Helen Oyeyemi. Nuskęsti

Ką vadiname gražiu žmogumi, blogiu ir kokie jo pavidalai šių laikų pasaulyje? Ką mūsų pasauliui atneša globali migracija? Kaip visa tai padeda atskleisti literatūrą? Šios temos aptartos susitikime su rašytoja Helen Oyeyemi lapkričio 11-ąją tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Renginys organizuotas bendradarbiaujant su Britų taryba ir Lietuvos kultūros institutu.
Festivalio „Vilniaus lapai“ viešnia britų rašytoja H. Oyeyemi yra išleidusi 6 knygas. Knyga „Balta – kerų spalva“ („White is for Witching“) yra pelniusi Somerseto Maughamo apdovanojimą, romanas „Ponas Foksas“ („Mr. Fox“) įvertintas „Hurston / Wright Legacy“ apdovanojimu. 2013-aisiais H. Oyeyemi tapo Karališkosios literatūros draugijos nare, tais pačiais metais jos vardas įtrauktas ir į geriausių britų jaunųjų romanistų sąrašą. 2016 m. rašytoja išleido novelių rinkinį „Kas ne tavo, tai ne tavo“ („What is Not Yours is Not Yours“).
„Tikėti istorijomis – vadinasi, tikėti, kad viskas, kas tau vyksta, turi prasmę“, – tvirtina Nigerijoje gimusi H. Oyeyemi. Paklausta, kodėl jai patinka rašyti iš blogio perspektyvos, rašytoja teigė, kad pasakojimas apie amoralią moterį leidžia „išmesti pro langą“ moterims įdiegtas socialines normas – būti gražioms ir malonioms. Šios vertybės nustoja atrodyti savaime suprantamos.

Manchulo Kimo nuotrauka
Manchulo Kimo nuotrauka

× Helen Oyeyemi


Nuskęsti

Taip ir buvo, ir ne.

Žmogus įmetė raktą į ugnį. Taip, yra žmonių, kurie taip elgiasi. Šis mėgino kovoti su karštlige. Tikriausiai nebūtų taip daręs, jei jam galvoj viskas būtų buvę gerai, bet nėra lengva išlaikyti sveiką protą, kai tuoj reikės mokėti nuomą ir trūksta pinigų, kai žmogus, kuris tavimi pasikliauja, silpsta dėl neprivalgymo, bet tu vis tiek jį verti eiti ieškotis kokio nors darbo. Net kai jis jo susiranda, pinigų vis tiek nepakanka susimokėti už maistą ir pastogę, todėl rūpestis nė akimirkos tavęs neapleidžia. Kažkodėl lengviau būtų grįžti namo pas žmogų, kuris tavimi pasikliauja, jei lauktum iš jo pykčio ar bent nusivylimo. Bet grįžti pas tą, kuris, kol tavęs nebuvo, iš paskutinių menkų jėgų stengėsi regimai pagražinti jūsų būstą, pas tą, kuris tik ištaria: „Ai, nieko tokio...“ ir pradeda kalbėti apie rytojų, žiūrėdamas į tave pasitikėjimo kupinomis akimis... to jau tikrai per daug, tarsi rytojus bent kiek priklausytų nuo jo, ar nuo bet kurio iš mūsų.

Suprantat, kliedesys tuo ir sudėtingas: iš pradžių matai, kaip jis liepsnoja žmogaus akyse, bet paskui išblėsta. Ta akimirka ir yra pati pavojingiausia; neįmanoma įžvelgti to, kas taip staiga, taip netikėtai tave visą prarijo. Arkadijus turėjo tiek skolų, kad kai jį užpuldavo nepažįstami žmonės, jis jau nebeklausinėjo, kas jie tokie ar už ką jį muša, tiesiog nuspręsdavo, jog tai susiję su skolų apmokėjimu. Užuot mėginęs priešintis, labiausiai stengėsi prisidengti, kad per daug nesužalotų vidaus organų. Vieno jo draugo draugas pažinojo moterį, kuri pirko žmonių organus dar šiems nenumirus. Ta moteris nusiperka tavo organus, o paskui surengia tau palyginti lengvą mirtį, kokį nors nelaimingą atsitikimą, kurio visai nelaukei, netikėtai išlaisvinantį tave iš gyvenimo. O tada sumoka visą sutartą sumą grynais pinigais į rankas tam, ką pats buvai pasirinkęs. Arkadijus kartais vis pasitik­rindavo, kaip laikosi jo širdis ir plaučiai – atrodo, kad jie gana sveiki, – todėl jis turėjo planą Z. Tiktai kam iškart rinktis Z?

Įmesti raktą į ugnį buvo pirmas žmogaus veiksmas, suplanuotas veikiant karštligei. Antras veiksmas buvo pagrobti merginą, kurią kartais matydavo. Nejautė tai merginai jokių piktų jausmų, ir tai jau savaime atrodė neįprasta, kadangi iš nevilties jau buvo bepradedąs slankioti gatvėmis, linkėdamas blogo kiekvienam sutiktam praeiviui. Pamatys turtingos ponios tarnaitę, skubančią iš juvelyrinės parduotuvės, ir ima trokšti, kad ji pamestų kokią nors savo ponios vertinamą brangenybę, o jis tada ją rastų ir galėtų parduoti. Taip, tegul tarnaitę kaip nori baudžia už aplaidumą, jis apie ją nė nepagalvos. Eidamas pro prabangią kavinę centriniame miesto bulvare trokšdavo, kad padavėjas, nešantis pilną pusryčių padėklą, slystelėtų ir pargriūtų, o jis tada galėtų pasigriebti ant žemės išbyrėjusias bandeles. Bet jeigu padavėjas pradėtų per dažnai slysčioti ir griuvinėti, ir jį atleistų? Dar geriau – tada aš galėčiau užimti jo vietą.

