Kaitra truko daugelį dienų – kasryt pažvelgus į dangų netekdavo išvysti nieko kito, kaip tik tą pačią nuo karščio perbalusią padangę ir dar ryškesnį saulės diską. Rodės, šviesulys išdegino ne tik žemę, bet ir dangaus mėlį.
Tą vasarą, metus kitus nelietęs teptuko, staiga pajutau kūrybinių jėgų antlpūdį. O čia dar ir proga pasitaikė – bičiulis dailininkas vasaros sezonui išvažiavo uždarbiauti į Norvegiją. Bijodamas be priežiūros palikti vos prieš metus įsigytą sodybą, pasiūlė joje pagyventi.
Ir štai, jau kelios savaitės esu čia – toli nuo bet kokios gyvenvietės, šalia didžiulio ežero, vietovėje mišku apžėlusiomis kalvomis, kurios vardo, tiesą sakant, net neįsidėmėjau. Kad ir kaip būtų, ši vieta ir kažkokia sakralinė ramybė pakeitė ir mano vidinę būseną – kūrybinis užsidegimas išblėso, o dirbtuvėlėje, įkurtoje sename svirne, stūksojo vos kelios pritepliotos, nebaigtos drobės, be jokio kūrinio vizijos. Greičiau šaržai siužetų, kurie gal ir gali gimti, tik neturi tam noro.
Kalta gal buvo ir ta nesibaigianti kaitra, ne vien tik įkyriai lyg uodai besisukančios mintys apie nesusiklosčiusį, kaip norėta, gyvenimą.
Ryte, tik pakirdęs, galvodavau apie bet ką, tik ne apie tai, ką planavau nuveikti. Jausmo, kad esu vargšų vargšas, nuskriaustas, sutryptas, pasigailėtinas subjektas, visiškai nepanašus į tą energingą, garsų ir žinomą tapytoją, kurio darbus pirko ne tik įžymūs verslo magnatai, bet jais papuošta ir Prezidentūros fojė, niekaip negalėjau išmesti lauk.
Ramino tik senas obelingas sodas – lygiai tokio amžiaus, kaip ir trobesiai. Tarp dviejų šakotų obelų pasikabinau hamaką ir valandų valandas gulėdavau jame, sūpuodamasis ir spoksodamas į padangęs, be minčių ir netgi be jausmų.
Kartais vieškeliu, esančiu už kokių trijų šimtų metrų, keldamas debesis dulkių prakriuksėdavo automobilis. Kartais prakrypuodavo karvėmis vedina kaimyninės, tačiau atokiai esančios sodybos gyventoja, pramindavo dviračiu vienas ir tas pats vaikėzas.
Vienam pavakary tebetysodamas hamake ir mintyse ieškodamas, kas gali būti kaltas dėl mano kūrybinės potencijos gramzdos, ant to vieškelio išvydau du pėsčiomis einančius žmones. Nusileię į pakalnę jie išnykdavo man iš akių, paskui, pakilę ant kalvelės, vėl pasirodydavo. Sekiau ėjūnus akimis be jokio susidomėjimo, bet visgi nenuleisdamas žvilgsnio.
Žingsniavo jie neskubėdami, visiškai nešiuolaikiškai – be spartos, nekantrumo, taip, tarsi jiems nerūpėtų laikas. Tačiau žingsniai jų buvo tvirti ir atkaklūs, o tai rodė, kad žmonės žino, kur eina, ir turi tikslą.
Jie mane domino tik tiek, kad buvo nematyti šioje vietovėje, todėl nustebau, kad, pasiekę žole apžėlusį keliuką, vedantį į sodybą, sustojo, trumpai tarpusavy pasitarė, o tuomet patraukė čionlink. Neramu tapo –­ ko tiems prašalaičiams prisireikė? Buvau jau nutaręs, jog, greičiausiai, tai elgetos, o gal ir kokios netradicinės bažnyčios atstovai, renkantys išmaldą. Kai pamačiau, kad jie pasiekė vartelius, pakilau iš hamako ir nuėjau pasitikti – nebuvo prasmės apsimetinėti, kad nepastebiu, nes hamakas turėjo gerai matytis nuo keliuko ir jie galėjo mane įžiūrėti taip pat lengvai, kaip ir aš juos.
Prie sodą juosiančios tvoros vartelių stovėjo aukštas šviesiaplaukis vaikinas ir savotiškų veido bruožų pusamžė moteris. Abu jie šypsojosi, ir šypsenų pjūviai išdavė giminystę, nors veidų detalės ryškiai skyrėsi. Dėvėjo tvirtus, paprastus, tvarkingus kelioninius drabužius. Iš arti žiūrėdamas jau niekaip negalėjau suvokti, kuriai gyvenimo būdo kategorijai juos būt galima priskirti. Atrodė lyg koks anachronizmas susimaišius laikui ir jie atsidūrė čia iš maždaug pusšimčio metų praeities. O gal ir ateities.
– Sveiki, ponas dailininke! – pasisveikino moteris po trumpos pauzės. Pamaniau, jog tai greičiau vietiniai gyventojai, jei jau žino, kad čia gyvena dailininkas – kaime gandai ir žinios sklinda taip pat greitai, kaip teka sraunaus upelio vanduo. Tik tikriausiai nenumanė, jog aš nesu tikrasis šeimininkas, nors profesiją ir atspėjo. Dėl tokios dviprasmybės net nusišypsojau.
– Labas! – atsakiau. – Malonu, kad užsukote. Tikriausiai iš toli keliaujate?
– O taip! – šyptelėjo moteris. – Pamanėme, jog rasime pas jus prieglobstį keletui valandų. Nors mūsų kojos ir patyrusios bei pratusios prie ilgų kelionių pėsčiomis, bet ir joms galų gale prisireikia poilsio. Ar galime užeiti?
Stebėjausi jais, bet pasitraukiau nuo vartelių, ir tai buvo ženklas, kad jie gali užeiti. Prisiekiu, net ir šiandien abejoju, ar tas pasitraukimas buvo sąmoningas mano paties veiksmas. Vaikinas nepratarė nė žodžio, žvelgdamas tiesiai man į veidą maloniai šypsojosi. Tik jo akių žvilgsnis buvo keistas –­ malonus, tačiau tolimas ir nukreiptas pro šalį. Akimirką pamaniau, jog taip keistai žvelgia portretų herojai: tarsi ir į tave, bet lyg ir kiek į šoną. Tik po to man toptelėjo kita, labiau sukrečianti ir nemaloni mintis –­ jaunuolis buvo aklas.
Svečiai pirmiausiai pasuko prie šulinio atsigaivinti vandeniu. Tik po kelių minučių moteris tvirta ranka nusibraukė nuo lūpų drėgmę ir pažvelgė tiesiai į mane.
– Mes pas jus užsukome ne atsitiktinai. Tiesiog pajutome, jog čia esama gero žmogaus. Todėl ir nutarėme pasiprašyti nakvynės, o auštant keliausime toliau.
Sutrikau, todėl neatsakiau iš karto. Moteris, matyt, supratusi savaip, nusišypsojo:
– Mes jūsų neapsunkinsime. Žinome, jog žmones toks prašymas, ypač šiais laikais, trikdo. Todėl jei jūs pasakysite ne, mes suprasime ir eisime savo keliu toliau, be pykčio ir pagiežos. Malonu naktį leisti pastogėje, bet esame įpratę ir prie žvaigždėtos padangės.
Įveikiau tą keistą jausmą, kuris neišvengiamas susidūrus su neįprasta padėtimi, ir užgniaužiau įkyrų norą atsakyti, pareikšti, jog čia likti negalima.
– Naktis tuoj, kurgi jūs pasidėsite? – sumurmėjau. – Žinoma, galima pas mane apsistoti. Vietos čia yra pakankamai. Tik, va, pakloti neturiu ko...
– Patalo nereikia. Mes turime miegmaišius, išsitiesime ant plikų grindų! – nuramino mane viešnia.
Pakviečiau netikėtus svečius į trobos vidų, pasiūliau arbatos. Nors diena ir karšta, bet arbata – vienas iš tų stebuklų, kurie gaiviną ir kaitrią dieną. Atvykėliai tą, regis, taip pat neblogai žinojo, nes gėrimo neatsisakė.
Prie arbatos ant stalo atsirado ir kitų mano turėtų gėrybių – virtos mėsos, daržovių, duonos, konservų, rūkytos žuvies, atnešiau kelis rasotus, rūsyje vakarui laikytus butelius alaus. Tačiau į pastarąjį mano svečiai net nežvilgtelėjo.
– Svaigiųjų gėrimų negeriame, nerūkome. Nesistengiame slėptis netikrovėje!
Pastebėjau, kad kalba tik moteris. Vaikinas iki šiol nepratarė nė žodžio, nors, rodės, viskuo pritarė bendrakeleivei. Stebėjau tą bendravimą ir juo stebėjausi ne mažiau kaip šitais žmonėmis: vaikinas nieko nekalbėjo, tik kartais šypteldavo, moteris trumpais gestais lengvai prie jo prisiliesdavo, vaikinas atsakydavo tuo pačiu. Viešnia, matyt, pastebėjo tą mano susidomėjimą, kadangi netrukus paaškino:
– Mes taip kalbamės. Jis nuo prigimties nemato ir negirdi. Bent jau taip, kaip tą suvokia daugelis žmonių.
– O, Dieve! Tai turėtų būti labai sunku! –­ ištrūko man išties visai to nenorint.
Moteris kelias akimirkas tylėjo. Regis, mąstė. Paskui prabilo:
– Sunku, greičiausiai, žvelgiant iš mūsų su jumis padėties. Betgi ar galime įsivaizduoti gyvenimą, kurio negyvename? Ar galime suprasti mintis, kurios ateina iš kitokios aplinkos, kitokios patirties, mums nesuvokiamų jausmų? Šitą berniuką pažįstų nuo jo gimimo ir per visus tuos metus niekuomet nemačiau jo nelaimingo ar verkiančio. Jis turi savo patirtį, savo nuovoką ir mintis, tik tai kitokie dalykai, nei žinome mes. Jis gyvena čia, su mumis, bet jo pasaulis – absoliučiai kitas, nors ir ne svetimas šiam.
Ji nutilo, o aš mąsčiau, stengdamasis suprasti, koks gi turėtų būti gyvenimas tamsoje ir tyloje, ir mane vis nukrėsdavo šiurpas. Galvojau, jog greičiau sutikčiau netekti visų materialinių gėrybių, elgetauti prie bažnyčios, bet išsaugoti gebėjimą girdėti ir matyti. Po akimirkos moteris prabilo vėl:
– Nemanau, kad jūs patikėsite, bet iš tiesų ne aš vedu vaikiną, o jis mane. Mes bendraujame prisilietimais – nemoku paaiškinti, kaip tai vyksta. Tiesiog jį palietus man tampa aišku, ką jis galvoja, o jam –­ ką aš. Jis niekada neklysta. Štai ir dabar jis man pasakė, kad jūs – dailininkas, geras žmogus, jog čia rasime prieglobstį. Atvirai pasakysiu, aš daug dažniau puolu į neviltį, nei šis vaikas.
Žvilgtelėjau į vaikinuką su vis labiau didėjančia nuostaba. Man pasirodė, jog jis pajuto mano žvilgsnį, nes kaip tik tą akimirką šyptelėjo. Jo veidas buvo nepaprastai giedras, be menkiausio apmaudo ar kito neigiamo bruožo, dvelkiantis vidine ramybe. Buvo panašus į ramų ežero vandenį, tykų vasaros vakarą, kai nekyla joks vėjelis ir nepaprastai gera būti prie jo, jaučiant tą didybę, kuri žmogui sunkiai pasiekiama ir todėl labai vertinga. Staiga prisiminiau viename tarptautiniame plenere sutiktą dzen ir taiči meistrą, kurio veidas ir visa povyza dvelkė lygiai tokia ramybe. Keista buvo suvokti skirtumą, jog tas meistrui buvo arti septyniasdešimties ir visą gyvenimą buvo paskyręs pasiekti tokiai būsenai, kurią šis vaikinas, regis, jau turėjo.
– Kurgi jūs keliaujate? Juk nesate vietiniai? – nutraukiau užsitęsusią tylą.
Moteris kinktelėjo galvą:
– Nevietiniai. Pirmą kartą esame čia. O kur mes einame? Atsakyti galima labai paprastai – einame ten, kur mus veda. Mes nesirenkame kelio – tiesiog einame.
– Bet iš kur jūs tuomet žinojote, kad aš –­ dailininkas? – nustebau.
Moteris nusišypsojo.
– Jis man pasakė. O iš kur žino jis, neklauskite, aš pati to nežinau.
– Keistas jūsų gyvenimo būdas. Keistas ir jūsų kelionės tikslas, – sumurmėjau.
Moteris pritariamai linktelėjo.
– Kiekvienam paprastam žmogui jis nesuvokiamas. Sunkiai suvokiamas ir man, tuo labiau jums. Mes – bėgame.
Net nustojau kramtęs duoną su mėsa.
– Bėgate? Kas jus persekioja?
– Sunku pasakyti, ar tai persekiojimas, bet galima pavadinti ir taip. Mes traukiamės nuo audros. Šitas vaikinas kažkokiu būdu paskui save traukia audrą. Jeigu mes ilgiau liktume vienoje vietoje, ji mus paprasčiausiai pasivytų ir...
Laukiau kurį laiką, bet ji tylėjo. Nekantriai mostelėjau ranka:
– Na, ir kas gi?
Pašnekovė sunkiai atsiduso ir tarė:
 – Manau, kad jis tuomet žūtų... Prieš daug metų, jam gimus, nuo netikėtai kilusios audros ir žaibų žuvo jo tėvas, o kiek vėliau ir motina. Aš jo teta. O mes nuo tada ir keliaujame iš vietos į vietą. Audra gi seka mums iš paskos...
Papurčiau galvą, kad pradėjusios krikti mintys sustotų į vietas. Dingtelėjo, jog moteris galbūt, švelniai tariant, trenkta ir paskui save tampo neįgalų vaikiną, kuris to tiesiog nesupranta.
– Jūs manimi netikite, – pasakė ji, o jos šypsena buvo gili ir nuoširdi. – Per daugelį metų mes išmokome susitaikyti su nepasitikėjimu, baime, neteisybėmis, įsitikinimu, kad esame nenormalūs. Mūsų tai nebevargina. Tiesiog ten, kur mes praeiname, netrukus ateina audra...
– Kaip visa tai atrodo keista! – kaukštelėjau dantimis, netyčia krimsteldamas liežuvį.
Pašnekovė palingavo galvą.
– Daugelio akimis esame keisti. Bet kas čia nuostabaus? Žmonės – įnertiškos būtybės ir jiems sunku suvokti, jog gali egzistuoti kitokie likimai. Žinote, daug kas mūsų bijo ir veja šalin – kad neapvogtume, nepasikėsintume į kažkokią dalelę kažkieno gerbūvio. O mes tik gyvename taip, kaip mums skirta. Neturime namų, nes jų mums nereikia, negauname pinigų, nes pragyvename be jų. Pakanka to, kuo mus sušelpia, ir nepykstame, jei mus laiko elgetomis. Tačiau ir mes neišeiname dykai, manau, jog bent kuo nors praturtiname kiekvieną, kurį sutinkame kelyje. Kartais tiesiog suteikiame viltį, kad egzistuoja šis tas daugiau, nei vien tik buitis ir laikinumas, kurį dažniausiai siūlo regimasis gyvenimas. Žinote, iš tiesų mes abu esame laimingi, gyvendami taip, kaip gyvename.
Keista, bet jai kalbant jaučiau, kad nejaukumas po truputį nyksta ir į tuos žmones, kuriuos mačiau pirmą kartą, imu žvelgti kaip į senus, gerus pažįstamus.
Kai mes baigėme vakarieniauti, arba, tiksliau būtų sakyti, kalbėtis, jau buvo sutemę. Net ir vakare kaitra pro atvirus trobos langus sklido vidun, saulė nusileido, palikdama visai plyną, be menkiausio ūkelio, dangų. Todėl atsisveikindamas ir eidamas gulti mintyse netikėjau, jog netrukus čia gali būti audra...
Mačiau, jie įsirengė guolius ant grindų, o aš atsigulęs dar ilgai bandžiau suvokti tų žmonių pasaulį. Tik man nepakako sugebėjimo, tad taip ir užmigau žinodamas, kad jie tokie yra, bet taip ir nesupratęs jų gyvenimo būdo ir paskirties.
Keista, bet tą naktį miegojau nepaprastai gerai – seniai jau beturėjau tokį gilų ir tyrą miegą. Taip miega po sunkios ligos sveikstantys ir jėgas atgaunantys ligoniai.
Pabudau anksti, vos prašvitus. Ir pirmiausia, ką pastebėjau pro langelį – artyn ritosi saubingi, tumulingi, gauruoti, beveik papilvėmis žemę šluojantys debesys. Iš jų žiro liūčių kasos ir žaibų zigzagai. Medžius prie žemės lenkė vėjo šuorai, o netolimame ežere kilo aukštos putotos bangos. Nubėgau į kambarį, kur nakvojo mano keistieji svečiai, tačiau kambarys buvo tuščias, atvykėlių – nė pėdsako. Kažin kodėl atrodė, jog jie čia svečiavosi ne vos prieš keletą valandų, o be galo seniai, gal net praeitame šimtmetyje ir man jau kilo abejonė, ar tai tik nebus kaitros išvargintų smegenų vaizduotės vaisius. Tie žmonės atsirado iš niekur ir pranyko į savo niekur. Tačiau audrą jie iš tiesų atnešė...
Po akimirkos ant vinies durų staktoje išvydau savo rankinę, kurią buvau pakabinęs ir pamiršęs. Ten buvo dokumentai, pinigai, mobilusis telefonas, kitos vertybės, be kurių šiuolaikinis žmogus jau neišsiverčia. Apniktas baimės prišokau prie jos, tik netrukus raudau iš gėdos – visi daiktai buvo savo vietoje. Staiga suvokiau materialaus pasaulio menkumą ir nepatvarumą...
Dangus nesiblaivė kelias valandas, atrodė, viskas su žeme maišėsi, kol pagaliau pamažu aprimo, vėjas nutilo ir vėl pasirodė saulė.
Į dirbtuvę užsukau tik pavakary, panoręs vėl pamėginti imtis darbo. Ir sustojau kaip įbestas...
Drobė stovėjo ant molberto visiškai, iki galo, tobulai užbaigta. Taip, tarsi vakar būčiau dirbęs iki devinto prakaito ir pagaliau nutapęs tai, ką norėjęs, tai, ką mintyse brandinau daugelį metų. Negalėdamas patikėti reginiu priėjau artyn ir paliečiau rankomis drobę – dažai buvo vos išdžiūvę, potėpių storesnės vietos dar šiek tiek lipo. Nežinau kiek stovėjau, žvelgdamas į molbertą su drobe ant kurios puikavosi bene geriausias mano kūrinys.
Praėjo dar ne viena savaitė, galbūt net metai, kol suvokiau, jog to kūrinio neįstengsiu niekam parduoti – nebent dovanoti. Keista, bet žinojau, kam norėčiau jį padovanoti. Tik tie žmonės neturėjo sienos, ant kurios galėtų jį pasikabinti.