Stojus lapkričiui, kai sniego laukimas mūsų kraštuose slegia ne menkiau nei lediniai lietūs, po trejų metų pertraukos apsilankiau gimtajame mieste. Viešnagės būta trumpos, bet turiningos. Nesitikėjau nieko ypatingo. Senu papratimu kelis kartus pavaikštinėjau pagrindinėmis gatvėmis, sykį pasivažinėjau troleibusu – ir sutikau Borchesą.

Tai girdėdami, veikiausiai pasukiosite pirštu prie smilkinio.

Atvirai tariant, ir man kilo abejonių, nors išorinis panašumas buvo stulbinamas: sausas, bemaž vaškinis veidas, spangios blyškios akys, eilutė, balti marškiniai ir kaklaraištis, tvido paltas, tikriausiai siūtas iš Jorkšyro avių vilnos. Nepakeičiama lazda. Seniokas, panašus į Borchesą, stovėjo tuščioje aikštėje. Jo laikysenoje buvo justi vaikiškas sumišimas. Prisiminiau, kad Borchesas, paveldėjęs tėvo trumparegystę, ilgainiui visiškai apako ir senatvėje nebegalėjo išsiversti be pašalinių pagalbos. „Koks netikėtumas, – pagalvojau, – didysis žodžių sudarytojas, knygų pavadinimų labirintų kūrėjas, pasaulinių romanų selekcininkas ir pašytojas stovi čia pat, Teatro aikštėje.“ Iš visko galėjai suprasti mūsų mieste jį esant pirmą kartą, nors bibliotekų ir privačių kolekcijų fonduose, ko gero, ryžtingai, kaip tikras žodžio gerbėjas, laukia savo (t. y. akylo ir įžvalgaus) skaitytojo. Jei ne apsakymas „Babelio biblioteka“, vargu ar būčiau drįsęs kviesti svečią pasivaikščioti keliomis gatvelėmis. Galbūt mano drąsų planą parodyti jam vietinę biblioteką, užuot aplankius Babelio, jis įvertintų skeptiškai. Tiesa, aikštėje laukiau moters, kurią mylėjau prieš keturiasdešimt metų, o ji vėlavo ir tada, ir dabar. Ketinome kartu papietauti.

Telefone šmėkštelėjo SMS žinutė, kad susitikimas atidedamas rytdienai.

Vėl dirstelėjau į senioką ir pasiryžau prie jo prieiti.

– Ar tai jūs, pone Borchesai?

Seniokas kažką burbtelėjo. Pasidingojo, kad ispaniškai.

O dėl bibliotekos – jis užbėgo man už akių.

– Jūs vietinis? – paklausė.

– Tarkim, – pamėginau išsilenkti nuo tiesaus atsakymo.

– Tuomet apvaizda yra mano pusėje.

– Ką turite galvoje?

– Klajodamas po Visatą, – pasakė jis, – atsidūriau kaip tik jūsų mieste.

– Puikus miestas, – atsakiau. – Maloniai kviečiu pasivaikščioti.

– Man reikia bibliotekos, – tarė Borchesas.

– Bibliotekos?

– Taip, bibliotekos.

– Na, turime čia kelias.

– Man reikia didelės šešiasienės, – pareiškė jis, – arba panašios į šešiasienę.

– Aha, turim vieną tokią, bet ji nebaigta statyti.

– Nebaigta? – seniokas suurzgė it tigras.

– Na, pas mus tai normalu, – pamėginau jį nuraminti.

– Ar galima ten patekti?

– Nežinau. Regis, ją aptvėrė kažkokia tvora, kad niekas nesišlaistytų.

– Suprantate, reikalas tas, – jis ėmė aiškinti, – kad išsigauti iš jūsų miesto galiu tik per biblioteką.

Pamaniau, kad seniokas kliedi, ir pasiūliau tikroviškesnę galimybę.

– Štai ten geležinkelio stotis, – parodžiau ranka pamiršęs, kad jis vis tiek nemato. – Turime laiko, galime nusipirkti bilietą į vakarinį traukinį. Kuria kryptimi: rytų ar vakarų?

– Ne, ne, – paprieštaravo jis. – Argi nežinote, kad biblioteka – tai Visata?

Sugėdintas atšoviau:

– Na, taip, skaičiau jūsų apsakymą.

– Jei skaitėte, privalote suprasti, kad palikti jūsų miestą galiu tik per biblioteką.

– Biblioteka – tai išėjimas į Visatą?

– Taip.

Senioko atsakymas manęs nenudžiugino, mat pers­pektyva tapti gidu savo mieste, kuriame baigiau mokyklą, studijavau institute, dėsčiau, pradėjau rašyti, išleidau knygų ir, kaip Borchesas bei tūkstančiai kitų rašytojų, užimu tam tikrą vietą bibliotekų lentynose, dabar atrodė varginanti. Ketindami pasiekti šešiasienę biblioteką, turite kirsti aikštę, tada pasukti dešinėn ir pagrindinėje gatvėje išvysti žalius Kristaus Gimimo cerkvės kupolus. Ten pasukti kairėn ir nuožulnia gatve nukakti iki nebaigtos statyti šešiasienės bibliotekos. Kelias, kaip galite suprasti, – vieni niekai mano kojoms, o laiboms it balinio čiuožiko senioko kojoms – nežinia. Kol mintyse kūriau mudviejų su Borchesu maršrutą, šis, įsitikinęs, kad su manimi galima turėti reikalų, mažumą nurimo ir patikliomis drumstomis akimis įsistebeilijo teatro pusėn. Tada pagalvojau: „Jeigu jau pasitaikė tokia proga ir aš neturiu kito pasirinkimo, ką gi... Nudumkim su juo ten ir atgal.“ Seno argentiniečio neregystė ir vietinio kraštovaizdžio neišmanymas išėjo į naudą. Ogi antro karto nebus, taigi... pasaulinės bibliotekos labirintuose jis prisimins viešnagę šiame mieste. Žinoma, su sąlyga, kad jam pavyks iš jo išsinešdinti, nors šitai kėlė rimtų klausimų. Nutariau pradėti nuo teatro. Juolab kad masyvus pilkas pastatas kioksojo priešais mus it perekšlė gūžtoje.

– Kas tai? – paklausė Borchesas, kai priėjome teatro laiptus.

– Teatras, – atsakiau.

– Kodėl jis kvarksi?

– Nežinau. Nes atrodo kaip perekšlė?

– Ar matote afišas?

– Matau.

– Koks repertuaras? – pasiteiravo Borchesas.

– Šiaip sau, – ištariau, – nieko ypatingo. – Anksčiau net „Hamletą“ statydavo, o dabar – klerikalines pjeses. Patoso daugiau, nei reikia.

– Gal dėl karo? – gynybon stojo Borchesas.

– Nemanau. Karas čia niekuo dėtas.

– Ar jie statė ką nors iš mano apsakymų? – pasidomėjo seniokas.

– Abejoju, kad juos skaitė.

– Net jei neskaitė, – švelniai tarė argentinietis, – jie yra mano aktoriai.

– Kaip suprast? – nusistebėjau. – Nebent sapnuose.

– Sapnuose, – patvirtino mano spėjimą, – ten visi klaidžiojame nesibaigiančiais koridoriais ieškodami knygų.

Ketinau jo paklausti, iš kur žino apie karą. Bet prikandau liežuvį – na, aišku, jei jis iš Visatos, viskas jam ir taip yra žinoma.

        

Imu Borchesui už parankės – einame pro teatrą. Vedu Visatos pasiuntinį į artimiausią biblioteką. Kitados stovėjusi vila atrodo kaip vargšė kurapkėlė. Ne ne, pats pastatas, turint galvoje per Antrąjį pasaulinį karą sugriautą miestą, žinoma, džiugina akį, bet tai, kad jame įsikūrusi mokslo biblioteka, kažin kodėl man kelia nepasitikėjimą. Kiek įmanydamas apibūdinu patį pastatą, o Borchesas įsiterpia:

– Papasakokite, kokios knygos čia saugomos.

– Nežinia, – atsakiau. – Mudviem tektų eiti vidun, užsiregistruoti į biblioteką ir metų metus stovėti prie medinių stelažų, kurių stalčiuose guli tūkstančiai kortelių su rašytojų pavardėmis ir kūrinių pavadinimais.

– Kaip įdomu! – sušuko Borchesas, atkreipdamas keleto praeivių dėmesį, kurie neabejotinai pamanė, kad mes apsvaigę arba pamišę.

Paskui man pritarė:

– Jei mudu ilgiems metams įstrigsime prie kartotekų, aš iš čia neišsigausiu.

– Būtent.

– Ar mieste yra rašytojų? – paklausė Borchesas.

– Buvo. Vieni numirė, kiti išvažiavo.

– Miestas be rašytojų prilygsta juodajai skylei.

– Bet čia niekam tai nerūpi.

– Apmaudu, – pasakė Borchesas, – antai Buenos Airėse... – Balsas nutrūko per pusę žodžio, todėl liko neaišku, ar ten taip pat rašytojai išmirė, ar priešingai – nemenkai jų priviso.            

Nusivedžiau argentinietį toliau. Traukėme link Politechnikos universiteto korpuso. Pakeliui jis papasakojo, kad būtent toje Visatos bibliotekoje, savo veidrodiniuose sapnuose, jis supainiojo duris ir atsidūrė mano miesto aikštėje. Kaip tai atsitiko, jis nesumoja, nors tūkstančius kartų nuo seniausių laikų vaikšto tais koridoriais ir niekada (įsivaizduokite – niekada) nėra suklydęs. Net apgraibomis tiksliai žino, kur einąs ir kokios knygos saugomos tuose kambariuose. Borchesas skundėsi senu Visatos valytoju, kuris sykiu valo ir bibliotekos koridorius.

– Turbūt, – spėliojo Borchesas, – tas kluika neuždarė šoninių durų, pro kurias nevalia eiti.

Rizikuodamas užsitraukti nemalonę, nutariau apsilankyti savo draugo, kuris pastaruoju metu taip pat klajoja po Visatą, dirbtuvėse. Nerandu progos paklausti, ar tuose bibliotekos koridoriuose Borchesui pasitaiko sutikti gyvų būtybių, ar mato tik abėcėles – raides, suspaustas į knygas.

Pajutęs tam tikrą pasikeitimą Borchesas apdairiai paklausė, kaip toli iki šešiasienės bibliotekos. Buvau priverstas pasakyti tiesą:

– Vedu jus į vienas dirbtuves.

Ėjome senų austriškų pastatų kiemeliais. Kiemų būta apleistų, gyventojai įsigudrino įsprausti juose metalinius garažus, o įžūliausieji pristatė baltų plytų lodžijas. Nors prie pagrindinės gatvės namų fasadai sutvarkyti, kiemuose tinkas buvo apsilaupęs, asfaltas pasišiaušęs, tačiau ore tvyrojo apelsinų kvapas.

– Atrodo, lyg būtume atsidūrę Buenos Airėse, – pasakė Borchesas raukydamas nosį ir vielinėmis kojomis žengdamas per balas.

– Ne per seniausiai sulaukėme žiemiško lietaus, – pamėginau svečiui paaiškinti padėtį.

– Lietūs, kvepiantys apelsinais.

– Čia, – atsakiau, – taip.

Galiausiai išsivadavome iš vidinių kiemų.

Tai buvo mano bičiulio dirbtuvės, tikriau, tai, kas iš jų liko. O liko ne kažin kas – kitaip tariant, pastatas lyg ir buvo sveikas, bet jau ryškėjo pirmieji merdėjimo ženklai, nubėgę sienomis it jaučio gyslos. Vėjas siūbavo išklaipytus lietaus latakus, o nedidelis sodelis, kuriame anksčiau gausiai vešėjo krūmai ir gėlės, atrodė apleistas ir niekam nereikalingas. Kol Borchesas lazda apibaksnojo tvorelę, už nugaros išgirdome džeržgesį.

– Kas ten? – sunerimau.

– Troleibusas.

Atsigręžiau.

– Toks didelis!

– Ne, įprastas, toks kaip visada! – pasakė seniokas.

– Man pasirodė, kad jis milžiniškas, neįstengia pravažiuoti gatvėmis, nes brozdina šonus.

Troleibusas išties spraudėsi per gatvę.

– Kaip pamatėte? – nusistebėjau. – Juk nė galvos nepasukote.

– Išgirdau, – atsakė Borchesas. – Sykiais garsas iškalbingesnis už akį.

– O kvapai?

– Na, neregiui kvapai prilygsta garsams.

– O regintiesiems?

– Taip pat, bet kitaip.

        

Abiem rankomis pasirėmęs į lazdą Borchesas klausėsi mano pasakojimo apie mirusį dailininką, nors pats buvo panašus į egiptietišką mumiją. Jo veide nekrustelėjo nė vienas raumuo, o stiklinėse akyse atsispindėjo tvorelė, prie kurios sustojome. Bandžiau nupasakoti paveikslus, įstrigusius atmintin, kad argentiniečiui padėčiau juos suvokti, ir pradėjau nuo paveikslo, vaizduojančio nuo kalno besileidžiančią kaimenę. Karvės buvo žalios, raudonos, mėlynos, geltonos, juodos ir baltos. Iš tolo jos priminė karves, bet iš arti tirpo žalzganame fone. Neišklausęs Borchesas mane nutraukė:

– Jos dar nenusileido.

– Kas? – paklausiau.

– Na, tos karvės.

– Iš kur toks tikrumas?

– Nejau neaišku, kad jos dar tik leidžiasi?

– Na, taip, drobėje jos juda, leidžiasi, sakytum, serpantinu.

– Jos niekada nenusileis į slėnį.

– Kodėl?

– Nes dailininkas apribojo laiką. Jų laikas – formoje ir spalvose. Regime iliuziją, kad jos leidžiasi.

Neketinau tęsti pokalbio, todėl prieš apsilankant šešiasienėje bibliotekoje pasiūliau nueiti į artimiausią kavinę.

Borchesas sutiko. Jis atrodė pailsęs.

Vos išėjus iš dirbtuvių pastato ir pajudėjus kiemais atgal, už nugaros pasigirdo duslus urzgimas. Nepaisydamas stiprėjančio gargimo, Borchesas ėjo toliau. Buvo akivaizdu, kad jam tai nerūpi.

Atsigrįžęs išvydau tigrą.

Timptelėjau Borchesui už rankovės.

– Ar girdite šį gargimą? – mažne maldaujamu balsu sušnabždėjau savo bendrakeleiviui į ausį. – Paskui mus eina tigras.

 – A-a-a, – abejingai atsakė argentinietis, – tai vienas tų, kurie nutapyti itin plonu kupranugario šerių teptuku. Nebijokite, jis mums nieko nepadarys.

Borcheso pasitikėjimas manęs neįtikino.

– Be kita ko, – pridūrė jis, – tas tigras yra iš kinų enciklopedijos. Jūsų bičiulio karvės taip pat galėjo sužaloti mus savo ragais, bet to nepadarė.

– Jūs lyginate karves su tigru?

– Jie vienodi, duodu garbės žodį, – tarė Borchesas ir pirmą kartą nuo mūsų pažinties nusišypsojo.

Tigras ir toliau lipo mums ant kulnų.

Dar kartą atsigrįžęs pamačiau, kad jis mėlynas.

Tigro lydimi užėjome į kitados mėgstamiausią kavinę. Dabar ji vadinasi „Centrale“, o anksčiau – „Mūza“.

Padavėjai išgaravo, vos mums pasirodžius tarpduryje, taigi niekas nė neketino mūsų aptarnauti.

– Ar dar ilgai teks laukti? – nepatenkintas paklausė Borchesas.

Su argentiniečiu ir tigru sėdėjome prie stalelio ir laukėme, kol kas nors atneš mums meniu.

– Viskas dėl tigro, – pasakiau.

– Ak, štai kaip, supratau, – seniokas rankos mostu, tarsi brauktų trupinius nuo stalo ar valytų kreida parašytą užrašą, nutrynė mėlyno tigro atvaizdą.