Taip sutapo, kad mergina, kurią jis ketino pagrobti, buvo tirono duktė. Jos turbūt mažai kas nemėgo; ji buvo aukšta ir pratusi kalbėti miglotai... labai mig­lotai. Linkusi į keistus apibendrinimus, dėl kurių po pokalbio ir ji pati, ir pašnekovas neretai išsiskirdavo, jausdami, kad čia kažkas buvo ne taip. Pavyzdžiui, jei pasakydavai, jog šiandien tau netikusi diena, ji pradėdavo tau pasakoti apie tam tikrus medžius, kurie, neįstengdami šaknimis išsiurbti pakankamai drėgmės iš dirvos, ima traukti ją iš debesų. Ją vadino Eirini II arba Eirini Teisingąja, nes ji gebėjo teisingai padalyti pyragą, pagyras, kaltę ir kitus dalykus, dėl kurių žmonės kaunasi. Iš veido ji nebuvo nė kiek panaši į kitus savo šeimos narius. Tiesą pasakius, panėšėjo į vyrą, kurį jos motina slapčia mylėjo jau daug metų, tačiau nebuvo su juo nė žodeliu persimetusi iki pat tos dienos, kai tironas nusprendė savo žmoną – Eirini Pirmąją – už svetimavimą užmušti akmenimis. Prieš tai jis jai davė šansą išsisukti, vieną šansą. Liepė paaiškinti, kodėl akys jam nuolatos tvirtina, kad jo duktė iš tiesų yra kito vyro vaikas, tačiau moteris tik atsakė, kad šito neįmanoma paaiškinti.

Vyras, kurį mylėjo Eirini Pirmoji, išgirdo apie vaiko panašumą į save ir atvyko į rūmus norėdamas užkirsti kelią bausmės vykdymui. Jis tironui prisiekė, kad jiedu su Eirini Pirmąja yra visai svetimi vienas kitam, bet tironas tik mostelėjo ranka rodydamas, kad jį išvestų lauk, ir davė budeliams ženklą pasirengti; tada vyras, į kurį buvo panaši Eirini Teisingoji, įbėgo į vidurį amfiteatro, kur viena stovėjo Eirini Pirmoji, rankomis tarsi plonyčiu skydu dengdamasi veidą ir krūtinę. Vyras, į kurį buvo panaši Eirini Teisingoji, atsistojo greta atgręžęs budeliams ir tironui nugarą ir paliepė jai, kad žiūrėtų į jį, visą laiką tik žiūrėtų į jį, ir tada viskas bus gerai. Panašu, ketino ją tol saugoti nuo akmenų, kol galiausiai nebepajėgs to daryti. Tironui tai pasirodė nepakeliama: jis negalėjo leisti, kad šiedu išeitų kartu. Ir dar, be to, jis ką tik išgirdo pirmus jų vieno kitam ištartus žodžius. Tironas bijojo žmogaus, kuris negalvodamas metasi į tokius įvykius, todėl užuot liepęs įvykdyti bausmę įsakė pargabenti žmoną atgal į rūmus.

O tas vyras, į kurį buvo panaši Eirini, tik vieną kartą paprašė, kad jam leistų pamatyti vaiką – sakė, kad dar niekad gyvenime jam nėra buvę taip smalsu, – bet prašymas buvo atmestas ir tironas liepė jį nuskandinti, nes taip būdavo elgiamasi su visais tirono valstybės priešais. Pakakdavo piliečiui pasakyti: „Anas karalius buvo geresnis“, kaip Eirini tėvas kokiu nors būdu tai sužinodavo, ir žmogus būdavo nuskandinamas pilkuose pelkynuose pačiame šalies vidury, toli nuo nuošaliausio ūkininko trobesio. Ten, kur skandinama, ore tvyrojo nuodingi garai. Vanduo priimdavo jų kaulus ir raumenų audinius, bet iš gelmės iškildavo odos burbulai, tvirti, kai kurie pasirengę skristi oru kaip įžūlūs odos balionai. Šalyje vienas po kito tuštėjo namai, nes tironas sunaikino jų gyventojus; pelkėse be kaulų, svarmenų ir plazmos dar galėjai rasti ir namų raktus, kadangi dauguma žmonių buvo nuskandinti su visais drabužiais, su viskuo, ką turėjo kišenėse. Eirini Teisingoji žinojo apie raktus. Lankėsi pelkynuose dažnai, kai tik išdrįsdavo, su žibintu rankoje eidavo per siaurus akmeninius tiltelius. Eidavo ten padėkoti vyrui, į kurį buvo panaši, už tai, ką jis padarė, bet jo nebuvo galima atskirti nuo kitų nuskandintųjų; Eirini Teisingoji, ištiesusi ranką su žibintu, aprėždavo aplink save šviesos ratą, ir susijungusios su vandeniu jos ašaros, tekančios iš vienų akiduobių į kitas, papasakodavo apie save.

Tie, kurių tironas dar nenuskandino, juto didelį norą juo nusikratyti, ir Arkadijus žinojo neliksiąs be paramos, jei pavyktų jo planas pagrobti tirono dukterį. Iš pradžių tironas buvo visai normalus karalius – nei blogesnis, nei geresnis už kitus, bet paskui sumanė išmėginti savo valdžios ribas. Pamatęs, kokia ta valdžia iš tiesų didžiulė, ėmėsi priemonių jai išlaikyti. Įvedė kortelių sistemą – ne dėl to, kad būtų trūkę išteklių ar juos būtų reikėję taupyti, bet todėl, kad tironas norėjo slapčia stebėti juodąją rinką, sužinoti, kokių mainų žmonės norės ir kaip juos vykdys. Ne tik prekių, bet ir laiko mainų... kiek laiko jo valdiniai sutiks iššvaistyti, stovėdami eilėje prie sviesto? O prie vaistų? Dėl tokių dalykų jo valdinių gyvenimas buvo sunkesnis negu gretimų valstybių gyventojų.

Eirini Teisingoji tikrai žinojo, kad jos tėvas visų nekenčiamas. Jis buvo iš tų žmonių, kurie juokiasi skelbdami įsakus, skirtus sukelti paniką žmonėms. Ji neabejojo, kad jei kas nors sumanytų suerzinti jos tėvą sužalodami ją, tikrai galėtų tai padaryti. Bet ji buvo gerai saugoma, todėl nepastebėjo, kaip atidžiai ją stebi žmogus, galintis išlydyti ugnyje raktą.

Tironas padarė jį našlaičiu, Arkadijaus tėvas ir motina buvo nuskandinti vidurnaktį, ir berniukas rytą prabudo tuščiuose namuose stebėdamasis, kodėl niekas jam neduoda pusryčių. Tą rytą mažasis Arkadijus pusryčius pasigamino pats, ir toliau juos gamino, kol nebeliko maisto; tada išėjo į gatvę ir pasiliko, o namų duris paliko atviras, kad kas nors panorėjęs galėtų apsigyventi tuose namuose.

Klajodamas jis sutiko du bendražygius – pirmasis buvo Džakomas, žmogus, kuris netrukus pradėjo juo pasikliauti. Kartą Arkadijus netyčia nugirdo, kaip krautuvininkas mėgina parduoti Džakomui gabaliuką muilo už trigubai didesnę kainą. „Žinau, kad šitas muilas atrodo toks pat, kaip kiti, bet juo nusiprausęs tu būsi tris kartus švaresnis...“ Džakomas jau ramiausiai dėjo į krūvelę monetas, bet tada įsikišo Arkadijus: paklausė krautuvininko, kaip jam patinka būti tokia šiukšle, ar tai tokį gyvenimo kelią jis siūlytų visiems pasirinkti. Džakomas buvo ne iš tų, kurie atpažįsta melą ar suvokia, kodėl žmonės meluoja; jo galva veikė kitokiu tempu negu kitų. Negalėtum pasakyti, kad lėčiau, bet vis dėlto jam reikėjo daug laiko, kol suprasdavo tam tikrus dalykus, ypač praktiškus, susijusius su žmonėmis. Šviesoje Džakomas tiesiog levituodavo, tamsą išgyveno tarsi prakeiksmą. Kaip jam pavyko iki šiol išgyventi, nesudraskytam vienos arba kitos? Su juo buvo tiek vargo, jis imdavo daiktus, už kuriuos tada reikėjo mokėti, mokėdavo už tai, kas turėjo būti gaunama už dyką; Arkadijų jis išmokė kantrybės, žvelgdamas į jį su nuostaba ir kartodamas: „Arkadijus geras.“ Bet geras buvo Džakomas. Jis visad būdavo pasirengęs galvoti apie visus tik gerai. Sukčiai iš tiesų nenori taip elgtis, užgauliotojai nesupranta, ką daro, o žmonės, pasirengę batu prispausti mergytės ranką, kad ji paleistų iš saujos pinigą, kurį ką tik jai davė, tie žmonės irgi juk nenori nieko blogo.

Trečias jų bendražygis buvo vižlo šunytis, dabar jau išaugęs į sodrios aukso spalvos šunį, kuris kitados pradėjo sekti Arkadijui ir Džakomui iš paskos ir niekaip nesileido nuvejamas, kad ir kokią rūsčią veido išraišką mėgino nutaisyti Arkadijus. Kadangi Džakomas turėjo savą, tik jam būdingą supratimą apie raidyną ir skaičiavimo veiksmus, retai susirasdavo apmokamą darbą; taigi šuo tapo dar viena burna, kurią Arkadijui reikėjo maitinti. Bet vižlui labai pasitarnavo atkaklumas ir mokėjimas vizginti uodega, taip pat elgesio maniera – tarsi jis kadaise yra buvęs išauklėtu ponu ir galbūt dar galėtų juo atvirsti. Vižlas visad laukdavo, kol Arkadijus ir Džakomas pasiims maisto, kai jo pavykdavo gauti, ir tik po to ėsdavo pats; tiesa, kartais Džakomas liepdavo šuniui rinktis pirmam, tada jis paimdavo mažiausią gabaliuką ir nė kąsnio daugiau. Džakomas jį pavadino Leporelu. Kartais Leporelas, pats susigalvojęs, pradėdavo verstis kūliais ir pelnydavo monetų, kurių numesdavo praeiviai. Bet jo niekaip nesisekė įkalbėti rengti pasirodymus tada, kai reikia; ne, jis tik žiūrėdavo į Arkadijų, prašydamas suvokti, kad menininkas yra ne tas pats, kas eilinis publikos linksmintojas.

Jie visi trys įsikūrė viename name miesto pakrašty. Vaizdas pro namo langus buvo netikėtai gražus – mylių mylias besitęsiantys pelkynai, kuriuose nuskandintųjų kūnai iš tolo atrodė kaip vanduo, tik dumblinas, bet ir tas, kuo arčiau vandenyno, tuo darėsi grynesnis.

