Pirma dalis          

 

Niekieno sūnus

     

– Vaike.

Staigiai atsisuku. Palikęs kavą ant baro dairausi išėjimo. Per vėlu: nugaron įremtas pistoleto vamzdis mane jau stumia durų link.

– Žiūrėk tiesiai, – pagrasina, kai grįžteliu jūros pusėn.

Greta šaligatvio stovi „Fiat Millecento“. Vos mus išvydęs pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį, vairuotojas įjungia variklį. Jie suveržia viela man riešus. Išvažiavus iš miesto, užriša akis.

Mąstau apie tą laiką, kai atėjau į pasaulį. Nuo tos akimirkos, kai atsipalaidavo motinos įsčios, iki šios tamsos, iš kurios nebegrįšiu.

     

Pirmas skyrius

     

Mano vaikystė buvo nuobodi ir begalinė. Leidau ją skaičiuodamas laiką tėvo laikrodžių krautuvėje: ištisomis dienomis sėdėdamas ant kėdės padavinėdavau jam mažyčius atsuktuvus ir žnyples. Nors mokykla man niekada nepatiko, ji buvo tarsi išsilaisvinimas. Dar ir šiandien manau, kad žmogus pats gali išmokti to, ko jam reikia. Rašyti, skaityti, skaičiuoti: nieko kito ir nebūtina. Nuobodžiaudavau net kieme. Į sieną spardydavau prairusį kamuolį, kurį nugvelbiau iš snarglių Šventojo Jokūbo aikštėje. Tie vaikai nenorėjo jo duoti, tad teko juos prikulti.

Mano brolis Adrianas – dvylika metų už mane vyresnis, per daug, kad žaistų sykiu. Iki tos dienos, kai palydėjome jį į prieplauką, iš kurios iškeliavo laivu „Martha Washington“, turėjau du tėvus. Vieną – įkyrų, o kitą – nešnekų. Adrianas išplaukė į Ameriką prieš pat prasidedant Didžiajam karui ir ilgus metus man siuntė atvirukus su paveikslėliais. Jis niekados nemėgo Triesto, jam nepatiko nei žmonės, nei jūra. Be to, niekada nesupratau, kokie jo santykiai su mudviejų tėvais. Brolis mane mylėjo, bet taip, kaip mylime mažus vaikus.

Turėjau tik vieną draugą: jis buvo mano amžiaus, netoliese nuo mūsų namų gyvenusių italo ir slovėnės sūnus. Ernestas buvo lyg šimtas žmonių kartu, ir visi jie entuziastingi, protingi, sąmojingi. Išties geriausias draugas. Kaskart, kai tik galėdavau, likdavau pas jį nakvoti. Pavasario vakarais ištipendavome ant pirštų galiukų į kiemą gaudyti jonvabalių, sumesdavome juos į stiklainį ir susėdę ant akmeninių laiptų spitrydavome.

Nuolat leisdamas laiką su Ernestu ir jo motina, valgydamas štrudelį su varške ir njokius su grybais, išmokau slovėniškai. Kokia nuostabi moteris Ksenija, makaronų gamintoja, galėjusi būti ir geriausia miesto mokytoja. Toji kalba sklido jai iš lūpų tarsi melodija, nė nepalyginsi su italų. Mano tėvas labai stebėjosi, kad taip greitai mokausi slovėnų, todėl norėdamas atsidėkoti Ksenijai vieną dieną padovanojo jai stalinį laikrodį, o mano draugui – piešimo bloknotą. Tėvas manė, kad esu gabus mokslams, o aš galvojau, kad sėdėdamas prie knygų švaistai gyvenimą. Slovėnų kalba buvo visai kas kita: išmokau ją, nes Ksenija buvo graži ir aš taip pat norėjau turėti tokią motiną. Manoji atrodė kaip močiutė, vardas Tela irgi pritiko senai moteriai.

     

Vieną dieną eidavau į mokyklą, kitą ne. Užsitempęs ant galvos antklodę kartodavau, kad skauda pilvą ir kad paliktų mane ramybėje. Ilgos valandos sėdint suole mane varydavo iš proto. Kaip ir tą kartą, kai peiliuku ant suolo išraižiau DIREKTORIUS MULKIS. Mokytojas Dzakinja tiek trankė lazdele man per krumplius, kad dar ir dabar jaučiu skausmą. „Ką padariau, kad nusipelnyčiau tokių įžeidimų?“ – kitą dieną paklausė direktorius įteikdamas man laišką, kuriame buvo nurodyta, jog laikinai negalėsiu lankyti mokyklos. Per kvailystes, nuobodulio seseris, mano rankos būdavo nuolatos kruvinos arba valandų valandas stovėdavau prie lentos.

O kai mokantis pagrindinėje mokykloje iš tiesų suskausdavo pilvą, veikiau kentėdavau, mat jeigu neidavau į pamokas, turėdavau visą dieną tūnoti laikrodžių krautuvėje. Baimindamasis, jog galiu ką nors numesti, tėvas sekiodavo visur iš paskos, kol netekęs kantrybės įbrukdavo man į ranką keletą smulkių monetų, kad nusipirkčiau šokolado plytelę. Netgi sužinojęs, jog perku cigaretes, ir toliau duodavo pinigų. Kad tik nesimaišyčiau po kojomis arba ramiai sėdėčiau ant krautuvės laiptelio.

Mokykloje buvau vidutiniokas, bet gamtos mokslai sekėsi gerai. Gėlės, gyvūnai ir planetos man patiko daug labiau negu žmonės. Galbūt dėl to visada nekenčiau istorijos: joje buvo kalbama vien apie žmones.

Tais metais augau tiesiog akyse, tad manęs aplankyti užsukusi teta sakydavo: „Būsi tikrai geras mulas!“ Naujais klasės draugais šlykštėjausi dar labiau nei vaikais pradinėje mokykloje, su jais žaisdavau tik per pertraukas. Man užteko Ernesto, su juo plaukdavome iki Pedočino paplūdimio. Iš ten galėdavai pamatyti moterų, vilkinčių maudymosi kostiumėliais. Arba išsitiesę ant didžiulio mūro kurdavome istorijas, kol atsibosdavo saulė. Ernestas irgi užaugo, bet į slavės sūnų labiau panėšėjau aš, šviesiaplaukis, liesas. Ernestas buvo stambokas, prie Viduržemio jūros gyvenantiems žmonėms būdingo gymio. Pamenu, kaip šnekėdamas vis įtraukdavo skruostus. Pavydėjau jam ūsų ir žandenų, kurių niekados nenorėdavo nusiskusti. O man ant veido nežėlė nė plaukelio.

     

Karas buvo prasidėjęs tik prieš keletą savaičių. Mano brolis vos spėjo išplaukti. Jam iškeliavus, tėvams palengvėjo, bent jau galėjo galvoti, kad jis saugus. Prieplaukoje mane apkabindamas brolis paklausė: „Ar aplankysi mane? Tu toks gražus, tikrai susituoksi su amerikiete aktore!“ – pareiškė prieš vėl pakeldamas lagaminus ir lipdamas į laivą, primenantį miestą. Adrianas man visada kartodavo, kad esu gražus.

Tela apsirgo kaip tik tomis dienomis, jai sukaustė kaulus. Ji nuolat krutindavo lūpas, lyg kalbėtų rožinį. Telos apžiūrėti atėję gydytojai nesuprasdavo, kokia liga ją kankina, ir prirašydavo vien raminamųjų. Vos įžengdavau į namus, tėtis liepdavo prisėsti prie jos, o pats eidavo atidaryti krautuvės. „Pabūk su ja keletą valandų, aš turiu dirbti“, – nežiūrėdamas į mane sumurmėdavo pašnibždomis. Prabėgus mėnesiui, nenorėdamas palikti Telos vienos, valgomajame pastatė sulankstomą lovelę, šitaip bent jau persimesdavo su ja vienu kitu žodžiu.

Tai sužinojau vieną iš tų dienų. Kai grįžau iš mokyklos, Tela mostelėjo į sumuštinį su guliašu, kurį atnešė teta. Atsikandau jo laukdamas, kada Tela prabils. Norėdama baigti sakinį turėdavo giliai įkvėpti.

– Žinok, pykdavomės dėl tavo motinos, kai girdėdavai mudu barantis, – pasakė pridususi.

Ir toliau valgiau sumuštinį.

– Girdėjai? Tai ne aš tave pagimdžiau, – aiškiai ištarė krutindama sukepusias lūpas.

– O kas? – pasiteiravau nebepajėgdamas kramtyti.

– Tavo tėvas – laikrodininkas, bet aš niekada nemačiau tos moters ir nežinau, kas ji.

Tąkart paskutinį sykį Telą pavadinau mama. Man mažai rūpėjo, kad ji jau mirties patale: nebenorėjau būti šalia.

– Sustok sekundėlę, Matijau, – paprašė kitą dieną sučiupusi man virš alkūnės. – Vakar nenorėjau sugadinti tau pietų, bet nemanau, kad tėvas tau būtų kada nors tai išpasakojęs, o man atrodė, kad slėpdama tiesą su tavimi elgiuosi neteisingai. Mylėjau tave lygiai taip pat kaip Adrianą.

     

Tela mirė nesulaukusi penkiasdešimties metų. Esu tikras – jeigu būtų gyvenusi ilgiau, būtų įstengusi mane sudrausminti. Nebūčiau leidęs šitiek laiko gatvėje ir nuo popietės iki vakaro būčiau sėdėjęs prie knygų. Gal itin griežta Tela būtų mane pastūmėjusi kitu keliu ir mano gyvenimas būtų ne toks, o kitoks, kokio nesugebu įsivaizduoti.

Dabar neprisimenu apie ją beveik nieko. Pavienius žodžius, kai sakydavo: „Ateis laikai, kuomet kareivių šalmus naudosime vietoj gėlių vazonų.“ Arba: „Siela yra stalčius, kur laikome dalykus, apie kuriuos kiti neturi žinoti.“ Nenumanau, kodėl šis sakinys įstrigo atmintin, nes man visiškai nerūpi siela.

 

Iš italų kalbos vertė Rasa Di Pasquale

Versta iš: Marco Balzano, „Bambino“, Torino: „Einaudi“, 2024

       

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba