Markas Zingeris. Taurė, kupina tuštumos

„Ir kuo labiau jis įtempdavo mintį, tuo aiškiau jam buvo, kad kaip tik šitaip ir yra, kad jis iš tikrųjų pamiršo, gyvenime pražiūrėjo vieną mažutėlę aplinkybę – tai, kad ateina mirtis ir visa baigiasi, kad nieko ir nevertėjo imtis ir kad nieko čia nepakeisi.“

Levas Tolstojus. „Ana Karenina“


Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vienas iš komentatorių, vasarą rašiusių apie keleivinio lėktuvo, į kurį pataikė kariškių paleista raketa, sudužimą, pabandė įsivaizduoti ir kurio nors, dekompresijos ištraukto į erdvę, keleivio būseną, kupiną augančio siaubo ir trunkančią maždaug tris objektyvaus žemiško laiko minutes. Ką tik žmogus patogiame krėsle gurkšnojo sausvynį, nužvelgdamas dailią stiuardesę, kvatojo, žiūrėdamas kino mediją, mąstė apie praeitį ir ateitį, kaip tai būna tolimų skrydžių metu, ir štai jį, išsviestą už borto, blaško uraganai, jis suledija ir smenga žemėn, vėjo srovėms užgniaužiant kvėpavimą. Jo riksmas, krintant, stringa gerklėje. Tai inkščiantis ledo gabalas, net ir mintimis nespėjantis atsisveikinti su visu tuo, ko buvo kupinas prieš akimirką.

* * *

Įprasta sakyti, kad gyvenimas ima ir nutrūksta. Ką belaidotų, jauną ar seną, mažytį vaiką ar ilgą kelią nuėjusį senolį, sakoma, kad jų gyvenimo styga nutrūko – laidojimo biurai taip ir pasivadina: „Nutrūkusi styga". Išnykimas natūraliam žmogui yra tiek nesuvokiamas perėjimas į nepažįstamą būvį, kad be gausybės ritualų ir mitų, religijų ir doktrinų, filosofijos arba spiritizmo žmonija šio sukrėtimo negali nei pripažinti, nei suvokti. Gyvenimas yra jutiminė Būties pusė, kuri atrodo vienintelė. Tavo jausmai ir visos pagavos yra pripildytos gėrybių ir garsų, negandų ir nevilties, spalvų ir norų, aistrų ir rūpesčių. Nustebinti, o kartais ir priblokšti to, kad visa, kuo begyventume, yra lyg ir sapnas, eiliniai žmonės, kuriems šią tiesą įkrėtė į galvą koks nors žiauriai staigus gyvenimo posūkis, būdami tokios būsenos, kurią egzistencialistai vadindavo paribio situacija, visiems primena išėjusius iš galvos. Jie tapdavo hamletais, aiškiaregiais ir pranašautojais, anų laikų ir papročių kanonizuotais keistuoliais, atsiskyrėliais. Chrestomatijose randame, kad senoviniai valdovai, tokie kaip Koheletas krikščioniškuoju vardu Ekleziastas, bandydami tai suvokti ir apimti tojo Angst – egzistencinio siaubo – prirašydavo jaučių odas įsimintinų sentencijų, nes juk visa yra tuštybių tuštybė ir vėjų gaudymas; arba pasinerdavo į apmąstymus „Pačiam sau", kaip kad stoikų išugdytas imperatorius Markas Aurelijus. Rytų princai, įpratę prie prabangos, tokie kaip Sidhartha, išeidavo į ašarų pakalnę ieškoti išsilaisvinimo iš likimo gniaužtų.

* * *

Būdamas jaunas, smalsus ir mąslus, ugdydamas savąjį santykį su Būties pagrindais, kaip ir daugelis mano bendraamžių, ieškodavau šiose ir kitose knygose atsakymų. Tai leisdavo pažvelgti į gyvenimiškąjį „bruzdesį" iš atstumo. Pasižiūrėjęs nuo knyginio pakylėjimo, matydavau, kad gyvenimas yra baltais siūlais siūtas, siuvėja yra Mirtis, o kostiumo pamušalas – Niekas.

Rasdavosi tokių pavadinimų Gyvenimui, tam, į ką absoliuti dauguma žmonijos žiūri rimčiau nei į bet kokią religiją, ideologiją, teisę, kaip tuštybių tuštybė, Gyvenimo cirkas, Absurdas. Pašaipa, nukreipta į sausuolius, pedantus, karjeristus, jų gyvenimo trivialumą, tapdavo pasaulėžiūros dalimi, cituojant Kierkegaard'o žodžius apie tokius žmones iš Estetiko užrašų: jam jie priminė mulkį, kuris iš gyvenimo didžiojo gaisro teišsinešė žarsteklį. Pasijausdavai tarsi išrinktasis, kuriam atskleista paslaptis didžiausio Fokuso, kokį tik sugebėjo padaryti Kūrėjas. Sykiu šis išeities taškas išlaisvina ir socialiai: kadaise vienas disidentinis rašytojas parašė pjesę apie žmogų, nutarusį nusižudyti ir rašantį laišką Stalinui. Tai, kad jo tuoj nebus, maištininkui suteikė neregėtos laisvės, nukrito dvasiniai pančiai, ir jis, kaip kūrėjas, atsitiesė. Jo mintį paskalsino pašaipa, ir žodis tapo aštresnis už plieną.

* * *

Agnostinis pasaulėvaizdis yra tapęs šiuolaikinio žmogaus modus vivendi. Mirtis, kaip egzistencijos faktas, reiškia du absoliučiai priešingus dalykus. Pirmiausia suvokus gyvenimo trapumą jausmai išsigrynina ir pagilėja, ir tai dar labiau mus susieja su jo įvairiausiomis apraiškomis, žmonės tampa atviri meilei, menams, neaprėpiamai būčiai, ir čia girdžiu tėvo, gebėjusio džiaugtis gyvenimu ir menais, bet įveikto vėžio, kimų balsą po chemoterapijos: „Markai, vertink kiekvieną gyvenimo akimirką!", tai reikštų: „būk estetas, poetas, kontempliuotojas"; ir antra, priešingai, nevilties kartėlis: „viskas šūds!"

Įdomu, kad vienam ir tam pačiam žmogui yra skirta suvokti, jeigu jis yra atviras, ir gyvenimo džiaugsmą, ir mirties tamsą. Manau, tai didžiausias mūsų sąmoningumo išbandymas, ir iš visų gyvų padarų toks išmėginimas atitenka vien tik žmogiškajai rūšiai. Ši tema prisivilioja net ir pramogų industriją. Devintojo dešimtmečio Holivudo filme „Džo Bleko viešnagė", kino afišų priskirtame „fantazijos" ir „mistikos" žanrui, aktoriui Bradui Pittui tenka bežadis vaidmuo, jis yra Mirtis (kuri anglosaksų kultūroje yra vyriškos giminės). Džo Blekas apsilanko turtingo ir įtakingo žiniasklaidos magnato (Anthony Hopkinsas) namuose, o magnatas už malonę dar kelias dienas pasibūti pasaulyje, bent jau iki gimtadienio, apsiima jį supažindinti su tuo, kas yra gyvenimas: pasisodina prie šeimos stalo, vedžiojasi į akcininkų posėdžius ir į tarnybą. Blekas šį poną galų gale išsiveda šeimai švenčiant jo 65-ąjį gimtadienį, petardoms nušviečiant temstantį dangų virš prabangios ir šurmulingos puotos atvirame ore, o išeinantysis stabteli, kad nuo kalvos apžvelgtų pievą, kurioje linksminasi jo vaikai, draugai, artimieji, gyvenimą (gyventą ar iššvaistytą, kas atsakys?), pralėkusį tartum sapnas. Akimirka, kuomet šis žemiškojo gyvenimo valdovas išeidamas atsigręžia, man yra vienas prasmingiausių filmo epizodų. Taip pat ir žavingiausios visų menų porelės – Romeo ir Džuljetos –­ savižudybė koplyčios rūsyje, kaip tai parodyta praėjusio amžiaus vidurio Zeffirelli'o filme, man buvo vienas didžiausių jaunystės estetinių sukrėtimų. Saulė, gęstanti tarp voratinklių, jaunučiai veidai ir balsai, kuriuos tuoj išblukins Niekas, kuris yra kiekvieno mūsų šešėlis ir pasaulio puikybės tikrasis pamušalas.

Audronė Sabalytė-Burbulienė. „Trys laisvos nišos“ (fragmentas)

* * *

Tačiau visa tai tėra patirtis per tarpininką, knygą, filmą, dailės kompoziciją, vadinasi, perteikta kito mirtingojo –­ autoriaus. To negalima nė palyginti su būsena, kurią kiekvienam tenka anksčiau ar vėliau patirti pačiam, tarkime, išgyvenus rizikingą operaciją, kai Gyvenimo laikrodis tau tiksi tarp šonkaulių.

Beje, su mirtimi galima ir apsiprasti. Taip gyvenama fronte. „Gyvenk, lyg nebūtų mirties ir mirk, lyg nebūtum gyvenęs", kaip tai bando daryti mano jauni pažįstami Artimųjų Rytų pafrontės ruožuose. Bet man tai skamba kaip citata iš nuotykių knygos paaugliams. Tai beviltiškas bandymas paneigti dualistinę žmogaus prigimtį ir fatališką mūsų laikų žmogaus, agnostiko arba ateisto, dalią likti dvasine dužena.

* * *

Kaip vėsu neogotikinėje Palangos bažnyčioje, net kaulus gelia, ten įžengus iš įkaitusio pajūrio. NIEKAS čia įsakmiai pasiklausia: „O kokia buvimo prasmė?", ir tu keli žvilgsnį į Nukryžiuotąjį. Mūsų visų laukia, pasak poeto ir country rock dainininko Leonardo Coheno dainos refreno, „neįveikiamas pralaimėjimas" (invincible defeat). Ir gali būti, kad praktikuojamos pasaulio religijos nustatydavo žmogui teisingą santykį tarp buvimo ir nebuvimo. Tačiau ir religijose pasipainioja fundamentalių paklydimų, ir jos ne mažesnė apgaulė, o gal ir pavojingesnė už kasdienę mūsų emocinio pasaulio stabmeldystę. Menininkams, bent jau teoriškai, baisiausia yra ne mirtis –­ užmarštis. Bet veik visi mano jaunų dienų bičiuliai ir sugėrovai, kliedėję eilėmis ir jas rašę, dabar tik dulkės ant mano batų. Ir aš gulsiu ant manojo sūnaus batų. O kas iš to ir tiems, kas buvo laidojamas „dėkingos tautos" ant patrankų lafetų ir su fanfaromis? O ir kas iš to chrestomatiniam Rusijos Puškinui, rašiusiam, „ja pamiatnik sebe vozdvig nerukotvorny / k nemu ne zarastiot narodnaja tropa". Kas iš to kitam didžiam rusui, Michailui Bulgakovui, sulaukusiam šlovės keturiasdešimt metų po mirties? O rankraščiai vis dėlto dega – ar ne taip, XX amžiau? Kas iš to dulkėms, kad jų krikšto vardas – kaip pistacijos lukštas – randamas enciklopedijoje; kad jų paveikslus vertins, knygas skaitys ir prisimins. Šiuolaikiniame pasaulyje ir tai –­ blefas. Įsiminiau pastebėjimą iš kino režisieriaus Martino Scorcese's memuarų. Apie tai, kaip išnyko vienas Hitchcocko filmas, mat anuomet vienam fabrikui pritrūko celiuliozės, o iš celiulioidinių kino juostų būdavo liedinami kulniukai moteriškiems bateliams. Ar misteriui Hitchcockui gražiau būti amžinybėje, virtus moteriškais bateliais? Tai, kad knygos ir paveiks­lai išsaugo autorių gyvenimus, taip sakant, amžinybei – yra saldus melas inteligentams. Ne amžinybei išsaugojo tie kūriniai krislą autorių dvasios, o atsitiktiniams tête-à-tête su mirtinguoju ir nežinia su kuo, ir nežinia iš kelintos kartos. Su tuo, kuriam bus nulemta vis toji pati dvasios kankynė. Kai aš, kelių knygelių autorius, kadaise paklausdavau savęs, kam rašau ir koks mano didžiausias troškimas, atsakydavau, kaip ir pridera gyvenimo rytmetį: trokštu sušvisti žmonijos padangėje kaip krintanti žvaigždė – arba, arčiau namų – trokštu įeiti į visuomenės atmintį kaip peilis į sviestą. Godojau, kad mano alsavimas, pasireiškiantis teksto kadencijomis, taptų kitų alsavimu, kai mano mirtingas kūnas sugrįš ten, iš kur atėjęs. Natūralu trokšti, kad po tavęs liktų nors pėdsakas, ir vienaip ar kitaip to paties siekia ir eiliniai žmonės, ir didieji egoistai –­ politikai, menininkai ir mokslininkai, inovatoriai, reformatoriai, tačiau būti apsėstam vien tik minčių apie išlikimą po mirties reikštų, manau, nevertinti čia ir dabar –­ gyvenimo dovanos. Kuri tokia žavi, didi, tiek žadanti ir... paklaidinanti, ir... nuvilianti.

* * *

Kaip ja – gyvenimo dovana – visavertiškai džiaugtis, jeigu tai sapnas? Intelektualui, kurio aukščiausia vertė –­ individualybė ir jos vidinis gyvenimas, mirtingumas yra neišsprendžiamas paradoksas. Paradoksas, kuris glūdi jau pačiame principium individuationis – intelekto paskirtyje tapti pačiu savimi. Tai beviltiškas bandymas įveikti sudraskytą, kaip filosofai pasakytų, dualistinę žmogaus prigimtį ir fatališką pasmerkimą intelektualiai kamuotis. Egocentrike, pasilenk ir pasižiūrėk, kaip laiminga močiutė sūpuoja ant rankų kūdikį, kaip išsilygina jos raukšlės, kad suprastum, jog tiems, kurie gyvena vaikais ir anūkais, tapatinasi su jais visu savuoju buvimu, tai lyg ir išeitis iš dvilypės žmogaus skirties arba bent jau jos paliatyvas. Gyvenimas palikuonyse – tai, ko gero, toji Iliuzija Iš Visų Iliuzijų (apimanti ir Meno apžavus), kuri galėtų būti laikoma artimiausia realybei. Šeimoje, kai gyvenimas verda visu smarkumu – filosofija – išsigalvojimas, poezija – cukraus rafinadas; kas ji, palyginus su kūdikio lemenimu, jam susipažįstant su savo balsastygėmis. Juk čia tu pats, kokį pavidalą beįgytum ir kokį pasaulėvaizdį bepuoselėtum, išsinešantis už kapų krislą, bruožą, genetiškai pasikeitusį tavo užtaisą gyventi. Čia ir tu pats, ir ne tu pats. Kokia šviesi ši melancholija. Ir L. Tolstojaus epas „Karas ir taika", primenantis patvinusią gyvenimo upę, baigiasi vaikų kambariu. O kaip ten išmuš paskutinioji Natašai ir Pjerui, čia jau kaip Dievas duos –­ tebūnie Jis maloningas.

Kiek menininkas turi savyje to Visuotinio žmogaus, tiek jam lemta gyventi ir šį daugumos gyvenimą. Meilė, neturint talpesnio žodžio, leidžia atmesti mirtį, nuplėšia jos tamsų apsiaustą. Meilė perlaužia dalgį ir sako: čia kaulai ir pagaliai. Tegu mirusieji laidoja mirusiuosius. O aš myliu – aš gyvenu! Negali ragauti mėgstamo vyno, tikėdamas, kad čia nuodas. Negali gyventi gyvenimo atsidėjęs, visavertiškai ir aistringai, ir tvirtinti, kad jis – tik sapnas, ir už jo tavęs laukia vienintelė nepajudinama realybė, kurią prozektoriume mato studentai, pavaizduoti Rembrandto drobėje „Anatomijos pamoka". Ką gi, turiu pripažinti, kad būties–nebūties kontrastus ir egzistencijos paveikslo vientisumą išreikšti man pritrūksta žodžių ir spalvų. Visos sampratos, kurias galėtų pasiūlyti kultūra ir filosofija man netinka – tegu sau dulka kabinetuose. Mūsų likimas bandyti. Meilė ir menas išreiškia viską!

Pastaba: suvokiu, kad mano pažiūros, besireiškiančios jaunystėje įsisavinta egzistencine filosofija, gali atrodyti senstelėjusios. O kiek joje anuomet buvo žavesio, kaip viliojo humanitarinį jaunimą individualizmas, dėvint juodą ištampytą megztinį ir maištaujant prieš raudonąjį totalitarizmą! Nūnai Europoje atgimsta totalitarizmo ir visokiausio kolektyvizmo tendencijos (Rusija, Vengrija, maištingi inteligentų vaikai ir vėl besigręžiantys į nacionalizmą ir religiją). Tačiau ir naujosios kartos niekur ir niekados nepabėgs nuo gyvenimo ir mirties dichotomijos, nebent laikinai. Brėkštanti kiborgų ir biorobotų epocha pasiūlys ir savų dilemų, galimas dalykas, tokių kaip Nemarumo nuobodulys, Amžinojo gyvenimo šleikštulys ir meninio palikimo išsaugojimas šviesos spindulyje, kuris gali būt sandėliuojamas kosmose.

Taurima Bunkutė. „Ne ta puse, ne ta kryptimi, arba Paminklas Sraigei“. gyčio norvilo nuotraukos