Rudenį lietuvių kalba ketinama išleisti lenkų poetės ir prozininkės Julios Fiedorczuk (g. 1975) romaną „Po saule“. Tai savotiška saga, atskleidžianti, kas gali vykti ir vyksta po saule: poetinis pasakojimas apie mūsų „beveik kaimynus“ Palenkės žmones ir apskritai žmogaus gyvenimo trapumą – žmogaus ir gamtos sąsajas, savo kelių meilėje, kančiose ir mirtyse ieškojimus.

J. Fiedorczuk – poetė, prozininkė, vertėja, literatūros kritikė, Varšuvos universiteto dėstytoja, šešių poezijos ir šešių prozos knygų autorė. 2018 m. už eilėraščių rinkinį „Psalmės“ apdovanota Wisławos Szymborskos premija.

 

Liubov Sachnevyč nuotrauka

 

Ištrauka

 

Paukščių Sesuo apsigobė pečius purienų spalvos skara, ir sučiulbo geltonos volungės. Užsisegė rudą sijoną, ir pragydo liepsnelės. Įsipynė į plaukus rožinį kaspiną, ir atsiliepė kikiliai. Ir miškas suskambo čiulbėjimu, o Saška, prilaikydamas palaikes kelnes, kad nenusmuktų nuo lieso užpakalio, pradėjo šokti. Sukosi vilkeliu po beržais, nuo kurių krito pirmi geltoni lapeliai, nors dar buvo vasara, sukosi be paliovos, kartu su paukščiais dainuodamas „tra lia lia“ ir juokdamasis drauge su paukščiais, net drebėjo jo liesas pilviukas, sukosi ir sukosi, kol apsvaigo galva ir krito alsuodamas į samanas. Paukščių Sesuo buvo dar toli už miško, už upės, bet Saška ją jau juto, jau žinojo, kad atvažiuoja, žinojo, kaip tai žino paukščiai. O kol kas gulėjo ant samanų purtomas silpstančio juoko virpulio ir niekas, išskyrus tą juoką ir paukščių čiulbėjimą, netrikdė gilios miško tylos, nes miškas tada priklausė augalams, žvėrims ir tokiems kaip Saška, kurie nė patys nežino, kas jie yra, nebent kas nors jiems primins, kad yra ne tokie, kokių reikia.

Paukščių Sesuo sukrovė spalvotas sukneles ir vežimai pajudėjo į besileidžiančios saulės pusę – buvo vasara, bet jos šilumoje jau dygo ruduo, kaip ir mirtis randasi gyvybės šilumoje. Saška atsigulė miegoti po beržais, kažkas liepė jam likti miške, į kaimą kol kas negrįžti. Susirietė ir įsirausė į lapus, nes naktis buvo tamsi, bežvaigždė ir baisi, kažkas galėtų Sašką suėsti, jeigu būtų toks išalkęs, kad įsigeistų odos, kaulų ir skarmalų. Nuo žemės traukė jau visai rudeninis šaltis ir drėgmė, nuo kurios reumatas skverbiasi į žmogaus galūnes. Saška pritraukė kojas arčiau savęs ir susisuko į kamuoliuką kaip ežys. Žinojo, kaip žino ežiai, kad šaltis pamažu praeina. Pirmiausia susimaišo su miegu ir vargina, bet ištvėrus atsitraukia. Vėl sugrįš paryčiui, o tada Saška, jeigu norės gyventi, turės nubusti, išsiropšti iš savo guolio, ištiesinti kojas ir judėti – žinojo visa tai, todėl kentėjo įsikasęs į lapus, nejudėdamas kaip išgąsdinta rupūžė, kol miegas, nugalėjęs šaltį ir alkį, atnešė jam poilsį.

Tuo metu vežimai sustojo pamiškėje, netoli upės. Nors kažin kiek žiūrėtum, danguje – nė žvaigždelės. Paukščių Sesers akyse ir jos jaunoje širdyje įsitaisė beformis, neaiškus lyg rūkas liūdesys. Neišsklaidė to rūko net linksma laužo liepsna. Sesuo atsigulė po vežimu klausydamasi, ar neatsilieps didysis apuokas, bet iki jos sklido tik pritilę vyrų balsai ir degančių šakų spragėjimas. Ir ji, kaip Saška, nežinia kada užmigo.

Dar buvo tamsu, kai Sašką pažadino panašus į griaustinį ūžimas danguje. Keistas tai buvo griaustinis, nes negalėjo išsigriaudėti ir augo visur: danguje ir žemėje. Ne tik Saška jo išsigando, ne tik jis iššoko iš savo guolio. Visi išsigando: ir stirna pašoko iš gulės, ir šernai nėrė pro kadagius, ir krūmai prisipildė sparnų plazdėjimo. Bet nebuvo kur sprukti, nes ūžesys užpildė visą mišką, visą jo tamsumą. Nejau tai pasaulio pabaiga? Saška, drebėdamas nuo šalčio, nusipurtė apkibusius sausus lapus. Nebuvo kur bėgti, todėl tik mynė nuo kojos ant kojos lyg našlaitis, svyruodamas tarp beržų. Ir tas svyravimas kažkaip vėl virto šokiu, nes tik tiek mokėjo tas Saška kvailys, jis mokėjo šokti, nes taip apie save pasakojo pasauliui, o pasaulis atsišaukė jam tai paukščių balsais, tai vėjo ošimu, tai pagaliau jau tylančiu ūžimu ar griaustiniu. Kraujas greičiau sujudo senose jo kraujagyslėse, pasidarė šilčiau. Ūžesys galų gale nutilo ir viskas vėl nurimo, bet jau negrįžo miegas, kurį ta audra ne audra perrėžė lyg skustuvas.

Saška apsisuko dar kelis kartus – ūžė jau tik ausyse. Naktis praretėjo, tarp medžių įsiskverbė pirmi saulės spinduliai. Saška judėjo ir gyveno, o jeigu gyvas, tai ir alkanas. Toks alkanas, kad visa kita tapo nesvarbu. Greitai užmiršo audrą ne audrą, nes – laimė – ir jo atmintis kaip sunešiotos kelnės buvo sudėvėta ir skylėta. Alkanas Saška buvo kaip šuo, bet kažkas jam liepė į kaimą kol kas neiti. Taigi nuėjo pirmyn, į miško gilumą. O ten rasa įsitaisė ant voratinklių ir spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis – Saška ėjo kaip tikras turtuolis, grožėdamasis savo brangenybėmis. Žvilgantys lašai ritosi vešlių paparčių lapais ir krito ant samanų, kur kažkokio mažyčio dievo sukurtuose miniatiūriniuose soduose judėjo gyva smulkmė. Būtų gražu gyventi tarp tų pasaulių, kad tik bent kriaukšlelė duonos, bent puodelis pieno, bulvytė...

Surado šiek tiek gilių, gliaudė jas ir valgė, net liežuvis nuo kartumo pastiro lyg medinis. Bet pavyko užkimšti skrandį. Ir ėjo toliau. Ėjo taip ir ėjo, o diena brendo tarp medžių, ant iškerojusių paparčių lapų, ant tamsių mėlynojų, ant žolių stiebelių. Ak, jei galima būtų valgyti saulę, Saška prisivalgytų iki soties ir jau niekada, niekada, niekada nesiriestų iš bado. Ilgai ėjo Saška turtuolis džiaugdamasis saule, nulaižydamas nuo lapų rasos lašus lyg briliantus rydamas, kol priėjo miško galą ir išgirdo tekančio vandens garsą. Sudvejojo. Bet kas jam beliko? Juk kai žmogus eina, galiausiai visada kur nors nueina, ir tai baigiasi geruoju arba bloguoju.

Taigi pajudėjo į to vandens pusę ir jis, miško karalius, priėjo upę. Pamatė, kad ten, laukymėje, stovi vežimų gurguolė, o dvi moterys kursto užgesusį laužą. Saška sustojo kaip įbestas, nes suprato, kaip supranta gandras, kai pavasarį sugrįžta į paliktą lizdą, kad ką tik pasiekė savo tikslą. Nusijuokė, kiek turėjo jėgų sukritusiuose plaučiuose. Moterys, atsitraukusios nuo savo užsiėmimo, išvydo miško pakraštyje septyniasdešimt nelaimių – purviną, liesą, apdriskusį, drebantį su auksinių lapų karūna.

Bet nebuvo laiko gerai įsižiūrėti. Tuojau po to, kai atsirado Saška, nuo miško pasigirdo pratisas zvimbimas – iš pradžių tylus, bet greitai stiprėjantis iki ūžimo, vėl užpildantis visą erdvę. Visi atkragino galvas lyg laukdami to, ką po akimirkos turėjo pamatyti: danguje pasirodė kryželis, panašus į plėšrų paukštį, paskui jį daugiau tokių pačių. Skrido virtine kaip žąsys, kai išskrenda į šiltuosius kraštus arba iš jų sugrįžta. Saška pridengė delnais ausis. Moterys tebestovėjo užvertusios galvas, kol ūžesys pradėjo tilti ir lėktuvai nutolo link miestelio.

– Jau praėjo, – pasakė viena moteris Saškai, kuris ir toliau gūžėsi spausdamas ausis delnais. – Senas diedas, o visai kaip vaikas.

