Jørgenas Lethas (g. 1937), kurio tekstai jau buvo spausdinti ,,Literatūroje ir mene“, yra vienas ryškiausių šiuolaikinių danų kūrėjų. Kaip pripažintas režisierius, poetas, dviračių sporto ir džiazo komentatorius, jis dažnai kviečiamas atstovauti savo šalies kultūrai, su tokia misija jis pernai lankėsi ir Lietuvoje. Vis dėlto turbūt sunku būtų rasti kitą danų menininką, kuris taip išsiskirtų iš savo kūrybinės aplinkos. Jo nerūpestingai elegantiška išvaizda (jei švarkas – tai tik Giorgio Armani) ir prabangus (kaip pats sako, ne pagal jo kišenę) gyvenimo būdas (pavyzdžiui, jau daugelį metų gyvena tarp Danijos ir Haičio) yra aštrus kontrastas daniškajam egalitarizmo idealui. Nekonvencionali yra ir jo kūryba, kurioje dar 7 dešimtmetyje ėmė jungtis žanrai ir medijos. Jos elitistinį pobūdį paradoksaliai kūrė iš populiariosios kultūros (reklamos, sporto) pasiskolinta tematika bei stilistika, taip pat Danijos ir net Europos ribas peržengianti kultūrinė patirtis.

J. Lethas, pernai atšventęs 80 metų jubiliejų, išlieka itin produktyvus menininkas. 2017 m. pasirodė dvi jo knygos: „Bet aš juk čia esu“ („Men jeg er her jo“), paties autoriaus apibūdinta kaip ,,prisiminimai, meditacijos ir fikcijos apie moteris, keliones, svajones ir vietoves“, taip pat pokalbių su kitu danų rašytoju Jensu Christianu Grøndahliu knyga „Tai tarsi eilėraštis“ („Det er ligesom et digt“). Dabar J. Lethas kuria du filmus – „Aš vaikštau“ („I walk“) apie laiką po žemės drebėjimo Haityje ir apie džiazo muzikantą Jakobą Bro ir jo bendradarbiavimą su saksofonistu Lee Konitzu. J. Lethas yra parašęs scenarijų ir dar vienam filmui, kurį tikisi greitai sukurti, – tai naujas jo filmo „Gyvenimas Danijoje“ („Livet i Danmark“, 1972) variantas.

Šiame numeryje skelbiamas tekstas iš J. Letho prisiminimų knygos „(Ne)tobulas žmogus“ („Det (u)perfekte menneske“) antrosios dalies „Auksas jūros dugne“ („Guldet på havets bund“, 2007). Joje nemažai kalbama apie bičiulišką ir kolegišką, bet ne visada paprastą ryšį su Larsu von Trieru. Skyriuje „Larsai, mielas kvailiuk“ („Kære dumme Lars“) aprašomas ir apmąstomas šių dviejų danų režisierių bend­ras projektas „Penkios kliūtys“, kuriame jaunesnysis (nors pasaulyje labai garsus) režisierius „nurodo“ mokytojui, meistrui perkurti savo klasikinį filmą „Tobulas žmogus“ („Det perfekte menneske“, 1967) pagal tam tikras taisykles. Apie tai užsimenama ir publikuojamame tekste, kuriame su humoru, bet šiltai kalbama apie abiejų režisierių bendrą interesą – Haityje praktikuojamą vudu. Šios religijos, kaip blogio kulto, neigiamą įvaizdį įtvirtino sero Spencerio St. Johno knyga „Haitis, arba Juodoji respublika“ („Haiti or the Black Republic“, 1884), tačiau nemažai menininkų yra radę joje šviesaus įkvėpimo. Tarp jų ir J. Lethas, kuriam imponuoja vudu ritualų paslaptis ir teatrališkumas, o kaip matyti ir iš spausdinamo teksto – organiškas jos išpažinėjų santykis su mirtimi.

Vertėja

 

Esu dalyvavęs daugybėje puikių ceremonijų Madam Nervà peristilyje (vudu šventykloje), kai kurios jų buvo tiesiog fantastiškos. Nežinau, kokio skaičiaus „apsėdimų“ liudininku esu buvęs metams bėgant, kiek dvasių esu regėjęs pasirodant kukliame kambaryje po paprasta elektros lempute, po atkaklaus, dažnai kelias valandas trunkančio būgnų kvietimo. Daugybę kartų vienas arba sykiu su vaikais ir draugais esu buvęs pasveikintas senosios ponios nukarusia ausimi ir malonia šypsena. Paskui būdavo atnešamos kėdės, kad galėtumėm susėsti pirmojoje eilėje. Esu pristatęs dėžes romo, naudojamo ceremonijose, visuomet buvau mandagus ir dėkingas. Noriu pasakyti, kad buvau geras Madam Nervà ir jos vodou-société draugas. Jos pačios kinematografinį portretą yra sukūręs prancūzų režisierius Charlie Najmanas, bet, matyt, būsiu buvęs tuo blan draugu, kuriuo ji labiausiai pasitikėjo. Man buvo leista filmuoti kelias ceremonijas, ir kuomet kūrėme „Penkias kliūtis“¹, mudu su Asgeriu² vieną vėlyvą vakarą nuvykome į peristilį. Buvo tamsu, durys užrakintos, bet paprašėme vienos iš inicijuotųjų ją pažadinti. Ji išėjo iš savo miegamojo, jos raukšlėtos krūtys karojo po naktiniais, jai buvo padėta atsisėsti į jos krėslą po poto mitan (svarbiausias medis, kuris yra peristilio ceremonijų centras).

Atsisėdau kuo arčiau jos ir laikiau jos trapias rankas tarp savųjų. Tarp mūsų visuomet tvyro simpatija ir šypsena. Ji visai nepyko pažadinta vidury nakties, nes tai buvau aš ir mano sūnus. Mes visuomet buvome laukiami svečiai. Ji geranoriškai šypsojosi savo jau gerokai sudarkytu, paralyžiaus paženklintu veidu. Turėjome kamerą ir buvome patenkinti mirgančiu apšvietimu, kurį metė kelios pavienės žvakės, pritvirtintos prie suplūktos aslos. Tai bent jau kūrė nuotaiką ir teikė egzotikos.

Norėjome šio to paklausti Madam Nervà. Turime gerą draugą Larsą von Trierą. Jis mums šiek tiek komplikuoja gyvenimą. Galbūt jam būtų naudinga tapti inicijuotuoju. Ar negalėtų Madam Nervà čia mums padėti?

Ji minutėlę pamąstė, kaip ir pridera.

Tuomet prabilo žemu užkimusiu balsu, o mes turėjome pasilenkti prie pat jos veido, kad išgirstumėm žodžius.

Na, taip, ji galėjo įšventinti mūsų bičiulį. Tegu tiesiog atvyksta. Paprašėme jos pakartoti pavardę, von Trieras.

Ji pakartojo.

Von Trieras.

Ji šypsojosi kerinčia raganos šypsena.

Galiu padaryti jį houngan, pasiūlė ji.

Atsukau akis į Asgerį. Jam patiko. Tai buvo tikra sensacija. Ji ką tik pasiūlė Larsui von Trierui žengti drastišką žingsnį į slaptą vudu bendriją. Ne tik inicijuoti Larsą, bet įšventinti jį vudu kunigu.

Visuomet esu labai tiesmukas, kuomet reikalai vudu pasaulyje pakrypsta į pinigus. Tokios šio žaidimo taisyklės. Geriausia apie tai kalbėti tuojau pat.

Puikiai suvokiau, kad tai ir bus šio projekto ašis. Madam Nervà, vos tik pažadinta, buvo pasirengusi sudaryti sandorį, pasinaudoti garsia galia sieloms, kad susitartų su savo blan draugais.

– Kiek tai kainuotų? – paklausiau.

