Judith Butler. Abejoti meile

Kai imu pažinti kokį nors žmogų – kai koks nors žmogus siekia pažinti ar netgi atrasti mane kaip progą mylėti, – sulaukusi klausimo, kokia yra manoji meilės idėja, visuomet užsikertu. Išties visada būna žmonių, kurie turi savąją meilės idėją, kurių galvoje jau yra meilės idėja pradedant pokalbį, laišką, pirmąjį susitikimą. Tuo galima gėrėtis. Ir man šiek tiek nesmagu, nes neturiu atsakymo, nes galimos vilionės akimirką negaliu pasiūlyti kerinčio požiūrio į meilę, pasiūlyti jo žmogui, su kuriuo kalbuosi. Esama žmonių – manau, kad tarp jų būtų ir prancūzų filosofas Jeanas Lucas Nancy, parašęs esė „Sutriuškinta meilė“ („Shattered Love“), – kurie tvirtintų, kad meilės idėja kelia grėsmę pačiai idea­cijai. Meilę kokiu nors būdu pažįsti tik tada, kai jau sunaikintos visos tavo turėtos idėjos; šis atsiskyrimas nuo visko, ką tik pažįsti, – paradigminis meilės ženklas. Kaskart, kai regiu tokias pažiūras, mane apima susižavėjimas: galvoju, kad tik tie žmonės, kurie tiki, jog meilė sutriuškina meilės idėją, iš tiesų žino, kas yra meilė, kad tai jie turi meilę, yra atlikę meilę, ją patyrę, kad jiems ji buvo suteikta. Tam tikra prasme meilė jiems nekelia abejonių. Jie užtikrinti.

Kai užaugsiu, būsiu balerina. Prie Edgaro Degas skulptūros

Esu žinoma kaip skeptikė, jei išvis esu kaip nors žinoma, tad apie savo abejones čia rašau kiek nedrąsiai. Meilės klausimu, jei kas ir esu, tai sekuliari Søreno Kierkegaard’o sekėja. Bet seku ir S. Freudu. Juk tai jis rašo: „Žmogus, kuris abejoja savo paties meile, gali ar veikiau turi suabejoti ir visais menkesniais dalykais.“* Tai eilutė, prie kurios nuolat grįžtu, eilutė, kurios nepavyksta perskaityti vos kartą – bent man nepavyksta. S. Freudas pateikia teiginį, bet implicitiškai siunčia ir perspėjimą, pamokymą. Tasai, kas abejoja savo paties meile, pradės abejoti visais menkesniais dalykais, bet ar visi menkesni dalykai – tai tas pat kas visi kiti dalykai? Ar yra kas nors, kuo nesuabejosi net tuomet, jei suabejosi savo meile? Arba: jei suabejojai savo meile, ar tai tas pat, kas suabejoti savimi, suabejoti tuo savasties pojūčiu, kurį išvedame iš esminio atsižadėjimo, vykstančio meilėje? Jei abejoji visais menkesniais dalykais todėl, kad suabejojai savo meile, vadinasi, netekai užtikrintumo inkaro ir tvirto epistemologinio pagrindo.

Šiame sakinyje glūdi ir prašosi būti perskaityta dvejonė – kad žmogus „gali ar veikiau turi suabejoti ir visais menkesniais dalykais“. Tad S. Freudui pirmiausia atrodo, kad abejojama savo paties meile, bet tada jis stabteli, pasitaiso ir palieka mums tą pasitaisymą popieriuje, tartum skaitant, kaip pereinama nuo „gali“ prie „turi“, sudvigubėtų poveikis, dramatiškai išryškėtų, jog tokia procedūra nepalieka jokių galimybių. S. Freudo pasitaisymas – lyg tarp kitko, bet jo tonas vis dėlto griežtas. Niekaip nepražiūrėsi: jei jau abejoji savo meile, teks suabejoti visais menkesniais dalykais, o jei nėra didesnio dalyko už meilę, tai teks suabejoti visais kitais dalykais, vadinasi, tau nebeliks nieko – išties nieko – neabejotino.

Bet čia dar reikia daug ką suprasti; man einasi lėtai, klausinėju pernelyg daug – per daug ir ne į gera, per daug, kad būtų gera meilei. S. Freudas mums sako, kad šioje padėtyje – abejoti meile, abejoti menkesniais dalykais – atsiduria „žmogus“, arba „vyras“ (man). Ar tai vyriškumo problema? Ar tai vyrai suabejoja tada, kai tikrumas ranka pasiekiamas? Ar tai paties vyriškumo dalis – kvestionuoti afektyvų savo paties pagrindą, tai, ką jauti, ką supranti remdamasis tuo, ką jauti? Ar tokiu reikalu – abejoti meile – užsiima vyrai; ar abejojančios moterys tampa savotiškais „vyrais“? Ar mes staiga pakylame į dekartišką būklę –­ jei mums atrodo, jog jausmas apskritai suteikia radikalaus neužtikrintumo tuo, ką darome, ką galime daryti, žinoti? Štai užduodu klausimą, bet tik tam, kad uždavusi vieną pereičiau prie kito, kuris susijęs su labiau pamatiniais dalykais.

Meilė ir menas dera

Bet galbūt svarbiausias klausimas, man kylantis dėl genialaus S. Freudo sakinio, susijęs su tuo, ką tai iš esmės gali reikšti – suabejoti savo meile. Jei abejoji savo meile, ar tai reiškia, kad nežinai, kam ji priklauso arba turi priklausyti? Ar tai reiškia, kad nežinai, ar myli, kai manai arba sakai, kad myli? O gal tai reiškia, kad nežinai, ar meilės akimirką išlaikai protą, ar gali kliautis meile, kad ji taptų tau kelrodžiu. Jei iš S. Freudo teiginio pasidarysime išvadą, kad niekada nereikia abejoti savo meile, kad jei suabejosi – pražūsi, tai, manau, bus klaida. Juk psichoanalizės pradininkas tikrai mums nesakytų, kad meilė visuomet išmintinga, kad ji visuomet pakloja mums pamatus, idant tvirčiau pažintume savo pasaulį. Meilė paprastai mus apkvailina: pradedame kartoti senas scenas kaip naujovę, kaip anksčiau dar nebūtas, po ekstaziškų meilės protrūkių grįžtame prie senesnių savasties modelių arba apie savo ekstazę pradedame mąstyti naujai – svarstyti, ar tai ekstazė, ar tai meilė, abejoti, abejoti.

Nors atrodo aišku, kad tas, kas pradeda analizuoti, įžengia ir į meilės sceną, toji meilė, tasai persikėlimas tėra schema to, kaip tau atspindima tavo meilė, nors to net matyt nesinori. Kad tai suvoktum, kad kalbėtum, sustingdai kūną, niekad neprisilieti prie to, kam kalbi, prieš kurį atlieki savo tylą. Taigi tai tam tikra meilė, bet ji visiškai save suvaržo, liudija tą suvaržymą, jį tematizuoja, tarnauja jo vaisingumui – tada, kai tarnauja. Tai ne meilės modelis, bet santykis, grynas potencialas, įgyjantis struktūrą laike. O kadangi įsitikinimas, kad tokia ar anokia meilė neįmanoma, atneša tiek daug psichinės kančios, ši grynos neįmanomybės, jokio tikrumo neturinti scena gali atverti horizontą, kurį anksčiau laikei neprieinamu. Klausimas, kaip analizė išsiverčia į gyvenimą, visai kitas, ir jam negali būti receptų. Bet analizėje būna šiek tiek gyvenimo (nors tai nėra gyvenimas), o gyvenime būna ir šiek tiek analizės (nors tai ne analizė).

Atrodytų, kad S. Freudo tikslas nėra suabejoti savo paties meile, ja įsitikinti ir tame atsižadėjime, kurį teikia meilė, kažkaip pažinti save. Juk tai aš prarandu save – čia, šitaip, šiomis sąlygomis; tai aš negaliu atsispirti, tai aš įsimyliu ten ir tada, aš noriu, idealizuoju, siekiu, aš negaliu pamiršti vieno ar kito dalyko, noriu jo dar sykį, negaliu tiesiog liautis norėjusi, aš noriu būti siekiama, nepamirštama, nepakeičiama. Suvoki, kad meilė nėra būsena, jausmas ar polinkis – tai mainai, nelygūs, kupini praeities, vaiduoklių, ilgėjimosi; kad ją daugiau ar mažiau supranta tie, kurie savo netobula rega mėgina išvysti kitą.

 

Jei tampi šiek tiek pasikausčiusi savo meilės klausimu („O, štai ir vėl meilė – ką ji šiuokart atneš, kokius tiltus sudegins?“), ar tai reiškia, kad lioveisi ja abejoti ar kad visiems laikams ją tvirtai pažinai? O gal tai distancija, atsirandanti, kai kažko negali padaryti, gal tai meilę lydinčios abejonės atvejis? Galėtume pagalvoti, kad S. Freudas sako, jog abejoti savo meile – tai suabejoti ja iš esmės, kvestionuoti pačius svarbiausius dalykus, nepalikti jokios neužklaustos prielaidos. Tam tikra prasme – pradėti filosofiškai žvelgti į savo pasijas, filosofuoti pačiomis savo pasijomis. Ir tai nereiškia, kad nustoji jomis gyventi, kad nužudai jas arba savo apmąstymais pakiši po velėna. Priešingai: gyveni jomis, sieki jas pažinti, bet tik atsinešdama savo klausimus į pačią meilės praktiką. Negaliu apsimesti, kad pažįstu save meilės akimirką, bet juk negaliu ir apsimesti, kad pažįstu save visą. Privalau neatsisakyti turimo žinojimo (tas žinojimas galiausiai padarys mane geresne mylinčiąja), bet ir netapti ta, kuri viską žino iš anksto (dėl to pasidaryčiau išdidi, o galiausiai – mylėtina). Meilė visuomet grąžina mus prie to, ką žinome ir ko ne. Pasirinkimo nėra – tik atsiduoti abejonės sukrėtimui, tik laikytis to, ką galime žinoti, pažinti, kai išvis galime.

* Sigmund Freud, „The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud“, vol. 10, Vintage Classics, 2001, p. 241.

Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė

Judith Butler, „Doubting Love“, Take My Advice: Letters to the Next Generation from People Who Know a Thing or Two, ed. James L. Harmon. – New York: Simon and Schuster, 2007, p. 62–66.

Pasaulio pradžios klausimas vis dar kursto aistras. Prie Gustave’o Courbet paveikslo „Pasaulio pradžia“. Roko Morkūno nuotraukos iš Orsė muziejaus (2017 m. gruodžio 10 d.).  „Į muziejų ėjau kelias dienas iš eilės ir fotografavau lankytojų reakciją į meno kūrinius...“  (R. Morkūnas)