Marcinas Wicha (1972–2025) – lenkų grafikos dizaineris, knygų vaikams autorius, eseistas. Įvairiems leidiniams kūrė dizainą, piešė karikatūras, rašė feljetonus. 2017 m. pasirodžiusi knyga „Daiktai, kurių neišmečiau“ („Rzeczy, których nie wyrzuciłem“) pelnė prestižiškiausią Lenkijoje „Nikės“ apdovanojimą (taip pat ir skaitytojų „Nikę“), „Politikos“ žurnalo skiriamą „Pasą“, Witoldo Gombrowicziaus premiją, o šiemet pateko į XXI a. reikšmingiausių lenkiškų knygų 25-tuką.

 

Mikołajaus Starzyńskio nuotr.

 

„Tai istorija apie daiktus. Ir dar apie kalbėjimą. Taigi apie žodžius ir daiktus. Ši knyga taip pat apie mano motiną, todėl ji nebus pernelyg linksma. [...] Prieš keturiasdešimt metų – nežinia kodėl būtent tas pokalbis įsirašė man į atmintį – skundžiausi kažkokia Lenkijos radijo mokomąja laida, o motina pasakė: „Ne viską gyvenime pavyks paversti juokingomis istorijėlėmis.“ Žinojau, kad tai tiesa. Nepaisant to, mėginau“, – knygos įžangoje rašo autorius.

Spausdiname dvi esė iš knygos „Daiktai, kurių neišmečiau“.

 

Sudėtingas skandalų pašte kėlimo menas

 

– Noriu nutraukti savo motinos radijo ir televizijos abonementą, nes ji mirė.

– O blemba.

– Taigi.

– Aš ne dėl to, nes jeigu jūs dėl abonemento, tai geriau prie C langelio. Paimkite numeriuką, ir kolegė jums paaiškins. – Tą akimirką jos akys ima spindėti. Sumanė šunybę. – Geriau eikite į informaciją.

Esu spąstai. Supuvęs kiaušinis. Mane galima pakišti kolegei prie C langelio (viliojanti mintis). Bet galima – mintis dar nuostabesnė – įbrukti anai vikruolei, kuri nuo ryto sėdi informacijoje ir pardavinėja turimą pasiūlymą: vokus, ekologišką kosmetiką ir Alice Munro¹ apsakymų rinkinį.

– Noriu nutraukti savo motinos radijo ir televizijos abonementą, – pradedu.

Barkšt, barkšt, drikst – dirbtiniai nagai drasko klaviatūrą.

– Ji nemokėjo abonentinio mokesčio.

– Kaip nemokėjo?

– Nuo 1996 metų nemokėjo.

– Turiu mokėjimų istoriją, – pareiškiu.

– Parodykite.

Bet mano pranašumas akimirksniu ištirpsta.

– Kodėl mokėjo tik septyniolika zlotų?

– Nežinau.

– Tai kas turi žinoti? – šnypščia. – Abonentinis mokestis ne toks.

Alice Munro knyga lakuotu viršeliu. Jame nespalvota moters be galvos nuotrauka. Saulės blyksniai šoka ant lako, o šalia stovi atverčiamas Komunijos atvirukas ir popierinis viščiukas. Būtų smagu grįžus namo pasakyti: „Žiūrėk, pašte nusipirkau kanadietės nobelistės knygą.“

– Iš viso, kas čia per sąskaitos numeris? Ir kodėl Bydgoščiuje?

– Nežinau, bet mano motina jūsų įmonei kas mėnesį mokėjo po septyniolika zlotų, – sakau išdidžiai.

– Gal mokėjo paskolą Pašto banke?

– Nemokėjo.

– Iš kur žinote?

Mėginu įsivaizduoti motiną, kuri slapta skolinasi, o paskui grąžina paskolą Pašto banke Bydgoščiuje.

Pasigirsta eilės šurmulys. Keli žmonės nori nusipirkti likusių velykinių atvirukų ir apmokėti sąskaitas. Ima nekantrauti.

Pakeliu akis į Lenkijos pašto darbuotoją.

– Prašom su manim nekalbėti tokiu tonu, – mesteliu.

Tai esminis momentas. Akimirka, apie kurią rašė poetas Kavafis:

„Viena diena gyvenime kai kam ateina,

Kai reikia didį Taip ar didį Ne ištarti.“²

Tarnautoja turi permąstyti savo strategiją. Kadangi iki šiol jos „Ne“ buvo tik mažas „Ne“. Paprastas, rutininis „Ne“. Toks „Ne“, kuris tikisi – o gal pavyks. Gal atvėsiu ir dingsiu kartu su mirties liudijimu ir mokėjimų istorija.

Pirmasis „Ne“ – tai panadolis. Aviečių arbata. Viltis, kad kažkaip savaime praeis. Baigsis niekuo. Savaime išsispręs. Neapdairus galvos linktelėjimas, pritariamas burbtelėjimas, nereikšmingas antakių judesys gali būti traktuojami kaip patvirtinimas, sutikimas, įsipareigojimas mėlynu tušinuku. Elektroninis parašas su apskritu antspaudu. O tada jau galas.

–  Prašom su manim nekalbėti tokiu tonu, – papučiu pagurklį ir pašiaušiu plunksnas.

Kaip per šokį, ritmiškai ir harmoningai, artėjame prie taško, vadinamo „Aš Ant Jūsų Nešaukiu“.

– Prašom ant manęs nešaukti.

– Aš ant jūsų nešaukiu.

– Taigi kad šaukiate.

– Jūs šaukiate. Šaukti galite namie ant žmonos, o ne pašto skyriuje.

– Jis šaukia, – patvirtina klientų choras. – O žmonės skuba.

– Ji šaukia, – mesteli klientų choras, turintis numeriukus prie kito langelio.

Dar niekas iš anksto nenulemta. Stovime kryžkelėje. Vienas kelias veda į: noriu pasikalbėti su vadove – labai prašom – parašysiu skundą – rašykite – ir parašysiu – ir desperatiškai mėginkite trenkti durimis.

Bet dar galime eiti deeskalacijos keliu.

– Aš normaliai pasakiau, jums pasigirdo, – tvirtina tarnautoja, siekdama susitaikyti.

– Tikrų tikriausiai, – pripažįstu. – Tai kaip dėl to abonemento?

Tarkšt, barkšt, brūžu brūžu – dirbtiniai nagai brazdina beveik draugiškai.

– Gal čia už radiją?

Įtampa nuslūgsta. Laivai keičia kursą. Lėktuvai grįžta į bazę. Eilė atsidūsta.

Valstybės žlunga. Šventos nuosavybės teisės eina iš rankų į rankas. Politikų laukia valstybės tribunolas arba Hagos teismas. Tik tarnautojos amžinos. Galingesnės už premjerus, prezidentus ir sekretorius. Kadangi jų supergalia – abejingumas.

Jos gali liepsnoti simpatija arba iš neapykantos šiauštis. Tačiau tai tik išorė. Jos yra evoliucija. Mes – išmirti pasmerkta rūšis. Riebus besparnis paukštis. Nerangus stambiosios faunos atstovas ir sengirė.

 

1      Po kelių mėnesių Alice Munro prozą pakeitė knygos apie pamirštuosius karius.

2      Vertė Lanis Breilis (vert. past.).

 

 

Teoriškai

 

Vieną dieną penktoje klasėje beveik įmušiau įvartį. Tai ilgesnė istorija, neverta jos pasakoti. Kita vertus, niekada nebuvau taip arti įvarčio, kaip tada per fizinį.

Nusigavau iki baudos aikštelės. Vartininko veide išvydau nuostabą. Paliečiau kamuolį, nedrąsiai, beveik klausiamai. O šis netikėtai pripažino mano teisumą, ėmė riedėti link vartų ir – norėčiau čia kai ką pridurti, papildyti, prirašyti, ištempti šį sakinį ir tą akimirką. Bet ne. Kamuolys pakeitė kryptį, atšoko nuo virpsto ir nusirito į žolę. Viskas grįžo į savo vėžes.

Parėjau namo. Ruošiau kažkokias pamokas. Lenkijos radijo trečioji programa transliavo laidą „Filharmonija“. Laukiau, kada pasigirs žingsniai, „Lobyno“ tipo spynos traškesys ir švelnus pirkinių krepšio dunkstelėjimas į duris. Nuskubėjau padėti, kad jau ant slenksčio praneščiau apie savo sėkmę.

Ir tą akimirką padariau klaidą. Pasielgiau kaip šiuolaikiniai laikraščiai ir internetiniai portalai. Sukūriau patrauklesnę antraštę. Dėl įspūdžio. Iš tingumo. Nesugalvojau geresnio būdo triumfo jausmui išreikšti.

– Įmušiau įvartį.

– Įvartį? – apsidžiaugė motina.

– Teorišką įvartį, – patikslinau.

O ką? Taigi padariau viską, ką ir privalėjau. Neturėjau įtakos galutiniam kamuolio sprendimui. Be to, žodį „teoriškas“ išmokau neseniai, tad mielai jį vartojau.

– Kokį?

– Teori...

Supratau padaręs klaidą. Nors ne iki galo žinojau, kokią kainą teks sumokėti. Būdvardis „teoriškas“ – prarijus balses – tampa murmesiu.

– Įmušiau tršk vrtį, – pakartojau.

– Įmušei teorišką įvartį? – pakartojo motina.

– Taip.

– Tai yra neįmušei įvarčio.

– Taip, ne, – įsivėliau jau ne tik į piktnaudžiavimą kalba, bet ir į beviltišką kovą su dvigubu neigimu. – Iš tiesų tai neįmušiau.

– Neįmušei.

Ne tik man buvo pažįstamas tas tonas. Kadaise pacientas, deja, nelabai intelektualus, gavo išspręstą bendrųjų žinių testą. Autoriai apibrėžė teisingų atsakymų ribas, o tas vargšelis viską iškalė.

– Kiek kilometrų iki Paryžiaus?

– Nuo tūkstančio iki tūkstančio penkių šimtų, – atsakė.

– Jis su guma? – paklausė motina. – Tas Paryžius? Priartėja ir nutolsta, taip?

Magistrė gebėjo būti gana pagiežinga. Nebuvo iš tų žmonių, kurie lengvai pamiršta dalykus, todėl dar ilgokai mane persekiojo jos pašaipos: „Tu iš viso ką nors sugebi? Mušti teoriškus įvarčius?“

Mano motina vertino pastangas, kurių net nevainikuodavo sėkmė. Gebėjo suprasti ir atleisti nesėkmes. Galėjo atidėti bausmę už melą. Dovanoti už stačiokiškumą, bailumą ir silpnumą. Pro ausis leisti savigyrą (sunkiai). Bet neleido sukčiauti su žodžiais.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas