Esu tik mažas žmogus tarp visų kitų. Studijuoju lietuvių filologiją ir dirbu su vaikais. O nuo kasdienių dalykų pabėgu rašydama.
GRIŪVANTIS NAMAS
Ne aš pastačiau tą namą, ne aš ir sugrioviau. Bet mačiau. Mačiau savo akimis, kaip tūkstantmetį stovėjęs, daugel regėjęs, visko patyręs ir girdėjęs, jis ėmė byrėti. Taip iš lėto, tikriausiai kaip ir buvo pastatytas. Galiu įsivaizduoti statomas sienas. Plytos, raudonos kaip vyšnios, plytos, po vieną kruopščiai dėliojamos, lipinamos kuo arčiau viena kitos. Su meile, o gal ir ne. Daug jėgų ir pastangų įdėta įspūdingajam pastatui, tačiau...
Tai ne pasaulio pabaiga, tai tik šio namo galas – „krachas“. Neskauda širdies, na ir kas, juk dar daug tokių griūvančių, drebančių, inkščiančių. Niekam jie jau seniai nerūpi. Visgi šis yra kitoks. Kitoks man, svarbus. Kažką svarbaus jame palieku. Ir tada suspaudė viduj taip stipriai. Čia juk mano minčių namas. Čia palikau savo neišsakytus nuogąstavimus, svajones, piktybes, šypsenas, ašaras... Išeidavau iš gryčios tolyn į girią. Mišku žingsniuodavau drąsiai, koją už kojos dėdama, niekas nebūtų pargriovęs, būčiau nustūmusi. Žinojau savo tikslą. Praėjusi tuos storus eglių kamienus ir išėjusi į laukymę išvysdavau jį – vienišą namą. Piktokas atrodydavo, galbūt todėl niekas prie jo nesiartindavo. O man jis buvo tarsi sielos draugas. Sunkias medines duris praverdavau atsargiai, lyg klausdama: ar galima užeiti? Sugirgždėdavo, prašvilpdavo vėjas, dar bandydavo išgąsdinti, bet įsliuogdavau. Tylutėliai atsitūpdavau ir nieko nedarydavau. Mėgau žiūrėti į sienas, apgalvoti dienos vargus, suplanuoti valandas, savaites, mėnesius, metus. Kartais paklausdavau, ką jis manantis, pasitardavau, nuspręsdavau.
Draugas. Šis namas buvo mano vienintelis draugas. Tiesa, vis dar yra, bet stogas krenta mažais gabaliukais žemyn, žmonės šalimais kažką šūkauja, sienas griauna, trupina. O jis nieko nesako, tik žiūri į miško pusę. Čia pasislėpus stoviu už tvirto medžio kamieno ir garsiai raudu, šnekuosi su mišku apie neteisybę, piktadarius ir tvirtai pasiryžtu gelbėti kiekvieną čia gyvenantį gyvūną. Kiškiai kažkur pakrūmėse man linksi ir aš jiems linksiu. Suprantam vieni kitus. Galiausiai išeinu. Pasislėpsiu kur nors kitur...