Pasirodė padavėjos, iš už baro išlindo barmenas. Pasigirdo balsai, įrankių žvangėjimas ir pasklido skrudintos kavos kvapas.

Sulig akimirka, kai Borcheso valia mus paliko tigras, svečias leido sau atsipalaiduoti. Nusivilko tvido paltą, kurį pačiupo padavėja, – šis išsyk atsidūrė ant pakabos, – atlaisvino kaklaraiščio mazgą ir atrėmė lazdą į sieną.

Užsisakiau vištienos tandoori masala su kokosų piene virtais ryžiais ir mangų čatniu, o Borchesas pasirodė mažiau išrankus ir pasitenkino insalata con frutti di mare. Sušilę ir numalšinę alkį, kiekvienas gurkšnojome savo: Borchesas – kavą, aš – vaisių arbatą.

– Matote, – filosofavo Borchesas, – mudviejų pasaulyje, knygų pasaulyje, esama dviejų kraštutinumų. Pirmasis – kad knygos apskritai būtų, joms reikia raidžių, nelygu kokia abėcėlė, o tada (štai ir antrasis) joms reikia didelių patalpų, t. y. sandėlių, kuriuos vadiname bibliotekomis. Mažai kas numano, kad Visata – tai didelė biblioteka. Planetos ir žvaigždės – knygos. Jūs net neįtariate, kad septyni bibliotekos dangūs sferiškai plečiasi kas sekundę, nes gausėja raidžių skaičius.

 – Ar tokioms bibliotekoms yra ribos?

– Dalykas tas, kad nėra, – atsakė argentinietis. – Žinote, kitados Madride, „Café Colonial“, rinkdavosi tertulia.

– Kas rinkdavosi? – nesupratau.

– Tertulia, – nusišypsojo Borchesas, ir tai buvo jau antroji šypsena nuo tos akimirkos, kai susipažinome.

Telefone atsidaręs vikipediją išsiverčiau.

– Mūsiškai – diskusijų salonas.

– O kitoje kavinėje, „Café Pombo“, – toliau kalbėjo mano pašnekovas, – Ramonas Gomesas de la Serna... Ak, jis nuostabiai pasakė apie knygas, esą jos – paukščiai su daugiau nei šimtu sparnų.

– Žinote, pone Borchesai, – įsiterpiau, – mudu sėdime mano jaunystės kavinėje.

– Kaip ji vadinosi?

– „Mūza“. Čia taip pat būdavo smagu.

– Įsivaizduoju.

– Praeityje viskas nuostabu.

– Galiu jums paprieštarauti – ne viskas.

– Vis dėlto dauguma dalykų.

– Beje, tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtaisiais, – jis netikėtai pasuko pokalbį kita linkme, – su Marija Kodama lankėmės Japonijoje. Ar kada esate buvęs Japonijoje?

– Neteko.

– Nuvažiuokit. Taigi, tais metais buvau pakviestas į konferenciją „Vakarų nuosmukis ir „antrojo Renesanso“ galimybė Rytuose“. Po konferencijos nuvykome į Kiotą, kur sutikau budistų vienuolį. Pusę dienos vienuolyno sodelyje šnekėjomės apie saviugdą ir nušvitimą. Aš, žinoma, išgirdau nemažai įdomaus, ko nerasdavau enciklopedijose. O tada, baigiantis pokalbiui, pasistengiau jį pakreipti apie rašymą ir bibliotekas. Juk suprantate, kad tai mane domina labiausiai. Vienuolis pasakė, kad jų biblioteka nėra tokia didelė, jei lyginsime su Naros prefektūroje esančia Ikarugos budistų šventyklos biblioteka, tačiau netrukus jis man aprodė nemažai savo vienuolyno ritinių.

– Tai iš esmės kiniškos knygos, – pridūriau norėdamas parodyti savo išprusimą.

– Taip, kinų, – patvirtino Borchesas, – nes, kaip byloja legenda, pirmieji penki budistų vienuoliai į Fusano šalį atvyko apie 500-uosius metus. Mane sudomino hieroglifai, todėl paklausiau, kiek jų buvo panaudota tuose senoviniuose rankraščiuose. Atsakymas mane pritrenkė: dvidešimt penki.

– Dvidešimt penki? – perklausiau. – Galbūt ne taip išgirdote?

– Apskritai jis pasakė, kad Visata rašymui naudoja dvidešimt penkis ženklus. Vėliau radau patvirtinimą viduramžių rankraštyje, kuris buvo tarp vienos provincijos bažnyčios popierių ir kurį į Argentiną atvežė, ko gero, piratai, prekiautojai vergais. Vienoje ištraukų perskaičiau, kad Visatos raštą, taip pat visa ko, kas priklauso regimam ir neregimam pasauliui, sudaro dvidešimt penki ženklai.

– Ar galima tuo tikėti?

– O ar yra kitų variantų?

Mums atnešė desertus. Sprendžiant iš meniu, baskų sūrio pyragas su tonkos pupelėmis atrodė patraukliausiai. Čia mūsų skoniai sutapo. Ant lėkštelių buvo padėti melchioro šaukšteliai, šalia – servetėlės, panašios į flanelės vystyklus.

Paragavęs sūrio pyrago, Borchesas, suabejojęs, ar baskai kepa ką nors panašaus, pridūrė:

– Ispanijoje lankiausi galybę kartų.

Pasikvietėme padavėją.

Borchesas, kaip kalbų žinovas, suprato ją esant tikrą baskę.

Jiedu persimetė keliais žodžiais man nesuprantama kalba.

– Taip, baskai kepa tokius sūrio pyragus, – apibendrino Borchesas, – ji tai patvirtino.

        

Baigiantis antrajai mūsų pasisėdėjimo „Centrale“ valandai, ėmiau abejoti, ar argentinietis beprisimena savo norą išvykti iš miesto. Tvido paltas kabojo ant pakabos, lazda rėmėsi į sieną, o kaklaraiščio mazgas nuslinko dar žemiau pakaklėn. Veikiausiai, dariau prielaidą, Borchesas vilkina atsiskaitymo akimirką, bet juk aš pats jį pasikviečiau, jis – svečias! Jam nėra reikalo dėl to kankintis! Ir iš kur, velniai rautų, Visatos bibliotekos darbuotojas turi pinigų?!

Knaibiau baskų sūrio pyragą, o Borchesas, nusiteikęs šnekučiuotis, postringavo:

– Žinote, su Marija Kodama ketinome trečią kartą apsilankyti Japonijoje, nes norėjau dar sykį susitikti su tuo vienuoliu ir paklausinėti apie kitus dalykus ir rankraščius, kurie man atrodė įdomūs. Vos tik aptarėme kelionės planą, atsidūriau ligoninėje, o paskui užgulė keletas problemų, susijusių su mūsų būstu Buenos Airėse. Atleiskit, pamiršau paminėti, kad tuo metu gyvenome Ženevoje. Osvaldas Velaguras, juristas, tvarkęs mano literatūrinius ir turtinius reikalus, užsibrėžė Paragvajuje išrūpinti santuokos liudijimą, kuris atkeliavo balandžio 26 d., ir mudu su Marija surengėme kuklų vakarėlį viešbutyje „L’Arbalete“.

Prie mūsų prisėdo viešbučio valdytojas su žmona ir prancūzų profesorius Žanas Pjeras Bernesas, mano vertėjas.

– Buvau susitikęs su Marija Kodama.

– Kada?

– Jei atmintis neapgauna, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt septintaisiais Belgrade.

– Visiškai įmanoma.

– Per mero priėmimą. Ji vilkėjo raudoną suknelę ir rankoje laikė taurę raudonojo vyno.

        

Pagaliau išėjome iš kavinės.

Pirmiau kyštelėjau galvą pro duris ir apsižvalgiau, ar sykiais kur nelaukia mėlynas tigras, bet pamačiau tik kelis praeivius su tamsiomis lietaus dėmėmis ant pečių. Pasiekėme Pylimo gatvę, ir nors iki nebaigtos statyti bibliotekos buvo likę ne daugiau kaip dešimt minučių kelio, nusprendžiau artimiausioje parduotuvėje nusipirkti du skėčius atsižvelgdamas į svečio amžių ir į tai, kad lietus gali virsti liūtimi.

Atsiprašęs Borcheso, kuriam nuo skrybėlės jau pasileido kriokliai, įbėgau į parduotuvę.

– Atsistokite antai po ta arka, – tarstelėjau argentiniečiui.

Kai išėjau su skėčiais, Pylimo gatvę užplūdo kaimenė žalių, raudonų, mėlynų, geltonų, juodų ir baltų karvių. Jų buvo tiek daug, tarsi jos būtų atkeliavusios pas Borchesą iš Patagonijos, o pas mane – iš Stavyščios. Borchesas stovėjo po arka, o aš – ant parduotuvės laiptų. Karvės ėjo ir ėjo. Parduotuvės ir kavinių lankytojai, prilipę prie langų, fotografavo.

– Sakėt, kad jos niekada nenusileis iš drobės! – linksmai sušukau virš karvių galvų.

– Klydau, – atsakė jis, girdėdamas sunkų bandos bildesį.

Karvės nuėjo, ir lietus liovėsi.

Skėčiai liko nereikalingi, ir aš įteikiau juos pirmai pasitaikiusiai porelei, kurią mudu sutikome.

Mergina pakėlė dangiškas akis ir padėkojo:

– Ačiū!

– Imkit, – pasiūliau, – mudviem su Borchesu jų nebereikia. Jis šiandien vakare išvyksta iš miesto, o aš turiu „Intercity“ bilietą.

Mergina įsistebeilijo į argentinietį.

 – Ak, išties Borchesas!

Išgirdęs savo vardą seniokas nusišypsojo trečiąkart.

– Vadinasi, jūs jį lydite?

– Taip, į biblioteką.

– Maniau – į autobusų stotį.

– Ne, skubame į nebaigtą statyti biblioteką.

– A-a-a, – nelabai mane supratusi progiesmiu numykė mergina ir, palinkusi prie savo vaikino, sušnabždėjo:

– Tai Borchesas.

– Kas?

– Vėliau papasakosiu.

Apsikabinę šiedu nuėjo paskui karves.

        

Iki bibliotekos liko vos keli šimtai metrų. Leidosi sutemos. Pasiekėme perėją, kur mus sustabdė šviesoforas. Kitapus geltonas mikroautobusas, panašus į ugninę lapę, stotelėje susirinko keleivius. Įkandin jo privažiavo troleibusas, panašus į tą, kurį matėme su Borchesu prie Politechnikos universiteto, bet gerokai mažesnis, kitaip tariant, įprasto dydžio. Troleibusas priminė kažkokį banginių šeimos gyvūną. Ko gero, tai buvo grenlandinis banginis. Esant reikalui, jo ūsai tapdavo troleibuso strypais. O reikalas iškildavo tada, kai jis pavirsdavo troleibusu. Pagaliau supratau: kol pasiekia Politechnikos universitetą vingiuodamas Kunigaikščio Ostrogiškio, Ligoninės, Pirohovo ir Hoholio gatvėmis, jis išauga iki banginio didumo. Kaip sykis Hoholio gatvėje mudu su Borchesu girdėjome metalinį džeržgesį. Troleibusas-banginis neįvertino savo kūno dydžio gatvės pločio požiūriu. Veikiausiai tai buvo jaunas banginis, neseniai atplaukęs į mūsų miestą ir neturintis darbo patirties transporto sistemoje.

– Jėhėhė! – sušukau apsidžiaugęs savo atradimu.

– Kas nutiko? – sunerimo Borchesas.

– Regis, atradau didžiosios transformacijos dėsnį.

– Kokį?

– Ar pamenate milžiniško troleibuso džeržgesį, kai jis vos ne vos spraudėsi Hoholio gatve?

– Taip, – patvirtino šis.

– Tai grenlandinis banginis, – patikinau jį. – Mūsų mieste banginiai virsta troleibusais.

– Ta gatvė vadinasi Hoholio?

– Taigi.

– Tada viskas aišku.

