Marlen Haushofer. Kruvinos ašaros

Marlen Haushofer (1920–1970), austrų rašytoja. Po vokiečių kalbos ir literatūros studijų pasuko profesionalios rašytojos keliu. Debiutavusi novelėmis, labiausiai išgarsėjo romanu „Siena" (1963; Jurgitos Mikutytės vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 2004 m.). Apdovanota įvairiomis Austrijos literatūrinėmis premijomis.

Iš L. Juodkaitės monospektaklio „Atmintis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Martina susikrimtusi žvelgia į mezgamą pilką kojinę. Tai pirmoji jos gyvenime ir niekaip neužbaigiama. Pati nepajutusi ji giliai atsidūsta ir nusišluosto sudrėkusius pirštus į prijuostę.

Ar visos mažos mergaitės turi taip sunkiai dirbti? Bet kai užaugsiu, nė į rankas virbalų neimsiu. Labiausiai norėčiau mesti kojinę į šalį ir išlėkti į žiemos vakarą.

Staiga tyliai aikteli mama. Ji įsidūrė. Gana giliai. Raudoni lašai ritasi jos delnu ir ryškiu raudoniu nudažo tėvo vilnones puskojines. Nė nekrusteldama sutrikusi žvelgia į savo adinį.

Tėvas suraukia kaktą, piktai sužybsi jo mėlynos akys, ir jis toliau skaito laikraštį. Bet mama šįvakart gan keista. Jos akys blizga, o kraujas muša į skruostus... Ji pasirąžo, pakelia ranką virš galvos ir maištingai ištaria: „Kada nors užsivilksiu savo naująjį paltą. Išeisiu, ir jūs manęs nebematysit. Tada galėsit patys kojines adytis!"

Tuomet tėvas atsargiai padeda cigarą ant peleninės krašto ir šypsodamasis atsako: „Apie tai, mano mielas vaike, turėjai prieš dešimt metų pasvarstyti. Tu gi laisva valia pasirinkai šį gyvenimą su praplyšusiomis kojinėmis ir ilgais žiemos vakarais."

Jo balsas skamba tyliai ir švelniai, kaip visad, kai jis ketina supykti. Jo šviesūs ūsai virpa, o Martina piktai įsmeigia akis į savo kojinę. Besidaužant širdžiai, ji girdi motinos balsą.

„Prieš dešimt metų buvau lygiai septyniolikos." Tai ji ištaria mąsliai ir šiek tiek liūdnai.

Pirmąkart Martina mato, kad mama graži.

Ir kaip tėvas gali ant jos pykti? „Eik į lovą", – sako jis Martinai. Ir mergaitė baugščiai slenka link durų.

Toks tamsus ilgas kelias. Martina kaip zuikis kupina baimės. Kasvakar ji lyg genama lekia prie savo kambario durų ir atsikvepia tik paspaudusi jungiklį, kai maža erdvė jau nušviesta skaisčios šviesos: švari ir draugiška kartu su balta lovyte ir gėlių puokšte ant mažo stalelio.

Galiausiai mažoji mergaitė guli lovoje ir klausosi vėjo, kuris šnypščia už lango lyg didžiulė laukinė katė. Kartkartėmis nuo stogo šlumšteli sniego luitas, o nuo ilgų varveklių ant akmeninių plokščių kieme be perstojo kapsi vanduo, be perstojo...

Naktį visuomet truputį nejauku. Garsiai ir grėsmingai zvimbia telefono laidai, rudenį ir pavasarį audra daužosi aplink namą, o trumpomis šviesiomis vasaros naktimis skųsdamasi klykauja obelyje pelėdikė, ir milžiniški naktiniai drugiai tyliai burgzdami trenkiasi į lango stiklą. Naktį viskas pasikeitę.

Mažoji mergaitė užsitempia sunkius patalus ant ausų ir įsiklauso į balsus, prasiskverbiančius iš svetainės. Staiga jai dingteli, kad valdytojo žmona išėjo – vidury nakties – ir paliko jį su mažyliu visai vieną. Dabar valdytojas skirsis.

O kas, jei mama dabar irgi sumanys skirtis, kadangi nebenori adyti daugybės baltų vilnonių kojinių? Ar ji, Martina, bus įkišta į našlaičių namus? Ir kas rūpinsis Plutu, didžiuliu medžiokliniu šunimi? Pilkoji katė pabėgs iš namų, ir gėlės ant palangės nudžius. Bet nereikia apie tai galvoti, gerklėj darosi trošku, o juk Martina neturi verkti, po pagalve vėl nepasidėjusi nosinės.

Galiausiai mažąją mergaitę apima miegas. Bet ir jis, šiandien nekaip nusiteikęs, pasiunčia blogą sapną. Martina stovi didžiulėje virtuvėje prieš duonkubilį ir plačiu peiliu krapšto tešlos likučius. Saulė spingsi pro ką tik išvalytus langus, ir dėl to mėlyni viryklės kokliai ryškiai sušvinta. Vis dėlto kažkas ne taip, tuoj nutiks kažkas baisaus. Tuomet labai lėtai atsidaro laukujos durys, ir pro jas išeina mama. Užsivilkusi savąjį juodą sekmadieninį paltą ji neryžtingais žingsniais žengia per kiemą. Nė kartelio neatsigręžia į savo mažąją mergaitę.

„Ji niekad nebesugrįš!" Martina nori šaukti, bet neišleidžia nė garso. Jos krūtinėje dega, ašarų upeliai paplūsta iš akių ir teka į didžiulį kubilą. Ir tai visai ne paprastos ašaros, ne, tai Martinos širdies kraujas, kubilas jau visai pilnas –­ kaip tamsiai raudonas ežeras.

Pagalvė šlapia nuo ašarų, o skruostą braižo ir dreskia drėgna kasa. Bet ji pernelyg nusilpus, visas ašaras išverkusi, net nebepajėgia pakelti rankos. Didžiulis mėnuo kybo už lango. Juodi debesys plaukia vienas paskui kitą, mesdami šešėlius ant lovos. Martinai baugu. Dar niekad ji nesijautė tokia apleista. Kažkur toli yra tėtis ir mama, o mielasis Dievas – nepasiekiamai toli, už geltonojo mėnulio. Bet būdama septynerių negali būti liūdna ilgiau nei dešimt minučių. Kaip visad, kai būna verkusi, ji akimirksniu užmiega.

Kitą rytą ji svirdinėja iš nuovargio lyg maža girtuoklė, ir mama turi padėti jai apsirengti. Kokia vėl žydinti, išsimiegojusi mama! Jos skruostai tviska nuo šalto šulinio vandens, o tamsūs švelnūs plaukai lygiai prigludę prie galvos. Mėlynoji suknia guli ant jos lyg nulieta, o raukti nėrinukai prie kaklo šviečia lyg šviežiai iškritęs sniegas. Mažoji mergaitė skubiai įkniaubia savo šaltą nosį į moters delną, o ūžiančią galvą prispaudžia prie šilto motinos kūno.

Kai mama tepa žalsvai auksinį medų ant sviesto, į kambarį įžengia tėvas. Gerai nusiteikęs jis sėdasi prie pusryčių stalo ir sprigtelį dukrai į nosį. Martina visai nebežino, kaip jai prieš jį laikytis. Dideli žmonės tokie juokingi! Niekad nežinai, kas jiems kitą minutę šaus į galvą.

Tėvas ima valgyti duoną. Tirpstantis purvinas sniegas laša nuo jo gamašų ir pilkais upeliukais teka per šviežiai išblizgintas grindis. O mama nesako nė žodelio. Galbūt ji visai to nemato, nes kaip tik pila arbatą.
Staiga Martina pakelia galvą ir susimąsčiusi ištaria: „Mama, turbūt tu nesiskirsi?"

Tėvai nustebę susižvalgo. Tada abu nusijuokia. Skamba nelyg du bažnyčios varpai sekmadienį, sodriai ir šviesiai... Tėvas perbraukia savo didele ruda ranka mažosios mergaitės kaktą, o mamą prisitraukia prie savęs taip, kad jos tamsi galva akimirksniui priglunda prie jo krūtinės.

Visa iš laimės nuraudusi mergaitė savo tvirtus dantis suleidžia į duoną su medumi. Tuoj Martina apsisprendžia šiandien neapsiverkti, kai turės autis šiurkščias vilnones kojines. Bjauriosios kojinės visgi negali taip graužti kaip šios nakties rūpestis krūtinę.

Bet dabar vėl visai dienai viskas gerai. Blyški vasario saulė piešia ant grindų geltonas dėmes, pilkoji katė išdidžiai žengia prie savojo pieno dubenėlio.

O mama pripildo žaliąjį ąsotėlį drungno vandens ir palinksta ties gėlių vazonais ant palangės.

Galbūt mielasis Dievas, pamano Martina, nėra jau taip toli. Kai kokią nors gūdžią naktį jis pažvelgia iš už mėnulio, tai ir pamato mūsų kruvinas ašaras.

Pilna dėkingumo ir patenkinta ji nulaižo medų nuo savo limpančių pirštų.

Iš vokiečių kalbos vertė Astrida Petraitytė

Draugai