Liudmila Taran. Angelo šešėlis

Liudmila Taran – žinoma ukrainiečių poetė, prozininkė, literatūros kritikė, žurnalistė. Baigė Kijevo universiteto Filologijos fakultetą. Ji yra septyniolikos poezijos, prozos knygų, interviu, kritikos straipsnių rinkinių autorė.
Rašytojos kūriniai išversti į anglų, lietuvių, lenkų, rusų, čekų ir kitas kalbas. Romanas „Vienaragio veidrodis" 2009 metais buvo nominuotas „Literatūriniam metų akcentui" ir tapo finalininku.
L. Taran literatūrinių Aleksandro Beleckio (1996), Vasilijaus Misiko (1996), Jevgenijaus Plužniko meno premijos „Kijevas" (2005) laureatė, Ukrainos rašytojų sąjungos narė.
Jos prozai būdingas subtilus moterų paveikslų lyrizmas, vidinis monologas, realybės ir fantazijos susipynimas, ką paliudija ir „Literatūros ir meno" skaitytojų dėmesiui siūlomas tekstas.

Vertėjas


Ji pasirėmė alkūnėmis ant palangės, šiltą smakrą apglėbė delnais – žiūri pro langą. O tenai, bendrabučių kiemuose – apšepę nelaimingi medžiai ir konteineriai šiukšlėms. Suplyšę maišai pražiojo savo nasrus ir kvatoja dvokiančiomis bedantėmis burnomis. Benamė Katka kapstosi kaip višta, ieškodama sau maisto.
Visuomet atsiras toks, kuriam blogiau, negu tau, – pagalvojo Nadija ir atsiduso tarsi kokia senė.
Ji juk nesirausia maisto atliekose. O rytoj... Sako, jų bendrabutį jau pardavė. Kurgi ji dėsis? Ir iš fabriko išvis, atleis?
Kad taip žiemą ištvėrus. Ji juk dar jauna – dvidešimt septyneri...
Per šiuos laisvadienius Nadija neišvažiavo į kaimą – ir nežino kur dabar dėtis. Šimto kilometrų kiekvieną savaitgalį neprivažinėsi – vien už kelią pusę algos išleisi. Ir motinai reikia kaskart kažką nupirkti. O kaip toliau viskas bus?
Nadijos kambarėlis mažytis, užtat ji čia viena. Gal su kuo nors būtų linksmiau? Kas žino. Merginos jai dar ir pavydi: neva, kavalierių gali parsivesti nakčiai – ir nieko nereikia atsiklausti. Nebent budėtojai tetai Valiai penkinę įbrukti... Bet iš kur tą kavalierių paimsi?
Nadijos galvoje vienos ir tos pačios mintys sukasi, tarsi ji baltinius sename virinimo katile pagaliu būtų maišiusi. Kokį nors pijokėlį pasigauti – kad vyriška smarvė namuose atsirastų? Kam jai to reikia? Na, jau – dvidešimt septyneri... Sena.
Ašaros teka pro pirštus – Nadežda pirštų pagalvėlėmis jaučia: sūrios kaip sūrimas.
O gal sekmadienio proga ko nors skanaus pavalgyti? Štai virtų bulvių ir morkų nuo vakarykščios vakarienės liko, šaldytuve –­ lydytas sūrelis, majonezas, rauginti agurkai. Nebent dar kietai kiaušinį išvirti.
Nadija atsiplėšia nuo palangės – tarsi pati save už plaukų iš pelkės būtų ištraukusi. Ir po kurio laiko, rydama seilę, tarkuoja tarka viską paeiliui, išdėlioja ant lėkštės sluoksniais ir pertepa majonezu.
