Vikos Paškelytės nuotrauka

 

Blogio geriau nenarstyti, nes kitaip jis taps pateisinamas, – sakei sau tą žiemą vaikščiodama ekskursijoje buvusiame kalėjime su nešioklėje miegančiu sūnumi, kuriam ėjo trečias mėnuo. Teta buvo mirusi prieš mėnesį.

Gidė nedidelei grupelei žmonių pasakojo apie kalinių gyvenimą vienoje seniausių ir griežčiausių šalies įkalinimo įstaigų. Tu daireisi. Kalinių kameros tau atrodė nežmoniškai ankštos ir slogios, gidė pasiūlė įeiti į jas ir apsižvalgyti, įsivaizduoti, kad, stebint prižiūrėtojams, tenka ten praleisti daug laiko. Prisiminei paslapčia matytą spalvotą nuotrauką, kurioje Valdelis pozuoja prie margos, žurnalų iškarpomis apklijuotos sienos. Grotuotas langas pridengtas šviesiomis užuolaidėlėmis, ant palangės vazonas su, rodos, gyvais purpuro spalvos petunijų žiedais. Dviaukštė lova apklota vyno raudonumo aksomine atraiža. Jis vilki juodą liemenę ir baltus marškinius, tamsūs plaukai sušukuoti atgal. Su pašaipia šypsenėle žiūri priešais save. Siuntė tą nuotrauką tavo tetai. 

Sunku įsivaizduoti save kalinčiosios kasdienybėje. Nors, ypač kai gimė vaikai, tau atrodė, kad nuolat vaikštote plonu ledo paviršiumi ir nuo tragedijos skiria vos vienas žingsnis.  Anksčiau sėdėdama tamsoje priešais sceną įsivaizduodavai, kas nutiktų, jei vidury spektaklio imtum ir įbėgtum į salę ar čiuptelėtum aktoriui už rankos. Ne dėl to, kad būtum norėjusi, bet dėl to, kad įmanoma rodėsi viskas, taigi ir tai. O tapus mama ėmė lįsti mintys, kas nutiktų, jei, tarkime, laikydama mažą, nekaltą būtybę ant rankų penktojo aukšto balkone (jūs tik išėjote įkvėpti gryno oro) staiga imtum ir vaiką išmestum, – tuo paprastu, visiškai lengvai atliekamu veiksmu sudaužytum mažiausiai keturių žmonių gyvenimus. Nuo tos minties (ir dėl to, kad apskritai apie tai pagalvojai) dar labiau pašiurpdavai ir į balkoną stengdavaisi nekelti kojos. Bet apsilankius baseine, ant vaizdingo skardžio ar kitur, panašūs vaizdiniai tave vis užklupdavo. Reikėdavo gerokai pasipurtyti, kad išsivaduotum nuo minčių apie trumpą sąmonės užtemimą. Apie plonytį ledą, už kurio jūsų laukia tamsūs, glitūs vandenys.

Tame pačiame kalėjime sėdėjo savo ketverių metukų sūnų drauge su sugyventiniu mirtinai uždaužiusi moteris. Apie šį nusikaltimą kalbėjo visa šalis, panašiai kaip ir tada, prieš kelis dešimtmečius, kai Valdelis suplanavo žmogžudystę ir pavogė meno vertybes.
Iš tos vaikžudystės istorijos vaikščiodama su kūdikiu po kalėjimą kažkodėl įsiminei kriminalinėje skiltyje skaitytą straipsnį apie tai, kad toji motina – nuotraukose simpatiška, jauna mergina – skundėsi siaubingomis kalėjimo sąlygomis. Moteris pasakojo, kad kamerų langai nedideli, pro juos patenka mažai šviesos, socialinė veikla neužtikrinama, ji kiauras dienas leidžia užrakinta kameroje. Toje pačioje, kur mes, lydimi gidės pasakojimų, spaudėmės po kelis ir mėginome įsivaizduoti gyvenimą už grotų. Moteris skundėsi negalėjusi pasirūpinti asmenine higiena, nes ją stebėdavo prižiūrėtojai, praustuvėje nebuvo karšto vandens, į dušą vesdavo tik kartą per savaitę. Dušinėje nebuvo pertvarų, tad ji buvo matoma kitų asmenų bei pareigūnų. Savo kūdikį nužudžiusi moteris šiuo metu perkelta į kitą įstaigą ir tikriausiai grįš į laisvę greičiau nei po dešimties metų.

Praėjus kelioms savaitėms po nusikaltimo, Seimas uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus ir fizines bausmes. Tu žinai, kas tai yra: kaip ir daugelį bendraamžių, tave vaikystėje mušė. Dažnai susimąstai, kaip, jei būtų gyva, mama elgtųsi šiandien, kaip reaguotų į savo anūkus – ar būtų jiems švelni? Juk ji dažnai būdavo švelni ir miela.

Sūnus pabudo nuo garsaus pokštelėjimo – ekskursijos vadovė smarkiai trenkė stebėjimo lango durelėmis. Taip kalėjimo prižiūrėtojai ramindavo triukšmaujančius ir kažko vis reikalaujančius kalinius.

Kūdikis nurimo tik tada, kai išėjote į žvarbų gruodžio pradžios orą, – vaiko knerkimas retėjo, kol galiausiai jis priglaudė skruostą prie tavo nuogo odos lopinio ir vėl užsnūdo. Ekskursijos būrelis žvalgėsi į vienutes, kuriose dėl sunkių nusikaltimų įkalinti žmonės galėdavo pakvėpuoti grynu oru. Tai buvo tokie aukštomis sienomis atskirti tušti koridoriai – gidė sakė, kad kaliniai būdavo atvedami kaskart į kitą koridorių ir ten mėgaudavosi grynu oru (nes kamerose leisdavo rūkyti). Kalinys galėdavo pamatyti dangų, pavaikščioti iš kampo į kampą, slapčiomis užrašyti ką nors ant sienos. Įkvėpti tos pačios substancijos, kuria visai netoliese kvėpuoja laisvi Vilniaus centre dirbantys ir pramogaujantys žmonės.

Tau sunku patikėti, kad gyvenimas tokiomis sąlygomis įmanomas. Panašų jausmą išgyvendavai vaikystėje, kai, jums su pusbroliu nuo bulvių pririnkus kolorado vabalų, tu, užuot juos sutraiškiusi batais, suberdavai į trilitrinį stiklainį, įmesdavai daigų lapų ir uždengdavai trigubu marlės sluoksniu. Norėjai stebėti, kaip tie parazitiniai vabalai elgsis. Dalis greitai nudvėsdavo ir atguldavo į stiklainio dugną, kiti rydavo lapus, dauginosi ir dėjo ryškiai oranžinius kiaušinėlius. Vis įmesdavai naujų lapų. Nevalomo stiklainio turinys kasdien darydavosi vis šlykštesnis, kol galiausiai, niekam iš suaugusiųjų nematant, išmesdavai tą stiklainį į konteinerį. Tačiau po kiek laiko, užmiršusi šleikštulį, ir vėl mėgindavai pakartoti tą patį. Jei ne su kolorado vabalais, tai su kopūstinukų lervomis, – ar žinai, kodėl?

 

Po tetos mirties tavo tėtis paveldėjo jos senų nuotraukų albumus. Nuolat juos vartei. Iš kalėjimo gautų laiškų krūva atsidūrė tavo tėčio, jos brolio, katilinėje, – tu vis tiek paslapčia juos skaitinėdavai, kol tėtis pamatė ir skubiai sudegino, nes negalima skaityti svetimų laiškų. Tavęs vis nepaleido ta kriminalinė istorija, nes mąstei apie tetą – apie jos vaidmenį. Ji visada tau atrodė iki galo neperkandama, kažkuo traukianti ir erzinanti. Taip pat šiek tiek baugi.

Kai įvyko nusikaltimas, tau buvo neseniai sukakę dešimt metų. Apie tai, kas dedasi, niekas iš namiškių neaiškino. Tave pažadino naktį – jūsų namuose stovėjo daug uniformuotų vyrų su prožektoriais, kažkodėl jie pirmiau pašvietė tau į veidą, o tik tada uždegė kambaryje šviesą. Neprisiminei tų vyrų veidų, tik juodą odinį prokuroro paltą ir kaip vienas iš vyrų naršė po tavo rašomojo stalo stalčius kažko ten ieškodamas. Kitą rytą tėvai leido neiti į mokyklą, mama susiskambino su mokytoja, apsiverkė kalbėdama telefonu. O tu iškeliavai pas mamos draugę, turėjusią butą centre. Jūs kasdien eidavote į katedrą, tu noriai melsdavaisi priešais šventųjų skulptūras – kiekvieną sykį išsirinkdavai vis kitą. Tau patiko šnabždėti, lyg ledinuką burnoje vartyti mintinai mokamus poterius. Patiko uosti bažnyčios kvapą, uždegti ploną žvakelę. Kitų metų vasarą ėjai Pirmosios Komunijos – pirmą ir paskutinį kartą atlikai išpažintį. Tavo tikėjimas vis blėso. Baigiantis paauglystei, jau po mamos mirties, užėjus baimei ar trokšdama, kad norai išsipildytų, kreipdavaisi į mamą. Šnabždėdavai jau nebe aklai išmoktus žodžius, o konkrečius prašymus. Iki šiol taip darai, nors sapnuose su ja dažniausiai pykstiesi. 

Valdelio iš vaikystės neprisimeni, gal ir nesi mačiusi, nors iš mamos girdėjai, kad atėjęs aplankyti kūdikio, tai yra tavęs, jis padovanojo tau brangią importinę lėlę. Su lėle žaidei ilgai, galbūt ji dar kažkur palėpėje tebesimėto.

Iš matytų vaizdo įrašų internete atrodo, kad Valdelio manieros, vartojami žodžiai ir sakinių struktūra buvo panašūs į tetos. Viename paskutinių reportažų iš kolonijos, į kurią jis galiausiai buvo perkeltas, Valdelis vedžiojo žurnalistę po kalinių prižiūrimą daržą. Guviai lakstė palei daržovių eiles, rodė po mėsingais lapais gulinčias skirtingų veislių cukinijas, nokstančius pomidorus šiltnamyje. Linksmai, ryšėdamas spalvotą, plevėsuojantį šalikėlį ant kaklo, pasakojo, kad juos išleidžia pasirūpinti daržu tris kartus per savaitę. Tuomet jie turi lygiai valandą – vieni puola ravėti, kiti laistyti, treti prie kitų darbų. Atrodė kaip visuomet teatrališkas, tik jau pasenęs. Įstrigęs kitoje dimensijoje, žaliame sode, kuriame noksta vynuogių kekės, – tokiame pragaro sode.