Marcel Aymé. Talonas

Marcelis Aymé (1902–1967) – prancūzų prozininkas, dramaturgas, komedijų, romanų, pasakų, novelių autorius. Parašė 17 romanų. Kūryboje derėjo groteskas ir socialinė kritika, sarkazmas ir filosofija, realizmas ir fantastika, ironija ir tragedija. M. Aymé kūrinių motyvais pastatyta keliolika kino filmų.

Meurisse’o spaudos agentūros nuotrauka iš Prancūzijos nacionalinės bibliotekos archyvo

Ištraukos iš Žiulio Flegmono dienoraščio

Vasario 10 d. Mano rajone žmonės skleidžia absurdiškus gandus apie naują valdžios potvarkį. Tam, kad būtų išvengta nepriteklių ir užtikrintas geresnis dirbančiojo visuomenės elemento našumas, sumanyta numarinti neproduktyvius vartotojus: senius, pensininkus, rentininkus, bedarbius ir kitus veltėdžius. Tiesą sakant, man atrodo, kad šis sumanymas ganėtinai pagrįstas. Neseniai netoli namų sutikau kaimyną Rokentoną, aistringą septyniasdešimtmetį, prieš metus vedusį dvidešimt ketverių metų merginą. Jis duso iš įniršio: „Kam rūpi amžius, jei aš dovanoju laimę savo žaviajai paukštytei!“ Grakščiais žodžiais patariau jam priimti šią asmeninę auką bendruomenės labui su džiaugsmu ir pasididžiavimu.

Vasario 12 d. Nebūna dūmų be ugnies. Šiandien pietavau su senu draugu Malefrua, Senos prefektūros tarybos nariu. Kol gaminau valgį, pasistengiau atrišti Malefrua liežuvį buteliu vyno. Be abejo, galimybė iš nenaudingų asmenų atimti gyvybę net nėra svarstoma. Paprasčiausiai bus sutrumpintas pastarųjų asmenų gyvenimo laikas. Malefrua paaiškino, kad teisė į vienokį ar kitokį gyvenimo dienų skaičių priklausys nuo kiekvieno asmens nenaudingumo laipsnio. Pasirodo, kad laiko talonai jau išspausdinti. Mano manymu, tai ne tik puiki, bet ir poetiška idėja. Jei gerai pamenu, išreiškiau nuoširdų susižavėjimą šiuo sumanymu. Truputį paveiktas vyno, Malefrua žvelgė į mane draugišku blausiu žvilgsniu.

Vasario 13 d. Niekšybė! Nusižengimas teisingumui! Žiauri žmogžudystė! Dekretas ką tik buvo paskelbtas laikraščiuose, ir paaiškėjo, kad „vartotojų, kurių išlaikymo kaštai viršija jų sukuriamą pridėtinę vertę“ sąraše yra ir menininkai bei rašytojai! Blogiausiu atveju dar suprasčiau, jei ši priemonė būtų taikoma tapytojams, skulptoriams, muzikantams. Bet rašytojams! Tai nenuoseklus, klaidingas sprendimas, kuris taps didžiausia mūsų epochos gėda. Su didžiausiu kuklumu galiu pareikšti, kad rašytojams nėra jokio reikalo įrodinėti savo reikalingumą, o ypač man. Nepaisant to, gavau teisę į vos penkiolika dienų egzistencijos per mėnesį.

Vasario 16 d. Dekretas įsigalios nuo kovo 1 d., registracija prasidės nuo vasario 18 d., tad žmonės, kuriems priklauso tik dalinė egzistencija, puolė ieškoti darbo, kuris jiems užtikrintų teisę į pilną gyvenimą. Tačiau valdžia su velnišku įžvalgumu uždraudė bet kokią darbuotojų kaitą iki vasario 25 d.

Man šovė idėja paskambinti Malefrua ir paprašyti, kad parūpintų man durininko ar muziejaus sargo darbą per keturiasdešimt aštuonias valandas. Pavėlavau. Jis ką tik buvo paskyręs paskutinę pasiuntinio vietą.

– Bet kodėl, po velnių, jūs neprašėte darbo vietos anksčiau?

– Bet kaip aš galėjau žinoti, kad dekretas liečia ir mane? Kai mes kartu pietavome, man nesakėte, kad...

– Atleiskite. Aš nurodžiau, kad dekretas palies visus nenaudingus asmenis taip aiškiai, kad aiškiau jau neįmanoma.

Vasario 17 d. Be jokios abejonės mano namo durininkė mane laiko pusiau mirusiu, vaiduokliu, šešėliu vos ne vos išnyrančiu iš pragaro tamsybių –­ šiandien ji nesiteikė įteikti laiško atėjusio mano vardu. Norėdamas ją pamokyti, rėžiau: „Elitas aukoja savo gyvenimą tam, kad tokie tinginiai kaip jūs dar labiau nusipenėtumėte.“ Ir tai gryna teisybė. Kuo daugiau galvoju apie šį potvarkį, tuo labiau jis man atrodo neteisingas ir nusikalstamas.

Neseniai sutikau Rokentoną su savo jaunąja žmonele. Vargšas senis man sukėlė gailestį. Viską susumavus jam priklausė tik šešios gyvenimo dienos per mėnesį, bet blogiausia buvo tai, kad jo žmonai, atsižvelgiant į pastarosios amžių, priklausė penkiolika dienų. Toks neatitikimas Rokentonui kėlė siaubingą nerimą. O jo žmona savo dalią priėmė kiek filosofiškiau.

Šiandien sutikau keletą žmonių, kurių naujasis dekretas nepalietė. Jų nesupratingumas ir nedėkingumas besiaukojančiųjų atžvilgiu man kelia šleikštulį. Negana to, kad šį absurdišką potvarkį jie laiko visiškai natūraliu dalyku, bet dar susidaro įspūdis, kad jis juos džiugina. Žmonių egoizmas dar niekada nebuvo taip suvešėjęs.

Sausio 18 d. Tam, kad pasiimčiau savo laiko taloną, Šešioliktojo rajono seniūnijoje pralaukiau tris valandas. Maždaug du tūkstančiai mūsų, nelaimėlių, paaukotų patenkinti dirbančiųjų klasių apetitą, buvome surikiuoti į dvi eiles. Ir tai buvo tik pirmoji grupė. Man pasirodė, kad pusę laukiančiųjų sudarė seniai. Buvo ir gražių jaunų moterų, nevilties išvargintais veidais, tarsi sakančiais „aš dar nenoriu mirti“. Gausu buvo ir meilės profesionalių. Jas potvarkis palietė itin skaudžiai, palikdamas tik septynias egzistencijos dienas. Viena jų stovėjo priešais mane ir skundėsi, kad naujoji tvarka ją visam gyvenimui pasmerkia būti „vieša mergina“, nes vyrai per septynias dienas nespėja prisirišti. Dėl šito aš nebuvau toks tikras. Laukiančiųjų eilėse susijaudinęs atpažinau, ir turiu prisipažinti, tai man sukėlė slaptą pasitenkinimą, draugus iš Monmartro, rašytojus ir artistus: Seliną, Žaną Paulį, Daranjė, Fošua, Supo, Tintaną, Esparbesą ir kitus. Selinui pasitaikė juoda diena. Jo manymu, tai buvo dar viena klastinga žydų išmonė, bet aš buvau įsitikinęs, kad šiuo konkrečiu atveju Selino bloga nuotaika jį suklaidino. Tiesą sakant, potvarkyje žydams buvo numatyta, neatsižvelgiant į amžių, lytį ir užsiėmimą, per mėnesį skirti vieną pusdienį gyvenimo. Minia buvo susierzinusi ir įšėlusi. Apsaugos darbuotojų elgesys su mumis buvo kupinas paniekos, jie mus aiškiai laikė žmonijos atliekomis. Mums įgrisus laukti, jie ne vieną kartą apmalšino minios nekantrumą spyriais į užpakalį. Su tyliu orumu nurijau šį pažeminimą, bet atidžiai stebėjau policininką, vos tvardydamas pasipriešinimo šūksmą. Nuo šiol tapome pasaulio pasmerktaisiais.

Galiausiai sulaukiau eilės atsiimti savo laiko kortelę. Kiekvienas joje esantis talonas, vertas 24 val. gyvenimo, buvo nudažytas švelnia mėlyna spalva su šviesiu violetiniu atspalviu ir buvo toks glotnus, kad mano akyse sužibo ašaros.

Vasario 24 d. Prieš aštuonetą dienų kreipiausi į atsakingą instituciją su prašymu peržiūrėti mano atvejį. Man buvo suteiktos papildomos dvidešimt keturios valandos gyvenimo per mėnesį. Vis šis tas.

Kovo 5 d. Jau dešimt dienų gyvenu karštligišku ritmu, net apleidau savo Laikraštį. Stengdamasis nieko nepraleisti tokiame sutrumpėjusiame gyvenime, beveik nebemiegu naktimis. Per pastarąsias keturias dienas prijuodinau daugiau popieriaus nei per tris normalaus gyvenimo savaites, tačiau mano stilius išliko toks pat nepriekaištingas, o mintis lygiai tokia pat gili. Malonumams atsiduodu su tokiu pat užsidegimu. Norėčiau, kad visos gražios moterys priklausytų man, tačiau tai neįmanoma. Stumiamas begalinio noro kuo geriau išnaudoti kiekvieną praeinančią akimirką ir, ko gero, vedamas keršto troškimo, kiekvieną dieną juodojoje rinkoje perku produktus ir du tris kartus per dieną gausiai ir sočiai pavalgau. Suvalgiau trejetą tuzinų austrių, porą kiaušinių, virtų „marškinėliuose“, ketvirtį žąsies, gabalą jaučio nugarinės, daržovių, salotų, įvairių sūrių, šokolado, greipfrutą ir tris mandarinus. Nors mintys apie liūdną dalią manęs neapleido, gerdamas kavą pajutau neabejotiną laimę. Ar patapsiu tobulu stoiku? Išeidamas iš restorano susidūriau su Rokentonų pora. Vargšelis Rokentonas leido paskutinę savo gyvenimo dieną kovo mėnesį. Šįvakar vidurnaktį, sunaudojęs savo šeštąjį taloną, jis nugrims į nebūtį, kur praleis dvidešimt penkias dienas.

Kovo 7 d. Apsilankiau pas jaunąją ponią Rokenton, nuo vidurnakčio laikinai tapusią našle. Ji mane priėmė su dėkingumu, kurį melancholija darė dar žavesnį. Kalbėjomės apie šį ir apie tą, taip pat ir apie jos vyrą. Ji papasakojo, kaip Rokentonas nugrimzdo į nežinomybę. Jie abu buvo atsigulę. Likus vienai minutei iki vidurnakčio, sutuoktinis laikė žmonos ranką ir dalijo paskutinius patarimus. Kai mušė lygiai vidurnaktį, ji pajuto kaip Rokentono ranka ištirpo. Šalia ponios Rokenton neliko nieko, išskyrus tuščią pižamą ir dantų protezus ant priegalvio. Šis pasitraukimas iš gyvųjų pasaulio mus labai sujaudino. Liusetei Rokenton braukiant kelias ašaras, aš atvėriau savo glėbį.

Kovo 12 d. Šeštą valandą vakar vakare nuėjau pas akademiką Peruką išgerti stiklinės sirupo. Valdininkai, pateisindami nedorėlių įvaizdį, išsaugojo sau teisę į pilną gyvenimą. Perukas buvo niekšingai, veidmainiškai ir piktdžiugiškai patenkintas savo padėtimi. Mūsų, pasmerktųjų, susirinko apie penkiolika, ir visi mes leidome paskutinę savo gyvenimo šį mėnesį dieną. Vienintelis Perukas turėjo teisę į normalią egzistenciją. Su mumis elgėsi meiliai kaip su nereikšmingais, bejėgiais padarais. Gailėjosi mūsų su akyse žibančiomis piktomis ugnelėmis ir žadėjo ginti mūsų interesus mums nesant. Jis mėgavosi būdamas, tam tikra prasme, kažkuo daugiau už mus. Net susiriesdamas stengiausi jo nepavadinti senu kuinu ir supuvusiu aguročiu. Ak! Jei tik nebūčiau puoselėjęs vilčių vieną dieną perimti jo pareigas!

Kovo 13 d. Pietavau pas Diumonus. Kaip visad, jie susibarė ir net įžeidinėjo vienas kitą. Su neabejotinu nuoširdumu Diumonas sušuko: „Jei tik galėčiau taip panaudoti savo gyvenimo talonus, kad man niekada nebereiktų tavęs matyti!“ Ponia Diumon apsiverkė.

Kovo 16 d. Lusetė Rokenton šiąnakt nugrimzdo į nebūtį. Ji labai bijojo, tad paskutines akimirkas praleidau kartu. Kai pusę dešimtos vakaro atėjau į jos namus, ji jau buvo atsigulusi. Norėdamas palengvinti paskutinių minučių kančias, ant jos naktinio stalelio stovintį laikrodį pasukau ketvirtadaliu valandos atgal. Likus penkioms minutėms iki mirties, ji pradėjo labai smarkiai raudoti. Kiek vėliau, manydama, kad jai liko dar dvidešimt minučių, ėmė koketuoti, ir tai mane maloniai sujaudino. Jai slystant į nebūtį, stengiausi nieko nepraleisti pro akis. Rokenton buvo besijuokianti iš mano išsakytos minties, kai staiga jos juokas nutrūko ir išnyko tuo pačiu metu kaip ir kūnas, lyg kas būtų mostelėjęs burtų lazdele. Apčiupinėjau dar šiltą vietą, kur ji ką tik gulėjo, ir pajutau, kaip aplink mane įsigali mirtina tyla. Buvau gan nemaloniai nustebintas. Šįryt, rašant šias eilutes, mane kankina siaubingas nerimas. Nuo pat ryto skaičiuoju man likusias valandas. Šįvakar vidurnaktį bus mano eilė.

Be ketvirčio dvyliktą vėl imu dienoraštį. Ką tik atsiguliau, noriu, kad ši laikina mirtis mane užkluptų su plunksna rankoje, atliekantį savo darbą. Mano manymu, tai šauni idėja. Mane žavi tokia elegantiška ir santūri drąsos išraiška. Bet ar manęs laukianti mirtis išties yra laikina, ar tai nebus paprasta ir gryna mirtis? Tie pažadai apie prisikėlimą nieko neverti. Pajuntu pagundą čia įžvelgti apsukrų būdą pagražinti niūrią tikrovę. Jei po penkiolikos dienų nė vienas iš pasmerktųjų neprisikels, kas apgins jų teises? Tik jau ne jų turto paveldėtojai! Jie tai jau lengvai ras paguodą! Staiga man į galvą šauna mintis, kad visi pasmerktieji turėtų prisikelti vienu metu, pirmą kito mėnesio dieną, t. y. balandžio pirmą. Tai bent būtų gražus melagių dienos pokštas. Mane apima siaubinga panika ir aš...

Balandžio 1 d. Štai ir vėl aš gyvas. Tai nebuvo balandžio pirmosios pokštas. Beje, nepajutau, kaip prabėgo laikas. Atsiradęs lovoje dar jaučiau prieš mirtį mane apėmusią paniką. Mano dienoraštis gulėjo ant lovos, tad užsinorėjau pratęsti nebaigtą sakinį ten, kur liko kaboti mano mintis, tačiau rašiklyje nebebuvo rašalo. Supratęs, kad laikrodžio rodyklės buvo sustojusios ties ketvirta valanda ir dešimt minučių, pradėjau įtarti tiesą. Laikrodis irgi buvo sustojęs. Sugalvojau paskambinti Malefrua ir paklausti, kokia šiandien diena. Jis nenuslėps savo nepasitenkinimo dėl tokio išvertimo iš lovos vidury nakties ir mano džiaugsmas dėl prisikėlimo menkai jį tesujaudins. Bet man buvo būtina išsipasakoti.

– Matote, skirtumas tarp visatos laiko ir gyvenimo laiko nėra filosofinė išmonė. Ir aš esu to įrodymas. Iš tiesų absoliutus laikas neegzistuoja...

– Galimas daiktas, bet, nepaisant to, man rodos, dabar yra pusė pirmos ryto...

– Atkreipkite dėmesį, kad tai labai paguodžiantis faktas. Tos penkiolika dienų, kurių negyvenau, man nėra prarastas laikas. Tikiuosi jas susigrąžinti vėliau.

– Sėkmės ir labanakt, – nukirto Malefrua.

Šįryt devintą valandą išėjau iš namų ir pajutau staigų pokytį. Atrodė, kad metų laikai gerokai pasislinko. Tiesą sakant, medžiai jau buvo persimainę, oras tapo lengvesnis ir gatvės atrodė kitaip. Moterys irgi buvo kupinos pavasariškos nuotaikos. Mintis, kad pasaulis gyveno be manęs, man kėlė ir vis dar kelia kažkokį apmaudą. Šįvakar mačiau keletą priskėlusių žmonių. Apsikeičiama įspūdžiais. Motušė Bordjė dvidešimt minučių man kvaršino galvą, kaip penkiolika dienų ji gyveno atsiskyrusi nuo savo kūno ir patyrė nuostabių, dangiškų malonumų. Bet pati juokingiausia, be jokios abejonės, yra Bušardono istorija. Laikina mirtis kovo 15 d. jį užklupo miegantį. Šįryt jis pabudo įsitikinęs, kad jam pavyko išvengti savo lemties. Norėdamas tuo pasinaudoti, jis skubėjo į vestuves, kurios, jo manymu, turėjo vykti šiandien, o iš tiesų buvo pasibaigusios prieš penkiolika dienų. Aš jam nieko neaiškinau.

Balandžio 2 d. Ėjau gerti arbatos pas Rokentonus. Tas žmogelis itin laimingas. Kol buvo miręs, visiškai nejautė prabėgančio laiko, tad tuo metu nutikę įvykiai jam neturėjo jokios apčiuopiamos reikšmės. Galimybė, kad devynias dienas gyvendama pati viena, žmona galėjo jį išduoti, jam atrodė iš fantastikos srities. Džiaugiuosi dėl jo. Lusetė be perstojo žvelgė į mane sutrikusiomis ir ilgesingomis akimis. Man kelia siaubą tokių aistringų ženklų demonstravimas, kai tretieji asmenys apie tai nieko nenutuokia.

Balandžio 3 d. Aš įtūžęs nuo pat ryto. Kol buvau miręs, Perukas viską suorganizavo taip, kad Merimė muziejaus atidarymo šventė įvyktų balandžio 18 d. Šios šventės proga turėjau sakyti labai svarbią kalbą, kuri man būtų atvėrusi Akademijos* duris, o tas senas sukčius tikrai nepamiršo šios aplinkybės. Bet balandžio 18 d. aš būsiu komoje.

Balandžio 7 d. Rokentonas numirė dar kartelį. Šįkart savo lemtį jis pasitiko gerai nusiteikęs. Maldavo mane vakarieniauti pas jį, tad vidurnaktį sutikome svetainėje gerdami šampaną. Artėjant lemtingai akimirkai Rokentonas stovėjo, tad mes išvydome, kaip jo rūbai staiga susmuko ant grindų. Tiesą sakant, tai buvo ganėtinai juokingas reginys. Nepaisant to, nevaldomas Liusetės juokas man pasirodė netinkamas.

Balandžio 12 d. Šįryt sulaukiau sukrečiančio apsilankymo. Pas mane atė­jo maždaug keturiasdešimties metų žmogus, skurdžiai apsirengęs, drovus, prastos sveikatos. Tai buvo sergantis darbininkas, vedęs, trijų vaikų tėvas, norėjęs parduoti dalį savo gyvenimo talonų, kad galėtų išmaitinti šeimą. Jo žmona sirgo, o pats buvo per daug nusilpęs dėl skurdo, kad galėtų imtis fizinio darbo. O pašalpos teužteko palaikyti namiškių būklę, artimesnę mirčiai negu gyvenimui. Pasiūlymas pirkti gyvenimo talonus mane labai sutrikdė. Jaučiausi lyg būčiau žmogėdra, vienas iš antikos mitinių monstrų, kurie duoklę renka rydami žmones. Išlemenau keletą nepritarimo žodžių ir, atsisakydamas laiko talonų, be jokio atlygio įteikiau jam šiek tiek pinigų. Tačiau žmogus suvokė savo aukos didybę ir itin ja didžiavosi, todėl nesiteikė priimti nieko, už ką nebuvo sumokėjęs viena ar keletu gyvenimo dienų. Nepasisekus jį įtikinti priimti pinigus, buvau priverstas paimti vieną laiko taloną. Žmogui išėjus, taloną įbrukau giliai į stalčių, nusprendęs juo niekada nepasinaudoti. Būtų nepakenčiama naudotis tokiu būdu iš savo artimo atimta gyvenimo diena.

Balandžio 14 d. Metro sutikau Malefrua. Jis man įrodinėjo, kad dekretas pradeda duoti vaisių. Turčiai pastarojo potvarkio buvo skaudžiai paliesti, tad juodoji rinka prarado didelę dalį klientūros, o tai lėmė neregėtą kainų kritimą. Valdžia tikisi greitai susidoroti su šia visuomenės neganda. Apskritai žmonės yra geriau apsirūpinę, ir Malefrua atkreipė mano dėmesį, kad paryžiečių išraiškos darosi linksmesnės. Tokios išvados man sukėlė prieštaringus jausmus.

– Nė kiek ne mažiau vertintina, –­ tęsė Malefrua, – yra jauki ir rami atmosfera, įsivyravusi pradėjus gyventi be tam tikrų visuomenės sluoksnių. Dabar galime suprasti, kokį didelį pavojų turčiai, bedarbiai, intelektualai ir prostitutės gali kelti visuomenei, įnešdami tik netvarką, nereikalingą bruzdesį, sąmyšį ir kurstydami nostalgiją idealui.

Balandžio 15 d. Atsisakiau kvietimo pas Karterė porelę. Jie manęs labai prašė dalyvauti jų „agonijoje“. Kai kurie žmonės laikinos mirties proga įprato į svečius kviesti draugus, o man kažkas sakė, kad tokie susibūrimai dažnai virsta tikromis orgijomis. Tai bjauru.

Balandžio 16 d. Šįvakar mirštu. Visiškai nebijau.

Gegužės 1 d. Šiąnakt, grįžtant į gyvenimą, kai kas atsitiko. Reliatyvi mirtis (dabar tai madingas terminas) ištiko stovint, tad drabužius radau ant grindų, o pats buvau nuogut nuogutėlis. Ta pati istorija nutiko ir dailininko Rondo namuose, kur jis buvo sukvietęs apie dešimt skirtingų lyčių svečių, pasmerktų laikinai mirčiai. Turėjo būti gana keista. Gegužė žada būti labai graži ir todėl man išties gaila negyventi paskutines penkiolika dienų.

Gegužės 5 d. Pastaruoju metu man susidarė įspūdis, kad tarp pasmerktųjų daliniam gyvenimui ir turinčiųjų teisę gyventi pilną gyvenimą kyla įtampa. Atrodo, kad ji nuolat auga, ir jos egzistavimu tikrai nederėtų abejoti. Tai abipusis pavydas. Lengva suprasti, kodėl jis kyla iš dalinės egzistencijos nusipelniusiųjų pusės. Nebūtų keista, jei neapykanta privilegijuotųjų atžvilgiu padvigubėtų. Kaskart turiu progos įsitikinti, kad pastarieji slapčia mums pavydi galimybės būti didvyriais ir patirti tai, ką reiškia pasinerti į nebūtį, juolab kad privilegijuotiesiems mirties barjeras yra žymiai labiau apčiuopiamas, turint omeny, kad mirę mes nejaučiame laiko tėkmės. Jiems atrodo, kad laikina mirtis yra tarsi atostogos, o jie patys lieka gyventi pririšti prie savo grandinės. Apskritai privilegijuotieji tapo niurgzlūs ir viskuo nusivylę. O nuolat lekiančio laiko nuojauta, poreikis gyventi skubriu ritmu verčia mano kategorijos žmones būti gerai nusiteikusius. Galvojau apie visa tai pietaudamas su Malefrua. Kartais nusivylęs ir ironiškas, kartais agresyvus, jis, atrodo, darė viską, kad tik nušviestų mano situacijos beviltiškumą ir iš paskutiniųjų stengėsi pasigirti savo padėties pranašumu. Tai darė su tokiu užsidegimu, kad buvo aišku, jog stengėsi pats save tuo įtikinti. Kalbėjo su manimi tokiu tonu, lyg būčiau draugas iš priešiškos tautos.

Gegužės 8 d. Šįryt pas mane užėjo žmogus ir pasiūlė laiko talonų po du šimtus frankų už vieną. Turėjo jų maždaug penkiasdešimt. Aš jį be ceremonijų išmečiau lauk, ir jis turi būti dėkingas vien tik savo kampuotai figūrai, kad nespyriau į užpakalį.

Gegužės 10 d. Šįvakar bus lygiai keturios dienos, kaip Rokentonas jau trečią kartą mirė reliatyvia mirtimi. Nuo to laiko nemačiau Liusetės, bet girdėjau, kad ji eina iš proto dėl kažkokio blondino. Jau galiu įsivaizduoti tikrą gyvulį, jauną veršį, priklausantį orgijų mėgėjų padermei. Tiesą sakant, man nusišvilpt. Ta maža moteriškaitė visiškai neturi skonio, tuo galėjau įsitikinti jau daug anksčiau.

Gegužės 12 d. Juodoji laiko talonų rinka plečiasi neregėtais mastais. Verteivos vaikščioja pas vargšus mėgindami juos įtikinti parduoti keletą gyvenimo talonų ir taip užtikrinti papildomų pajamų šaltinį savo šeimoms. Seniai, gaunantys darbininkų pensijas, ir buvusių kalinių žmonos taip pat yra lengvos aukos. Gyvenimo talono kursas dabar nusistovėjo ties dviejų šimtų dviejų šimtų penkiasdešimties frankų riba. Nemanau, kad kaina gali pakilti daug aukščiau, ypač turint omeny, kad turčių ar šiaip pasiturinčių žmonių skaičius, palyginus su vargšų kiekiu yra itin mažas. Be to, dauguma žmonių nesusitaiko su mintimi, kad žmogaus gyvenimas būtų laikomas eiline preke. O aš tai tikrai nedaryčiau kompromisų su savo sąžine.

Gegužės 14 d. Ponia Diumon pametė savo laiko kortelę. Tatai labai nesmagu, nes, norint gauti kitą, tenka laukti mažiausiai du mėnesius. Diumon kaltina savo vyrą, kad tas nuo jos paslėpė laiko kortelę norėdamas ja nusikratyti. Netikiu, kad Diumon vyro siela tokia tamsi. Pavasaris dar niekados nebuvo toks žavingas. Apmaudu, kad poryt reiks numirti.

Gegužės 16 d. Vakar vakarieniavau pas baronienę Klim. Tarp svečių vyskupas Delabonas buvo vienintelis turintis teisę į pilną gyvenimą. Kažkam bekalbant apie juodąją laiko talonų rinką, išsakiau savo nuomonę, kad tokia praktika yra gėdinga. Buvau nuoširdus kaip tik begalima. Galbūt norėjau padaryti gerą įspūdį jo šviesybei, turinčiam svarų balsą Akademijoje. Tuojau pat pajutau svečių šaltumą mano atžvilgiu. Jo šviesybė man atlaidžiai šyptelėjo lyg jaunam kunigui, pernelyg apimtam apaštališko azarto. Pakeitėme temą. Pavakarieniavus laiko talonų tema svetainėje iš pradžių pašnibždomis mane užkalbino baronienė. Ji išdėstė, kad mano begalinis ir nenuginčijamas rašytojo talentas, mano minties gylis, didysis mano vaidmuo, kuriam buvau pašauktas, mane įpareigoja prailginti savo gyvenimą, skirtą minties turtinimui ir šalies didybei. Matydama, kad jos prakalba mane sujaudino, ji pradėjo diskutuoti šia tema svečių akivaizdoje. Pastarieji beveik vieningai apkaltino skrupulus, kliudančius man per klaidingo sentimentalumo miglą įžvelgti tikrąjį tiesos kelią. Vyskupas, net prašomas išsakyti savo nuomonę, atsisakė komentuoti šią situaciją ir apsiribojo tokia parabole: „Darbščiam žemdirbiui trūksta žemės, kai jo kaimynai savąją palieka dirvonuoti. Iš savo aplaidžių kaimynų jis perka dalį žemės, ją dirba, sėja ir nuima didžiulį derlių, kuris neša naudą visiems.“

Leidausi įtikinamas šios nuostabios svitos, ir šįryt man liko pakankamai ryžto, kad nusipirkčiau penkis gyvenimo talonus. Tam, kad būčiau vertas šito gyvenimo pratęsimo, nuvykau į kaimą, kur planuoju iš visų jėgų dirbti prie savo knygos.

Petro Rakštiko nuotrauka iš ciklo „Šešėliai“

Gegužės 20 d. Jau keturias dienas esu Normandijoje. Išskyrus keletą pasivaikščiojimų, visą savo laiką skiriu rašymui. Ūkininkai beveik nieko nėra girdėję apie laiko korteles. Net seniai turi teisę į dvidešimt penkias dienas per mėnesį. Man būtinai reikėjo dar vienos dienos, kad pabaigčiau skyrių, tad seno valstiečio paprašiau vieno talono. Paklaustas atsakiau, kad Paryžiuje talonas kainuoja apie 200 frankų. „Jūs turbūt juokaujate! – sušuko jis. – Norite man mokėti sumą, už kurią mes pardavinėjame kiaules!“ Taigi, talono nenusipirkau. Ryt vidurdienį grįžtu į Paryžių, kad vakare galėčiau mirti savo namuose.

Birželio 3 d. Koks nuotykis! Traukinys smarkiai vėlavo, tad mirtis mane užklupo prieš atvažiuojant į Paryžių. Prisikėliau toje pačioje kupė, tačiau vagonas stovėjo Nanto traukinių depe. Be abejo, aš buvau visiškai nuogas. Man teko iškęsti tiek nemalonumų ir pažeminimų, kad iki šiol darosi bloga. Laimei, traukiniu važiavęs pažįstamas žmogus mano daiktus nusiuntė į namus.

Birželio 4 d. Sutikau Meliną Badan, „Argos“ aktorę, ji man papasakojo absurdišką istoriją. Kai kurie gerbėjai jai dovanojo laiko talonų, tad liepos 15 d. Melina jų turėjo dar dvidešimt. Aktorė stengėsi mane įtikinti, kad juos visus labai gerai išnaudojo ir gyveno trisdešimt šešias dienas per mėnesį. Buvau įsitikinęs, kad reikia ją pašiepti:

– Šis gegužės mėnuo, sutinkąs vien dėl jūsų pailgėti penkiomis dienomis, yra išties galantiškas.

Melina atrodė nuoširdžiai nuliūdusi dėl mano skepticizmo. Man atrodo, kad jos siela yra labai sujaukta.

Birželio 11 d. Drama pas Rokentonus. Apie tai išgirdau tik šiandien popiet. Gegužės 15 d. Lusetė pasikvietė savo jaunąjį saldainiuką blondiną į svečius, ir vidurnaktį jie nugrimzdo į nebūtį. Grįždami į gyvenimą jie atsidūrė savo lovoje, ten, kur ir buvo užmigę, tačiau jie buvo ne vieni – tarp jų atsirado Rokentonas. Lusetė ir jos blondinas stengėsi apsimesti, kad vienas kito nepažįsta, tačiau Rokentonui tai atrodė mažai tikėtina.

Birželio 12 d. Gyvenimo talonų kaina kyla astronominiu pagreičiu ir dabar siekia apie 500 frankų. Reikia manyti, kad savo gyvenimo atžvilgiu vargšai tapo taupesni, o turčiai gobšesni. Mėnesio pradžioje nusipirkau dešimt talonų po du šimtus frankų, o kitą dieną dėdė iš Orleano atsiuntė dar devynis. Vargšelis taip kenčia nuo reumato, kad nusprendė palaukti sveikatos pagerėjimo nebūtyje. Tad man lieka devyniolika talonų. Mėnesyje yra trisdešimt dienų, tad turiu penkiais talonais per daug. Be vargo juos parduosiu.

Birželio 15 d. Vakar vakare pas mane užsuko Malefrua. Jį nuoširdžiai džiugino faktas, kad kai kurie žmonės išleidžia milžiniškas sumas tam, kad galėtų gyventi pilną mėnesį kaip jis. Malefrua to visiškai užteko patikėti, kad turinčiųjų teisę į pilną gyvenimą padėtis yra išties pavydėtina.

Birželio 20 d. Įnirtingai dirbu. Jei būtų galima tikėti kai kuriais gandais, Melina Badan nėra tokia kvaila kaip atrodo. Tiesą sakant, kai kurie žmonės giriasi praėjusį mėnesį gyvenę daugiau kaip trisdešimt vieną dieną. Girdėjau keletą tokių prisipažinimų. Be abejo, netrūksta paprastų žmonių, tikinčių tokiomis pasakomis.

Birželio 22 d. Norėdamas paauklėti Lusetę, Rokentonas išskirtinai asmeniniam naudojimui juodojoje rinkoje nusipirko talonų už dešimt tūkstančių frankų. Jau dešimt dienų, kai jo žmona yra mirusi. Manau, Rokentonas gailisi buvęs toks griežtas. Atrodo, vienatvė jį baisiai slegia. Man susidarė įspūdis, kad jis pasikeitė, tapo nebeatpažįstamas.

Birželio 27 d. Paskalos, kad gegužės mėnuo keliems išrinktiesiems buvo ilgesnis, pradeda pasitvirtinti. Laverdonas, šiaip jau pasitikėjimo vertas žmogus, man patvirtino, kad gegužės mėnesį gyveno trisdešimt penkias dienas. Pradedu bijoti, kad visi šitie laiko ribojimai bus sujaukę daug protų.

Birželio 28 d. Rokentonas mirė vakar ryte, matyt, iš sielvarto. Kalba eina ne apie reliatyvią, bet apie tikrą mirtį. Ryt įvyks laidotuvės. Kai Liusetė liepos 1 d. grįš į gyvenimą, bus tapusi našle.

Birželio 32 d. Reikia pripažinti, kad laikas turi dar neištirtų galimybių. Koks galvosūkis! Vakar ryte užėjau į kioską nusipirkti laikraščio. Jis buvo išleistas birželio 31 dieną.

– Žiūrėk tu man, birželis turi trisdešimt vieną dieną?

Pardavėja, kurią pažįstu jau daugelį metų, sutrikusi pažvelgė į mane. Užmetu akį į laikraščio antraštes ir perskaitau: „Ponas Čiurčilis lankėsi Niujorke birželio 39–45 dienomis.“

Gatvėje nugirstu dvie­jų vyrų pokalbio nuotrupą:

– Birželio 37 d. man reikia nuvykti į Orleaną.

Truputį tolėliau susiduriu su Bonrivažu, einančiu paklaikusiom akim. Jis pasidalija savo apstulbimo priežastimis. Stengiuosi jį paguosti. Nieko kito nebelieka, tik priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Popiet atkreipiau dėmesį į vieną detalę: turintieji teisę į pilną gyvenimą visiškai nenutuokia apie laiko tėkmės anomalijas. Išmušti iš vėžių jaučiasi tik tie, kurie, kaip ir aš, klasta įsiterpė į šį birželio mėnesio pailgėjimą. Malefrua, su kuriuo pasidalijau savo nuostaba, nieko nesuprato ir palaikė mane kvailiu. Bet man nusispjaut į tą laiko tąsą! Nuo vakar vakaro aš beprotiškai įsimylėjęs. Sutikau ją būtent pas Malefrua. Pamatėm vienas kitą ir įsimylėjome iš pirmo žvilgsnio. Žavingoji Eliza.

Birželio 34 d. Šiandien ir vakar mačiausi su Eliza. Galų gale sutikau savo gyvenimo moterį. Susižadėjome. Ryt ji išvyksta į trijų savaičių kelionę po neokupuotą zoną. Nusprendėme, kad susituoksime jai grįžus. Aš toks laimingas galėdamas kalbėti apie savo laimę, net ir šitame dienoraštyje.

Birželio 35 d. Nuvežiau Elizą į geležinkelio stotį. Prieš lipdama į vagoną ji tarė:

– Padarysiu viską, kad grįžčiau prieš birželio 60 d.

Gerai pagalvojus, šis pažadas mane neramina. Juk šiandien panaudosiu pas­kutinį savo taloną. Kai ryt atsibusiu, kelinta bus diena?

Liepos 1 d. Žmonės, su kuriais kalbu apie birželio 35 d., atrodo nieko nesuprantantys. Jų atminty neišliko jokio pėdsako apie tas penkias dienas. Viena laimė, kad sutikau kelis asmenis, apgaulės būdu irgi gyvenusius tuo laikotarpiu, ir galėjau su jais ramiai apie tai pasišnekėti. Beje, tai buvo įdomus pokalbis. Man vakar buvo birželio 35 d. Kitiems – 32 arba 43 d. Restorane sutikau žmogų, kuris gyveno iki birželio 66 d., o tokiam reikalui reikalingas didelis kiekis talonų.

Petro Rakštiko nuotrauka iš ciklo „Šešėliai“

Liepos 2 d. Maniau, kad Eliza vis dar išvykusi, todėl nemačiau jokio reikalo eiti pas ją. Vis dėlto man kilo abejonė ir pamėginau jai paskambinti. Eliza teigia manęs nepažįstanti ir niekada nemačiusi. Stengdamasis iš paskutiniųjų aiškinau jai, kad ji, be abejonės, praleido svaiginančias atostogas. Pralinksmėjusi, bet visiškai nepatikėjusi mano įtikinėjimais ji sutinka pasimatyti ketvirtadienį. Esu mirtinai išsigandęs.

Liepos 4 d. Laikraščiai pilni antraščių, skelbiančių apie spekuliacijas laiko talonais. Nelegali prekyba talonais taps šių metų didžiausiu skandalu. Turčiams praktiškai monopolizavus visus talonus, maisto prekių apyvarta yra beveik lygi nuliui. Be to, kai kurių asmenų poelgiai kelia daug emocijų. Vienas iš atvejų, apie kuriuos kalbama, yra turtuolis M. Vadė, tarp birželio 30 d. ir liepos 1 d. pragyvenęs tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt septynias dienas, kitaip tariant tokį menkniekį kaip penkerius metus ir keturis mėnesius. Neseniai sutikau Yvą Mirono, žymų filosofą. Jis man išaiškino, kad žmogus gyvena milijardus metų, bet mūsų sąmonė iš šios begalybės teapčiuopia trumpus ir nereguliarius laiko tarpus, kurie ir sudaro mūsų trumpą egzistenciją. Jis išsakė dar daug subtilesnių minčių, tačiau aš ne daug ką tesupratau. Be abejo, mano mintys buvo kitur. Ryt turiu susitikti su Eliza.

Liepos 5 d. Pamačiau Elizą. Deja! Viskas beviltiškai prarasta. Beje, ji nesuabejojo mano pasakojimo tikrumu. Galbūt ši istoriją ją net sujaudino, bet tikrai nesukėlė jokio švelnumo ar simpatijos jausmo. Jei gerai supratau, jai į akį buvo kritęs Malefrua. Bet kokiu atveju mano iškalba buvo bergždžia. Kibirkštis, užsižiebusi tarp mūsų birželio 31 d. buvo tik atsitiktinumas, akimirkos užgaida. Tegu dabar kas nors tik pamėgina man kalbėti apie sielų giminystę! Kenčiu kaip prakeiktasis. Tikiuosi iš savo kančios išspausti gerai perkamą knygą.

Liepos 6 d. Laiko talonų galiojimas sustabdomas nauju potvarkiu. Man nusispjaut.

* „Académie française“ yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atitikmuo Prancūzijoje, –­ vert. past.

Iš prancūzų kalbos vertė Mantas Jonaitis

„Le passe-muraille“, Éditions Gallimard, 1943 m.