Vieną dieną, kai Arkadijus buvo išėjęs ir dirbo viename iš trijų savo darbų, Džakomas parėjo namo po ilgo pasivaikščiojimo, sustojo ne tame pastato aukšte ir netyčia atidarė duris ne to buto, kuriame gyveno su Arkadijumi ir Leporelu. Gyventojo nebuvo namie, todėl Džakomas galėjo apžiūrėti ir išsinešti viską, ko tik užsigeis. Bet jam rūpėjo tik vaizdas pro langą, tik jį ir išsinešė. Dešimt minučių, praleistų žiūrint į jūrą. Netrukus jis aptiko, kad tuo raktu galima atrakinti visų name esančių butų duris; namo savininkas tikėjosi, kad nė vienam iš gyventojų neateis į galvą mėginti savo raktu atrakinti svetimas duris. Kai Džakomas apie savo atradimą papasakojo Arkadijui, šis iškart sumanė keisti spyną. Kas nors gali įeiti naktį ir nužudyti juos miegančius! Juos bet kada gali apvogti! Tarsi būtų dar negana, kad gyvena valdomi tirono, lėtai, tačiau neišvengiamai spaudžiančio iš visų žmonių gyvybės syvus, tai dabar dar atsidurs kaimynų malonėje...

Džakomas nusijuokė ir įtraukė Arkadijų į vieną iš tuščių, tuo metu neišnuomotų butų vienu aukštu aukščiau negu jų; Leporelas irgi atėjo ir aplojo mėnesieną, užplūdusią jų veidus. Kiti gyventojai ir toliau stropiai rakino kiekvienas savo duris; turėjo tiek darbų ir buvo tokie pavargę, kad visad eidavo tik namo.

Išgavęs Džakomo užtikrinimą, kad sugalvojęs brautis į svetimus būstus bus labai, labai atsargus, ir Leporelo pažadą, kad padės Džakomui tesėti duotą žodį, Arkadijaus rūpesčiai trumpam apmalšo. Vienas iš jo darbų buvo tarnauti tirono gydytojai, kuri nenorėjo vadintis tikruoju vardu – o gal dar nebuvo jo atradusi, – todėl pasiėmė Lukumės pravardę. Kaip ir tas saldėsis, ji visur ir visiems palikdavo savo buvimo pėdsakus – švelnumą, aromatą. „Aha, taip, tai tu buvai ją sutikęs...“

Lukumės pastangomis tironas laikėsi nepriekaištingai sveikas ir nepriekaištingai ją įsimylėjęs. Lukumė, kaip ir tirono žmona, meilužių neturėjo: kiek­vienas, kuris atrodė galintis bent trumpam pelnyti jos simpatiją, tuojau pat būdavo nuskandinamas. Arkadijus šlavė ir valė Lukumės kambarius, nešiojo šen ir ten pilnus dangčiais uždengtus krepšius, be to, atliko bandomojo triušio vaidmenį – pastarąjį darbą labiausiai mėgo, nes reikėjo tik sėdėti ant kėdės ir valgyti spalvotus lukumo gabalėlius, į kuriuos gydytoja būdavo įmaišiusi įvairių medžiagų. Dar jis turėjo smulkiai pasakoti apie viską, kas vyksta jo kūne suvalgius kiekvieną kubelį; kai kuriuose iš jų buvo medžiagų, sudraskančių ląsteles, tada būdavo beveik neįmanoma rasti pasakojimo žodžių ir juos ištarti, nors dažniausiai nebūdavo sunku tiksliai viską apibūdinti, o ir mokėdavo už šitą darbą gerokai daugiau negu už du kitus, kasdieniškesnius. „Išsižiok“, – sakydavo ji ir padėdavo jam ant liežuvio kvapnų kubelį. Jis buvo save įspėjęs nesielgti su ja taip, kaip elgiasi visi kiti, priartėję prie jos bent per dešimt žingsnių, tačiau kartą, lukumui ištirpus, nė pats nepajuto, kaip sušnibždėjo: Atsimenu, kaip kartą auštant mano širdis / įsivėlė į tavo plaukų garbaną. Paprastai į tokius dalykus ji reaguodavo vienodai – parodydavo duris ir tardavo: „Prašom neštis savo jausmus ten“; bet šį kartą paėmė už vieno galo šalį, kuriuo siautėsi, ir apvyniojo jam aplink kaklą, traukdamasi jį vis arčiau, kol jos veido beveik negalėjai įžiūrėti. „Klausyk, klausyk, – ištarė ji. – Buvo nuskandintų ir už daug nekaltesnius žodžius.“

Arkadijus neturėjo ko į tai atsakyti. Ji kalbėjo gryną tiesą. Jis pamanė, kad tuo viskas ir baigsis, bet išeinant ji liepė daugiau nebegrįžti. Pasakė, kad pavydas suteikia žmogui neįsivaizduojamo įžvalgumo ir kad jei jis nori išlikti gyvas, geriau bus nesirodyti tironui į akis. Jis užprotestavo – be atlyginimo, kurį ji mokėjo, jie su Džakomu ir Leporelu visai neturėtų iš ko gyventi, – bet ji papurtė galvą, rankos mostu paliepė tylėti, be garso ištarė: „Tau pačiam bus geriau“, išbarstė nuo padėklo ant grindų lukumo gabalėlius, suriko: „Viskas, nebegaliu pakęsti tavo nerangumo“, kad girdėtų čia pat už durų stovintys sargybiniai, ir paliepė jam nešdintis, o norėdama išmetimo sceną visiškai užbaigti, iš paskos dar sviedė padėklą.

Žinoma, Arkadijui tai nepatiko; kodėl Lukumė turėtų spręsti, kas jam pačiam geriau. Jeigu jis panorėtų, tai ir nuskęstų. Einant savaitėms po ano įvykio, dėl neįveikiamos finansinės spragos jis vis tiek nuskendo – nebuvo iš ko mokėti sąskaitų, į darbą jo niekas nenorėjo priimti pirmiau nepakalbėjęs su Lukume, o ši atsisakė rodyti jam bent mažiausią prielankumą. Džakomas ir Leporelas vis mažiau kalbėjo, vis ilgiau spoksojo pro langą. Arkadijus žinojo, kad jie neprivalgo, bet Džakomas buvo ne iš tų, kurie skundžiasi, o Leporelas skųstis nedrįso. Džakomas ėmė karščiuoti jau po to, kai Arkadijus tris kartus iš eilės neįstengė sumokėti nuomos, ir trijulę išmetė iš buto su vaizdais, kuriuos taip mėgo Džakomas. Arkadijui pavyko rasti kambarėlį, ankštą, su mažu ugniakuru valgiui gaminti. Kambarys buvo pusrūsyje, ir Džakomą, regis, slėgė ir traiškė visi viršutiniai to namo aukštai. Jis nekėlė kojos į lauką. Klausinėjo, kur durys, ir grabaliojo rankomis sienas. Leporelas nuvedė jį prie kambario durų, bet jis atsakė: „Ne, ne šitos“, ir liko susigūžęs kampe, pagarbiai laikydamas delnuose relikviją – jų buvusio buto raktą. „Raktas nuo ten, kur mes iš tiesų gyvename, Arkadijau...“ Kaip Arkadijus nekentė tokių jo kalbų.

Raktą Džakomas pavogė kartu su Leporelu: Leporelas pademonstravo savo akrobatinius triukus, paskui atsistojo ant užpakalinių kojų ir mandagiai ištiesė šeimininkui priekinę leteną, o Džakomas paspruko su raktu. Mintyse Džakomas sudėjo į viena visus tos erdvės vaizdus. Kartais jis mėgindavo apsakyti Arkadijui visumą, kurią mato, bet dėl karštligės išeidavo grynos nesąmonės. Arkadijus atėmė iš Džakomo raktą, kad šis pagaliau liautųsi paistęs, ir įmetė raktą į ugnį, kad pagaliau liautųsi kūne siaučiantis ir galvą sukantis ilgesys. „Štai kur mes iš tiesų gyvename, Džakomai, šitame pusrūsyje su durimis, kurių, kaip sakai, negali surasti.“

Tada Arkadijus atsuko nugarą urzgiančiam Leporelui ir kūkčiojančiam Džakomui, mėginančiam ištraukti iš ugnies raktą. Jis užmigo, ketindamas rytoj rytą pagrobti Eirini Teisingąją. Rūmų sargybos slaptažodžiai nebuvo pakeisti: jis patikrino. Jis veiks sklandžiai, mikliai ir ryžtingai; mergina atsidurs jo galioje, jai pačiai ar kam kitam dar nespėjus kaip reikiant suvokti padėties. Pareikalaus tirono, kad šis pagaliau liautųsi smaugęs savo liaudį ir duotų žmonėms lengviau atsikvėpti. Ir pinigų, tų irgi paprašys, daug. Kad pakaktų ir vaistams, ir jėgas atstatančiam mėsos sultiniui, ir patogiai lovai, ir gaiviam jūros vėjui, kurio taip trokšta jo draugai.

Jis sapnavo, kaip raktas rangosi ugnyje, sapnavo dūstančius nuo dūmų veidus, apgaubtus liepsnų; iš vieno veido skleidėsi kitas, tarsi daugiasluoksnis saulėgrąžos žiedas, kol jį pažadino policininkai. Jie švietė žibintais jam į akis, daužė jį kumščiais, liepė prisipažinti iškart, kol su juo dar gerai elgiamasi. Ką prisipažinti? Policininkai juokėsi iš jo sutrikimo. Jis dar klausia, ką prisipažinti, kai namas, iš kurio juos išmetė, naktį sudegė iki pat pamatų, o tą namą juk padegė jis. Beveik pusė gyventojų buvo išėję į savo naktinius darbus, bet kiti liko namie, ir devyni iš jų nespėjo laiku ištrūkti. Taigi jo sąžinę slegia devynios mirtys. Arkadijus tvirtino nieko nepadegęs, nieko nenužudęs, bet pats žinojo buvęs ir tebesąs sklidinas piktos valios, paskui prisiminė sudegusį raktą ir jau pats nebežinojo... manė, kad tikriausiai prisimintų, kaip nukeliavo į miesto pakraštį, bet nebūtų galėjęs prisiekti... paklausė, kas matė, kaip jis padegė namą, bet niekas jam nesakė. Džakomas ir Leporelas buvo tokie tylūs, kad Arkadijus baiminosi blogiausio, bet kai pagaliau pavyko į juos dirstelėti, pamatė, kad vienas policininkas kažin kaip sugebėjo prisegti Leporelui pavadį, užmauti antsnukį ir dabar gestais rodė, kad viskas bus gerai, jei tik Džakomas nesijudins iš vietos. Arkadijui dar keletą kartų viską paneigus, jo draugus išvedė iš kambario: Džakomas paklausė, kodėl, ir jam pasakė, kad jo draugas nužudė keletą žmonių, bet nenori to pripažinti, todėl teks su juo tol kalbėtis, kol galiausiai viską pripažins. Tai išgirdęs Džakomas atsigręžė į Arkadijų ir paklausė: „Bet kaip Arkadijus galėjo tai padaryti, juk jis toks geras?“ Arkadijus pamiršo, kad jo žodžiai gali būti prilyginti prisipažinimui, ir paprašė draugo suprasti, kad jis nenorėjo taip pasielgti. Aš nenorėjau. Nežinojau, kad taip bus – išgirdęs šiuos žodžius, Džakomas linktelėjo galva ir atsakė: „Taip, aš suprantu“. Pareigūnas, laikęs už pavadžio Leporelą, patenkintas, kad Arkadijus apkaltino save, leido šuniui atsistoti ant užpakalinių kojų ir patapšnoti iš pradžių Arkadijui, o paskui sau pačiam per skruostą; tai pakartojo kelis kartus, tarsi norėdamas Arkadijų užtikrinti, kad iki išaiškėjant tiesai jis bus Džakomo pusėje. Leporelas atrodė labai tvirtai įsitikinęs, kad tiesa išaiškės netrukus, o Arkadijus prisiminė, kaip kitados mėgino nuvyti lauk vižlo šunytį ir dabar džiaugėsi, kad tada nepavyko.

