Marta Vosyliūtė. Kiekvienas rytas su (ne)galios architektais*

Atsikeliu, atitraukiu užuolaidas su dėžutėmis, už jų irgi tik dėžutės, vienos gali šviesti, kitos – nebylios.

Kadaise, praėjusiame šimtmetyje, vienoje aukštojoje vienas žilas architektas pasišaipydamas pasakodavo apie Vilniaus dėžutes kaip apie niekinius inkilus miegamuosiuose rajonuose. Jis nepagalvojo, kad studentai gali žinoti ir jo buvusią darbovietę – miesto valdžios užkaborius, kuriuose jis ir jie dėžutes projektuodavo patys. Ir nuspręsdavo, kur statyti. Tačiau net atgavus nepriklausomybę architektai, kaip galios žaidėjai, be kurių parašo nė vienas statinys neiškyla, kartais palieka šėtoniškus atspaudus Vilniaus erdvėje. Vilniaus, kurio gatvėse vaikščiojo ir mylimosioms poeziją skaitydavo Mickevičius, kuriame gyvena Radvilavičiūtė ir Radzevičiūtė, kurio kavinėse su mylimosiomis bučiavosi Kunčinas ir kiti. Dabar bučiuojamės mes.

Ir visi kiti, kurie buvo gabesni už architektus. Bet taip jau yra – Galia arba Skonis.

Tad dėžutės įspraustos ir centre, ir neapsakomai išlaižytame Užupyje, o žymūs, bet ne visada nusipelnę architektai gyvena nuosavuose individualiuose namuose ir toliau tyčiojasi iš miestiečių. Iš ko mokėsi sovietiniai architektai? Iš nespalvotų dailės istorijos knygų, iš labai retų kelionių po italijas, sočius, rygas. Dabar (1995–2021 m.) nuo trečio kurso dauguma Dailės akademijos architektūros studentų numoję į bendras paskaitas darbinasi dėstytojų arba tėvų bei pažįstamų firmose, kad tik neatsiliktų kapitalizmo sėk­mės grafike ir jiems netektų likusį gyvenimą skųstis, jog specializuojasi braižyti vonios kambarius. O ir kam stengtis: įteisinus studento krepšelį, nė vieno dar neišmetė. Tad šiuolaikinės filosofijos, dabarties menų ir estetikos neragavo jau ištisos kartos. Tie, kurie ragavo, darė tai dažniausiai Nyderlanduose ir grįžę stumdosi įvairiausiose rezidencijose arba tampa pa­rodų architektais, nes išsilavinimas geras, o geriausius užsakymus tebegauna draugai songailos**.

 

Autorės užuolaida, dalyvavusi parodoje „Saviobjektai“, kuratorės A. Narušytė ir D. Tumpytė, 2006. Spauda ant drobės, 3 m x 1,5 m.
Autorės užuolaida, dalyvavusi parodoje „Saviobjektai“, kuratorės A. Narušytė ir D. Tumpytė, 2006. Spauda ant drobės, 3 m x 1,5 m.

 

Vienai parodai padariau protesto užuolaidas identiteto tema: NES IR DĖŽUTĖSE UŽAUGA POETAI. Ružava varnele pažymėta tavo, mano ir kito gyvenama vieta. Žmonės iš įvairiausių rajonų ėjo prie manęs ir sakė, kad tai jo (-os) namas, nes mūsų namai vienodi, o mes – ne. Architekte, sėsk, du.


/ / /

Plaukiu pro savo mylimą Prokuratūros pastatą, kuris prieš dešimtmetį tapo rajono simboliu ir atnaujino architektūrinę semiotiką. Kas yra semiotika, dėl išsilavinimo ir bendro išprusimo stokos dauguma Lietuvos architektų nežino. O kam?

Prokuratūra stovi mano kieme, jaučiuosi jos bend­rasavininkė kartu su mylimais kaimynais. Ypač todėl, kad pirma ją nutapiau (kaip ir „Krantinės arką“, bet apie tai – vėliau). Kadaise, praėjusio amžiaus pabaigoje mes, universitetinių namų gyventojai (Rinktinės gatvėje gyvena Rinktinė publika), keletą kartų mitingavome prieš planuojamus užstatymus – buitinį kombinatą ir kitas nesąmones. Keletą kartų nuo 1987 m., kai prasidėjo bruzdėjimai, tikra ir menama laisvė, nes čia gyvenę žmonės buvo laisvesni ir sovietmečiu. Nujautėme, kad išsaugome šią erdvę daug geresnei ateičiai.

 

Šiek tiek modifikuota reklama, rodoma prie Prokuratūros pastato(arch. Kęstutis Lupeikis, 2008, Vilnius). Kaip jau minėta, tekstoautorė gyvena netoliese ir nuolat stebi įdomias reklaminių stendožinučių ir pastato kaip galios ir jėgos simbolio prasmių kovas.
Šiek tiek modifikuota reklama, rodoma prie Prokuratūros pastato(arch. Kęstutis Lupeikis, 2008, Vilnius). Kaip jau minėta, tekstoautorė gyvena netoliese ir nuolat stebi įdomias reklaminių stendožinučių ir pastato kaip galios ir jėgos simbolio prasmių kovas.

 

Ateitis pasirodė juodo kubo forma, kaip atspaudas pažymėjo teritoriją ir sukišo tiesą mėgstančius prokurorus į kreivų veidrodžių karalystę; geresnės metaforos nesugalvosi. Apie Prokuratūrą mano rajone šnibždami du gandai. Pirmas, kad prokurorai jau po konkurso prašė architekto Lupeikio, kad langus įstatytų tiesiai, įprastai, ir pamatė jo atkištą trečią pirštą, nes, ponai, šaukštai po pietų, konkursas laimėtas, o jūs gi teisininkai, viskas pagal griežčiausią įstatymo raidę, šekit. Antras gandas mistiškesnis: po Prokuratūros pastatu yra didžiulė aikštelė automobiliams statyti – ji buvo padaryta per skubiai, todėl ten telkšo vanduo. Tai nebūtų stebuklas, nes net šalia esančiuose ponų namuose (apie tai ateities tekste) gyvenančių kai kurių pažįstamų šeimų sienas puošia šaltinių, gausiai srūvančių Neries pakrantėje, srovės – jų sienos šlampa ir po remontų.


/ / /

Leidžiuosi pakalnėn, palei savo gražią upę, kurioje, priklausomai nuo potvynių ir atoslūgių, atsispindi namai, jei žiūri į kairę pusę, jautiesi kaip Sankt Peterburge. Dėl to tapau ją ant veidrodžių. Galvoju, kaip gyvena ir po kuriomis ledo lytimis slepiasi garsusis vietinis bebras. Upė yra veidrodis, nuodėmių – irgi. Kartais pagalvoju ir apie tokią pat veidrodiškai nuogą Salomėją Nėrį, draskytą idealizmo, idėjų, karštakošių vyrų ir besikeičiančių režimų, o dabar ir dalies visuomenės, paliekančios šešėliuose gerokai labiau prasikaltusius vyrus. Bebrai – amžini.


/ / /

Einu pro aštuoniukę, tai yra arką. Praeinu ją kasdien. Ne, praeinu rečiau, bet meluoju dėl teksto audinio. „Krantinės arka“ – geriausia, kas nutiko paupiui per pastarąjį dešimtmetį. Ji ir Prokuratūra yra svarbiausi Vilniaus vizualiniai objektai, pastatyti vietoje, laiku, universalūs daugiaprasmybe, kontekstais bei sukeltu furoru, nusivylimu ir rėkavimais. Ačiū VEKS už Arką ir Mindaugo tiltą, o Lupeikiui – už juodą kubą. Naujųjų prichvatizatorių gliancinis ciniškas Užupis dingsta iš reikšmių žemėlapio. Tikroji sostinė persikelia į dešinėje upės pusėje esančius objektus bei dangoraižius: dabar Centras – mes.

 

2021 metų nuotrauka ir tapyba ant veidrožio – Neries panorama.
2021 metų nuotrauka ir tapyba ant veidrožio – Neries panorama.

 

Štai Arka. Ją aš taip pat nutapiau pirmoji, ji irgi mano. Tą snieguotą spalio antrąją (metų nepamenu, nes nesvarbu) ant arkos buvo pakabintos sūpynės, tačiau supausi tik mintyse, nes nedrįsau paliesti. Per potvynį, kai vanduo semia net baltą risnojimo taką, arka atsispindi vandenyje sudarydama begalybės aštuoniukę, ji užsidaro savyje parodydama mums visiems, mylėtojams ir nekentėjams, kad viskas sukasi ratu – ir gėriai, ir prakeiksmai, ir išmatos.

