Marin Sardy. Mano brolio Tomo šizofrenija

Mano brolis Tomas į benamystę nugrimzdo pamažu. Taip ir nesužinojome, kada ir kokiu būdu neteko buto, ėmė nakvoti pas draugus ant sofų, kaip prasidėjo jo bėdos su policija. Nepastebėjome, kada susiformavo įprotis vaikščioti be sustojimo, bastytis Aliaskoje esančio mūsų gimtojo Ankoridžo gatvėmis ir dviračių takais – tai darė visą likusį gyvenimą. Daug vėliau draugai ir giminaičiai man papasakojo, kad jis, kamuojamas kliedesio apie moterį, ištisas dienas važinėdavo po miestą margindamas žemėlapį pastabomis ir strėlytėmis – įsivaizdavo, kad ta moteris pagrobta. Kartą klaidžiojantį ir murmantį Tomą suėmė policija, vėliau jis daktarui papasakojo bandęs pabėgti nuo pojūčio, kad „tuoj išgirs moters klyksmą“. Dar kitą kartą, kai tėčio nebuvo namuose, jis, matyt, atrakino spyną su kreditine kortele ir pasičiupo seną čekių knygelę nuo užblokuotos sąskaitos. Čekių knygelę panaudojo užsisakydamas kambarį žavingoje mažoje senamiesčio užeigoje ir kitiems pirkiniams: kolekcinėms monetoms, geodams, įrėmintam paveikslui, persiškam kilimui ir širdies formos pakabukams, skirtiems slaptai arba įsivaizduotai mylimajai.

Jei pagūglinsite, „kaip įtikinti šizofreniką gydytis“, atrasite milžinišką sutrikusių, atsakymų ieškančių šeimų tinklą. Susidūrus su psichozės apimto asmens pasipriešinimu, ekspertai siūlo pasitelkti jo paties nepajudinamus įsitikinimus, o ne bandyti juos paneigti. Neprieštaraukite kliedesiams, nesusitelkite į ginčo argumentus. Pagarbiai klausykite ir empatizuokite. Internetiniame forume „Schizophrenia.com“ žmonės svarsto apie prievartos, net pačių radikaliausių jos formų, privalumus ir pavojus. Šizofrenija sergantis vyras reiškia dėkingumą tėvams, kurie neišvarydavo jo iš namų, kai vis atsisakydavo gydymo, ir tvirtina: jei ne nuolatinė tėvų parama, jam nebūtų pagerėję. Kitas vyras tvirtina, kad nebūtų ieškojęs pagalbos, jei jo nebūtų išmetę iš namų. Nors, tyrimų duomenimis, švelnesni, subtilesni poveikio būdai efektyvesni, atrodo, nėra vieno visiems tinkamo būdo, kiekvienas turi atrasti savą.

 


Edvardas Munchas, „Žudikas“, Linos Lauros Švedaitės nuotrauka

 

Tomui simptomai prasidėjo po dvidešimtojo gimtadienio, bet mūsų šeima su šiais klausimais susidūrė gerokai anksčiau. Kai man buvo dešimt, o Tomui – septyneri, mūsų mamai pasireiškė rimtos psichinės ligos ženklai. Iki tol buvo žvali ir linksma, bet ligos apimta nustekeno save iki fizinio išsekimo ir pradėjo tikėti, kad kai kurie mūsų šeimos nariai yra jai pažįstamus žmones pakeitę antrininkai. Mano paauglystė prabėgo stebint, kaip ji gęsta. Daktarai mano, kad mama serga tam tikra šizofrenijos forma, bet ji pati teigia, kad jokia psichine liga neserga, ir iki šiol atsisako gydymo. Tiems iš mūsų, kurių protai nėra labai išradingi, dažniausiai nepavyksta įsivaizduoti, ką išgyvena tokie žmonės kaip mano mama ar brolis. Nesugebame suvokti milžiniškų psichozę lydinčių pokyčių, radikalių mąstymo apie pasaulį ir save patį lūžių.

Kurį laiką Tomas gyveno Ankoridže su tėčiu, tačiau jis siekė, kad brolis gertų vaistus, o šis priešinosi. Jųdviejų barniai pamažu stiprėjo, kol vieną dieną Tomas išėjo ir nebegrįžo. Greitai jį eilinį kartą suėmė, o kai paleido, tėtis pasakė, kad Tomas negalės grįžti namo, kol nepradės gydytis. Vėliau sužinojau, kad Tomas sakė draugui, jog liovėsi gerti antipsichotikus, nes vartoti vaistus jam buvo „gėda“ – gėda dėl savo situacijos, dėl savo diagnozės, dėl to, kad bus atskleistos jo gyvenimo aplinkybės.

Pamažu tėtis, mano dvi seserys ir aš apsvarstėme ir atmetėme įvairias kitas galimybes. Gal galėtume įtaisyti Tomui butą? Paliks ką nors ant viryklės ir sudegins namus. O jei pasamdytume asmeninį prižiūrėtoją? Prižiūrėtojas negalėtų su Tomu būti dvidešimt keturias valandas per parą. Gal kreiptis į Aliaskos psichiatrijos institutą? API neturi pakankamai vietų, todėl išrašo pacientus kaip galima greičiau. Gal pabandyti privačią psichiatrinę ligoninę, kurioje Tomas galėtų pabūti ilgiau? Aliaskoje tokių ligoninių nėra. O gal paguldyti į privačią ligoninę kitoje valstijoje? Nepriversime jo toje ligoninėje pasilikti, o išsirašęs nuklys nežinia kur. Ir mes daugiau jo nebepamatysime.

Taip Tomas ir liko gatvėse net prasidėjus šaltai Aliaskos žiemai. Gyvenau toli, Santa Fe, todėl nelabai galėjau padėti ir įpratau guostis tam tikrais dalykais, kuriuos žinojau apie savo brolį. Jis buvo slidininkas, stovyklautojas, kopėjas į kalnus. Buvo stiprus ir tvirtas, plataus intelekto diapazono ir praktiškai mąstantis – kai Tomui buvo dvidešimt keleri ir jis vis dar studijavo Kolumbijos universitete, sugebėjo dviračiu apvažiuoti Europą ir įkopti į sunkiai įveikiamą Mozės dantimi vadinamą kalną Aliaskoje. Žinojau: kol nepames savo įrangos ir sugebės rasti pakankamai maisto, išgyvens lauke, įsirengs stovyklavietę miškuose. Iš pradžių mano didžiausia baimė ir buvo, kad Tomas nuolat kenčia alkį. Naktimis stengiausi negalvoti apie blogiausia. Užuot galvojusi apie tai, įkurdindavau jį saugiausioje, šilčiausioje stovyklavietėje, kokią tik galėjau įsivaizduoti. Nuvesdavau į krūmynus šalia pakrantės tako, išrausdavau jam olą sniege, įkišdavau į šiltą miegmaišį ant storo poroloninio kilimėlio, prikimšdavau į kišenes sausų pirštinių ir šiltų apatinių, o pėdas apmaudavau švariomis kojinėmis.

Tėtis pradėjo skenuoti Ankoridžo „Daily News“ ieškodamas žinių apie benamius vyrus, ypač atkreipdavo dėmesį į pranešimus, kai Česterio įlankoje ar Kinkeido parke būdavo randamas lavonas. Jis liovėsi keliauti žiemą, norėdavo būti namie ir atidaryti duris, jei šaltą naktį Tomas nuspręs užsukti. Be svarstymų apie Tomą nepraeidavo nė vienos Kalėdos, nė viena Padėkos diena, nė vienos Naujųjų išvakarės.

