Jurgita Pelėdaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Stačiu skardžiu leidžiamės prie upės. Vaikigalis drožia priekyje vos prisilaikydamas medžių šakų, kartkartėmis dribtelėdamas, bet tuojau vėl pašokdamas. Skaudamais, nelanksčiais sąnariais seku iš paskos. Nebūčiau sumanęs čia trenktis, jeigu ne jis. Neseniai perskaičiau, kad laukinius paukščius lesinti uždrausta, o gal tik nerekomenduojama.

Štai jis – jau apačioje, pamoja man ir ima svaidyti trupinius į drumzliną upės vandenį. Pulkelis ančių susispiečia į krūvą, drąsesnės atkrypuoja į krantą ir laukia savo dalies. Kol nusileidžiu, trupiniai jau pasibaigę. Sėduosi ant šakos ir lėtai mataruoju kojomis – mankštinu sąnarius.

– Tėti, gal jau grįžkim?

Kaskart suglumstu tai išgirdęs, bet jau nebereikalauju vadinti vardu. Jam eina dvylikti, o mano sūnumi tapo tik prieš gerus metus. Tai jo motina taip nusprendė. Iš pradžių, kad man geriau nežinoti. Paskui, kad jau laikas sužinoti. Kažin, ko tikėjosi atskleidusi paslaptį. Priversti gailėtis, kad taip vėlai jį pažinau? Apraizgyti mano sąžinę nematomu kaltės jausmu? Stebiu antis gąsdinantį vaiką ir jaučiuosi tuščias it sukiužusi alaus skardinė, kurią ritinėju bato galu. 

– Pabūkim dar, juk ką tik atėjom, – pasiūlau.

Žiūriu į lėtai sruvenantį, drumzliną vandenį. Atsišlieju į palinkusį medį, užsupa ramybė ir nuo upės sklindanti vėsa. Krūpteliu, kai visai šalia pliumpteli vaiko nusviestas akmuo. Kelios antys sukrykia ir pakyla.

– Atsargiai, sužeisi.

– Aš tik gąsdinu, juk jos visad spėja pasitraukti.

– O jeigu kartą nesuspės? – klausiu. – Kaip jausiesi nuskriaudęs paukštį?

Nuleidžia galvą ir tyli, o žvilgsnis laksto. Jo veidą, kaklą ir rankas dengia tamsus įdegis, tik kojos dar baltos. Ant galvos – mano dovanota kepurė su snapeliu, išpaišyta kaukolėmis. Kepurė jam tinka, paslepia atlėpusias ausis ir rusvus plaukus. Motina šviesiaplaukė, mano giminėje visi juodi. Iš kur to vaikio rusvi plaukai?

Jis atsisuka, nejučia nusišypsau. Nors ir kaulėtas, visai simpatingas berniūkštis. Tik tas įžūlokas žalsvų įkypų akių žvilgsnis. Jos žvilgsnis. Staiga pajuntu troškulį, bet nesiekiu gertuvės. Įkvepiu drėgno paupio oro ir užsimerkiu.

Grįžtame. Jis greitai dingsta man iš akių, aš gi lėtai kopiu viršun. Jaučiuosi per senas tokio amžiaus sūnui.

Stumdomės sausakimšame Gedimino prospekte. Mugė. Jam viskas įdomu, stabteli prie kiekvienos skulptūros, prie kiekvieno paveikslo. Tarsi apkerėtas spokso į vaiduoklišką garvežį, taip ilgai, kad pats dailininkas prieina. Negirdžiu, apie ką jie kalbasi. Atsišliejęs į stulpą abejingai stebiu besistumdančius lankytojus, kol mano ausį pasiekia smuiko garsai. Iš pradžių melodija skamba tyliai. Mums artėjant, garsas skverbiasi giliau, užčiuopia pačią esmę. Melodija girdėta, tačiau negaliu prisiminti – kas tai.

Pamatęs, kad griežėjas neturi kojų, vaikis susijaudina ir iškrapšto iš kišenių visus mano duotus rankpinigius.

– Да хранит тебя Бог, сынок^*, – padėkoja liūdo veido muzikantas.

Stabtelime prie karšto maisto. Užsakau jam šašlykų, sau pagriebiu butelį giros.

Drabužių skyriuje pamatau reikiamo dydžio žydros spalvos striukę. Liepiu pasimatuoti, jis klusniai rengiasi, bet pamatęs save veidrodyje susiraukia. Apkūni raudonplaukė puola raustis po prekystaliu ir netrukus suranda tokią pačią, tik juodą. Ši jam patinka.

– Kiek? – klausiu.

– Septyniolika, beveik dykai, – žybteli auksiniais dantimis. – Čekis juk nebūtinas?

– Na ne, be garantijos man nereikia, – prieštarauju.

– Už tokią kainą, na jau!

Manęs taip paprastai nesugėdinsi. Raudonoji kažką šūkauja pavymui, bet mano ausis vėl pasiekia tos pačios melodijos garsai. Nudžiungu atsiminęs – „Viva La Vida“. Vykusi improvizacija. Mintyse pritariu tolstančiai smuiko melodijai, tačiau netrukus išgirstu:

– Kokia čia daina, tėti?

Rodau vaikiui birbynes, pasakoju fleitos istoriją. Bet jam įdomiau margaspalvės molinės švilpynės, kurias visas nesivaržydamas išmėgina. Nieko neperkame, todėl supykdome dar vieną pardavėją.

– Apseilėjo viską, jums čia labdara, ar kas? – burba, o mudu krizename.

Grįžtame namo. Vos pavelku kojas, jis tursena priekyje, kol galiausiai pradingsta už namo kampo. Kol užkopiu į savo butą paskutiniame aukšte, jau lūkuriuoja pritūpęs ant kilimėlio, nugara atsirėmęs į duris.

Gyvenu vieno kambario bute, ji tai žino. Bet vis tiek siuntinėja man paauglį sūnų, kurio beveik nepažįstu. Pasikloju ant grindų, jis įsitaiso ant mano senos, girgždančios sofos. 

Vartausi iki vidurnakčio – grindys kietos, gelia sąnarius. Galiausiai irgi prigulu ant sofos krašto. Ji nelygi, vis nusiridenu į vaiko pusę. Guli atsukęs nugarą, jo alsavimas tylus ir ramus.

Pro skystas užuolaidas budina saulės šviesa. Mano ranka, užčiuopusi gretimais gulintį kūną, jau taikosi jį apkabinti, tačiau tuojau pat atšoka, tarsi nudeginta. Grįžtu į savo guolį ant grindų. Vargais ne galais pavyksta nusnausti. Pabundame tik apie pietus.

Apsimiegojęs, vienomis trumpikėmis jis rausiasi savo lagamine, kurio taip ir neiškrausto, nors esu paruošęs jam apatinę lentyną savo spintoje.

– Nesibastyk po namus pusnuogis, – subaru brukdamas savo chalatą, kuriame jis iškart paskęsta. – Tu jau nebe vaikas.

Kepu blynus. Sukerta visus iki vieno ir pasidžiaugia, kad maniškiai skanesni negu mamos. Nevykęs mėginimas, juk mano blynai – tarsi sukietėjusi kramtomoji guma. O jos kepti lietiniai kadaise pridėjo ne vieną papildomą kilogramą ir inkštirų ant nugaros. Ji vijo iš manęs virveles ir kasdien jomis raizgė vis stipriau, meistriškai, tarsi voro patelė. Kai atsitokėjau, jau buvau pradėtas virškinti. Iš pasalų stebiu vaikį – nejaugi jiedu išvien?

Jis išsiterlioja pirštus uogiene, garsiai čepsėdamas po vieną juos nulaižo. Paprašo stiklinės pieno ir ant viršutinės lūpos lieka balta puta.

– Tėti, – pradeda jis, bet sugavęs mano žvilgsnį, tuoj pat nutyla.

– Nekalbėk prie stalo, – suirztu. – Ir nusišluostyk tuos ūsus, po galais!

Trinkteliu lėkštę į pilnutėlę kriauklę, kraštelis nuskyla. Mėlynas kraštas, o lėkštė balta kaip mokyklos valgykloje. Jos išrinkta lėkštė, vienintelė išlikusi. Bet vis dar matau tų lėkščių pėdsakus virtuvėje ant sienos, įskilusios plytelės pavidalu, kambaryje ant grindų – aplūžinėjusi duobelė senoje parketlentėje. Nebenoriu savo namuose jokių svetimų pėdsakų, jokių primestų vaidmenų. Nebeketinu žaisti pagal jos taisykles. Laukti gyvo siuntinio kaskart spėliodamas, ar jis adresuotas būtent man.

Nešdamas šiukšles apsisprendžiu. Ramiu tonu išdėstau jai, kad ketinu grąžinti sūnų – su visam. Man reikia garantijų. Be garantijos net striukės neperku. Tikiuosi isterijos pliūpsnio, tiesą sakant, laukiu jo. Pasiruošiau šimtas vieną argumentą, kodėl šitas reikalas – ne mano. Tačiau girdžiu tik tylą, galiausiai ji padeda ragelį. Beveik pajuntu jai pagarbą.

Tos pačios dienos pavakare įsodinu vaiką į traukinį. Nepajuntu laukto palengvėjimo. Besileisdamas skardžiu mėginu prisiminti, kodėl negalima lesinti ančių. Vis tiek neketinau jų šerti, dabar jos kitame krante. Metu jų link akmenuką, tačiau privilioti nepavyksta – krantas pernelyg platus.

Žiūriu į tekantį vandenį, kol irzulį pamažu pakeičia liūdesys. Kai kūnas ima skęsti vėlyvo vakaro vėsoje, išsitraukiu seną aptrintą gertuvę. Krūtinę užlieja maloni šiluma.

Grįžtu pavargęs, tačiau aprimęs. Tyliai niūniuodamas vakarykštės melodijos motyvą kylu į viršutinį aukštą. Ant mano aptriušusio kilimėlio nejudėdama tupi raina, perkarusi katė. Matyt, supainiojo duris. Nuveju lauk, toji priekaištingai kniaukdama leidžiasi laiptais, kol pradingsta man iš akių.

Melodija nutyla.

 

^* Rus. Tesaugo tave Dievas, sūneli.