Kateryna Michalicyna. Eilėraščiai iš ciklo „Kitos moters stalčius“

Kateryna Michalicyna (Onyščiuk) gimė 1982 m. Mlinyve (Rivno sr.). Rivno humanitariniame universitete baigė biologijos studijas, Lvovo universitete – neakivaizdines anglų kalbos ir literatūros studijas. Dirba leidykloje redaktore, verčia anglų, lenkų, čekų, italų literatūrą (išvertė J. R. R. Tolkieno, O. Wilde'o, V. Woolf, G. D'Annunzio ir kt. autorių kūrinių). Keturių poezijos rinkinių ir keleto knygų vaikams autorė. Jos eilėraščių išversta į vokiečių, bulgarų, lenkų, rusų kalbas. Poezijai būdingas subtilus lyrizmas, egzistencinė įtampa, gamtos ir žmogaus gyvenamosios aplinkos mitologizavimas.

Šie eilėraščiai išversti per 2014 m. Lietuvos rašytojų sąjungos surengto rašytojų forumo „Daugiabalsė Lvove" vertimų durbtuves.

Vardzios šlaitas ir urvai. Vytauto Juršėno nuotrauka

Kateryna Michalicyna

Eilėraščiai iš ciklo „Kitos moters stalčius"

 

* * *
tikiu, tyliai sakai
atsiklaupi prie supančioto kelio
ir nuolankiai kartoji: tikiu

tave staigioji audra atūžianti man pašaukus
vos nusigręžiu pamiršusi tave

jus, šlapio vėjo drobulės,
išdžiaustytos ant skroblo šakų
tvirtai prakalbančios
vos man nutilus

jonvabalius pasiskolinusius akis iš aklų liepų žiedų
kurie kvepia ir nieko kita nemoka

balas ir duobes – obuolius supančioto kelio šonuose

ir tik savimi pačia netiki
nes tu ne piemuo, ne garsas ir ne šviesa
ir tavo kūnas kvepia ne moterimi
o bite laukiančia, kol pasibaigs naktis tarp baltų
dobilų žiedlapių

 

(ratas)

laikydamas mane už rankos kartoji:
rieda delnu obuolys
eiki, mieloji, džiaugtis lietum
kol dar vasara...
drėgnas smaragdinis obuolys
dalija delną trys linijos:
pirmoji – senos alyvinės obels šakos
ant kurių tupėjom tarsi paukštyčiai
ir lesėm smulkius žaliukus
vos pabalusiais šonais
antroji – išdžiūvusios žemės plyšiai
ten mūsų vaikai subėrė mažyčius grūdelius
ir laistė juos balų vandeniu
užspaudę jį rieškučiose
trečioji – dryžiai jaunų obels šaknų
arba žolės
kuri būtinai užžels
ir šlamės virš mūsų, virš mūsų vaikų
vieni mes tai žinome
o jiems dar anksti
nes jie tik išmoko
kartoti paskui tave:
rieda delnu obuolys
eiki, sese, džiaugtis lietum
eiki, broli, džiaugtis lietum
eiki džiaugtis
kol dar vasara...

 

* * *
ar žinai kaip grybas
kam nors panorus jį išrauti
slepiasi žolėje samanose arba pačiame savyje?
baltas pievagrybis kur nors žolyne po sedula
kazlėkas po paparčio letena
kartuolis grūzdas pilkuose trūnėsiuose prie upės
kam nors panorus išplėšti jį iš ten kur jis gimė
tiesiog išplėšti
jis spyriojasi
visomis savo skruzdėmis
graužiančiomis jo kūną sraigėmis
nuodingomis seilėmis užjūrio paukščių virš jo
praskridusių giliai jo sapnuose
jis spyriojasi
o tu laikai rankoje butelį
ir šviesa teka per plyšius
odoje stikle popieriuje ar dūmuose
visai arti pro juos matosi seni kryžiai
lenkų kapinės
ir miškas
į kurį tu antrąkart neįžengsi

 

(pabaigos pradžia)

jaučiuosi lyg lašas ant jauno stiebo

o stiebas pūkuotas
beveik pražilęs minkštais plaukeliais

jis moka vaizduoti brandų
moka laikyti
liesti kiekvieną molekulę
keisti išlinkius ir įdubas
erdvę virš odelės
ir syvų tekėjimą po ja
geba tapti kuo tik panorėsiu

net išskleidžia pailgą pumpurą
keturiomis delnų kriaukšlėmis
net išleidžia į laisvę
tirštai raudoną raukšlėtų žiedlapių šilką
net leidžia vadinti save aguona
nors iš tiesų jis gėlė
ar judėjimas į gėlę
ar tiesiog – judėjimas

jaučiuosi lyg lašas ant jauno stiebo
riedu žemyn

 

(pradžios pabaiga)

jaučiuosi lyg lašas ant seno smėlio

žinau – jis praleis
nusileis
nuties savyje takelį
kad tik būčiau

kad nuolankiai gulėčiau
birioje jo ertmėje
smiltelių srovėj
plyšiuose jų kristalinių šonų
visad atsisukančių į saulę
pačiais šalčiausiais pjūviais

kad sapnuočiausi jam
tarsi didžiulė apvali aguona
pajuodusi nuo kaitros
beveik biri prisilietus
beveik jam sava
beveik išleidusi jame šaknis

žinau kaip jis trokšta atrasti
iš kur aš išaugu

bet tai – ne meilė
o baimė būti be...

jaučiuosi lyg lašas ant seno smėlio
išgaruoju

 

(soul kitchen)

tiek to sniego
tarsi cukraus pudros ant spurgų
limpančios prie pirštų o ne prie rusvos
jų odelės geltonais apvadais

tada ateina vaikai ir prašo
leisk ir mums pabarstyti sniego
leisk dabar ir mums pabūti tau žiema
o ne vėliau ant pat abstraktybės galiuko
nes juk mes ne druska ir net iš tiesų ne cukrus
dar neišmokome vaikščioti atšipusiais skustuvo ašmenimis
girdi?
leisk ir mums pažaisti sniego kūrėjus
kad paskui raudonais liežuviais laižytume pumpurus
ir būtume šalia tavęs
o ne šiaip kur nors kambaryje
leisk mums pabūti garsiems ir svarbiems dar iki tada
kai ašmenys perpjaus mums kulnus
o tuo pačiu ir atmintį
nes vaikų atmintis, mama, dažniausiai glūdi
būtent kulnuose, šalia įsibaiminusios širdies
ir kai jie užgis ar surandės
ką tu darysi, mama,
kuo tvarstysi
kuo užgydysi tą didžiulę prarają
tarp savęs ir mūsų?

įleisk mus
prašo vaikai
leisk primalti baltumos ir saldumos
kitaip pamažu užmiršime
kas yra nepamiršti

tiek tų Kalėdų
tarsi kaltės jausmo
kartaus lyg suvirusio aliejaus putos

tiek to sniego
tarsi cukraus pudros spurgose

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys

Катеріна Міхаліцина. „Тінь в дзеркалі". Видавництво Старого Лева, Львів, 2014.

Draugai