– Tik kyla vienas klausimas, – garsiai mąstė Borchesas. – Kaip tie banginiai pasiekia jūsų miestą?

– Viskas paprasta: panėrę prie Grenlandijos jie išneria mūsų miesto tvenkinyje, o paskui juos palydi iki troleibusų depo.

– Mat kaip!

– Įdomu, – pradėjau svarstyti, – iš kur tada atsirado mėlynas tigras?

– Iš Buenos Airių, – santūriai atsakė Borchesas.

        

Stovėdamas priešais perėją pastebėjau, kad šviesoforas užstrigo. Abipus Ruskos gatvės susirinko nemenkas būrys praeivių.

– Kodėl stovime? – po ilgos pauzės pasidomėjo argentinietis.

– Atrodo, kad šviesoforas sugedo, o automobiliai lekia nesustodami.

– Tada aš jus pervesiu, – ryžtingai tarė Borchesas ir truktelėjo man už rankos.

Pamaniau, kad mus neišvengiamai partrenks automobilis arba sutraiškys troleibusas-banginis, – argi neregys gali būti vedliu? Tačiau per stebuklą atsidūrėme vidury gatvės, o tai sukėlė didžiulę nuostabą visiems, stebintiems du pamišėlius, bėgančius per perėją.

Borchesas gaudė kvapą.

– Na, kaip?

– Uf, pasirodo, ponas vis dar gali įveikti šimtą metrų.

Staiga transporto srautas sustojo, nes pradėjo veikti šviesoforas, tiksliau, ėmė mirksėti geltonas signalas. Vairuotojai, sulėtinę greitį, kad praleistų praeivius, nepatenkinti šnopavo savo salonuose.

Iki nebaigtos statyti bibliotekos liko keli metrai. Akivaizdžiai matėsi, kad Borchesas skuba. Paspartinęs žingsnį jis godžiai traukė nosimi orą, mėgindamas atspėti šešiakampės bibliotekos vietą. Sustojome priešais pilką statinį, aptvertą tvora. Antrame aukšte nebuvo langų – knygų, aišku, taip pat. Iš už tvoros sklido šlapimo kvapas. Borchesas susiraukė:

– Sakot, šiame mieste nėra rašytojų?

– Nėra, – patvirtinau.

– Vadinasi, miestas, kurį palieka rašytojai, yra pasmerktas.

– Galbūt jūs turėtumėte pasilikti, mums labai reikia rašytojų.

– O bibliotekininkų?

– Šių – taip pat.

– Žinote, jūsų mieste galėčiau būti tik tigras. Bet tai šiurpins gyventojus, ir jie ims mane medžioti. Taigi, čia neišgyvensiu.

        

Tada jis iš tiesų virto mėlynu tigru ir balsu, kuris priklausė Borchesui, ištarė:

– Šešiasienė.

Jis be vargo peršoko tvorą ir įėjo vidun pro stiklines duris.

        

Pakeliui į viešbutį mąsčiau apie mūsų susitikimą ir įsivaizdavau, kad Borchesas neilgai bus tigras. Po akimirkos jis atgims kaip bibliotekininkas, kad ten, Visatos bibliotekos koridoriuose, mūsų galaktikoje, kažkur tarp Laputės (Vulpecula) ir Banginio (Cetus), galėtų užsiimti mėgstamu darbu, – dėliotų knygas į lentynas ir šį bei tą skaitinėtų. O kai rankose laikys mėgstamą knygą ir apie ką nors susimąstys, galgi prisimins miestą, kuriame nėra rašytojų, užtatai geltoni mikroautobusai primena auksines lapes, o troleibusai – grenlandinius banginius. Žvilgtelėjęs žemyn pamatys nebaigtą statyti biblioteką ir supras: jam nepaprastai pasisekė, kad sugrįžo. Kas kitas, jei ne jis, žinos, kad pastatas suzmeks nuo senatvės ir miestą nuklos bekvapės oranžinės dulkės.

Kitądien po pietų aš irgi išvykau – tiesa, „Intercity“ traukiniu – Niujorko kryptimi.

 

2025 m. sausio 25 d.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė