Leonid Andrejev. Germanas ir Marta

Leonidas Andrejevas (1871–1919) – Rusijos Sidabrinio amžiaus rašytojas, vienas prieštaringiausių, mįslingiausių ir įdomiausių XX a. pradžios rusų kūrėjų.

Dar mokydamasis Oriolo klasikinėje gimnazijoje, jaunasis Andrejevas žavėjosi A. Schopenhauerio ir F. Nietzsche’s filosofija. Pirmąjį apsakymą išspausdino 1898 m., tačiau tikroji šlovė Andrejevą aplankė 1901 m., pasirodžius apsakymui „Gyveno kartą“, o vėliau išleidus apsakymų rinktinę. XX a. pirmojo dešimtmečio viduryje rašytojas pasiekė šlovės zenitą, tapo kone madingiausiu to meto rašytoju.

Mirus žmonai, 1908 m. po antrųjų vedybų Andrejevas persikraustė į nuosavą namą dabartinės Suomijos teritorijoje, kur iki tol leisdavo vasaras. Viloje „Avansas“, pastatydintoje už avansą, gautą iš leidėjo (iš čia ir pavadinimas), dienos šviesą išvydo paskutinio rašytojo gyvenimo dešimtmečio kūriniai: apsakymai, nemažai pjesių, apysakos. Minėtu laikotarpiu parašytas ir apsakymas „Germanas ir Marta“ (1914), kurio veiksmas vyksta rašytojo gyvenamoje aplinkoje, o veikėjai – vietiniai šios šiaurės srities gyventojai su visais jiems būdingais bruožais ir pasaulėjauta.

Paskutinysis dešimtmetis prieš ankstyvą mirtį rašytojui – sunkus dvasinių negandų laikotarpis. Nusivylimas bolševikinėmis revoliucijos idėjomis, kurioms kadaise jautė palankumą, dvasinė tuštuma, begalinis nuovargis... Be to, Suomijai atsiskyrus nuo Rusijos, rašytojas atsidūrė emigracijoje... Paskutiniųjų metų pesimizmas ryškus to laikotarpio kūriniuose.

L. Andrejevas vadintas dekadentu, simbolistu, neorealistu... Praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties, imtas sieti su ekspresionistais, netgi laikomas rusų ekspresionizmo pradininku.

 L. Andrejevo asmenukė (1903)

Abiem įsimylėjėliams buvo per penkiasdešimt. Martai Ikonen – penkiasdešimt vieneri, o Germanui Metanenui – penkiasdešimt šešeri metai. Kada prasidėjo ta keista, juokinga ir liūdna jų meilė, niekas Mecikiulėse nežinojo ir nesistengė sužinoti: žmonės ten tylūs ir jų uždarumas natūralus, kaip natūralus yra žalių samanų tylėjimas, sniego nebylystė ir didi neaukšto dangaus tyla. Abu jie našlavo: ir Marta, ir Germanas –­ nors abiejų santuoka buvo susiklosčiusi sėkmingai, kaip dera tyliems žmonėms, kurie nešūkauja ir nesiskundžia; Marta turėjo sūnų, aukštą, liesą, į džiovą linkusį darbštuolį Vilį, o našlys – dukterį, nebejauną ir nedailią merginą, pikto veido, plačiais skruostikauliais ir vandeningomis akimis. Pilkšvai gelsvi jos plaukai panėšėjo į pigių lėlių peruką, o nenusakomos spalvos sijonas ir išblukusi palaidinukė atrodė taip, lyg užvis labiausiai pasaulyje ji būtų nekentusi savo drabužių. Vadino ją Tilda.

Bet dar gerokai iki tylios našlystės atkarpos, tais laikais, kai dar nebuvo gimę nei Vilis, nei Tilda, prisiminė seniai šį tą miela širdžiai – tai, matyt, ir buvo nepaprastos jų meilės pradžia. Kartą vasarą, eidami kiekvienas savo reikalais, jie susitiko miške ir tylomis paėjėjo drauge aštuonis kilometrus; prie vieškelio atsisveikino ir abu patraukė toliau savo keliais: Marta, tada dar mergina, rengėsi vestuvėms, o Germanas, tada dar jaunikis, – savosioms. Tiek ir tebuvo: atsisveikindamas Germanas ilgai laikė merginos ranką, o ji ilgai laikė savo delną jo rankoje, bet tylos nesudrumstė nė vienas ir abu žiūrėjo į šoną. Tai dėjosi vasarą, prie vieškelio, pamiškėje. Ir Germanas prie sutrūnijusio kelmo matė krūmelį žemuogių, kurių gausiai užderėjo tą vasarą, o Marta klausėsi, kaip skardena miške nematomų karvės ir veršiuko varpeliai; bet sakyti jie nieko nesakė ir tylos nesudrumstė.

Tapę našliais ėmė dažniau matytis, bet ne taip dažnai, kad kristų į akis; kartais nesusitikdavo ištisas savaites. Jų namai, užkamšyti samanomis, pajuodavę nuo sniego ir rudens lietų, stovėjo gretimai, susisiekiančius jų žemės sklypelius skyrė papuvusi palinkusių juodų karčių tvora; vienoje vietoje viršutinės kartys buvo išlūžusios ir čia atsirado landa, kuria jie ir naudojosi dalykiniams kaimyniškiems susitikimams. Neplatus Germano žemės rėžis buvo užė­jęs žole ir nebuvo jame nei krūmelio, nei medžio; o Martos žemės dalį sūnus apardavo avižoms, ir dar buvo lopinėlis kreivašakio miškelio, kuriame rinkdavo žagarus žiemai. Ir aplink, iki pat juodo tankaus miško ant kalvos, vienišos niūksojo tokios pat trobelės ir tokios pat tvoros, ir gyveno jose tokie pat Ikonenai ir Metanenai – kitų pavardžių Mecikiulėse pasitaikydavo retai. Matyt, visi jie buvo tolimi giminės, kaip giminės miške yra medžiai, išsistiebę iš bendros sėklos.

Savo meilės Germanas ir Marta neskubino, augo ji lėtai kaip kiekvienas želmuo: pavasarį ir vasarą sparčiau, žiemą visai aprimdavo; labai gali būti, kad juodu apskritai nepastebėjo, kaip teka laikas, ir nematė jo pabaigos. Ir kai nusprendė susituokti, iškilo nauja kliūtis: pagal griežtą tos šalies įstatymą seniai per penkiasdešimt gali tuoktis tik gavę vaikų leidimą. Jie ir anksčiau žinojo, kad yra toks įstatymas, tik galbūt nenorėjo apie jį galvoti; bet va teko.

Dėjosi tai pavasarį, gegužę, kai kiekviena meilė žengia plačiu žingsniu; ir nors diena buvo giedra ir šilta, sėdėjo jie Martos troboje, ant suolo prieš uždarytą langą, už kurio dulsvai geltonavo pieva, nusagstyta kukliomis auksinėmis gėlytėmis. Ir abu mąstė.

– Vilis neleis, – pasakė Marta.

– Ne, leis. Ir mano Tilda leis. Kaip galėtų neleisti? – atsiliepė Germanas.

Rudos jo žandenėlės buvo kerotos, o raudonas veidas – raukšlėtas; metams bėgant jis pasidarė lengvapėdis ir savimi pasitikintis.

– Ne, neleis, – pasakė Marta.

Ir Vilis iš tikrųjų neleido. Po savaitės, vakare, prie to paties lango jis išklausė motinos prašymą ir ilgai tylėjo sučiaupęs plonas pilkas lūpas. Turbūt buvo nustebęs, tačiau neišsidavė, ir mažose žydrose kaip stiklo šukelės jo akutėse negalėjai įžvelgti nei nuostabos, nei užuojautos, nei pykčio. Ir dar kiek patylėjęs ryžtingai, trumpai atitarė:

– Negalima.

– Kodėl negalima? O jei galima? Tu pagalvok, Vili, aš palauksiu.

Bet ir dar pagalvojęs jis taip pat trumpai ir ryžtingai atrėžė:

– Negalima.

Paskui jie dar valandą sėdėjo šalimais ant suolo ir tylėjo. Tą patį vakarą tokio pat atsakymo iš savo dukters Tildos sulaukė ir Germanas. Bet ir tas piktas atsakymas buvo greitesnis, ir Germanas ne iš karto pasidavė, net šūkalojo ir išplūdo dukterį:

– Šėtonė!

O šitos nosis pablyško ir užraudo skruostikauliai, ir buvo matyti, kad nekenčia ji ne tik savo drabužio, bet ir molinių plaukų, ir tėvo, ir viso pasaulio.
Po valandos Germanas ir Marta susiėjo prie tvoros. Pasimatymo nebuvo paskyrę, bet atsitiktinai nutiko taip, kad abu patraukė prie tvoros; ir Marta pasakė:

– Vilis neleido. O Tilda?

– Ir Tilda. Šėtonė!

Kol juodu mąstė, pro langus, kiekvienas pro savąjį, į juos žiūrėjo Vilis ir Tilda; ir už apsiblaususio stiklo jų veidai atrodė kaip pilkos nykios dėmės. Jau atėjo naktis, bet šviesa vis dar neblėso, ir atrodė, kad visai neišblės: tokia buvo sustingusi ir blandi. Virš galvos melzganai blausėsi bežvaigždis dangus, o vakaruose, virš oranžinio saulėlydžio dryželio, sunkiais mėlynais užraitais susipynė stingūs debesys, viename krašte susimezgę į didelius minkštus mazgus. Bet jei ir būtų judėję ir būtų uždengę dangaus skliautą, šviesa vis tiek nebūtų užgesusi, tik ne taip raudonuotų tolimo ponų namo stogas. Buvo šilta, pakriaušyje nakties migla garavo upė, o už upės, kvapiame beržyne, kukavo gegutė. Buvo pavasaris, gegužė, kai plačiai žengia kiekviena meilė.

Ir Germanas ryžtingai pasakė:

– Rytoj važiuosiu į Vyborgą. Mes dar pažiūrėsim!

– Važiuok, – pritarė ir Marta.

Petras Lincevičius. „The Mindscape“, drobė, aliejus, 120 x 100, 2016

Po savaitės Germanas išvažiavo į Vyborgą. Pirmąsyk keliavo taip toli iš Mecikiulių, nors geležinkeliu buvo viso labo trys valandos, ir pirmą kartą matė miestą. Kaip ir medžiai jų miške, Metanenai ir Ikonenai apskritai niekur neišjudėdavo, o jeigu kam pasimaišydavo protas, taikydavo tiesiai į Ameriką ir ten pradingdavo visiems laikams kaip nukirsta pušis. Bet ir Vyborge Germanui nepasakė nieko gero, jis prisiplempė spirito, o pinigus pragėrė ir pametė ir namo grįžo tik po penkių dienų pėsčiomis. Paskui, dar po kurio laiko, Germanas ir Marta dviese važiavo už dvidešimt kilometrų pas parapijos lensmaną, ir visi žiūrėdami į juos jau žinojo, ko jie važiuoja; žiūrėdami, kaip juodu grįžta, žinojo ir tai, su kuo grįžta. Bet nė vienose iš stebinčių akių – nei žydrose, nei pilkose –­ negalėjai įžvelgti nei nuostabos, nei užuojautos, nei patyčios. Važiavo jie svetimu arkliu, kurį Germanas išprašė iš kaimyno ir grįžtant negailestingai jį ginė ir rėkė: „Šėtonas!“

Matydami, kad įstatymas stipresnis už jų meilę, Marta ir Germanas nusprendė vaikus papirkti. Marta po velionio vyro mirties buvo užslėpusi keturis šimtus markių, ir Germanui už kadais parduotą sklypą užsiliko kokie aštuoni šimtai – iš viso tūkstantis du šimtai. Bet ir pinigais nesusigundė nepermaldaujama Tilda, o Vilis vis tokiu pat vangiu veidu ir taip pat trumpai rėžė:

– Negalima.

Iš tikrųjų ir Viliui, ir Tildai pinigai buvo labai ne pro šalį, nes per tą laiką, paklusdami pavasariui ir aplinkybių paskatinti, patys spėjo vienas kitą pamilti ir nutarė tuoktis: jie buvo jauni, tai buvo jų teisė ir niekas jos neneigė. Be to, skatino juos ir ūkiškas apskaičiavimas: atskirai abu turėjo po nedaug, o dviese turės didelį lauką, kai kur užleistą žole, kai kur avižomis, ir nedidelį kreivašakį miškelį.
Sužinojusi apie vaikų ketinimą tuoktis Marija nieko nepasakė, o Germanas plūdosi ir ėjo patylėti per kaimynus, vildamasis užuojautos, bet jos nesulaukė, – šie taip pat tylėjo; čia baigėsi vasara, su kuria praeina ir meilė, – ir netrukus jis aprimo. Dabar, ankstyvais vakarais, stojusios ilgos nakties šaltelyje, prie tvoros tylėdami stovėjo ir žvelgė į šoną įsimylėję Vilis ir Tilda, o už drumzlinų stiklų šmėžavo sustingusi Martos veido dėmė. Iš pradžių dėmės buvo dvi: Germanas taip pat žiūrėjo į įsimylėjėlius, kol jam įgriso.

Ir žiemop viskas susiklostė taip, tarsi Germanas su Marta niekad ir nebūtų ketinę tuoktis, o Vilis ir Tilda visad buvę jaunikis ir nuotaka. Jie jau sykiu važiavo į Vyborgą, į mugę, pirkti apdarų ir arklio Viliui, nes Germanas atidavė dukteriai pinigus, tą pat padarė ir Marta su keturiais šimtais savo markių. Ir visi žinojo, ko jie važiuoja, o paskui visi pamatė naują Vilio arklį ir tylomis įtraukė jį į gyvų Mecikiulių padarų, esančių parapijos valdžios ir Dievo žinioje, apyrašus.

Apie pat Kalėdas Marta pradingo. Dvi dienas tylėjo ir laukė jos sūnus Vilis ir nemigo visą ilgą antrą naktį: neapsirengęs ėjo už durų, klausėsi. Bet visur tvyrojo tyla ir sniegas bolavo netgi tamsoje, o trobos ir tvoros juodavo, bet užvis juodžiausias buvo dangus už stataus balto Tildos namo stogo. Trečią dieną prašvitus Vilis pasikvietė žvejį Airiką su kartimi, ir jie dviese patraukė ieškoti dingusios Martos. Ryškūs negiliame sniege, tiesūs pėdsakai atvedė juos prie tvoros, prie tos landos, per kurią kaimynai bendravo; paskui pėdos kirto iš rudens suartą, gruodo po sniegu sukaustytą lauką ir čia buvo nelygios, koja klaipėsi ant gūbrių. Toliau pėdos stačiu kriaušiu per neliestą sniegą atvedė juos prie upės – ir čia viskas paaiškėjo.

Sniego ant ledo buvo visai nedaug, Marta ėjo tiesiai, lygiai, kaip pagal liniuotę, nėsyk nestabtelėjo ir nepasuko į šalį, traukė kaip parapijos matininkas, ir iš abiejų siaurų jos pėdų pusių tylėdami, neskubriai žingsniavo Vilis ir žvejys Airika su kartimi. Prie eketės, kur sniegas buvo apledėjęs nuo pralieto vandens, jie sustojo ir užsirūkė žvelgdami į juodą angą, jau užsitraukusią plonu ledeliu; bet budrus Airika pastebėjo pėdsakus už eketės, ir jie slinko toliau. Už miškingo posūkio atsivėrė juodas ruožas, kertantis upę, ten buvo slenkstis, neužšąlantis nė per stipriausius speigus, o priešais slenkstį – gylė; ir ten vedė tiesūs kaip nubrėžti siauri pėdsakai. Arčiau prie atviro vandens ledas plonėjo, ir sniego ant jo buvo mažiau, o prieš pačią gylės juodumą pėdos nutrūko drauge su aplaužytu leduku; kai kuriuos ledokšnius nunešė srovė, kiti jau prišalo prie krašto, o vienas įstrigo plona, tarsi apčiulpta briauna.

Prityręs Airika Martą užčiuopė kartimi ant slenksčio, seklumoje, kur ją nuvilko srovė. Paskui nauju arkliu parvežė ją namo ir visas šešias dienas iki laidotuvių jos namuose kiaurą naktį už apšalusio stiklo švylavo blausi liepsnelė. Tačiau buvo ji vienintelė visose Mecikiulėse, kur nuo aštuonių valandų vakaro visose juodose trobose užpučiama šviesa, ir tai teikė ugniai nenatūralaus žvalumo ir daugeriopos, paslaptingos prasmės: lyg ji viena kalbėtų, kai visi tyli.

Bet keisčiausia buvo, kad Marta nusiskandino žiemą, kai užgęsta kiekviena meilė.

 

Iš rusų kalbos vertė Jonė Ramunytė

Леонид Андреев. „Иуда Искариот. Повести, рассказы“. – М.: Эксмо, 2013.