Atsakymas nuskambėjo iš karto:

– 7500 JAV dolerių.

Pažvelgiau į Asgerį: puikus sandoris!

Madam Nervà garsiai pasakiau:

– Skamba protingai. Nuvyksiu namo ir viską apgalvosiu, taip pat pasiūlymą aptarsiu su Monsieur von Trieru.

Pasakėme, kad mūsų galva, jis turėtų jį priimti.

Čia mes buvome pernelyg optimistiški. Didžiausia kliūtis galėjo būti Larso skrydžių fobija. Jis niekuomet negalėtų dalyvauti ceremonijoje Haityje. Bet jai to nepasakėme.

Važiavome namo nakties tamsoje, ir Asgeris filmavo automobilyje, mums aptarinėjant tai, ką patyrėme. Ir kaip čia šauniai Madam Nervà sugalvojo. Apsilankymas peristilyje ir pokalbis su ja visada konstruktyvūs.

Taip sukūrėme vieną papildomą istoriją kliūčių filmui. Man buvo labai smalsu, ką pasakys Larsas. Žinojau, kad jis labai žavisi vudu, galbūt ypač vudu tamsiąja puse. Kartą jis manęs paprašė nufilmuoti sceną „Karalijai“³, kuri vaizduotų vyrą, smeigiantį adatą į vudu lėlę. Susitariau su kolega iš Haičio, kad sukurtų tą sceną. Bet Larsui pasakiau, kad niekada tikrovėje nesu matęs šios vudu klišės. Lėlių nėra tose vudu ceremonijose, kurias teko stebėti, ir man susidaro įspūdis, kad visas tas susižavėjimas galimybe pakenkti priešui, smeigiant adatas į lėlę, yra pramanas.

Kai 2006-ųjų spalį grįžau į Haitį, žinojau, kad Madam Nervà sunkiai serga. Žmonės mieste kalbėjo, kad jai nedaug likę. Jau kelis mėnesius peristilyje ceremonijos nevyko.

Vieną dieną paskambino Ninie, Madam Nervà įdukra ir galbūt jos įpėdinė vyriausiosios manbo pareigose. Ji sakė, kad Madam Nervà labai serga, jai reikalingi vaistai. Pažadėjau padėti pinigais. Matyt, buvo pasiektas taškas, kai pačios Madam Nervà puikių žinių apie gydomąsias augalų galias nepakako savo gyvybei palaikyti.

Galiausiai sausį, kai pas mane lankėsi bičiulės Marianne Christensen ir Camilla Skousen, Ninie ir vėl paskambino. Šį kartą norėdama pranešti, kad jos namuose Madam Nervà guli mirties patale ir norėtų mane pamatyti. Ji sakė, kad nori man perduoti kai ką labai svarbaus.

Paprašiau Ninie ateiti pas mane į namus.

Ji – labai graži moteris, jos žvilgsnis ryžtingas, o šypsena nuginkluoja. Apsirengusi buvo baltai ir apsigaubusi balta skara auksiniais apvadais. Ji visai nepanaši į vienuolę, visiškai nepanaši. Ji pritrenkiančiai gerai atrodo. Ji visuomet darė man įspūdį per ceremonijas, per kurias dažnai atlieka svarbiausią vaidmenį.

Ji paaiškino, kad Madam Nervà jau neilgai trauks. Jos peristilis nutilęs, bet kada nors ir vėl turės atsidaryti. To pageidavo ir Madam Nervà, ir jos hunsijos (moterys, atliekančios ceremonijų šokius ir maldas), ir taip pat Ninie bei kitos artimiausios manbos (vudu šventikės).

Bet reikėjo suorganizuoti keletą dalykų. Štai čia manęs ir reikėjo. Buvo labai svarbu, kad ateičiau pas Madam Nervà. Ji primygtinai reikalavo mane pamatyti. Ir dar svarbiau: jos šventasis globėjas, Baronas Kriminelis, mane pasirinko vienai užduočiai. Norėjau žinoti, kokia ji.

