Narius Kairys. Kalimpongo katinas

Narius Kairys. Kalimpongo katinas
Narius Kairys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Netoli vieno tibetiečių viešbučio Kalimponge, prie „Amaro saldėsių“, yra katinas. Pirmąsyk jį pamačiau pakirdęs iš ilgo sapno, kokie sapnuojasi tik čia, Indijoje. Brėško. Akligatvy, tiesiai po mano nuomojamo kambario langu, kaukė morčiaus katės. Išsiropščiau iš lovos ir, lyg vedamas gyvuliško instinkto, dar iki galo nepabudęs, iššokau į lauką.

Kad esu tik su trumpikėmis, supratau atsidūręs gatvėje. Apsidairiau, ar niekas nemato. Mato. Prie aptrupėjusios namo sienos tupėjo nedidelis rainas katinas didelėmis akimis, kurios, rodėsi, tuoj išvirs iš akiduobių. Nedrąsiai žengtelėjau jo link, tačiau šis tą patį akimirksnį pradingo. Nespėjau nė nuvokti, ar sulindo į sienplyšį, ar stebuklingai ištirpo priešaušrio prieblandoje. O gal man tiesiog pasivaideno, galvojau kabarodamasis atgal į namus.

Popiet, krimsdamas pas Amarą samosas, darsyk jį pamačiau: pralėkė kaip strėlė pro šalį, spėjau tik pastebėti nepaprastai ilgą uodegą, kurios galiukas buvo nenatūraliai užsirietęs devyniasdešimties laipsnių kampu. Aha, jis čia tarsi yra, atnešęs man eilinio čajaus, sušvebeldžiavo bedantis Amaro pagalbininkas. Tarsi yra? Taip, tarsi, nedaugžodžiavo seniokas.

Kiek vėliau genamas smalsumo sužinoti daugiau apie šį neįprastą gyvūną ėmiau klausinėti aplinkinių. Visi jį buvo matę (tiksliau – ne tiek matę, kiek girdėję), kažką žinojo, bet niekas negalėjo nieko doro papasakoti: nei iš kur jis, nei kieno, nei kodėl jis toks kitoks. Antai antikvariato darbuotojas, plačiai gestikuliuodamas, aiškino man, kad katinas šiaip jau netikras. Neva jį kažkas sugalvojo, bet nesiryžęs prisiimti atsakomybės išmetė gatvėn, kur jo, ką tik egzistuoti pradėjusio, vos nenugalabijo benamiai šunys. Katiną nuo tikėtino galo išgelbėjo žemės riešutų pardavėjas: čiupo už uodegos ir pasikišo po skvernu. Kurį laiką augino, riešutais šėrė, prie širdies glaudė. Gal ir iki šiol glaustų, tik štai širdis plakti nustojo, ir katinas, likęs vienas, nelyginant pamėnas bastėsi tai šen, tai ten po Kalimpongo skersgatvius ir tarpuvartes. Bet kam tau tas netikras katinas, te šaukštą sidabrinį, va čia tai daiktas, tiesiai iš paskutiniojo Sikimo čogjalos virtuvės, užbaigė pasakojimą prekybininkas. Ačiū, pagalvosiu, pasakiau ir nukėb­linau negalvodamas turgaus link, bene ten, pas žuvų pardavėjus, daugiau ką apie katiną išgirsiu.

Ir iš tiesų jau pirmasis žvejys, sėdėjęs sukryžiuotomis kojomis ant betoninės pakylos tarp visokiausių dydžių ir formų išdarinėtų šviežių žuvų iš kalno apačioje gurguliuojančios upės, ir išgirdęs, kad ieškau netikro katino keista uodega, mano didelei nuostabai, iš marškinių kišenės ištraukė nuotrauką. Šitas? Šitas. Taip iškart ir pamaniau, tik va jau kurį laiką nesirodo, nors anksčiau atmiaukdavo kone kasdien, viena ranka braukdamas per sidabrinę žuvies nugarą, o kita – tiesdamas man nuotrauką, lėtai krutino ūsus mano pašnekovas. Nueikit, pone, į tamangų restoraną prie autobusų stoties, ten jums daugiau papasakos, o nuotrauką pasilikit, bus jums suvenyras. Taip visą dieną ir praslankiojau po Kalimpongą žmonių klausinėdamas apie savo katiną ir rodydamas jo nuotrauką. Vieni tvirtino, kad katinas neša sėkmę, kiti, priešingai, – prakeiksmą. Bet visi kalbintieji sutarė, kad jo neįmanoma nei prisijaukinti, nei prisimeilinti, kad tai pats baikščiausias Kalimpongo sutvėrimas, nenustygstantis vienoj vietoj ilgiau nei mirksnį, tarytum jam nuolatos grėstų mirtinas pavojus. Sakė, daugių daugiausia galiu tikėtis jį darsyk išvysti, tik tiek. Bet jis, kad ir kiek ieškojau, nebesirodė: nei tądien, nei kitą mėnesį.

Kartkartėmis, kai imdavau kaži ko be galo ilgėtis, žvilgtelėdavau į žvejo dovanotą prastos kokybės nespalvotą nuotrauką, kurioje katinas užfiksuotas languotame popieriaus lape. Tačiau galiausiai, prieš išeidamas su visam į kalnus, atsisveikinau ir su šiuo atminu – įklijavau katino nuotrauką į Algimanto Kezio parodos katalogą, kurį palikau Kalimponge su kitais daiktais, po šia keista fotografo mintimi: „Kuris elementas yra svarbesnis amžinybei – akmuo ar vanduo? Kvantai nėra nei vanduo, nei akmuo. Tai – tuščia erdvė, pamarginta šen bei ten išsimėčiusiais energetikos taškais. Mes esame dvasios su kūnais be jokios apčiuopiamos materijos atramos. Kam mums reikalingi namai?“

 

Narius Kairys. Kalimpongo katinas
Autoriaus piešinys.

 

Fango

 

Giedra, sakei,

laikysis ant kalnų.

Kodėl tad girdžiu

lietaus kvapą?

 

 

Čia apsigyvenau lygiai prieš pusmetį. Šiaurėje – kalnai, pietuose – jūra. Po paskutinės rudens audros taip niekas dorai ir nesutvarkė kelio. Akmenys, išvirtę medžiai, purvo nuošliaužos. Dabar visi vaikšto avitakiais arba uolėta pakrante. Tie „visi“ – tai paštininkas, socia­linis darbuotojas ir keli išpurtę nuo alkoholio ir dyko buvimo pensininkai, išdirbę keturiasdešimt metų benzino rafinavimo gamykloje, kasdien laukiantys apreiškimo trupančioje bažnyčioje. Santa Margerita, Santa Margerita. Užklydai kartą ir nebeišeisi. O juk galėjau apsistoti bet kur. Kaimynas, vos spėjau įsikelti, stovėdamas prie kieme augusio citrinmedžio ir piktai šnairuodamas į Fango burbtelėjo: „Prišiks, užmušiu.“ Tada negrabiai nuskynė nuo šakelės didelį pernokusį vaisių, pavartė rankose lyg vertindamas ir švystelėjęs į šabakštyną pradingo savo betoniniame nebaigtame statyti name. Būčiau tikriausiai numojęs ranka į nuomą, už metus sumokėtą į priekį, ir išsinešdinęs iš šito užkampio, į kurį atsibeldžiau tik tikėdamasis, kad atsiskyrėliškas gyvenimas pagaliau padės užbaigti niekaip neužbaigiamą romaną, bet po kelių dienų kaimynas kažkur išvažiavo. Nemačiau jo visą vasarą. Fango netruko pamėgti kaimyno citrinmedį – kol išsinešęs laukan stalą rašydavau, jis gulėdavo po juo nė nekrustelėdamas. Pašokdavo tik tuomet, kai aš pakildavau nuo stalo ir mostelėdavau jam ranka – einava. Kaimynas grįžo su moterimi. Rusė, vėliau sužinojau. Nadežda. Kartais priešaušriu, kol jis dar miegodavo, ji išsmukdavo laukan. Atsisėsdavo po citrinmedžiu, tyliai pasišaukdavo Fango, kurio nė kiek nebijojo, ir glostydama žiūrėdavo į jūrą. Jei tuo metu dar nebūdavau nuėjęs miegoti, pavaišindavau ją kava, persimesdavome keliais žodžiais. Kelis ji ir temokėjo. „Cielo sereno“, – rodydama pirštu į dangų kartą kaži kaip graudžiai ištarė. Priėjau prie jos, uždėjau ranką ant peties. Iš namo išbėgo Efisio. Po savaitės Nadežda išvažiavo nė neatsisveikinusi.

Į langines barbena lašai – visą naktį lyja. Prie sofos, ant kurios miegu, stovi keli tušti buteliai. Akys sunkios. Nepajėgiu suprasti, ar dėl ašarų, ar dėl to, kad pradėjau gerti dar nepabudęs. Sapne. Aišku, visi mes kartais būname pasimetę. Bet žinojimas – menka paguoda. Namuose šalta ir drėgna. Krosnelė kiaura: daugiau dūmų nei šilumos. Negelbsti nė pledas. Kitame kambaryje, dingojasi, sėdi nepažįstamasis. Nekviečiau aš jo, pats atėjo. Dabar sėdi, tyli, lyg ir jau tuoj kils eiti savo keliais, bet ne, dar kažko laukia. Manęs? Neatsako, tik žiūri. O žvilgsnis skverbiasi net per sieną. Skauda raumenis, tarsi mėšlungis būtų juos sutraukęs. Degina skrandį, stemple kyla rūgštis. Prie sofos ant sujauktų nešvarių skudurų guli Fango. Jau trečią dieną guli. Neturiu jėgų ir valios pažvelgti į jį. O ką jau kalbėti apie palaidojimą. Tą naktį blaškėsi. Slankiojo pirmyn atgal iš kambario į virtuvę. Inkštė. Glosčiau jį, kalbinau, tačiau niekaip nerimo. Greičiau rytas, galvojau, kad tik greičiau rytas. Tačiau ryte Fango nebebuvo – tik stambus šuns kūnas ant grindų. Iš dešinės šnervės plūsteli kraujas. Užverčiu galvą, atsikrenkščiu ir išspjaunu kruviną skreplį. Reikia keltis, sakau sau, jau laikas kelti Fango. Beveik nejaučiu jo svorio, toks neįprastai lengvas, nors ir turėtų sverti kone pusę manęs. Išslenku basas laukan. Pėdos klimpsta į rudą šlapią purvą. Viskas ištrypta, nė smilgos. Žengiu kelis žingsnius pirmyn, kelis – į šoną, galiausiai sustoju prie citrinmedžio. Čia tikriausiai. Buvo mažiausias vadoje. Akys taip ir prilipo. Prie pat namų paleidau ir jis iškart įpuolė į pliurzą. Fango, pavadinau jį, įbėgo paskui mane pro duris ir pasipurtė. Atsargiai paguldau jį ant žemės, tada pats atsiklaupiu šalia. Suprantu, kad kažko turiu imtis. Bet galvoje tuščia. Savaime nusvyru žemyn. Išsitiesiu ant žemės, pariečiu kojas ir prisiglaudžiu krūtine prie savo šuns. Purvini pirštai lėtai slysta trumpu jo kailiu. Dar visai neseniai taip gulėdamas girdėdavau, kaip jis skuba gyventi. Ir aš kartu.

 

Tekstai skaityti trumposios prozos festivalyje „Imbiero vakarai“

 

Draugai