Josip Novakovich. Styginiai instrumentai

Josipas Novakovichius gimė Jugoslavijoje, tačiau sulaukęs dvidešimties metų paliko gimtąjį kraštą ir iškeliavo gyventi į Ameriką. Serbijoje, Novi Sado universitete, studijavo mediciną, o atvykęs į JAV įgijo psichologijos bakalauro laipsnį Vassaro koledže, tęsė magistro studijas Jeilio universitete, taip pat apgynė anglų literatūros ir kūrybinio rašymo daktaro laipsnį Teksaso universitete Ostine. Dabar J. Novakovichius gyvena Monrealyje ir dėsto Kanados Konkordijos universitete.

J. Novakovichiaus rašo romanus, apsakymus, esė, literatūros kritiką. Jo darbai pasirodė ir geriausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų antologijose. Rašo ir anglų, ir kroatų kalbomis. Verta paminėti į dešimt kalbų išverstą romaną „Melagių diena" („April Fool's Day", 2004), apsakymų rinkinius „Trynys" („Yolk", 1995), „Išganymas ir kitos nelaimės" („Salvation and Other Disasters", 1998), „Neištikimybės: karo ir geidulių istorijos" („Infidelities: Stories of War and Lust", 2005), negrožinę prozą – knygas „Besidairant geresnės šalies" („Shopping for a Better Country", 2012), „Slyvinė: kroatiškos kelionės" („Plum Brandy: Croatian Journeys", 2003), „Abrikosai iš Černobylio" („Apricots from Chernobyl", 1995), mokomosios literatūros vadovėlį „Rašytojo dirbtuvė" („Fiction Writer's Workshop", pirmasis leidimas – 1993, antrasis papildytas leidimas – 2008). Naujausi, dar neišleisti šio autoriaus darbai –­ satyrinis romanas apie Rusiją „Pakeliamieji tiltai" („Drawbridges") ir apsakymų rinkinys „Šonkauliai – naujieji ir atrinktieji" („Ribs: New and Selected").

J. Novakovichius pelnė nemaža prestižinių apdovanojimų: „Whiting Writer's Award" už grožinę ir negrožinę literatūrą (1997), „Guggenheim" stipendiją už grožinę literatūrą (1999), „American Book Award" už apsakymų rinkinį „Išganymas ir kitos nelaimės" (1999), o 2013 m. rašytojas pateko į „Man Booker International Prize" geriausių šiuolaikinių rašytojų dešimtuką.

Vertėja


Kolumbo aveniu 106-ojoje gatvėje, priešais viešbutį geltona neonine iškaba, ant kurios vasaromis karstydavosi ir ant uodegos kabodavo žalia beždžionėlė, netoli sudegusios onkologinės ligoninės, gyvenau aš ir trys Džulijardo studentai. Iš pradžių buvome penkiese – pas mus glaudėsi mano kambarioko ekssovieto brolis. Jie abu, ką tik iš tremtinių stovyklos Vienoje, nemokėjo nė žodžio angliškai ir nedrįso kišt nosies iš buto. Visą vasarą ant grindų čiužinio, susisukę į baltą paklodę, vienas kito glėbyje, jie praspoksojo į televizoriuką, kurį išknisom iš šiukšlyno Aukštutiniame Istsaide. Tarsi du pirštai kyšanti antena gaudė tik vieną kanalą, vaizdas jame važinėjo aukštyn žemyn ir mirguliavo. Kai vasara baigėsi, ekssovietai pakilo iš patalų ir laisvai prašneko angliškai. Brolis išsikraustė ir kinų kvartale atidarė anglų kalbos institutą terapeutams.

Smuikininkas iš Prancūzijos miegodavo ant žemės alpinistų miegmaišy. Prabudęs visad trindavosi savo prakaituotą apžėlusią krūtinę storu rankšluosčiu ir krauju pasruvusiomis akimis žiūrėdavo į mus kaip į Andų kanibalus, verdančius jį vakarienei. Oro kondicionieriaus neturėjome, tad kai būdavo karšta, nubusdavom jo prakaito balose.

Aš miegodavau ant kilimo iš turtuolio šiukšlyno. Tikrą lovą turėjo tik violončelininkas iš Šveicarijos, jis skusdavosi dukart per dieną ir šlykštėdavosi mūsiške netvarka – skudurais, popiergaliais, trupiniais, rakandais, batų blizgiklių indeliais, dantų pastos tūbelėm, plokštelėmis. Aš prie bohemiškos aplinkos pripratau lengvai ir galvos sau nekvaršindavau, kad viešnagę Amerikoje buvau vaizdavęsis visai kitaip.

Tačiau kai su kambariokais per butą nusivijome žiurkę, kliūdami už peleninių, alaus skardinių, neplautų lėkščių su pridžiūvusiais ir apsilaupiusiais kiaušinių tryniais, pamaniau: ir iki ko prisigyvenom? Kur dingo katės?

Nenorėjau vaikytis to graužiko: daugybės kovų veteranas, kurį laiką mus stebėjęs, suprato, turįs reikalų su gauja Džulijardo muzikantų, kurie, jo teisingu spėjimu, tebuvo grupelė dieną naktį čyrinančių lepšių. Jis užeidavo į virtuvę vidurdienį ir it šerniukas kibdavo į šiukšlių maišą, tiesiai per žalsvą celofaną suleisdamas dantis į sužiedėjusius sūrius. Šiuos mes pirkdavom gurmaniškus – kokso nešniaukštėm, tad ta proga mesdavom pinigus kitur, – ir jų skonis buvo lygus karvašūdžių, arkliašūdžių, kiaulidės ir šviežiai nupjautos žolės kvapui: keista, kad žmogus pripranti prie šlykštaus skonio, bet kuo šlykščiau, tuo skaniau. Prancūzas šaipydavosi, kad mėgstam sūrius, kurie, jo manymu, prėski. Jų tvaikas mūsiškei žiurkei, be abejonės, priminė jos kaimiškas šaknis.

Pirmųjų žiurkės pasirodymų metu užtekdavo įkelti koją virtuvėn ir ji skuosdavo lauk, cypdama dėl savo kailio. Tačiau, kai ji išgirdo, kad grojame Šuberto styginių kvartetus, jos atsargumas išgaravo. Nuo tada ji, stora ir karaliaujanti, vangiai rausdavosi mūsų šiukšlėse ir oriai įrisnodavo į svetainę paklausyti popietinio intermezzo.
Šubertas užkabino jos širdį. Kažkur skaičiau, kad Bachas užkabina augalus. Prikaustyta prie žemės, mūsiškė žiurkė virpėdavo kartu su Šuberto minoriniais sąskambiais, jai pasišiaušdavo gaurai ir ji primindavo ežiuką. Būdavo atsistos ant užpakalinių kojyčių ir sudės letenėles it voveraitė, prašanti pistacijos. Gal būtų ir paplojusi, tik iš pagarbos muzikai nedrįso.

„Mirtis ir mergelė" buvo jos pati mėgstamiausia. Kartais ją grodavom vien paerzindami. Žiurkė pritursendavo vos ne prie pat violončelės, jos mažos it sagutės akytės blizgėdavo nuo ašarų, viršutinė lūpytė trūkčiodavo, o apatinę žnybdavo priekiniai dantukai. Būtų buvus mažiau prakauli, ausytės ne tokios mažos, uodegytė ne tokia plona ir sudrėkus, būtum palaikęs ją vovere ir gal net pamėgęs. Bet Aukščiausiasis žino –­ kur tokią pamėgsi. Gal jai to norėjosi –­ gal ji norėjo su mumis susidraugauti ir būtų mumis didžiavusis. Gal mumis ir didžiavosi, o gal net mus mylėjo. Tačiau mes tokios publikos nevertinome – šiaip ar taip, jei jau groji, kad palinksmintum žiurkę, savo karjeros šlovinga nepavadinsi. Tiesa, savo klausymusi ji mus juokindavo ir įpūsdavo į mūsų instrumentus joie de vivre, kurį šiaip išgauti nepaprastai sudėtinga.

Vis dėlto turėjome užkirsti kelią jos vis didėjančiam įžūlumui. Netrukus ji būtų šokusi ant stalo ir sėdusi su mumis vakarieniauti. Ji būtų taip prie mūsų prisirišusi, jog būtų sekiojusi iš paskos per pasimatymus, ir neabejotinai būtų buvus nesustabdoma, sužinojusi, jog Šuberto „Nebaigtoji" simfonija skambės tarp Avery Fisher Hall koncertų salės sienų; nors tikiu, kad Carnegie Hall jai būtų buvus mielesnė – šios salės sienas, senas ir gelsvas, pragraužti būtų buvę lengviau.

Išsiaiškinom, kad ji bijo Bartoko. Nežinau, kodėl ji jo bijojo; galbūt jai trūko išprusimo, kad atsiduotų modernios muzikos akcentams – nors kaip Niujorko žiurkė ji puikiai taikstėsi su kitais modernizmais ir postmodernizmais. Nuo Bartoko ji sprukdavo į šalį kur tik gali, tačiau ar tu, žmogau, gali taip grot ir nesustot, idant žiurkė nustotų pas tave lankytis.

Po vieną niekaip nebūtume susitvarkę su mažąja ajatola. Tačiau suvieniję jėgas – prancūzas, jugoslavas, ekssovietas ir šveicaras – išdrįsome ją pulti. Iš tiesų prancūzas tuo metu buvo pasimatyme su moterimi iš ketvirto aukšto. Jam labiau patiko moteris iš antro aukšto, bet vieno aukšto liftu jam buvo per mažai, kad leistųsi nukabinamas – tokie buvo jo žodžiai. Trijų aukštų kelionės jau pakako, kad moteris jį nukabintų. Taigi įsitraukėme į kovą trise neva Jungtinių Tautų žydrašalmiai, ir jei švedų antikomunistinis ir antifeministinis elitas būtų skyręs mums Nobelio taikos premiją, būtume pasirodę dar geriau.

Žiurkė įbindzeno į mūsų vonios kambarį ir mes sąmokslininkiškai susižvalgėm. Dar to betrūko – dabar ji jau gviešėsi mūsų tualeto! Ekssovietas šoko uždaryti vonios kambario durų rusiškai keikdamasis. Šveicaras ir aš čiupome stalą, lėkštės nuslydo ir sudužo ant grindų. Užrėmėme stalviršiu vonios kambario tarpdurį, tada atidarėm duris. Per stalo viršų taikėmės į žiurkę šluotgaliu, beisbolo lazda (tatai buvęs mūsų mėginimas suamerikonėti) ir nusukta stalo koja. Tarpdury vienu kartu tilpom tik dviese, tad ėjom paeiliui. Dažniausiai nepataikėm. Pirmasis jai užtvojo šveicaras šluotgaliu, nors šis buvo plonas –­ pavadinčiau tai šveicarišku tikslumu, bet geriau nesileiskime į nacionalinius stereotipus. Smūgis nustebino žiurkę ir ji pasiuto. Kraugeriškai sucypusi ji šoko mūsų link beveik sulig užtvara. Nuo jos šaižaus balso visas mano kūnas nuėjo pagaugais. Jau būtume pasitraukę, taikos sutartį braukę, bet kur, kad ir Ženevoj. Tačiau šitaip brukt uodegą mums buvo gėda.
Žiurkė vėl pašoko – iki pat stalo krašto. Kai ji leidosi žemyn, užvožiau jai beisbolo lazda, ši nuslydo žiurkės nugara ir pritrėškė jos uodegą prie plytelės. Plytelė skilo perpus. Nepraėjo nė sekundė, kaip žiurkė gavo su stalo koja ir nuo smūgio pakilo į orą; jos kūnas pataikė į šildymo vamzdį. Dabar ji jau šokčiojo kaip papuola, tarsi persigandus varlė, taip aukštai, jog galėjo peršokti užtvarą. Šuolis į kairę, šuolis į dešinę, šuolis atgal. Ji įkrito į vonią. Pamėgino iššokt lauk, bet vonia buvo per slidi. Bloškėme stalą į šalį, šveicaras sukliko „Ya'ohl"1 ir visi puolėm vidun. Apstoję vonią vanojom žiurkę. Tryško kraujas. Skilinėjo vonios emalis.

Visa sudraskyta ir pridaužyta ji nesiliovė tampytis. Katės turi devynis gyvenimus, žiurkės dešimt. Kai ji pagaliau nustipo, mes nedžiūgavom, o susigėdom; nepažvelgėm vienas kitam į akis. Neskubėdami sušlavėm žiurkės palaikus į „New York Times" žurnalo sekmadieninį numerį ir sukratėm viską į tris žalsvus šiukšlių maišus. Rimti tarsi per laidotuves įkrovėm ryšulį į didelę surūdijusio metalo šiukšlių dėžę. Dienų dienas šveitėm vonią visais įmanomais muilais, kol ši ėmė blizgėti. Lazdas išmetėm; nuo to laiko mūsų stalas teturėjo tris kojas. Nė vienas nebesimaudydavom vonioj, tik po dušu, kuris būdavo tai karštas, tai šaltas, tai vėl karštas.

Jei vylėmės, kad po žiurkžudystės žiurkių nebeturėsime, klydome. Pas mus ėmė lankytis į mūsų nužudytąją bičiulę panaši draugužė – tokia panaši, kad net išsigandom. Tačiau muzika jai buvo ne motais. Pirkome žiurknuodžius ir dėjome juos į sūrį. Jie arba neveikė, arba niekuo nesiskirianti žiurkė užėmė senosios vietą. Naktį iš sienų pastoviai sklisdavo triukšmas: žiurkės krebždėdavo meilėj ir darbe (tunelių kasyba ir kelių tiesimas), o debatuose tylutėliai cypsėdavo.

Vieną naktį suveikė gaisro signalizacija. Nesivarginom lipt iš patalų: tai buvo toks dažnas reiškinys, kad visad laikydavai jį pokštu. Tačiau kai riksmai pasiekė mūsų ausis, o dūmai – šnerves, pažvelgėme pro langą. Sienas virš langų tarsi viršutinę lūpą po riebaus valgio laižė aštrūs mėlynų ir oranžinių liepsnų liežuviai. Čiupome pasus, diplomus, pinigus ir instrumentus, o palikome šeimų ir merginų nuotraukas, kostiumus, plokšteles, natas. Vienomis apatinėmis kelnėmis nurūkome prirūkusia laiptine iš pastato į pažliugusį sniegą. Žiurkės liuoksėjo pro langus, dunksėjo į šaligatvį ir skuodė tolyn.

Kol laukėme, kad mums suteiktų prieglobstį, man taip sušalo kojos nykštys, kad kurį laiką maniau, jog jį reikės nupjaut. Tikriausiai jį ir būtų nupjovę, jei mano sveikatos draudimas būtų leidęs kreiptis į daktarą. Dar ir dabar nejaučiu to piršto. Oranžinis mokyklinis autobusas nuvežė mus į laikiną prieglobstį, ir dar kokį! Žmonės, kurių jau nebepagydysi, benamiai, girtuokliai, narkomanai, lunatikai, nevykę, bet vilties dar nepraradę vagys. Gelbėdami savo kailį, sprukome lauk iš tos smarvės ir praleidome naktį susimetę į kamuolį ant grotelių virš garuojančio šlapimo srutų.

Po kelių dienų prancūzas, ekssovietas ir aš grįžome į savo butą, o šveicaras violončelininkas grįžo į Šveicariją. Nors pastatas dabar buvo visas suodinas, o jo languose žiojėjo skylės, mūsų dalis buvo beveik nepaliesta. Žiurkės čia nebegyveno, bent jau metus, kuriems prabėgus, kreipėmės į smulkių nusiskundimų teismą su reikalavimu, kad mūsų buto šeimininkas atiduotų mums kelių mėnesių nuompinigius, nes neturėjome karšto vandens ir šildymo. Nors mūsų šeimininkas teisme nepasirodė, bylą jis laimėjo ir išmetė mus į gatvę.

1 Jawohl – pirmyn (šveic. vok.)

Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė

Josip Novakovich, „Strings", „Literal Latté", 1995 m. sausis, Nr. 4.

Draugai