Pagelbėdavo žmonės. Mūsų vidurinės mokytojas įsiviliojo Tomą į namus klasta: paaiškinęs, kad ieško žmogaus, kuriam galėtų garsiai paskaityti, pasiėmė „Mobį Diką“ ir privertė Tomą klausytis taip ilgai, kaip pajėgė. Išvykdami draugo tėvai palikdavo nerakintas priebučio duris, kad Tomas galėtų užsukti sušilti. Draugai pranešdavo, kad sutiko jį bibliotekoje arba pralenkė važiuodami mašina. Jis stovėjo lietuje. Jis buvo mašinų stovėjimo aikštelėje netoli Vestčesterio lagūnos ir žiūrėjo į tolį. Jie pagamindavo jam pietus, duodavo kelis dolerius arba leisdavo išsimaudyti po dušu. Jie buvo mūsų pakaitalai ir gelbėtojai: maitindavo, sušildydavo jį, palaikydavo jam draugiją.

2009 m., kai Tomas jau trejus metus gyveno gat­vėje, grįžau į Aliaską. Buvo birželis, šviesiausias mėnesis metuose. Skrisdama giedrą vakarą regėjau pietinius kalnus, viršūnių rezginį ir miestą supančius ledynus. Mano tikslas buvo rasti būdą, kaip prisikasti iki Tomo, rasti būdą, kaip jį įtikinti sugrįžti ir kreiptis pagalbos. Užsiminiau draugams norėsianti, kad man praneštų, jei kas nors jį pastebės. Dvi dienas nedariau nieko, tik važinėjau žvalgydama šaligatvius. Stiprus jausmas, kad jis šalia, kad galiu pravažiuoti pro jį net nepastebėjusi, truputį varė iš proto.

Vieną popietę tėčiui paskambino jo draugas Briusas ir pasakė: „Dabar žiūriu į Tomą.“ Mes pašokome ir nuvykome pas jį, tai buvo sankryža keturių juostų greitkelyje. Briusas įsuko į kelkraštį, kad galėtų stebėti Tomą kalbėdamasis su mumis telefonu. Tėtis man įdavė šiek tiek grynųjų ir priminė paklausti Tomo, ar nereikia naujų drabužių. Laukdama žalio šviesoforo signalo pastebėjau, kad brolis kyla nuo kitoje gatvės pusėje esančio suoliuko, ir nuskubėjau prie jo. Kai priėjau, neatsisuko. „Labas, Tomai“, – ištariau abejodama, ar jis mane pamatė. Dėvėjo sunkią pilką vilnonę kepurę ir žvejo kardiganą, jo veidas buvo saulės nugairintas, apaugęs skysta į visas puses styrančia barzda. Nagai ilgi, panagėse purvo ruožai, dantys stipriai pageltę. Atkreipiau dėmesį, koks sulysęs, nes nemaniau, kad iš tvirto galėtų virsti tokiu kaulėtu. Žvelgdamas mano pusėn, jis ištarė: „Ar jau supratai, kad aš tavo brolis?“

Paklausiau, ar nenori nueiti į kitoje pusėje esančią užkandinę. Po trumpos dvejonės sutiko. Kol valgėme krautuvės terasoje, jis šokinėje nuo temos prie temos, grįždavo atgal ir vėl nukrypdavo kalbėdamas apie katalikų kunigus, samurajų kodą ir naujo tipo edukacijos sistemą – jai kūrė vadovėlius. Jo kalboje girdėjau šizofrenijos skambesį. Jis kartodavo žodžius arba stabteldavo prieš ištardamas žodį, arba prie vieno žodžio pridurdavo kitus, besirimuojančius – Tomo sakinius vedė ne prasmė, bet skambesys. Galų gale jį pradėjo trikdyti kitų klientų veiksmai, todėl pasiūliau išeiti. „Galėčiau tave šiek tiek palydėti, – pasakiau, – kol pats norėsi.“ Jis nužvelgė mane, paskui sutiko.

Valandą klaidžiojome po miškus, sukome dviračių takais aplink Verčesterio lagūną, tuomet po alksnynus ir eglynus, apaugusius Česterio įlankos krantus. Kai paklausiau Tomą, kaip dažnai susitinka su tėčiu, jis užsimąstė – vadino tėtį vardu ir pavarde, tarsi tas būtų nepažįstamas žmogus ar įžymybė. Tomas vis dar pyko, bet jo mintys buvo susipainiojusios, manau, nelabai atsiminė, kas tarp jų nutiko, tik tai, kad tėtis jį atstūmė. Vis nužvelgdavo mane šnairomis, jį akivaizdžiai kamavo sumišę mandagumas ir nepasitikėjimas, prieraišumas ir nutolimas. Paklausiau, ar nereikia stovyklavimo įrangos – palapinės, brezento, miegmaišio. Atsakė, kad nereikia. Paklausiau, kur stovyklauja, gal kažkur šiuose miškuose, bet mano klausimą ignoravo. Pasiūliau užsukti į namus, papietauti, išsimaudyti, persirengti, bet jis papurtė galvą. Nepasistūmėjau nė per žingsnį. Bet tuo pat metu jaučiau, kad Tomas man duoda tiek, kiek pajėgia.

Kai lipome į kalną vedančiu taku, Tomas padarė pauzę, o tada tyliu balsu paklausė: „Ar atsimeni, kai bandei mane nužudyti?“ Sutrikau, prireikė nemažai laiko, kol atsakiau. Jis papasakojo, kad kėsinausi į jį pistoletu pasislėpusi minioje. Mes visi kėsinomės, visa šeima. Aš iššoviau į jį. „Ne, to aš neatsimenu“, – pagaliau atsakiau. O tuomet, vėl pajutusi žemę po kojomis, ištariau: „Aš to nedariau.“ Viršukalnėje Tomas atsisuko į mane ir pasakė, kad kalbų jau užteks. Nenoriai linktelėjau ir ištiesiau maišelį su puse nesuvalgyto sumuštinio. Jis abejingai paėmė. Ištariau kelias banalias frazes, kad „viskas gerai, myliu tave, smagu buvo pasimatyti, ačiū už pasivaikščiojimą“, ir įbrukau kelis banknotus. Tomas ėmė leistis žemyn, įsuko į posūkį ir dingo.

Ar tada jau žinojau, kad pralaimėsime? Ėjo metai, Tomas vis labiau susigyveno su savo benamyste, tai atsiguldavo į ligonines, tai išsirašydavo, periodiškai pasigydydavo, bet pagerėjimų ir atkritimų ciklų nutraukti nesugebėjo. Trumpai gyveno po valtimi kaimyno kieme, esančiame kitoje gatvės pusėje, priešais tėčio namą. („Po valtimi.“ Vis kartojome šią frazę, tartum prie jos grįždami, perduodami vienas kitam lyg talismaną galėtume įžvelgti bent šiokią tokią prasmę.) Tačiau kai smarkiai atšalo ir tėtis nuėjo pažiūrėti, ar Tomui viskas gerai, šis puolė šaukdamas, kad eitų šalin, nesiartintų. Tomas buvo užvaldytas fantazijų ir misijų, suprato tik būtiniausius dalykus ir labiausiai pakylėtas abstrakcijas, ir beveik jokių tarpinių variantų. „Pasaulis žvelgia į mane ir mato valkatą“, – prasitarė per vieną iš paskutinių pasimatymų, kai grįžau namo 2012 m. vasarą. Pervėrė mane žvilgsniu, vertindamas reakciją. „Bet aš žinau, kad nesu valkata, – tęsė Tomas. – Aš šventasis. Dievo parankinis.“ Jis užsimerkė ir šiek tiek kilstelėjo smakrą.

2014 m. vasarį prieglauda Ankoridže, kurioje Tomas gyveno, pakeitė taisykles ir per patį viduržiemį jis atsidūrė gatvėje. Kažkur per ilgai užsibuvusį Tomą suėmė už įsilaužimą. Mėnesį pralaikė vietinių pataisos namų psichinės sveikatos skyriuje. Brolio simptomai dar niekuomet nebuvo tokie stiprūs: gydytojo užrašuose minimos „garsinės ir vaizdinės haliucinacijos, judėjimo sutrikimai ir tam tikri manijos simptomai, tarp jų – ilgiau nei 24 valandas trunkanti nemiga“. Tomo fizinė būklė taip pat suprastėjo, jį išbėrė nuo niežų ar patalinių blakių. Kovą jis paskelbtas nepajėgiu stoti prieš teismą ir išsiųstas į Aliaskos psichiat­rijos institutą. Paskutinės Tomo apklausos gulantis į ligoninę atsakymai, kai skaitau juos dabar, tuo pat metu atrodo keisti ir pažįstami, absurdiški ir išmintingi. Paklaustas, ar kada patyrė galvos traumą, atsakė: „Gavau per galvą daugiau kartų už visus.“

Kai gegužę susisiekė su tėvu, Tomas vartojo net kelis vaistus: risperidoną nuo psichozės, lorazepamą nuo nerimo, melatoniną nuo nemigos ir benzatropiną, kad sumažėtų jaudrumas. Jo būklė labai pagerėjo. Ir pagaliau turėjo diagnozę: šizoafektinis sutrikimas. Tėtis pradėjo reguliariai lankyti Tomą rakinamoje palatoje. Birželį Tomas davė sutikimą, kad aš ir jo kitos seserys galėtume paskambinti. Nuo paskutinio karto, kai kalbėjomės telefonu, buvo praėję mažiausiai septyneri metai, dveji nuo tada, kai matėmės. Atrodė nerealu, kad būdama savo namuose galiu tiesiog surinkti numerį ir paprašyti pakviesti Tomą. Tuo pat metu trikdė ir ramino, kaip jis savo švelniu balsu pasakė, kad myli mane, kad manęs ilgisi, kad džiaugiasi kalbėdamasis su manimi. Iškart tapo aišku, kad yra daug sąmoningesnis nei tuomet, kai paskutinį kartą mačiau. Tačiau Tomui kalbant vis tiek girdėjau šizofreniją, varžančią ir stingdančią jo mintis. Po mano žodžių jis darydavo ilgas pauzes, tarytum būtų sunku suprasti, apie ką kalbu.

Paskambinau jam keturis kartus per keturias savaites. Tomas sakė skaitantis „Didįjį Getsbį“. „Visai neblogai“, – įvertino. Paklausiau, kas jam knygoje patiko. „Patiko epizodai, kuriuose žmonės tiesiog tinginiauja ir mėgaujasi vienas kito draugija, – atsakė. – Geria ir kalbasi. Yra skyrius, kuriame jie visi važinėjasi mašina.“ Ir pridūrė: „Būtų gera daryti tokius dalykus.“ Nujaučiau: Tomas, kaip ir aš, supranta: jo liga pasiekė tokią stadiją, kad net jei gydytųsi kaip tik įmanoma, niekas jam nebesugrąžintų senojo „aš“. „Bet tu gali visa tai daryti, – ištariau per prievartą. – Gali visa tai turėti.“ – „Nežinau, – atsakė Tomas. – Nežinau, ar galiu.“

Kurį laiką mus ramino, kad Tomas pripažintas galintis stoti prieš teismą, o tada jo išrašymo datą nukėlė į liepos pabaigą, kad turėtų daugiau laiko sustiprėti prieš žengdamas kitą žingsnį. Gydanti komanda, atrodo, stengėsi dėl Tomo iš visų jėgų, skubinosi surasti jam laikiną būstą, bet API nuolat trūko lėšų ir darbuotojų, todėl privalėjo jį išrašyti kaip galima greičiau. Norėdamas padėti pasirengti tėtis Tomui nupirko naujus batus. Jie kalbėjosi, kad Tomas vėl lankysis namuose. Jie žaidė šaškėmis: žaidimas vis tęsėsi ir tesėsi, kol turėjo paskelbti lygiąsias. „Nežinau, kuri Tomo smegenų dalis atsakinga už šaškes, bet ji puikios formos, – parašė tėtis. – Iš visų jėgų stengiausi jį įveikti.“ Ir pridūrė: „Negaliu patikėti, kad tai iš tiesų vyksta!!!“ Akimirką leidau sau pasijusti pakiliai.

Tačiau Tomo baimė dėl ateities buvo stipresnė, nei maniau. Vėliau sužinojau, jog, artėjant išrašymo datai, jis kasdien susitikdavo su savo konsultante – netikėtai apsireikšdavo jos kabinete, klausinėdavo, ar ji tikra, kad jo paraiška dėl apgyvendinimo bus patenkinta, ar dar neatėjo atsakymas. Nuo mūsų optimistinio epizodo praėjus aštuonioms savaitėms, Tomas nepasirodė prie pietų stalo. Ieškoti pradėję darbuotojai rado jį užsirakinusį tualete. Ten jis gulėjo negyvas.

Paskui mėnesių mėnesius savęs vis klausinėjau ir klausinėjau, ir klausinėjau, kas – koks baimės ir drąsos, nušvitimo ir sutrikimo, nuotaikos ir aplinkybių derinys – Tomą privedė prie savižudybės. Kurį laiką maniau, kad jo pražūtį lėmė trapi riba tarp psichozės ir blaivaus mąstymo – iš čia matė visus dalykus, kurių jo gyvenimui stigo, bet vis tiek negalėjo nieko pakeisti. Gana greitai šis paaiškinimas ėmė atrodyti nepakankamas, kaip ir visi kiti mano paaiškinimai. Pagaliau tariau sau, kad dėl visko kalta šizofrenija. Kitaip to paaiškinti neįmanoma.

Kai pradedi ieškoti patarimų, kaip padėti psichine liga sergančiam mylimam žmogui, dauguma rastų telkiasi ties edukacija: kiek galima daugiau sužinok apie psichikos ligą, uždavinėk klausimus, susirask palaikančią bendruomenę. Mūsų šeima padarė visa tai ir dar daugiau: lankėme paskaitas, konsultavomės su ekspertais, tarėmės su teisininkais, taip pat bendravome su žmonėmis, kurie sirgo šizofrenija, tačiau sugebėjo susitvarkyti savo gyvenimus. Tačiau pritaikyti tai, ką sužinodavome, dažniausiai būdavo sudėtinga. Šios pastangos dažnai labai pagelbėdavo mums, tačiau Tomui iš tiesų ne kažin ką padėjo. Vis dar svarstau, kas galėjo jį išgelbėti. Galbūt tinkama terapija pačioje pradžioje – specialistas, kuris būtų padėjęs iškalbėti ir priimti savo patirtis. O vėliau socialinės programos, kurios suteiktų galimybę jam ir kitiems, sergantiems šizofrenija, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, o ne būti nustumtiems į paribius.

Per Tomui skirtą minėjimą du draugai – Kevinas ir Šonas – prisiminė laikus, kai jis gyveno gatvėje. Kartais užsukdavo pas juos išalkęs ir išsekęs, ir pasilikdavo stovyklauti jų svetainėje savaičių savaites. Iš pradžių surydavo kalnus maisto, kasdien išgerdavo po galoną pieno. Tarsi jauni tėvai, Kevinas ir Šonas planuodavo apsipirkimus maisto prekių parduotuvėje, kad tik nieko netrūktų. Tuo metu Tomas labai planavo perplaukti Ramųjį vandenyną ir išsilaipinti Japonijoje – jo treniruočių režimo dalis buvo kartais valandų valandas trukdavęs stovėjimas duše su drabužiais pasileidus šaltą vandenį. Kadangi Kevino ir Šono name buvo tik viena vonia, Kevino merginai į tualetą kartais tekdavo prasmukti paslapčia. Per minėjimą ji mums suvaidino, kaip sėlindavo pasisioti stebėdama vonios užuolaidą, stengdamasi išsmukti anksčiau, nei Tomas ją pastebės. Greitai visi juokėmės, juokėmės kartu su verkti pradėjusiu Kevinu, kuris juokėsi verkdamas, purtydamas galvą ir kartodamas: „Plaukė į Japoniją.“


„The New Yorker“, 2019 05 20


Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė


Marin Sardy – amerikietė rašytoja, eseistė. Žinomiausia jos knyga – „Kasdienybės riba: šizofrenijos etiudai“ („The Edge of Every Day: Sketches of Schizophrenia“, 2019). Tai autobiografinė proza, baugus ir skaidrus pasakojimas, kaip šizofrenija užvaldė rašytojos motiną, o vėliau ir brolį.