DAMA

 Paklausiau išsilavinusios damos, ar žino Augusto Monterroso apsakymą „Dinozauras“.

– Ak, jis žavingas, – atsakė, – kaip tik dabar skaitau.

 

Eduardo Berti

KITAS DINOZAURAS

 Kai pabudo, dievai tebebuvo ten, karštligiškai tverdami likusįjį pasaulį.

 

Raúl Brasca

DINOZAURAI, DINOZAURAS

Kiekvienas sapnuotojas (ar derėtų sakyti miegantysis?) turi savo dinozaurą, nors yra įprasta, jog pabudęs jo neberanda. Nekantrūs sapnuotojai beveik visada pabunda prieš jų dinozaurams ateinant, o nekantrūs dinozaurai visada išeina prieš jų sapnuotojams pabundant. Labiausiai Monterroso apsakyme žavi tai, kad jis vaizduoja vienintelį atvejį, kai sapnuotojo laikas sutapo su dinozauro kantrybe ir didelio skaičiaus skaitytojų nekantrumu.

 

Patricia Esteban Erlés

AUGINTINIS

Mirus mano senam šuniui, teko nueiti į gyvūnų parduotuvę ir nusipirkti dinozaurą. Žalią. Baisų. Milžinišką. Kai pardavėja jį ištraukė iš narvo, jau buvau pradėjęs jo šiek tiek bijoti, bet vis tiek sumokėjau už tai, kad tapčiau jo vergu. Jis dar paaugs, duodama grąžą pasakė mergina, pažvelgusi į mane su šiokiu tokiu gailesčiu. Pagalvojau, kad laikui bėgant priprasiu prie jo ginekologės sadistės veido ir žvynų bei išmatų lavinos, kasnakt nuklodavusios mano patalą. Tačiau blogiausia mūsų bendrame gyvenime buvo ne tai, jog man tekdavo miegoti ant sofos arba eiti į gatvę ir ieškoti pasiklydusių gyvūnų tam, kad patenkinčiau jo amžius menantį skrupulų trūkumą. Blogiausia buvo pabudus ryte ant pirštų galų prisėlinti prie miegamojo durų ir įsitikinti, jog, nelaimei, jis tebebuvo ten.

 

Ana María Shua

ĮSIVAIZDUOKITE

Tamsoje drabužių krūva ant kėdės gali pasirodyti kaip, pavyzdžiui, mažas rujojantis dinozauras. Tuomet remdamiesi dedukcija ir analogija įsivaizduokite, kaip tamsoje galėtų atrodyti mažas rujojantis dinozauras, kuris miega mano kambary.

 

Iš ispanų kalbos vertė Ieva Emilija Rozenbergaitė