Nors Arkadijus pasidavė ir prisipažino, kai jam parodė ugnyje žuvusių penkių vyrų ir keturių moterų nuotraukas, vis dėlto jo prisipažinimas nebuvo iki galo patenkinamas. Jis neteisingai nurodė gaisro laiką ir vietą, kurioje įsiplieskė ugnis, ir jo parodymus teko papildyti namo šeimininko pateikta informacija; šis prisiekusiųjų akivaizdoje paskelbė, kad nusikaltimą įvykdė Arkadijus, parodė į jį ir apibūdino drabužius, kuriais apsivilkusį jį tą rytą rado policininkai, atėję jo suimti. Valdžios institucijoms Arkadijaus pasakojimo netikslumai kėlė šiokį tokį nerimą, todėl jį uždarė kameroje, specialiai laikomoje „visiškiems pamišėliams“: tiems, kurie net neįsivaizduoja, ką gali padaryti, kol staiga ima ir nepadaro.

Maistą Arkadijui atnešdavo į kamerą, prie jos dar buvo prausykla, kad jis galėtų palaikyti švarą. Nebereikėjo mintyse atlikti ilgų aritmetinių veiksmų, kasdien atimant iš turimos sumos maistui skirtas išlaidas – po kelių dienų jo protas prašviesėjo, jis liovėsi įsivaizdavęs, kad iš gretimos kameros į į sielvartingai žiūri Džakomas ir Leporelas, ir būtų buvęs visai patenkintas, jei nebūtų grėsęs įkalinimas už mirtis, dėl kurių karštai troško žinoti esąs nekaltas. Į jo kamerą niekas negalėjo įeiti be leidimo, ji buvo aprūpinta sudėtinga pavojaus signalų ir įspėjimų sistema. Neatrakinus durų spynos specialiu jai padirbtu raktu jis negalėjo tikėtis gyvas iš jos išeiti.

Raktą nuo Arkadijaus kameros turėjo tironas, kuris mėgo jį ten lankyti ir erzinti pasakojimais apie orą. Jo nedomino kitų visiškų pamišėlių, anksčiau kalėjusių šioje kameroje, nusikaltimai, todėl anuos jis liepė nuskandinti. Bet Arkadijus – pats prisipažinęs nugalabijęs šitiek žmonių ir po to iškart nuėjęs miegoti – buvo vienintelis tironui pasiekiamas žmogus, su kuriuo jis jautėsi siejamas prasmingo ryšio. Arkadijus beveik nepaisė jo klausimų, bet nenoromis pelnė sargybinių simpatiją, kiekvieną kartą tironui išeinant kokiu nors būdu jo klausdamas: „Ar nemanai, kad tau vieta šioje kameroje kartu su manimi, šūdo gabale?“ Tirono įsakymu sargybiniai baudė Arkadijų už įžūlumą neduodami valgyti, bet nevertė jo badauti taip ilgai, kaip būtų galėję. Vieną naktį Arkadijus net girdėjo, kaip kažkuris iš sargybinių suabejojo jo kalte. Sargybinis kalbėjo apie pastatus, kuriuose visų butų duris galėjai atrakinti tuo pačiu raktu. Jis kai ką girdėjęs apie tuos raktus, sakė sargybinis, bet kitas sargybinis neleido jam užbaigti. „Kada tu pagaliau baigsi skleisti tuos bobučių plepalus, štai ką aš noriu žinoti... ir be to, joks namo šeimininkas neįvestų tokios sistemos savo name.“

Lukumė sutiko ištekėti už tirono su sąlyga, kad skandinimų daugiau nebebus, ir jis išsiuntė Eirini Pirmąją ir Eirini Teisingąją už sienos, į kaimyninę šalį, kad galėtų jų keblaus buvimo netrukdomas pradėti naują gyvenimą. Po ilgos pertraukos tironas pasirodė pas Arkadijų pranešti jam naujienos ir pasisakyti, kad pametęs raktą nuo Arkadijaus kameros. Pagaminti naujo rakto irgi nebuvo įmanoma, nes vienintelis reikalingų žinių turintis žmogus buvo nuskandintas dar prieš keletą metų. Lukumė teisybę sakė – skandinimai nėra naudingi, suprato tironas.

– Atsiprašau, – pasakė jis.– Gal kada nors jis dar atsiras. Bet geriau pagalvojus, tu juk vis tiek čia uždarytas iki gyvos galvos.

– Nieko tokio, – atsakė Arkadijus. Ir kadangi tai, panašu, buvo paskutinis kartas, kai tironas atėjo jo aplankyti, nerūpestingai pridūrė:– Perduok linkėjimų Lukumei.

Tironas nužvelgė kalėjimo sargybinius, tikrindamas, ar jie matė ir girdėjo tai, ką matė ir girdėjo jis. "Ar jis tikrai ką tik apsilaižė lūpas?", sukrėstas paklausė jis. Sargybiniai pareiškė, kad negali to patvirtinti, kadangi tuo metu atidžiai tyrinėjo artimiausią aplinką, tikrindami, ar negresia kokie pavojai.

„Hmmm... užblokuokite spyną, kad jis mirtų toje kameroje“, išeidamas paliepė tironas. Sargybiniai vienbalsiai sutarė, kad šį įsakymą verta apmąstyti iki rytojaus; ne kartą yra pasitaikę, kad tironas persigalvotų. Rytojaus dieną tironas nieko nepasakė, todėl sargybiniai nutarė palaukti dar vieną parą, paskui dar vieną, kol pagaliau įstengė patys sau ir vienas kitam prisipažinti, kad šį kartą įsakymo tiesiog neįvykdys. Tai buvo jų pirmas žingsnis sukilimo link – kai pamatė, kad nepaklusus įsakymui pasaulis nesugriuvo... kalėjimo sargybiniai atsargiai pradėjo kalbinti savo bendradarbius rūmuose, paskui sienos kirtimo punktuose, ir žmonės ėmė tyliai, nenumaldomai bėgti iš šalies.

Kaimyninėse šalyse pabėgėlius priėmė svetingai, kaip galimybę atimti iš tirono galią ir kartu iškrėsti piktą pokštą – padėti ištuštinti jo valdomą teritoriją. Jei tironas ir pastebėjo, kad gatvės tylesnės negu paprastai, jis tikriausiai pasakė sau: „Chm, panašu, kad aš tikrai liepiau nuskandinti visai nemažai žmonių...“ Tikriausiai jam vis tiek nebūtų padėję, jei būtų pastebėjęs, kad išvykstant iš šalies gyviems žmonėms pelkynai vis labiau plėtėsi, pamažu įtraukė į vandenį namus ir kino teatrus, daržovių krautuvėles, restoranus ir koncertų sales. Pažvelgus gilyn į vandenį (jis to niekad nedarė) buvo galima įžiūrėti, kaip žmonės atpainioja susivėlusius plaukus ir ištiesina galūnes, mandagiai atiduoda vieni kitiems raktus ir kūno dalis ir vėl apsigyvena savo namuose, svarsto, kokius javus galėtų auginti ir kokios rūšies energiją naudoti.

Tironas tuo metu džiaugėsi gerai susidorojęs su Arkadijumi. Jam nepatiko, kad Lukumė meldė palikti Arkadijų gyvą, ir dar labiau nepatiko jos išraiška, atsiradusi išgirdus, kad maldauti jau per vėlu. Jis nemanė, kad tarp jų buvo meilės romanas (tas perkaręs piromanas galėtų tik pasvajoti apie Lukumės dėmesį), bet Lukumės elgesys buvo pernelyg panašus į to vyro, kurį mylėjo Eirini Pirmoji. Kas tiems žmonėms negerai?

Tironas padegė Lukumę jų vestuvių dieną. Arkadijaus dėka ugnis virto jo mėgstamiausia naikinimo priemone. Jis privertė ją nueiti į galą paties ilgiausio tilto, nutiesto per pelkynus, tada apliejo benzinu ir įžiebė liepsną. Nebuvo tinkamai apgalvojęs, kaip pačiam apsisaugoti nuo ugnies, todėl vėliau apie tą įvykį kalbėjo kaip apie mėginimą nusižudyti ir nužudyti. „Mėginimą“, nes jam pasistengus pabėgti, deganti moteris bėgo iš paskos šaukdama, kad vos prieš akimirką supratusi kai ką nepaprastai įdomaus; jis negalįs jos nužudyti, jis niekada negalėsiąs jos nužudyti... ji sugriebė jį į glėbį tarsi prakuras jo paties uždegtai ugniai. Kai jis įšoko į pelkę, jo dar visai nemažai buvo likę, tačiau nuskandintieji nepamiršo nuoskaudų ir išmetė jį atgal ant žemės; ten ir gulėjo, kol mirtinai sudegė, o jaunamartė parėjo atgal į miestą, pakeliui lopiniais nusimesdama iki juodumo suskrudusią vestuvinę suknią. Ji persirengė kitais drabužiais ir nunešė maisto į kalėjimą, kur vienišas sėdėjo Arkadijus, spoksodamas į didelę abejotinų leidinių šūsnį, kurią jam išeidami paliko sargybiniai. Arkadijui dar nespėjus padėkoti Lukumei už maistą (ir, kaip jis tikėjosi, draugiją), ši ištarė: „Luktelėk“ ir vėl išbėgo, po valandos grįžo su abiem jo draugaus. Leporelas padavė Arkadijui leteną, o Džakomas palaižė jam veidą: tai buvo pokštas, kurį jie buvo susitarę iškrėsti Arkadijui, kai vėl jį pamatys, ir jiems tas pokštas atrodė visai juokingas. Arkadijus garsiai sušuko, dėkodamas Lukumei, bet ir šį kartą ji neketino ilgiau pasilikti. „Reikia tave iš čia ištraukti“, pasakė ir vėl išėjo.

– Dabar ruduo, ar ne? – Arkadijus paklausė Džakomo. Buvo pastebėjęs, kad Džakomo batai ir Leporelo letenos kiaurai peršlapę, bet prieš paklausdamas norėjo pabaigti valgyti.

– Taip! Iš kur tu sužinojai?

– Nežinau. Gal galėtum man atnešti keletą lapų? Tik saujelę.

Džakomas atnešė visą glėbį įvairiaspalvių lapų, o Leporelas laigė po juos kaip per pūgą, ir sodriausi rudi bei raudoni lapai pleveno tarp kalėjimo virbų.

– Džakomai?

– Taip, Arkadijau?

– Ar man galima pasprukti iš čia? Tie žmonės ten, kur mes anksčiau gyvenome...

– Ten kilo gaistas, ir jie negalėjo ištrūkti į lauką. Jei būtų galėję, būtų ištrūkę, bet jie negalėjo, ir dėl to žuvo. Jei tu gali ištrūkti, turi taip ir daryti.

– Bet ar aš kaltas?

Džakomas neatsakė nei taip, nei ne, tik pamėgino uždėti lapą, kad jis laikytųsi ant Leporelo nosies.

O kaip Eirini Teisingoji? Jau daug mėnesių ji visai laimingai gyveno dideliame mieste, kur dauguma jos sutiktų žmonių kalbėjo lygiai taip pat miglotai, kaip ir ji, o gal net ir dar migločiau. Ji laikė mažą, jaukų bariuką, leido dienas, dalydamasi su klientais mažai kam žinomais faktais ir tvarkydama subtilius verslo reikalus. Jos motina nuskendo neilgai trukus po to, kai jos atvyko į naująjį miestą: gal tai buvo atsitiktinumas, nors Eirini taip nemanė. Per miestą, kuriame ji dabar gyveno, tekėjo Dunojaus upė, o motina dažnai sakydavo, kad jei galėtų nuskęsti bet kurioje pasaulio upėje, tai pasirinktų Dunojų, vandens kelią, kuris neštų jos kūną į Karpatus, paskui dar toliau, kol pasiektų Iskerą, tekantį per Balkanų kalnus, ir šis skalautų ją, skalautų, kol nuplautų visus anksčiau gyvento gyvenimo pėdsakus. Tada tegu Iskeras ją nuplukdo ir paguldo ant mažulyčių baltų gėlyčių pievos sengirėse, kuriomis apžėlę aukštų kalnų šlaitai. Arba, jei ji liktų Dunojuje, tegul jis ją neša daugelį mylių įvairiais kanalais, į kuriuos prikrenta Švarcvaldo pušų spyglių. Daug, kiek tik sutilps jai į skreitą...

Galvodama apie motinos žodžius, Eirini Teisingoji nukeliavo tolyn upe ir patikėjo pelenus jos globai. Jos bare dažnai lankėsi atvykėliai iš tėvo teritorijos, jie laisvai keikė tirono vardą, pasakodami istorijas, kurios jai kėlė susidomėjimą. Jei šitie žmonės sakė tiesą, tai tirono rengiamiems skandinimams atėjo galas. Kalbėjo, kad beveik visa jos tėvo teritorija jau atsidūrusi po vandeniu, kad joje nesą nei karaliaus, nei vėliavos, nei kareivių, kad ten tik skenduolių miestai, ir atrodo, kad skenduoliams juose visai smagu. Eirini Teisingoji išgirdo, kad vienas iš nedaugelių dar neapsemtų žemės plotelių garsėja jame esančiu didžiuliu kalėjimu. Žmogus, kuris Eirini tai papasakojo, paskui trumpam nutilo ir tik tada paklausė, ar negalėtų pavaišinti jos gėrimu; ji patylėjo dar ilgiau, paskui sutiko. Jis atrodė išvaizdus, nors jo odekolono kvapas jai kažkodėl labai priminė plėšrius pinigų skolintojus. Vis dėlto plėšrūs pinigų skolintojai juk galėtų būti ir jautrūs savo merginoms, ar bent jau geri lovoje?

– Labas, aš atsiprašau, nenorėjau jums sutrukdyti, – pasakė gražuolė nepažįstamoji, sėsdamasi ant baro kėdės greta galimo plėšraus pinigų skolintojo. – Ar galėtume pasikalbėti akis į akį?
Lukumė norėjo sužinoti tik viena: ką Eirini Teisingoji pasiėmė, išvykdama iš rūmų. Eirini neturėjo nei laiko, nei nuotaikos vardyti visą daiktų sąrašą buvusiai savo tėvo mergšei. Bet Lukumė pakartojo klausimą kitais žodžiais – ji paklausė, ar Eirini, palikdama rūmus, paėmė kokį nors savo tėvo daiktą, ir tada Eirini prisiminė raktą. Paprastą metalo gabaliuką, gulėjusį ant jo tualetinio staliuko, didesnį už daugumą jos matytų raktų, bet vis tiek pakankamai mažą, kad būtų galima įsimesti į kišenę, atsisveikinant su tėvu ir tikintis dar nors vieną kartą sudaryti jam nepatogumų.

Jau priartėjusi kartu su Lukume prie pat kalėjimo vartų, Eirini Teisingoji pažvelgė už valties krašto žemyn ir pamatė, kad jos motina surado kelią į skenduolių miestą, kuris dabar supo kalėjimą. Ji ne viena; su ja buvo vyras, tas pats, kurio Eirini Teisingoji niekad nebuvo mačiusi, bet labai norėjo susipažinti. Jie abu jai pamojo, Eirini Pirmoji iškėlė aukštyn pirštą, o paskui ilgesingai pasūpavo neregimą kūdikį: ženklai, kuriuos nesunku suprasti kaip prašymą dovanoti anūkų. „Labai puiku“, sumurmėjo Eirini Teisingoji, skubiai atsigręždama atgal į valtį ir apsimesdama, kad to paskutinio gabaliuko nepastebėjo.


Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė