Ramų vasaros vakarą sėdžiu, naršau sau po feisbuką, girdžiu, balkone kažkas bruzda. Gal koks strazdelis įkliuvo į kilpą ar voveraitė į spąstus? Ne. Žiūriu – trys desantininkai virvėmis nusileido ir nežino, ką daryt.
Pravėriau balkono duris:
– Ko jums čia?
– My zabludilis', byla trenirovka, i sami neznajem, kak siuda popali¹.
To dar nebuvo. Trumpam uždariau balkono duris ir prisėdau prie kompiuterio. Parašyti į feisbuką? Nepatikės, sakys, kad arba girtas, arba ten saviškiai vaikšto. Vienas suglaudęs kojas ėmė nedrąsiai belsti į balkono duris. Suraukęs antakius pravėriau darsyk.
– Očen' nužno v domik nykštukov, požaluista².
Vis dar suraukęs antakius (kad neįsijaustų) paėmiau jį už rankos, o paskui save uždariau duris, kad likę du neįeitų, nes ruskiai tokie – vienam pūslę spaudžia – visi rėkia, vienas užeina, ir kiti galvoja, kad jau čia kaip ir jų. Palaukiau prie tualeto durų, priglaudęs ausį paklausiau, ar tikrai siusio­ja ir ar neperdavinėja kokios slaptos informacijos. Rodos, neperdavinėjo, nuvedžiau į balkoną atgal. Išėjau ir pats – esu humaniškas, reikia pasikalbėti, išsiaiškinti, negalima taip imti ir smerkti.
– Gal jau eisit namo? – klausiu.
– My zabludilis', byla trenirovka, i sami neznajem, kak siuda popali, – kartoja nusiminę.
– Iš kokio pulko?
– Rostov na Donu, 81 polk³.
– Gal jobnulis'? – sakau, – iki čia kokie 2000 kilometrų, koks dar zabludilis'???
– U nas tak byvajet – ranše vstaneš, dalše poidioš, a vstali rano. Trudno zasnut' v takije vremena⁴.
Ėmiau nervintis: ar dabar juos imti į nelaisvę ir iškeisti į ukrainiečius, ar liepti eiti namo?
– My u vas choteli by podderžyvat' mir, govoriat, što u vas doma tut bjut vse drug druga kulakami priamo v nos⁵, –­ pragydo vienas.
Staiga gimė mintis: parbėgau į kambarį, čiupau mobilųjį telefoną ir grįžau filmuoti ruskių. Sakau, nufilmuosiu, įkelsiu į jutubą, o tada ir žiūrėsim, ką daryt.
Filmuoju, o jie vis tą patį per tą patį: mir, kak u vas tut chorošo, mi i neznali daže, u nas po televidenju po drugomu pakazyvajet, zabludilis'⁶...
Įkėliau įrašą į jutubą, 30 peržiūrų (mano įrašus amžinai peržiūri maždaug tiek šimtų draugų). Niekas nieko. Neskambina. Nerašo. Neklausia. Net ruskių mamos nerašo. Išpirkos nesiūlo. Aš, tiesa, ir neprašau. Mes net truputį ir susidraugavome – dabar jie balkone prižiūri gėles ir saugo, kad mes su draugais neišgriūtume įsilinksminę.
Pašalinau iš feisbuko visus „draugus", kurie net nežiūri mano įrašų, dabar mes visi „v kontakte". Ir niekas, beje, namuose nebesimuša. Sykį net juokais rengėme referendumą, ar norime priklausyti Kalvarijų gatvei, visi vienbalsiai balsavome „už", bet „Žirmūnų būstas" šito nepripažįsta ir vis tiek siunčia sąskaitas. Mane tai nervina.
Sykį ruskiai padauginę išmetė kėdę iš balkono. Būčiau nusiminęs, – mano mėgstama kėdė buvo, – tačiau buvau darbe. Grįžtu – namas apsuptas policijos kaip 1944 m. Leningrade. Policininkai bando įmesti kėdę atgal į mano balkoną, bet ruskiai kita kėde atmušinėja ir šaiposi iš policininkų. Suįžūlėjo, man rodos.
– Gal, – sakau sykį balkone prisėdęs parūkyt, – jau metas namo... Mamų nepasiilgot?
– Ni, ni, ni, – ėmė visi trys galvas purtyti, – zdes' uže nezavisimaja respublika „Kalvarijų", i ty zdes' nam neprikažeš⁷.
Taip nutinka. Gerai dar, kad tiktai balkone. O kas būtų, jei kokioj vonioj?..
Tiesa, gėles jie ir toliau prižiūri. Bet ateina ruduo, o paskui ateis žiema. Gėlytės nuvys, o į tualetą aš jų tikrai nebevedžiosiu.

¹ Pasiklydome, vyko treniruotės, patys nežinome, kaip čia atsidūrėme (rus.).
² Prašau, labai reikia pas nykštukus (rus.).
³ Rostovas prie Dono, 81 pulkas (rus.).
⁴ Pas mus taip jau nutinka – anksčiau kėlęs, toliau nueisi, o atsikėlėme anksti. Sunku užmigt tokiais laikais (rus.).
⁵ Mes pas jus norėtume palaikyti taiką, kalba, kad čia jūsų namuose visi vieni kitiems kumščiais snukius mala (rus.).
⁶ Taika, kaip pas jus čia gera, mes net nežinojom, per mūsų televiziją visai kitaip rodo, pasiklydome (rus.).
⁷ Čia jau nepriklausoma Kalvarijų respublika ir čia tu mums nebeįsakinėsi (rus.).