 

2009 m. kūrinys „Mano miesto energijos gysla“. Taip, tai pirmasis V. Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ įamžinimas tapyboje.
2009 m. kūrinys „Mano miesto energijos gysla“. Taip, tai pirmasis V. Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ įamžinimas tapyboje.

 


/ / /

Prieinu Architektų sąjungą. Kasdien. Žiemą / vasarą / rudenį / brėkštant / temstant / popietę / pavasarį pirštu rodau, kvatoju ir kataloguoju jų laiptus. Turtingiausi specialistai negali arba ciniškai tingi iš savo didybės sostų pažvelgti, kaip apgailėtinai atrodo sukritę, atskilę, pavojingi jų laiptai. Šie specialistai turi lygiai nulį savimonės ir savikritikos, todėl nesugeba nusipirkti maišo cemento ruošinio ir susidėti plytelių. Negerbiami erdvės specialistai lauks projektėlio, rašys ne vienas kitam, o įstaiga įstaigai, savivaldybė paveldui, paveldas sąjungai, sąjunga skelbs konkursą aplinkos tvarkymui vykdyti, kol galiausia paims lėšų iš nafta negarsėjančios valstybės, nusipirks priemonių ir susidės laiptus. Kiek specialistų iki tol nukris ir susilaužys kojas, mums nesvarbu. Bet piktdžiugiškai prisijungiu prie šimto tūkstančių vilniečių, kurie ten visais metų laikais atsargiai klibinkščiuodami jau dešimtmetį detaliai įsivaizduoja, kaip pakalnių galvos nurieda pakalnėn ir dingsta upės tankmėje bei praeity.

 

Dvi skirtingų metų nuotraukos, kuriose matomi išklibę Architektų sąjungos pastato laiptai. 2021 m.
Dvi skirtingų metų nuotraukos, kuriose matomi išklibę Architektų sąjungos pastato laiptai. 2021 m.

 


/ / /

Pirmas sąmoningame mano kūrybos kelyje parduotas paveikslas buvo žalias Pempės namas, kurį vieno rektoriaus palikuonis nupirko žmonai architektei, nes išsilavinę žmonės turi juodą humoro jausmą. Ant jo užrašyta ROJUJE LT ARCHITEKTŲ NĖRA. Jie neturi ir pragaro kertelės, nes nenusipelnė nekilnojamo pragaro turto kadastro eilutės.

 

2021 m. ant veidrodžio tapyti Raduškevičių rūmai ir 2009 m. tapybos paveikslas „Rojuje lt architektų nėra“.
2021 m. ant veidrodžio tapyti Raduškevičių rūmai ir 2009 m. tapybos paveikslas „Rojuje lt architektų nėra“.

 

Žalias Pempės ir neapkaltinamos auksinių specialistų kompanijos projektuotas namas buvo paskelbtas blogiausiu kontekstualiu tų metų pastatu (išsilavinę vilniečiai istoriją sekė spaudoje), o gražus žilas paukštis Pempė netikėtai greitai neteko architektų sąjungos (žr. pastraipą apie sukęžusius laiptus) vadovo posto, bet kaip garbingas atstovas buvo tos pačios sąjungos galimai deleguotas į Kultūros tarybą. Kaip sako įvardijami šaltiniai, nuostabiai malonus senas žilas ponas. Kaip pakartotinio kavos ritualo metu sako VDA profesorės, architektų nubausti neįmanoma, tu net nežinai, kiek mes raštų siuntėm, rašėm, baisėjomės, ginčijomės. Nežinau, bet žinau, kas buvo iki statybos. Ten stovėjo „Delfinas“ – vienas pirmųjų privačių pradinio kapitalizmo kooperatyvinių perlų. Šiame mažų pirčių, kelių įvairaus šaltumo baseinų ir kitų vandens procedūrų komplekse mūsų rajono žmonės gaivindavo kūnus. Romai, lenkai, senutės, vaikai, lietuviai, beturčiai ir mokslininkai, budėtojai ir mokytojai – visi buvom „Delfine“ lygūs, laimingi, sveiki ir sveikatinomės, kol atėjo plėšrusis kapitalizmas ir davė kelią Pempės užsakovui.

 

2021 m. gruodžio mėnesio nuotrauka, kurioje moteris ir vyras bėga į skirtingas puses nuo „Krantinės arkos“
2021 m. gruodžio mėnesio nuotrauka, kurioje moteris ir vyras bėga į skirtingas puses nuo „Krantinės arkos“

 

Kaip šis žalias neadekvatus monstras nuskriaudė Raduškevičių rūmus – atskira, disertacijos verta tema. Kodėl visus architektūrinius sumanymus reikia vertinti labai rimtai? Nes Blogos muzikos gali nesiklausyti, nes į Blogus spektaklius gali neiti, nes Blogais rūbais gali nesirengti, nes su Blogais žmonėmis gali nebendrauti, bet architektūrinės tuštybės falai viešoje erdvėje stovės mažiausiai šimtą metų, todėl, kaip galimus pūlinius, juos reikia stebėti dar genezėje. Nes jie rymos ir liudys vienų agresiją, kitų – buką mandagumą.


/ / /

Ant mano arkos galima suptis, galima nesisupti, ją Urbanavičius idealiai įkomponavo ties upės vingiu. Ryškios spalvos, drąsi kaip ta poetė Nėris, išliekanti po visų viešų plakimų. Galima bėgti link arkos, bėgti po ja, nuo jos, bet ji tebestovi dar vis. Ji yra aštuoniukė, jei žinai, kas yra begalybė. Surūdijęs vamzdis, jei esi tik pakalnėn riedanti pakalnio galva.


/ / /

 

2021 m. gruodžio nuotrauka „Moteris, žiūrinti į Arką“, kur nei Arkos, nei moters aiškiai nesimato, bet jei tu vilnietis, žinai, apie ką.
2021 m. gruodžio nuotrauka „Moteris, žiūrinti į Arką“, kur nei Arkos, nei moters aiškiai nesimato, bet jei tu vilnietis, žinai, apie ką.

 

Ši nuotrauka vadinasi „Moteris, žiūrinti į Arką“, o nuotraukoje nei arkos, nei moters veido nėra ir stiklas neskaidrus. Bet jei tu smalsus vilnietis, tai žinai, kas panery svarbu – ir tai tikrai ne pempių lizdai. Norėtųsi priminti šauksmą, aidintį prie Žaliojo tilto: vienas krantas rėkia: „Nekenčiu tavęs“, o kitas atsako: „Nekenčiu tavęs dar labiau.“ Kodėl? Nes dešinio kranto savivaldybė sunaikino švelniausią sostinėje aplinkos meno kūrinį ir taip sužeidė ne tik Umbrasą.


/ / /

 

Autorės atvirukas, sukurtas naudojant 2009 m. nuotraukas, kai Vilnius buvo kultūros sostinė. Kognityvinio disonanso iliustracija.
Autorės atvirukas, sukurtas naudojant 2009 m. nuotraukas, kai Vilnius buvo kultūros sostinė. Kognityvinio disonanso iliustracija.

 

Galbūt kultūra – einu toliau savo paupiu 2009 m. nuotraukoje – yra tik besmegenis, neturintis balso, nepriklausantis profsąjungai, todėl nebus apgintas, ir pats nieko nenubaus?

Pagonišką kilmę turinčios Pakalnio ir Pempės pavardės tobulos: aiškios nuorodos į pravardes, geo­grafinę vietą ar būdą. Bet jei jau įžengėm į krikščionybės laikus, už nuodėmes ateis bausmė. Kai šimtas tūkstančių vilniečių mintyse padegs po vieną malką menamoje Lukiškių aikštėje, raganiai tikrai sudegs. Bent jau iš gėdos.

Prokuratūra stebi, kad ir pro kreivus langus.

Gal nepatingės šįkart.

 

Nuotrauka iš Nykštukų piketo Žemaitės skvere 2007 metais, atlikto grupės „Iš reikalo“, suorganizuoto Martos Vosyliūtės bei Jurgitos Jasinskaitės.
Nuotrauka iš Nykštukų piketo Žemaitės skvere 2007 metais, atlikto grupės „Iš reikalo“, suorganizuoto Martos Vosyliūtės bei Jurgitos Jasinskaitės.

 


* Vienas pakalnis dešimt kalvų sugadina.

** Kodėl po „Novotel“ fiasko verslas draugui Songailai užsakė „Neringos“ viešbučio renovaciją?


Tekstas ir iliustracijos yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Vertė“ dalis. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.