Vytautas Landsbergis. Vėl Grūto tiltas

Dar sykį užsisuko garsiausio Lietuvos tilto klausimas. Vincas Kudirka vėl turėtų temą, ir naujų tilto atsiminimų jau susikaupė.

Stūkso turistų pamėgtas tiltas šiuomsyk Vilniuje permestas per Nerį. Prisiartinę prie ano, kuris andai buvęs per Šešupę, arkliai pasibaidydavo išvydę svetimą užrašą „ШАГОМ". Per šitą, kuris Vilniuje, arkliais nebevažinėjame, tai nėra kam baidytis net raudonarmiečių su geležine vėliava. Tik štai atsiranda niekdarių lietuvių, kurie vis priėję paklibina. Ką? Jei ne užkariautoją, stovintį taikos, tai yra užkariavimų, sargyboje, tai bent įstatymo papeiktą raudonosios ciesorystės ženklą.
Gal į Grūtą... Jei nevalia dalimis, mat jedinas tas daiktas kaip Leninas visiems laikams, tai perkeliam su visu tiltu?.. Malinauskai juk žaibiškai patvenktų papildomą prūdą.

– Šiukštu neliest! – atsiliepia Sovietijos mylėtojų draugija, Vilniaus padalinys, ir viskas lieka dar labiau susipaveldinę.

Kitąsyk pamąstai žmogus, kad jei tebestovėtų Vilniuje Muravjovas Korikas, o gal ir Josifas Tautų Vadas, būtų įsitvirtinę. Juolab kad Muravjovas visokių buntovščikų nekaltai apšmeižtas neva uždraudęs lietuvišką spaudą. Ne! Pats ją propagavo, iš po Lukiškių kartuvių leisdamas ukazus darbo liaudžiai ir mužikų kalba pasirašydamas: „Wilniaus Wajaunas Gubernatorius, Jenerolas Gubernatorius Gradna, Kauna ir Minska, Wadas wajsku Wilniaus Wajaunos Apigardos ir Didis Rieditojas Witebska ir Mohilawa Guberniju, Jenerolas karejwiu piesztininku Murawiewas 2-s."

Matote, ir lietuviškoje raštijoje bus palikęs krūvelę paveldo.

Problema, broliai, tokia, kad mumyse, vidiniuose ratų tiltuose, dar to rūdijančio paveldo sočiai. Patys esam paveldas, tai ir paveldim save pačius.

Pamąstai ir taip: kai pasibaigs tarybų valdžia, nebereikės nė tų geležinių plakatų ant tilto. Bet dabar jie stovi ir nejuda, ir kol grius, dar milijonas turistų aplankys tarybinį Vilnių. Jiems reiktų padėti. Po skulptūromis ant paveldėto tilto reikalingi sąžiningi parašai. Juos ir dabartinė miesto valdžia galėtų negaišuodama intaisyti.

Po vienu tiktų: „Laimingi Lietuvos ūkininkai, iš kurių atėmė žemę. Sovietinio propagandinio meno pavyzdys." Autorius, metai.

Po kitu: „SSRS kariai, du kartus okupavę Lietuvą ir pamiršę išeiti namolio. Sovietinio propagandinio meno pavyzdys." Autorius, metai.

Berods esu tai jau siūlęs kadaise, prie Navicko. Bet nieko, atšildyti barščiai dar geresni. Svarbu tik musę iš jų laiku išmesti, kad netaptų paveldu. O apskritai dar praverstų referendumas.

Vilniečiai galėtų demokratiškai apsispręsti dėl akivaizdaus prieštaravimo. Jei tiltas „Žaliasis", tai reikia ir jo figūras nudažyti žaliai.

Jeigu figūros kaip iš Grūto pabėgusios, tai tebus ir tiltas Grūto.

Grūto ežeras, žinoma, kitur. Bet Grūto tiltas Vilniuje – faktas. Rašome faktų istoriją.

Marija Rinkevičiūtė. „Tipologija“. 2010. Iš Justino Vienožinskio dailės mokyklos archyvo