Tik po geros valandėlės Saška leidosi įtikinamas, kad lėktuvai jau nuskrido, o moterys suprato, kad senis nesiruošia niekur eiti. Tas jo suvokimas, kad pateko pas saviškius, kad grįžo namo, kažin kaip persidavė ir joms. Taigi leido jam atsisėsti prie laužo, davė valgio. „Kas žino, kas bus“, – sakė pačios sau. Gal tai jau pasaulio pabaiga. Galima padaryti bent tokį gerą darbą – pamaitinti alkaną. Juk kam atsirado žmogus pasaulyje, jeigu ne tam, kad prireikus pasirūpintų kitu?

/

Kai jau užgeso gaisrai, Miša stovėjo darželyje tarp kardelių. Kardeliai stirksojo aukšti iki dangaus, aukštesni už Mišą, nors šaltis pakando jų žiedus. Atėjo Liuda ir pašaukė jį namo, kur gimė vaikas.

Miša baiminosi to, ką pamatys, taip labai, kad į vidų ėjo užsimerkęs. Liuda juokėsi iš jo – ji daugiau žinojo ir išmanė tuos reikalus, kurie berniukui turėjo likti paslaptimi, nes susiję tik su moterimis.

Troboje Miša pamatė išvargusią motiną. Ji gulėjo lovoje paremta pagalvėmis kaip sunkus ligonis, kaip tėvas, kai grįžo iš Uralo. Jos kairė akis buvo pasruvusi krauju ir atrodė baisi tarsi atvira žaizda. Nepaisant to, ji šypsojosi laikydama ant rankų ryšulėlį, iš kurio matėsi raukšlėtas žmogaus veidelis. Miša pradėjo žiūrėti į jį ir negalėjo liautis. Negalėjo suprasti, kaip nutiko, kad dar prieš kelias valandas jos nebuvo pasaulyje, o dabar yra, ir kokiu būdu ji atėjo. Jį pribloškė mintis, kad gal dabar mamos pilve yra skylė. Vaizdinys buvo toks siaubingas, kad greitai pašalino jį iš sąmonės ir vis labiau žavėdamasis žiūrėjo į mažą veidelį. Stori vokai akimirkai prasivėrė ir Mišai akimirksnį atrodė, jog žvelgia tiesiai į kažkokią neapsakomą gelmę – į naktį, iš kurios pas juos, be abejo, ta nauja būtybė atklydo. Tai dar nebuvo tikro žmogaus akys, lyg vien tik žiūrėjimas, vien klausimas, vien grynas atvirumas tam, kas gali ateiti iš pasaulio.

„Siastra“*, – pasakė motina pavargusiu balsu ir Miša pajuto panašų į liūdesį, bet stipresnį, perveriantį kiaurai jausmą. „Pažiūrėk, saulė“, – norėjo pasakyti tam dar nereginčiam žvilgsniui. Naujos sesers rankutės chaotiškai gaudė orą. Miša prikišo prie jų pirštą. Pagavo jį visa jėga. O tada jis panoro verkti – nežinojo kodėl ir kol kas dar norėjo verčiau nežinoti.

/

Kai miršta mažas žmogelis, alkis, kuris burnytei liepė čiulpti, noras gyventi, kuris rankutei liepė spausti vyresnio brolio pirštą, smalsumas, kėlęs sunkią galvelę ir atmerkdavęs vokus, liepęs į viską žiūrėti ir viską liesti, juk nedingsta?

Praėjus kelioms dienoms po to, kai Miša lankėsi miestelyje, siastra sukarščiavo. Tėvai pasikeisdami nešiojo ją ant rankų ir prie degančios galvelės dėjo į lininę skiautę suvyniotą ledą. Leidosi ankstyvos žiemos sutemos. Mažoji pri­snūdo ir atrodė, kad jai truputį pagerėjo. Gyvenimas troboje atgavo šiokią tokią pusiausvyrą, tik niekam nesinorėjo šnekėti – mama pradėjo ruošti vakarienę, Liuda knebinėjosi su rankdarbiu, tėvas išėjo į kiemą pasiieškoti kokio darbo. Miša atvertė sąsiuvinį, pirmame puslapyje didelėmis raidėmis parašė žodį DIENORAŠTIS, paskui ilgai puošė užrašą įmantriais išraitymais.

Siastra nubudo vėlai vakare, neverkė. Ramiai žvalgėsi po pasaulį žvilgsniu, truputį panašiu į tą, koks buvo, kai vos gimė. Miša nežinojo, ar tai geras, ar blogas ženklas. Bijojo klausti. Mama švelniai glostė jos šaltą kaktelę. Gal tai buvo geras ženklas. Miša atsisėdo prie krosnies ir meldėsi be žodžių. Bijojo prašyti, kad mažoji pasveiktų, nes tai reikštų, kad gali atsitikti kitaip, o to nenorėjo nė įsivaizduoti, negalėjo artintis prie tokio siaubo. Galų gale užmigo, kaip sėdėjo – prie krosnies, nenusirengęs. Sapnavo, kad brenda per sniegą glausdamas prie savęs siastrą, mažytę, tokią mažytę, kad Miša baiminosi ją pamesti. Ir iš tikrųjų pametė arba ji virto ledo varvekliu, greitai tirpstančiu jo delnuose ir paliekančiu po savęs skvarbų, šlapią šaltį.

