Liutauras Degėsys. Delta seksualumo klausimu

Delta seksualumo klausimu

Kaip patogiau ir paprasčiau būtų gyventi, jeigu to kvailo bio­loginio ir socialinio lyties konstrukto iš viso nebūtų. Kad įsigalėtų ne kažkoks hetero-, bi- ar homo-, bet paprasčiausias, nuostabiausias, gryniausias aseksualumas.

Kad galų gale išnyktų tos lytys ir prakeikti lytiniai santykiai. Gal net lytiniai organai ir antriniai lytiniai požymiai. Kad neliktų jokių lytinių skirtumų ir nesusipratimų. Pasibaigtų lytiniu keliu plintančios ligos, būtų įveikti lytiniai iškrypimai ir nusikaltimai, niekas nieko nenorėtų išprievartauti, nereikėtų saugotis arba gydytis nuo kokios lytinės potencijos ar impotencijos. Vujarizmas ir ekshibicionizmas išnyktų iš menotyrininkų straipsnių. Mokytojų gyvenime nebeliktų sadizmo, boksininkai nebebūtų mazochistai, o narcizai ir drabužių dizaineriai tiesiog išgaruotų. Gal tik prokurorai ir advokatai liktų fetišistai. Visokių apatinių daikčiukų ir įrodymų kolekcio­nieriai.

 

Liutauras Degėsys. Loretos Margelės nuotrauka
Liutauras Degėsys. Loretos Margelės nuotrauka

 

Kokia kvaila ir niekam nereikalinga pasidarytų erotika ir pornografija. Liktų tik politinė, moralinė, teisinė, mokslinė ir meninė prostitucija. Žmonės tuoktųsi ne iš meilės, o iš vienodų teorinių prielaidų ir nusistatymų, tų pačių dorovinių principų, dėl panašių religinių įsitikinimų, meninių preferencijų, dėl sutampančių kulinarinių skonių, ekonominių ir sportinių interesų. Arba tik dėl mėgstamų portalų, tinklalaidžių ir serialų.

Nereikėtų su niekuo miegoti vienoje lovoje, neprivalėtum prieš miegą puikuotis nėriniuotais, geismą žadinančiais apatiniais drabužiais. Prarastų prasmę dekoltė, guminės lėlės, vibratoriai, miniakai, dirbtiniai papai, lūpdažiai, lubrikantai, krūtinės plaukų perukai, priklijuojami nagai ir blakstienos.

Niekada niekam ir apie nieką nebylotų didelės nosys ir plinkantys pakaušiai. Gal net aukštakulniai nusiristų į praeitį ir negrįžtamai išnyktų. Šokantys dainininkai ir dainuojantys šokėjai negalėtų scenoje judesiais imituoti lytinio akto, nes iš viso neliktų jokio lytinio akto.

Neliktų mergiočių, cypiančių roko koncertuose ir išmokusių – kaip reikia cypti, žavėtis ir kaip reikia rodyti, kad moka smarkiai žavėtis. Išnyktų merginos, išmokusios garsiai šypsotis – plačiai praverta, oralinį seksą reklamuojančia burna. Tuo pačiu neliktų čiupa čiupsų. Nebeliktų orgazmo, negalėtum pasiekti jo nei per septynias sekundes, nei per septynias minutes, nei per septynias valandas, niekas nežinotų ir nerašytų – kaip ir ką reikia daryti, ką galvoti ir kaip jaustis patiriant orgazmą. Nereikėtų įtarinėti, skaičiuoti ir saugotis, kad nė vienas negautų kokiu orgazmu daugiau. Kad vienas kitam neliktų kokį orgazmą skolingas. Ak, kaip gaila: išnyktų visi tie gražieji, romantiškieji terminai – vanilla sex, BDSM.

Neliktų alfa patinų, beta vyrų ir zeta egzempliorių.

Dar nežinia, ar neįsigalės e. seksualumas. Sako, po truputį įsigali delta seksualumas: kai nesibučiuoji su neskiepytu, bet paskui pradedi bijoti ir paskiepytųjų.

Dar yra nepavartotų graikiškų raidžių. Palauksim, pažiūrėsim ir pamatysim...


Rezultatas yra lavonas

Kokia apgavystė yra tas barškantis, klebantis, riedantis metų laikų vežimas. Kupinas visokiausių gėrybių, bet kiauras kaip rėtis. Su vasaros beprotybėmis, rudens beprasmybėmis, žiemos išsidirbinėjimais ir pavasario melagystėmis. Kaip iš jo viskas išbyra tiesiai po metų ratais, kaip tą vežimą tempiančių laiko drakonų nasruose viskas sumažėja, praranda svarbą, prasmę ir pradingsta. Kaip mes patys pavirstame baltomis plunksnelėmis, prilipusiomis prie laiko slibino lūpų. Kaip palengva, bet neišvengiamai tame vežime sėdinčių važnyčiotojų ir keleivių veiduose atsiranda nuovargis ir nuobodulys, kaip juos praryja abuojumas ir vienatvė.

Kaip prigęsta jų akys, nors visai neseniai džiaugėsi, kad šitaip greitai rieda pirmyn, o ne atgal. Jie nuliūsta supratę, kad tas lėkimas pirmyn ir buvo didžiausia apgavystė, nes jokio atgal nebus. Kad reikėjo ne skubėti pirmyn, bet gėrėtis, džiaugtis, mėgautis procesu ir neatidėlioti gyvenimo laukiant stebuk­lingo rezultato. Nes viskas pasibaigs, ir galutinis rezultatas bus tas pats mūsų visų: mūsų ir musių. Medijų ir midijų. Zulusų, zanavykų ir blusų. Konservatorių ir mechanizatorių. Patetikų, sintetikų ir energetikų. Moterų, meteorų, norų, morių ir tų, kurie vis dar nori alaus.

Rezultatas yra lavonas. Kūrinys, daiktas, istorijos laikotarpis, net žmogus yra lavonas – jeigu jau užbaigtas, nesikeičiantis, pastovus. Rinkimės, jeigu dar galime, proceso džiaugsmą ir laimę, mėgaukimės procesu, nes nieko kito vertingesnio ir linksmesnio neturime. Nes procesą galime atkurti (tik) kitu procesu, pavyzdžiui, meile meilei arba mąstymu apie mąstymą (tai yra smagu), o rezultatą – deja, pavyksta atspindėti tik kitu rezultatu. Kaip sakau, vieną lavoną iliustruoti kitu lavonu. Rinkimės, kol gyvename, procesą, nes, kaip rezultatai, net mes patys sau esame neįdomūs: kiek gali vaikščioti apsikabinęs savo lavoną.

Ak, kaip norisi procesus ir santykius paversti savybėmis ir daiktais. Santykiai ir procesai – neapčiuopiami, nevaizdūs ir neakivaizdūs. Procesai niekaip neatrodo, ir todėl taip norisi aiškumo ir daiktų, nes norėtųsi paliesti, išgirsti, pamatyti, paragauti ir užuosti. Čiupinėti, glamžyti ir kramtyti. Suvynioti ir pasidėti į spintą. Įsivaizduoti danties arba augalo šaknį, ir visą gyvenimą stebėtis, kad kvadratinės šaknies ištraukti nemoki. Užsimanyti ir paaukoti kitam žmogui savo gyvenimą – jam neprašant ir jo neatsiklausus. Įsivaizduoti valstybę kaip tetą, sėdinčią ant kalno ir dalinančią visokias gėrybes – pensijas ir algas. Regėti elektroną kaip rutuliuką, kaip kamuoliuką vaikystės smėlio dėžėje. Nusivilti, kad jokio vaizdo elektronas turėti negali, nes jis ne daiktas, o energija ir judesys. Nusiminti sužinojus, kad valstybė yra visai ne tavo teta ir neturi savo pinigų – tik tiek, kiek atėmė iš tavęs.

Tie procesai ir santykiai, sveiko proto žvilgsniu, būtinai turi save įdaiktinti, įgauti daikto pavidalą, kad parodytų mums, kad jie, procesas ir santykis, yra. Reikia sustoti, tada pamatysi, kad judi. Taip ir norisi tą procesą suskaidyti į at­skirus, stovinčius kadrus, kad paskui, tuos kadrus leisdamas dideliu greičiu, vėl gautum proceso iliuziją.

Buvo laikas, kai laiko nebuvo.

Bus laikas, kai laiko nebus.


Jie nenori matyti, kad jie nenori matyti

Atsidūręs prieš veidrodį vėl pasijunti kitame pasaulyje. Ak, ta veidrodžio paslaptis, tas jo gebėjimas sukurti kitą realybę. Ta iliuzija, kad dar viena tikrovė atsiranda greta tavęs, už tavęs, nepriklausomai nuo tavęs. Kad gali toje realybėje apsigyventi. Kad gali susikurti kitą, apverstą veidrodžio pasaulį ir įžengti į jį pro rėmą, per aprasojusį, padūmavusį veidrodžio paviršių. Net nepagalvoji, kad tame veidrodyje – kai niekas į jį nežiūri – jokio pasaulio, jokio kambario, jokio baldo, jokio tavęs nesimato. Kad vaizdai susidaro ne veidrodyje, o tavo galvoje. Kad jokių formų veidrodyje nėra. Kad tai tavo akis ir protas sujungia tuos fizinius taškus, tuos šviesos spindulius, tas fizikines bangas. Taškai virsta formomis (medžiais, žmonėmis, deimantais ir paveikslais) net ne akyje – o giliau, galvoje, kuri susieja tieses, kampus, kreives į plokštumas, tas plokštumas sulipdo į erdves, papuošia, išdabina, apšviečia ir uždangsto tas atsiradusias figūras kultūrų drabužiais, patirties klišėmis, nuostatų ornamentais, prietarų akiniais, laiko rūbais ir pateikia tau pačiam kaip Tik­rovę. Pats save gelbėji, pats save apgaudinėji, susikurdamas pasaulį, kuriame, atseit, gyveni.

Tas pasaulis, žinoma, egzistuoja tik tavo galvoje – kaip gerai, jei sutinki žmogų, kuris savo galvoje yra pasidaręs kažką panašaus: kad gali su juo pasikalbėti ir susikalbėti. Kad galite vienas kitą suprasti. Nes kitas, dar kitas per žvaigždžių taškus nusibraižo savo žvaigždynus, pasigamina savo grožio ir gėrio standartus, pro tuos standartus žiūri į savo pasaulį – ir jam niekada nesuprasti tavęs. Jis susikuria savo sau valgomus ir nevalgomus daiktus, susigalvoja savo širdies dėsnius. Jis neskolina tau dviračio, šukų, apatinių drabužių, šluotų ir kosmetinių kempinėlių. Jis susikonstruoja savo gyvenimo dėsnius ir moralės principus. Jis žino, kam reikalingos partijos, jam svetimos kitos religijos, pavojingos neapipjaustytos moterys. Jis nevalgo kiaulienos, jautienos, žvėrienos, gyvulienos ar žuvienos, negeria paukščių pieno ir poetų ašarų arba ryja viską iš eilės.

Ak, veidrodis yra intelekto testas ir spąstai jausmams. Galima pamatyti, kad net gyvūnai staiposi, išdarinėja įvairiausias grimasas, kartoja veiksmus tik norėdami pasitvirtinti, tik tikrindami – kad tie atvaizdai yra jų, kad atvaizdai juos pamėgdžioja. Visai kaip vaikai – kurie vaiposi prieš veidrodį, slepiasi ir vėl pasirodo kiekvieną kartą apsidžiaugdami, kad atvaizdai irgi dingsta ir atsiranda. Kai testuoja, pavyzdžiui, žirgą, ar atpažįsta save veidrodyje – pirmiausia pripratina jį prie nuosavo atvaizdo, o vėliau ištepa jam galvą dažais ir tikrina, ar jis pastebės. Pastebėjęs veidrodyje, kad yra kitoks, kad išsitepęs, žirgas pradeda trinti galvą į gardą bandydamas nusivalyti. Iš to psichologai daro išvadas, kad gyvūnas atpažįsta save veidrodyje, nes pastebi savo atvaizdo pakitimus ir nori tais pakitimais atsikratyti. Kai kurie žirgai išsigąsta ir bando pabėgti. Jie negali patikėti, kad čia jie. Jie nenori savęs pažinti ir pripažinti.

Ha, klausimas, ar žmogus atpažįsta savyje įvykusius pasikeitimus. Ar pripažįsta. Kai apsimeta, kad nepastebi lėtų kasdieninių metamorfozių. Pirmiausia – fizinių. Kai liūdnai juokauja, kad jo fotografijose jam nepatinka du dalykai: pagurklis. Kai drąsinasi, kad tai dar ne pilvas. Nes tikro pilvo nepaslėpsi, o savąjį, sulaikęs kvėpavimą, jis dar gali įtraukti. Kai džiaugiasi, kad lengvai atpažįsta save vaikystės fotografijose. Kai jam vis dar atrodo, kad, ryte atsikėlęs, jis vis dar tas pats žmogus, kuris užmigo vakar. Kad nuo tos vakarykštės išdavystės niekas nepasikeitė. Kad melavimas, smulkios apgavystės, apsimetinėjimas jo nepalietė ir nesugadino. Kad ten tada taip todėl su ja netikrai – o be to, ten buvo beveik ne jis, ir nieko čia tokio. Kai dar nesupranta, kad jis jau mato tik tai, ką nori matyti. Kai jo akys nebespindi – ar jis beįžiūri tomis savo nespindinčiomis akimis, kad jos jau nebespindi. Ar jis dar nori matyti, kad jis jau nenori matyti.

Gal aš irgi nenoriu matyti, kaip labai aš nenoriu matyti.

Draugai