– Paaiškinsime, kai ateisi, – pasakė Ninie.

Mėginau paprieštarauti, sakydamas, kad nesu tikintis vuduistas, tebuvau svečias ir draugas, be to, visai nebuvau turtingas. Pastarąjį dalyką, man atrodė, buvo svarbu aiškiai pareikšti iš pat pradžių.

Ninie atsakė, kad tai ne problema.

– Neturi jokių ypatingų užduočių. Nieko tokio, kad nesi tikintis vudu išpažinėjas, kad nesi įšventintas ir kad didelę laiko dalį praleidi ne čia. Tai nesukelia jokių įsipareigojimų.

Vis dar nežinojau, apie ką čia kalbama, išskyrus tai, kad Madam Nervà man kažką perduos. Todėl turįs ateiti. Tai buvo labai svarbu.

Pasakiau, kad ateisiu po pietų.

Kai papasakojau Mariannei ir Camillai apie šį pokalbį, abi pasakė, kad privalau tą padaryti. Juk man buvo parodyta garbė.

Nuėjau į Ninie namus, įsispraudusius tarp kitų labai tankiai apstatytame kvartale. Tenka eiti siauru koridoriumi tarp dviejų namų. Vietinis žurnalistas, kurį pažinojau, parodė man kelią. Ten buvo Ninie vyras ir vaikai, jie nuvedė mane prie Madam Nervà lovos. Ji buvo sąmoninga, nors ir visai be jėgų. Nusistebėjau, kokia ji smulkutė, bet akyse žaidė gyvybė, ji šypsojosi, kai įžengiau vidun. Džiaugėsi mane pamačiusi. Kalbėti negalėjo. Kaip paprastai, paėmiau ją už rankos ir nepaleidau.

Netrukus sugrįžo Ninie – buvo išėjusi į miestą su reikalais. Ji tuoj pat visus kitus išsiuntė iš namo. Likome tik trise. Aš, Madam Nervà ir Ninie.

Ninie pažiūrėjo man į akis.

– Mes pasitikime tavim, Monsieur Jorgen. Baronas Kriminelis aiškiai paprašė tavo pagalbos. Jis sakė, mums reikalingas mūsų draugas, „baltasis konsulas“.

– Bet ką turiu daryti? – paklausiau.

Ninie ištraukė juodą plastiko maišelį iš po Madam Nervà pagalvės ir ištiesė jį man. Barono Kriminelio dvasia, kuri buvo Madam Nervà dvasia, nusprendė, kad jį saugoti turiu aš. Niekas kitas tik aš. Išėmiau tą daiktą iš maišo. Tai buvo rusvos spalvos pailgas kietas medžiaginis maišelis. Anksčiau buvau matęs tokių nuotraukų knygose apie svarbiausius vudu fetišus. Tai vadinamasis paquet congo. Daiktas, kuris, kaip manoma, reprezentavo dvasios galią. Apčiupinėjau jį, atrodė, tarsi viduj būtų smėlis ar smulkūs akmenukai. Jis visai paprastas, bet papuoštas spalvota šilko juostele. Jo forma lyg trimačio kablelio. Buvo galima jį laikyti už plonojo galo.

– Kas tai? – paklausiau.

– Tai barono Kriminelio paketėlis, – paaiškino Ninie. – Viduje – jo jėga.

Ninie paaiškino, kad Madam Nervà nebegalėjo vaikščioti savo kojomis ir buvo labai nusilpusi. Bet praėjusią naktį ji paprašė Ninie padėti ateiti jai į peristilį (jis yra už poros gatvių), kad galėtų surasti paketėlį, kurį prieš daugelį metų buvo paslėpusi slaptoje vietoje. Ten jis išgulėjo daugiau kaip 50 metų. Dabar jį reikėjo perduoti žmogui, galėsiančiam juo pasirūpinti.

Man šiek tiek kėlė nerimo atsakomybė, kurią buvo mėginama užkrauti.

– Nežinau, kodėl baronas Kriminelis mane pasirinko, – pasakiau aš. – Aš nesu įšventintas. Net neišmanau to prasmės. Kodėl turėčiau saugoti tokią šventenybę?

– Dėl to neturėsi jokių bėdų, – pažadėjo Ninie.

– Neturi jokių įsipareigojimų. Išskyrus vieną ceremoniją kurį nors šeštadienį, tuomet turėsi nupirkti du šampano butelius ir butelį romo, būsi juose išmaudytas ir mes tau sugiedosime giesmę. Nieko tokio, kad nieko nežinai ir nesi įšvęstas. Turėsi pasiimti maišelį su savimi, paslėpti, nerodyti kitiems, galbūt supakuoti kaip dovaną ir visuomet vežiotis su savimi, taip pat ir vykdamas į Europą. Bet negali apie tai pasakoti jokiam žmogui šiame mieste. Tai mūsų paslaptis. Madam Nervà esi labai artimas, Monsieur Jorgen, juk žinai. Ji tiki, kad padarysi tai, ko tavęs prašo ji pati ir baronas Kriminelis.

– Tai didelė garbė, – pasakiau.

– Taip, iš tiesų, – atsakė Ninie. – Tavo nuostatos teisingos, tu visada buvai mūsų draugas, ir dabar baronas Kriminelis pasirinko tave.

Visą tą laiką Madam Nervà protingomis senomis akimis žiūrėjo į mane kone įsimylėjusi. Paėmiau jos ranką. Esu priblokštas, jaučiuosi nevertas, galvojau, pasistengsiu kuo geriau pateisinti šią garbę. Buvau ir kiek pamalonintas jų man rodyto pasitikėjimo. Atsisveikinau su Madam Nervà, nežinojau, ar dar kada ją pamatysiu prieš mirtį. Išėjau namo. Viską papasakojau Mariannei ir Camillai. Jų manymu, niekaip negalėjau atsisakyti imtis šios užduoties.

Įšventinau į šią paslaptį ir savo gerą draugę prancūzų fotografę Chantal Regnault. Ji žino apie vudu daugiau nei kas kitas iš mano pažįstamų ir yra ne kartą mane įvedusi į vudu bendruomenes Port o Prense ir aukščiau, Artibonito slėnyje, kur kartą lankėmės pas garsų bizango gydytoją. Mano filme „Haitis be pavadinimo“ Chantal su humoru pasakoja apie savąją vudu patirtį. Ji niekada nebuvusi apsėsta, bet jai, kaip ir man, labai patinka linksma ceremonijų nuotaika. Jos nuotraukos iš vudu ceremonijų yra gerai žinomos, įtraukiamos į visus svarbius rinkinius.

Chantal atrodė, kad neturėčiau priimti barono Kriminelio pasiūlymo. Jos galva, mane pasirinko todėl, kad norėjo prikabinti kaip rėmėją. Suteikti atsakomybės jausmą, kurį prireikus būtų galima konvertuoti į finansinę pagalbą jų bendruomenei.

Po poros savaičių išskridau į Helsinkį, kur mudu su Asgeriu buvome pakviesti vesti meistriškumo seminarą. Savaime suprantame, lagamine turėjau baroną Kriminelį. Dariau, kaip man buvo pasakyta. Tuomet ir papasakojau Asgeriui visą istoriją. Man buvo ypač svarbu išgirsti jo nuomonę, kai išgirdau Chantal įspėjimą. Jis tuoj pat pareiškė, kad tai buvusi didžiulė garbė ir kad sutikti su pasiūlymu buvo išties išmintinga ir labai svarbu. Chantal mėginimas atkalbėti greičiausiai kilo iš to, kad ji man pavydėjusi išskirtinio dalyvavimo toje aplinkoje. Tai man galės būti tik naudinga, galbūt net suteiks galių vudų bendruomenėje. Atsakiau, kad man nelabai rūpi turėti galių tarp vuduistų. Jis atsakė:

– Ne, bet vis tiek gerai jaustis apsaugotam. Tai svarbios pareigos.

Jam visuomet labai patiko Madam Nervà, jis pažįsta ir Ninie, ir kitas hunsijas, taip pat keletą kitų mieste gyvenančių mambų ir hunganų. Kartu esame dalyvavę daugybėje ceremonijų, Asgeris taip pat yra kartą dalyvavęs su savo tuomete drauge intymioje palaiminimo ceremonijoje, ten buvo naudojamas romas ir gausybė žalių lapelių, kuriuos Madam Nervà įtrynė į jų kūnus viename iš švenčiausiųjų slaptų peristilio kambarių.

Grįžau į Haitį po kelionės į Helsinkį vasario pradžioje. Pasiteiravau Ninie, kaip laikosi Madam Nervà. Ji tebebuvo gyva. Jautėsi šiek tiek geriau.

Tuomet į Haitį atvyko mano sūnus Tomas ir jo ketvirtą mėnesį nėščia draugė Anika. Jie turėjo apsistoti pas mane ilgesniam laikui. Tomas daug geriau nusimano apie vudu nei aš. Daug geriau. Jis pažįsta visas dvasias ir yra studijavęs įvairių ceremonijų prasmes. Jis taip pat nemažai žino apie tamsiąją vudu pusę, bizango, kurią kai kas vadina juodąja magija. Jis buvo lankęsis pas Madam Nervà keletą kartų. Anika yra menininkė, ji taip pat norėjo susipažinti su vudu, galbūt rasti čia įkvėpimo.

Įšventinau juos į savo paslaptį. Tomas labai džiaugėsi, kad ėmiausi užduoties, kurią man skyrė baronas Kriminelis. Jam užduotis atrodė prasminga, tai buvo leidimas įžengti giliau į vudu pasaulį ir galimybė dar geriau jį suprasti.

Vieną dieną paskambino Ninie ir pasakė, kad pabaiga jau arti. Madam Nervà liko nedaug, galbūt vos kelios valandos. Paprašiau jos atvykti pas mane.
Ninie papasakojo, kad, mirus Madam Nervà, ji nori surengti ypatingas laidotuves. Jos su Madam Nervà bijojo, kad kokia nors konkuruojanti vudu bendrija Žakmelyje rezga planą pavogti Madam Nervà kūną, o ypač galvą, kad galėtų panaudoti savo ceremonijoms. Reikia neblogai nusimanyti apie vudu, kad suprastum tokios grėsmės realumą. Plačiai tikima, kad galima pavogti kito žmogaus sielą, todėl žmonės Haityje bijo, kad jų mirusiuosius pavers zombiais.

Ninie norėjo apsisaugoti nuo šios grėsmės surengdama dvigubas laidotuves. Į karstą, kuris bus leidžiamas į žemę šalia juodojo vudu kryžiaus Žakmelio kapinėse, ji norėjo įdėti rąstą, maždaug tiek pat sveriantį kaip ir jos kūnas. O tuomet surengti tikras laidotuves sode už peristilio. Madam Nervà siūliusi Ninie, kad ši po jos mirties nupjautų jai galvą.

– To aš negaliu prisiversti padaryti, – sakė Ninie. – Todėl darysiu viską tokiu būdu.

Ji manęs paprašė pasirūpinti paskutinėmis Madam Nervà, gulinčios mirties patale, nuotraukomis. Tai galėjo įvykti bet kurią artimiausią dieną. Atsakiau, kad atvyksiu su Tomu, kuris yra fotografas. Tuomet daviau Ninie šiek tiek pinigų, kad nupirktų tai, kas reikalinga ceremonijai atsisveikinant su mirštančia manba.

Ninie paskambino po poros dienų ir pasakė, kad jau laikas. Reikėjo fotografuoti šiandien. Sutarėme, kad atvyksime penktą po pietų. Vėliau tą vakarą turėjusi vykti ceremonija.

Nuvykau ten su Tomu. Įėjome vidun. Madam Nervà gulėjo ant čiužinio, patiesto ant grindų. Ji buvo be sąmonės. Jos odą jau buvo nuspalvinusi artėjanti mirtis. Matėsi apnuoginti dantys. Atrodė visai susitraukusi. Tomas nedelsdamas pradėjo fotografuoti. Stovėjo iš abiejų pusių apžergęs jos kūną. Dirbo labai susitelkęs. Mane labai sujaudino šis vaizdas. Tai buvo ypatinga užduotis. Jis buvo ypač susitelkęs, bet kartu dirbo labai efektyviai. Daug kadrų.

Tuomet susirinko įšventintosios, visos Madam Nervà bendrijos moterys. Ninie ėmėsi režisuoti nuotraukas, kurios turėjo būti padarytos. Visos turėjo būti nufotografuotos su savo mylima manba. Jos buvo apsirengusios geriausiais ceremonijų drabužiais ir galvos apdangalais. Išlaikydamos hierarchiją, gulėsi po dvi visai prie pat mirštančiosios ir dėjo ranką tai ant kaktos, tai skruosto, tai krūtinės. Šis švelnumas ir pagarba didžiai jaudino. Pirmiausia buvo sukomponuotos vyriausiosios – senos damos, buvusios kartu su Madam Nervà pusšimtį metų. Supratau, kad ši fotosesija nepaprastai svarbus dalykas visoms, ir ypač Ninie, kuri čia autoritetingai ėmėsi naujos vadovės vaidmens.

Tomas dirbo su jomis visomis, mandagiai pataisydavo, paprašydavo kurią pasilenkti arčiau guolio. Kartais atrodė, kad Madam Nervà prabunda, ji staigiai išplėsdavo akis, tarsi apimta siaubo, kartais iš jos burnos pasigirsdavo dejonė, paskui ji ir vėl pasinerdavo į snaudulį. Buvo išties labai jautru stebėti šį darbą mirties pašonėje. Hunsijos ir senstančios manbos, kurias mums taip dažnai buvo tekę matyti meldžiantis ir šokant ir su kuriomis tiek kartų esame linksminęsi, – net ir šioje situacijose jutai, kaip nuostabiai čia susilieja linksmumas, sielvartas ir švelnumas.

Galiausiai Ninie pageidavo, kad aš ir kitas geras bičiulis – Ericas Daniesas – nusifotografuotumėm kartu su Madam Nervà. Mes, abu pagyvenę vyrai, prigulėme šalia senosios moters ir išsidėstėme pasirėmę alkūnėmis, o Tomas nufotografavo.

Išėjome pakilios nuotaikos. Tai buvo nepaprastai stipru. Tomas liko patenkintas savo darbu, o mane labai sujaudino buvimas šalia.

Po kelių valandų kartu su Kristianu nuėjome į ceremoniją. Ten buvo Richardas Morse’as iš „Hotel Oloffson“. Jis – hunganas, artimai susijęs su Madam Nervà peristiliu, į kurį buvo inicijuotas prieš keletą metų.

Madam Nervà ten nebuvo. Ji gulėjo savo guolyje Ninie namuose.

– Bet jos dvasia, baronas Kriminelis yra čia, – pasakė Richardas ir parodė į uždarytas duris, esančias už mūsų.

Buvo giedamos nuostabaus grožio maldos, pradėjo mušti būgnus, iš lėto įsisiūbavo šokis. Pradžioje nebuvo labai darnu, bet taip dažnai nutinka. Vėliau viskas suintensyvėjo. Pastebėjau, kad Ninie buvo įsitempusi. Visą laiką atrodė kažkuo nepatenkinta, per daug į viską kreipė dėmesį. Man toptelėjo, kad jai baugu dabar užimti šią vietą, baugu, kad nesugebės deramai atlikti savo vaid­mens.

Artėjant vidurnakčiui, prasidėjo apsėdimai. Pirmoji buvo senyva liesa moteris, kurią dažnai matydavau apsėstą. Jos judesiai atrodė laukiniai, nekontroliuojami, veidas iškreiptas dvasios. Kaip paprastai, aplink susibūrė kiti, saugojo ją, palaikė, užrišo jai ant rankos skepetą, šluostė prakaitą nuo veido.

Po kurio laiko moteris kiek apsiramino, nors ir toliau buvo aiškiai apsėsta.

Kita buvo pagyvenusi stambi moteris, kurią apsėstą mačiau vos keletą kartų. Ji visuomet gieda stipriu gražiu balsu. Ją apsėdo danballah, gyvatės dvasia. Matyti šią didelę moterį rangantis – galingas reginys.

Vėliau ant grindų, šalia būgnininkų, kilo sumaištis. Pažeme kažin kas stipriai judėjo. Ant kėdutės sėdėjo jaunas vyras. Jis varinėjo iš vieno patalpos kampo į kitą lyg raketa. Tai buvo beprotiškas reginys. Atrodė, tarsi po kėde įtaisyti ugnimi žaižaruojantys ratukai. Jis visas buvo tarsi apšviestas. Akys švytėjo, jis – pagautas ekstazės, kitame pasaulyje. Jį apsėdo agwe, vandens dvasia. Viena po kitos pradėjo rinktis dvasios, viena po kitos jos apsėsdavo kokį kūną ir jojo ant jo, todėl tai ir vadinama Divine Horsemen⁴, dieviški raiteliai.

Po kelių dienų išvykome į Daniją.

Maždaug po savaitės paskambino Ninie. Madam Nervà mirė. Dabar reikėjo ją palaidoti, kaip sumanyta. Pasakiau, kad atsiųsiu tūkstantį dolerių.

Neplanuoju grįžti į Haitį iki lapkričio. Deja, negaliu būti kartu su savo vudu draugais pirmą ir antrą lapkričio dieną, kuomet guédé – dvasia apsireiškia daugelyje vietų. Seksualumo ir mirties dvasia. Būtent tomis dienomis vudu išpažinėjai renkasi kapinėse šalia juodojo kryžiaus. Ant akmens lašina vašką, pila romą, stovi į šalis išskėstomis rankomis ir gieda maldas. Ten ir gali susidurti su vis nauju guédé, dėvinčiu juoda skrybėle ir akinius nuo saulės, miltais išbalintu veidu. Kartą filmavau vieną guédé: jis stovėjo užsilipęs aukštai ant šeimos kapo ir liejo stiprų kvapniaisiais pipirais gardintą romą ant savo ištraukto organo, o aplink jį susibūrusi minia kaitino jį savo džiūgavimais.

Laukiu, kada galėsiu grįžti į Madam Nervà peristilį ir pamatyti, kaip sekasi Ninie, jos draugėms ir draugams. Kol kas saugau tą daiktą, kurį laikau savo lagamine.

 

¹ Bendras L. von Triero ir J. Letho projektas-žaidimas „De fem benspænd“, kuriame jaunesnysis (nors pasaulyje labai garsus) režisierius, „nurodo“ savo mokytojui, meistrui perkurti jo klasikinį filmą „Det perfekte menneske“ („Tobulas žmogus“, 1967) pagal tam tikras taisykles.

² Asgeris Lethas – danų režisierius, autoriaus sūnus.

³ Vienas ankstesnių Larso von Triero darbų, 8 dalių serialas „Riget“, 1994.

⁴ Tai ir nuoroda į Mayos Deren to paties pavadinimo filmą (1985). Filmas sukurtas po M. Deren mirties remiantis jos 5–6 dešimtmetyje Haityje filmuota medžiaga.

 

Iš danų kalbos vertė

Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė

Guldet på havets bund. Det (u)perfekte menneske 2, 2007.