Pralinksmėjo: nors šioks toks užsiėmimas. O tai šeštadieniais sekmadieniais nežino kur save dėti. Į svečius eiti? Na kas iš miestiečių, nors ir viename ceche jau tiek kartù dirba, pasikvies ją pas save namo, kam ji reikalinga? O su savo bendrabutinėmis... Štai Tatjana parvežė iš kaimo skerstuvių ir samanės, pasikvietė pas save. Taniai kaip vanduo nuo žąsies, o Nadija apgirto, tarsi niekad samanės nebuvo ragavus. Bet juk ji jau seniai žino: nuo degtinės jai nebūna geriau. Tik blogiau. Ir supykino, ir sieloje –­ nors nusišauk. Toks ir pasisvečiavimas. Gerai, kad savas kambarėlis šalia. Parėjo – ir prasivoliojo visą dieną. Iš pradžių kažkas lubas virš jos suko, o paskui kad ims ji raudoti...
Nadija tvarkingai prisidėjo į lėkštutę daržovių. Kramto po truputį, nekemša kaip rytą prieš darbą. Nėra kur skubėti.
Ir staiga topteli: o kodėl man iki miškelio nenusigavus – kaip tik pasnigo!
Kaip, pačiai?
Na ir kas. Niekas tavęs nepavogs.
Kažkaip nejauku...
Bet ką čia svarstyti, apsirenk – ir į miškelį.
Miškelis ne taip jau ir toli nuo bendrabučio – keletas stotelių mikriuku. Vasarą Nadija kartais išsiruošia tenai su merginomis. O štai žiemą...
Nadijos veidas niekuo neypatingas. Bet štai antakiai... Antakiuose – visas jos charakteris. Ji kruopščiai pešiojasi plaukelius – kad tie antakiai „kultūringi" būtų, o ne laukiniai. O jie – nespėji nė mirktelėti – vėl želia, kaip jiems norisi. Tankūs tankutėliai.
Nadija išlipa iš mikriuko. Ant plento – ratų sutraiškyti tuščių plastikinių butelių lavonai. Jie aplipę purvu: sniegas ant asfalto ištirpo; neduok dieve, paslysi – išsipurvinsi kaip paršelis.
Pereini plentą – ir jau miškelis.
Nadijai vis dėlto nelabai jauku: kaip ji čia dabar viena vaikštinės? Dar kas pamatys...
Na ir kas? Eik, tarsi tavęs kas lauktų. Štai ten, prie tų eglučių.
Arčiau plento sniegas suvargęs, purvinas. O toliau – linksmesnis. Tarsi vaikystėje.
Vis dėlto linksmiau sieloje, kai tiek sniego. Jis tarsi žmogaus nuodėmes pridengia. Tas, kurios matomos.
Ne taip jau daug sniego ir iškrito. Po tomis eglaitėmis – plikos žemės salelė. Toks apgailėtinas lopinėlis.
Nadija pirmąkart štai taip ištrūko į miškelį – ir jau džiaugiasi. Nors ir liūdna. Nes jos gyvenimas – visiška nežinomybė, ir motina sensta, ir savo kampo neturi, ir į kaimą nė už ką, nors peiliu grasink, nesugrįš, tegul ten ir gimtieji namai, bet darbo nėra.
Tarsi pirmą kartą Nadija matytų tą miškelį. Štai – kalvos, apaugusios medžiais, ir baltame fone taip aiškiai juoduoja jų apsnūdę ar susimąstę kamienai.
Nadijai atrodo, kad ji liko viena visame pasaulyje. Čia, miške, ji nieko nemato. Vis dėlto jai kiek nejauku. Ne, tenai į tankmę, vargu ar eis. O kojos pačios neša – iki baltakamienių aukštų beržų, galingų ąžuolų, nuo kurių šakų iki šiol nenukrito variniai sudžiuvę lapai. Pereiti štai tą baltą baltą laukymę ir atgal.
Ir staiga Nadija išgirsta keistą garsą. Jis nepernelyg stiprus, bet verčia ją pakelti galvą. Tiesiai virš jos – nedidelis spindintis sraigtasparnis. Nespėjo Nadija nė apsidairyti – o jis jau nusileido.
Bėgti! Greičiau!
Stovi kaip įkasta.
Durelės atsidarė ir į sniegą, tarsi ant debesies, nušoko žmogus. Nusiplėšė šalmą, pamojo ranka Nadeždai. Garbanotas, nutrintais džinsais, pilku megztiniu. Eina prie jos. Akys – tarsi pažįstamos, tarsi ji jau būtų jas mačius. Kur? Kada?
– Kvietei mane, Nadija? Štai ir atskridau.
Sustingo. Žiūri priblokšta.
O jis sustojo per pusantro žingsnio nuo jos. Tyli. Šypsosi.
– Tu tik pašauk mane – aš išgirsiu. Ir atskrisiu.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jaroslavas Melnikas

Ji pasirėmė alkūnėmis ant palangės, šiltą smakrą apglėbė delnais – žiūri pro langą. O tenai, bendrabučių kiemuose – apšepę nelaimingi medžiai ir konteineriai šiukšlėms. Suplyšę maišai pražiojo savo nasrus ir kvatoja dvokiančiomis bedantėmis burnomis. Benamė Katka kapstosi kaip višta, ieškodama sau maisto.
Visuomet atsiras toks, kuriam blogiau, negu tau, – pagalvojo Nadija ir atsiduso tarsi kokia senė.
Ji juk nesirausia maisto atliekose. O rytoj... Sako, jų bendrabutį jau pardavė. Kurgi ji dėsis? Ir iš fabriko išvis, atleis?
Kad taip žiemą ištvėrus. Ji juk dar jauna – dvidešimt septyneri...
Per šiuos laisvadienius Nadija  neišvažiavo į kaimą – ir nežino kur dabar dėtis. Šimto kilometrų kiekvieną savaitgalį neprivažinėsi – vien už kelią pusę algos išleisi. Ir motinai reikia kaskart kažką nupirkti. O kaip toliau viskas bus?
Nadijos kambarėlis mažytis, užtat ji čia viena. Gal su kuo nors būtų linksmiau? Kas žino. Merginos jai dar ir pavydi: neva, kavalierių gali parsivesti nakčiai – ir nieko nereikia atsiklausti. Nebent budėtojai tetai Valiai penkinę įbrukti... Bet iš kur tą kavalierių paimsi?
Nadijos galvoje vienos ir tos pačios mintys sukasi, tarsi ji baltinius sename virinimo katile pagaliu būtų maišiusi. Kokį nors pijokėlį pasigauti – kad vyriška smarvė namuose atsirastų? Kam jai to reikia? Na, jau – dvidešimt septyneri... Sena.
Ašaros teka pro pirštus – Nadežda pirštų pagalvėlėmis jaučia: sūrios kaip sūrimas.
O gal sekmadienio proga ko nors skanaus pavalgyti? Štai virtų bulvių ir morkų nuo vakarykščios vakarienės liko, šaldytuve –­ lydytas sūrelis, majonezas, rauginti agurkai. Nebent dar kietai kiaušinį išvirti.
Nadija atsiplėšia nuo palangės – tarsi pati save už plaukų iš pelkės būtų ištraukusi. Ir po kurio laiko, rydama seilę, tarkuoja tarka viską paeiliui, išdėlioja ant lėkštės sluoksniais ir pertepa majonezu.
Pralinksmėjo: nors šioks toks užsiėmimas. O tai šeštadieniais sekmadieniais nežino kur save dėti. Į svečius eiti? Na kas iš miestiečių, nors ir viename ceche jau tiek kartù dirba, pasikvies ją pas save namo, kam ji reikalinga? O su savo bendrabutinėmis... Štai Tatjana parvežė iš kaimo  skerstuvių ir samanės, pasikvietė pas save. Taniai kaip vanduo nuo žąsies, o Nadija apgirto, tarsi niekad samanės nebuvo ragavus. Bet juk ji jau seniai žino: nuo degtinės jai nebūna geriau. Tik blogiau. Ir supykino, ir sieloje –­ nors nusišauk. Toks ir pasisvečiavimas. Gerai, kad savas kambarėlis šalia. Parėjo – ir prasivoliojo visą dieną. Iš pradžių kažkas lubas virš jos suko, o paskui kad ims ji raudoti...
Nadija tvarkingai prisidėjo į lėkštutę daržovių. Kramto po truputį, nekemša kaip rytą prieš darbą. Nėra kur skubėti.
Ir staiga topteli: o kodėl man iki miškelio nenusigavus – kaip tik pasnigo!
Kaip, pačiai?
Na ir kas. Niekas tavęs nepavogs.
Kažkaip nejauku...
Bet ką čia svarstyti, apsirenk – ir į miškelį.
Miškelis ne taip jau ir toli nuo bendrabučio – keletas stotelių mikriuku. Vasarą Nadija kartais išsiruošia tenai su merginomis. O štai žiemą...
Nadijos veidas niekuo neypatingas. Bet štai antakiai... Antakiuose – visas jos charakteris. Ji kruopščiai pešiojasi plaukelius – kad tie antakiai „kultūringi“ būtų, o ne laukiniai. O jie – nespėji nė mirktelėti – vėl želia, kaip jiems norisi. Tankūs tankutėliai.
Nadija išlipa iš mikriuko. Ant plento – ratų sutraiškyti tuščių plastikinių butelių lavonai. Jie aplipę purvu: sniegas ant asfalto ištirpo; neduok dieve, paslysi – išsipurvinsi kaip paršelis.
Pereini plentą – ir jau miškelis.
Nadijai vis dėlto nelabai jauku: kaip ji čia dabar viena vaikštinės? Dar kas pamatys...
Na ir kas? Eik, tarsi tavęs kas lauktų. Štai ten, prie tų eglučių.
Arčiau plento sniegas suvargęs, purvinas. O toliau – linksmesnis. Tarsi vaikystėje.
Vis dėlto linksmiau sieloje, kai tiek sniego. Jis tarsi žmogaus nuodėmes pridengia. Tas, kurios matomos.
Ne taip jau daug sniego ir iškrito. Po tomis eglaitėmis – plikos žemės salelė. Toks apgailėtinas lopinėlis.
Nadija pirmąkart štai taip ištrūko į miškelį – ir jau džiaugiasi. Nors ir liūdna. Nes jos gyvenimas – visiška nežinomybė, ir motina sensta, ir savo kampo neturi, ir į kaimą nė už ką, nors peiliu grasink, nesugrįš, tegul ten ir gimtieji namai, bet darbo nėra.
Tarsi pirmą kartą Nadija matytų tą miškelį. Štai – kalvos, apaugusios medžiais, ir baltame fone taip aiškiai juoduoja jų apsnūdę ar susimąstę kamienai.
Nadijai atrodo, kad ji liko viena visame pasaulyje. Čia, miške, ji nieko nemato. Vis dėlto jai kiek nejauku. Ne, tenai į tankmę, vargu ar eis. O kojos pačios neša – iki baltakamienių aukštų beržų, galingų ąžuolų, nuo kurių šakų iki šiol nenukrito variniai sudžiuvę lapai. Pereiti štai tą baltą baltą laukymę ir atgal.
Ir staiga Nadija išgirsta keistą garsą. Jis nepernelyg stiprus, bet verčia ją pakelti galvą. Tiesiai virš jos – nedidelis spindintis sraigtasparnis. Nespėjo Nadija nė apsidairyti – o jis jau nusileido.
Bėgti! Greičiau!
Stovi kaip įkasta.
Durelės atsidarė ir į sniegą, tarsi ant debesies, nušoko žmogus. Nusiplėšė šalmą, pamojo ranka Nadeždai. Garbanotas, nutrintais džinsais, pilku megztiniu. Eina prie jos. Akys – tarsi pažįstamos, tarsi ji jau būtų jas mačius. Kur? Kada?
– Kvietei mane, Nadija? Štai ir atskridau.
Sustingo. Žiūri priblokšta.
O jis sustojo per pusantro žingsnio nuo jos. Tyli. Šypsosi.
– Tu tik pašauk mane – aš išgirsiu. Ir atskrisiu.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jaroslavas Melnikas

Draugai