Paskui kažkas paguldė jį į lovą, nes joje nubudo prieš pat aušrą. Visi jau buvo ant kojų. Mažoji gulėjo suglebusi ant motinos rankų, buvo labai silpna ir sunkiai gaudė kvapą. Tėvas ruošėsi išeiti. Mergytė kvėpavo taip sunkiai, kad ir Mišai buvo nelengva alsuoti. Jam atrodė, kad tuoj uždus. Siastra neverkė. Vokai užkrito ant jos našlaičių spalvos akių, kurios vakare dar buvo plačiai atmerktos, o smulkus kūnelis per naktį tarsi dar labiau sumažėjo, atrodė visai gležnas. Lauke budo viena iš tų žiemos dienų, kai saulė ryški ir akinanti, o šaltis smarkus. Naktį vėl pabėrė sniego, kuris dabar atspindėjo tą saulę, jos rausvus ir gelsvus atspalvius, stiprino ledinį žvilgesį. Tėvas išėjo į tą žvilgesį daktaro.

Liuda pagamino pusryčius. Miša žvelgė į motinos veidą mėgindamas perprasti, ko galima laukti. Veidas buvo visiškai ramus. Patamsėjusios, giliau įkritusios akys nerodė nieko, išskyrus sielvartą. Ji sūpavo mažylę, šnabždėdama jai kažkokius žodžius. Laikas slinko labai lėtai, sunkaus vaiko alsavimo ritmu. Kai siastra vėl užmigo, motina paprašė Mišos perskaityti vieną psalmę:

„Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.

Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?

Ašaros yra mano duona dieną ir naktį; per visą dieną žmonės manęs klausia: „Kurgi tavo Dievas?“

Išlieju savo širdį, prisimindamas tai, kaip eidavau su būriu į Dievo Namus, vesdamas juos iškilmės eitynių spūstyje, aidint džiugiems šlovės šūksmams!

Kodėl tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?

Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį – savo Gelbėtoją, savo Dievą.

Mano Dieve, liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Mizaro kalno.

Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, – visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina.

Dieną Viešpats tesuteikia savo malonę naktį giedoti jam giesmę – maldą savo gyvenimo Dievui.

Sakau Dievui, savo Uolai: „Kodėl užmiršai mane? Kodėl, priešų engiamas, turiu nusiminęs klajoti?“

Net kaulai man skauda, kai mano priešai tyčiojasi, kasdien klausdami: „Kurgi tavo Dievas?“

Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kam gi taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį – savo Gelbėtoją, savo Dievą.“

Siastra liovėsi kvėpuoti anksčiau, negu tėvas grįžo su daktaru. Kai tai įvyko, kai ji išleido paskutinį kvapą ir nustojo judėti, kas akimirką vis labiau virsdama daiktu su mylimos mergaitės veido bruožais, Miša, kuris nuo vakarykštės popietės nerado žodžių, sušuko: „Ne!“ „Ne, ne, ne!“

Motina, padėjusi dar šiltą kūnelį ant lovos, atsiklaupė greta. „Ne, ne, ne!“ – kartojo Miša kaip prisuktas. Kartojo taip ilgai, kad motina pakilo ir priglaudė jį prie savęs. Priglaudė prie krūtinės taip stipriai, kad net suskaudo. Miša pristigo kvapo ir turėjo nutilti.

Daiktas gulėjo ant lovos visiškai nepanašus į siastrą. Mylimos mergaitės ten jau nebuvo, o tai, kas iš jos liko, priminė tuščią riešuto kevalą. Kur ji dingo? Nes juk dingo? Kur keliauja mirusieji? Kas su jais nutinka? Kur dingsta paukštis – jo skrydis, sparnų mostas ir čiulbėjimas, – kai žemėje lieka tik kelios plunksnos, prikibusios prie kirminų ėdamo kūno? Tai ne skrydį, ne čiulbėjimą, ne paukštį jie ėda. „Ne, ne, ne!“ Kur iškeliauja drugeliai ir driežai? Tai, kas liko iš siastros, paguldė taip, kaip ji niekada negulėdavo – aukštielninka, su rankutėmis, sudėtomis ant krūtinėlės. NE! – parašė Miša dienoraštyje ir tuo kol kas apsiribojo. Reikėjo laiko, kad sužinotų, kas toliau. O laikas plaukė, kaip visada. Ėjo sekundės, minutės, valandos ir dienos.

* Baltarusių k. sesuo.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila