Keistas paradoksalus likimas: tą mirksnį, kada supranti esąs suaugęs, pajunti savyje vaiką. Atrodo, kad štai žvelgi ir pasakoji vaikui apie pasaulį, supažindini su paukščiais, žolėmis, reiškiniais, tavo žvilgsnis smalsus, o klausa aštri. Viskas tau įdomu. Formos, briaunos, įdubimai, raštai, faktūros, švelnumas. Vaikas, jis visko nori. Turi daug ką išmokti.
Vaikas – viena stipriausių, jei ne pati stipriausia asmenybės struktūros dalių. Vaikas – pati demoniškiausia dalis. O taip, jis tikras demonas, teroristas. O atsitiko taip, jog mano mažasis demonas nemirė, jo taip ir nepavyko niekam nužudyti. Gal dėl per silpno formuojančio pasakojimo. Šitas vaikas ilgėjosi kažin ko kito. Stipraus galingo formuojančio pasakojimo. Jo prigimtyje buvo kažin kas, prieš ką net aš nulenkiu galvą. Stipri sunkiai apibrėžiama neartikuliuota ilgesio linija lyg deimantine galvele per stiklą – vieną dieną siela skils į dvi dalis, o kitą dieną jas ir vėl reikės sujungti proto galia. Mažos gražios mergaitės vaikystės pasaulis veikė kaip neįtikinantis.
Tai buvo mergaitė, neabejotinai mergaitė, nors jos tapatybė ir buvo pažeista vieno atsitiktinio, kone kvailo įvykio, lėmusio joje augti ir skleistis dviem tapatybėms: mergaitės ir berniuko. Mergaitės tapatybę suformavo gražus iš miesto atvykęs dujininkas, aukštas ir su džinsais, ištaręs: „Kokia graži mergaitė." Neprisimenu, jog kažkas daugiau būtų sakęs, kad esu mergaitė, jau nekalbant apie tai, jog mergaitė turi ir privalo tai ir tai. Šito įvykio būtų visiškai užtekę mergaitiškai tapatybei susiformuoti, jei ne tas kone idiotiškas nutikimas. Man visada buvo paslaptis, kodėl aš kartais (dažniausiai) rašau vyriškąja gimine. Po teisybei, ne tik rašau, bet ir žvalgausi... Tai štai. Ji tokia komiška, tokia buitiška ir brutali, kad gėda ir pasakoti.
Kartą atsitiko taip. Mūsų vaikiškose galvose pradėjo knibždėti vabaliukai ir, kad reikalas būtų paprastesnis ir kad su juo būtų lengviau susitvarkyti, mama trumpai nukirpo plaukus; broliui kas, o man; kaip trumpai, jau nepamenu; taigi toli nuo žmonių, niekas nemato. Bet, šiaip ar taip, pas mus kartais užklysdavo žmonės. Ir tą nelemtą kartą atvažiavo dėdė. Jis manęs nepažino. Ir pasakė: „Koks čia berniukas laksto?" Taip į mano trapią esybę šaknį akimirksniu įleido vyriškoji tapatybė.
Nuo to laiko manyje, žinoma, įsišaknijo gili ir neapsakoma neapykanta utėlėms. Utėlės kėlė panišką baimę. Kartą iš studijų universitete grįžau namo, o iš namų atgal į studijas. Man besi­peršantis nuostabaus grožio jaunikaitis buvo padovanojęs bilietus į operą. Ir, žinote, žinote... Kulminaciniu momentu, skambant pačiai gražiausiai arijai, kada primadona miršta iš meilės savo princui, aš... aš pajuntu kažką baisaus knibždant galvoje ir, o siaube, prieš mano akis atsiduria mažas nekaltas vabaliukas kraujasiurbys. Toliau aš jau nieko nebegirdėjau, nes patekau į komą, prieš tai vabalą su baisia jėga, primenančia priešmirtinę konvulsiją, sutraiškiusi tarp nagų. Toks utėlės užmušimas vertas tikro profesionalo vardo. Man nekilo pagunda palikti jį gyvą, o dar labiau – leisti laisvai ganytis plaukų pievoje ir misti mano krauju.
Grįžti į bendrabutį nebegalėjau, laksčiau po miestą kaip paklaikusi, kūną varstė šiurpuliai, o galva tai tirpo, tai šalo, vaistinės jau nebedirbo. Grįžau ir geriausiai draugei pasakiau, kas nutiko; ji mane nuramino ir kitą dieną aš nusipirkau vaistų nuo galvos vabaliukų. Bet vakarą prieš, man atrodo, draugė švelniai rinko parazitus, šukavo plaukus, palenkusi galvą virš stalo. Mano siaubui ir gėdai nebuvo ribų. Žliumbiau su pasistaugimais. Žemė slydo iš po kojų. Ką ten slydo, jos jau seniai nebebuvo po kojomis.
Nors paprastai mes darydavome kitaip, plaukai būdavo kerpami tik kritiniu atveju. Tai buvo šukos, tankios rudos tarybinės šukos iš abiejų pusių. Toks šukų stačiakampis. Galvą virš laikraščio ir šukuoji šukuoji... Ir muši tuos vabalus, muši, išsiropštusius iš tavo šilkinių plaukų gaudesio. Utėlė yra kieta, smūgis nagu, o trakštelėjimas – ženklas, kad padaras jau negyvas. Žinoma, dar yra glindos, o čia jau atskira kalba. Su glindom man tūkstantį kartų sudėtingiau nei su utėlėm. Yra mirusios ir gyvos glindos, pastarosios žiba plaukuose kaip mažyčiai saldaus cukraus kristalai, na, arba kaip apšerkšnijusios medžių šakos ankstų žiemos rytą. O negyvos glindos yra gelsvos ir primena apleistą vapsvų korį. Tikrai. Aš mačiau. Vienas su vienu: išopėjęs vapsvos korys.
Bet šitai istorijai nebuvo lemta taip paprastai baigtis. Naktimis miesto centre saugojau tuščią didelį dviejų aukštų namą, ėjau svarbias sargo pareigas. Nešdavausi su savim peilį, o kad girdėčiau, ar kas neatidaro durų – įrengiau siūlo ir stiklainių sistemą, tačiau taip ir negirdėjau jų dūžtant, o šeimininkas, aptikęs mane miegančią antro aukšto kambary, pareiškė, jog darbininkė gana prastai atliekanti sargo pareigas.
Kartą peilis man vos nepasitarnavo, bet ne taip, kaip reikia. Išgirdusi garsus, aš slinkau pasieniu, grėsmingai atkišusi peilį ir pasiruošusi, jeigu reiks, mirtinai kovai. Kažkas dunkstelėjo ir... peilis smigo į mano pasmakrę. Tik įsibrėžiau. O gaila, sėkmės atveju galėjau kaip nors netyčia ant to peilio dar ir užgriūti.
Kartais vakarais į namą ateidavo netoliese uoste dirbantis pretendentas į asmeninio princo pareigas. Termose jis atsinešdavo gardžios baltos kavos ir sumuštinių. Buvo apipylęs mane dovanomis. Užtekdavo man prasižioti, kad aš kažko noriu, ir štai. Štai filosofijos terminų žodynas, milžiniškas rusų kalba, štai žmogaus anatomijos vadovėlis dailininkams, o štai muzikos teorijos knyga atšviesta. Štai fotoaparatas, o štai saldainiai ir brendis, o kur dar bilietas į operą. Bet man jis nepatiko. Jo pirštai buvo apžėlę mažais balkšvais gaureliais, o diafragma kažkokia minkšta, kone permatoma. Geriau jau gultis į grabą.
Termose jis atsinešdavo baltos gardžios kavos, atsiprašau, jau sakiau. Kartą mes gėrėm tą kavą tam name, jis paglostė man galvą (o kaip nekenčiu, kai kas nors liečiasi prie galvos), kilstelėjo plaukų sruogą (aš tylėjau ir kentėjau sukandusi dantis) ir pajuokavo. Čia vaikinas pasirašė sau mirties nuosprendį.
„O, utėlė."
Šito ištverti jau nebegalėjau. Kai jis išėjo iš to namo paskutinį kartą, buvo slidu. Mačiau, kaip jis tik išėjęs paslydo ir krito aukštielninkas pakaušiu į ledą.
Man buvo gaila, bet nieko negalėjau padaryti. Paskui labai sukarščiavau, temperatūra kilo iki keturiasdešimties. Yra ir nuotrauka: visa suprakaitavusi ir sulipusiais plaukais guliu po šviesiais patalais, išmargintais mėlynais pusiau geometrinių figūrų rašmenimis, o virš mano galvos kabo budėjimo grafikas. Daugiau niekada nenuėjau į tą darbą. Retsykiais praeinu pro tą namą. Jis ir dabar dar ten tebestovi, jeigu kas nors nenugriovė. Toks vienišas niekam nereikalingas namas miesto cent­re.
Tapatumai. Nieko baisaus. Vieni jų turi mažiau, kiti daugiau, kam solo partijos, kam duetai, kvartetai, sekstetai, o kam visas orkestras. Anoks čia dirigentas, pradedi jaustis kaip paslaugų aptarnavimo centras. Gerai jau gerai, berniukas bus ekstremalas, o mergaitė graži. Tik graži.
Dabar pakalbėsiu kaip žmogus, ne kaip susidvejinusi asmenybė, tiksliau, ne kaip n asmenybių rinkinys, kaip žmogus. Vakar svajojau apie etapais įveikiamas trasas, kurioms įveikti reikalingas stiprus kūnas, bet tai, žinoma, tik etapas, nes aš, tiesą sakant, mes, svajojame apie kartingus, šuolį... ne, tai jis. Ir aš taip svajojau apie trasas ir gyvenau prisiminimais, kuriuos patyriau kliūčių ruože, jog... jog tai net nustelbė mintis apie... meilę. Ne, aš visai nenoriu šokti su parašiutu. Svajonės tam ir yra svajonės, kad niekada neišsipildytų yra banalu. Šuolis parašiutu mane beveik užvaldė, bet kaip norėčiau prieš tai įveikti trasas.
Kai kuriuos tapatumus mums norisi neigti, norime juos užspausti ir būtume linkę jų snukučius įbesti kur nors į šiltą garuojančią vietą, kad tik jie mums netrukdytų. Tačiau pripažinti, jie stipriai išplečia mūsų asmenybės ribas ir mus augina. Štai motina, duktė, sesuo, žmona, meilužė etc. – iš karto penki tapatumai, beveik neprieštaraujantys vienas kitam, dar pridėkim valstybės tarnautoją, mezgėją... Yra vyriškų ir moteriškų „tapatumų" linijos, sekos. Bet kartais žmoguje užauga, išsiskleidžia tapatumai, prieštaraujantys vienas kitam. Taip pagalvojus, berniuką būtų galima „uždusinti", „pasmaugti", „užgniaužti", nužudyti arba išoperuoti, bet dabar aš jį pamilau. Atkreipkim dėmesį į sunkiai pastebimą, vos juntamą loginį niuansą, jeigu mergaitė –­ tai graži, o jei berniukas, tai „koks čia", supraskit, bet koks, lyg jokio grožio nebūtų. Ir kaip tas dėdė nepamatė spinduliuojančio grožio, kuris, nukirpus plaukus, turėjo dar labiau išryškėti. Gal problema ne manyje, o dėdės žvilgsnyje ir dujininko – šiek tiek. O gal jie visai nesuformavo, gal – „pamatė", o ką pamatė savo darže tupėdami, tą ir leptelėjo; dievai žino.
Tiesą sakant, tėtis dažnai kviesdavo mano moterišką vardą užbaigdamas ne „a", o „i" arba „s" – taip, kaip baigiasi vyriškos giminės vardų šauksmininkas ir vardininkas. Kartą pabandžiau tam pasipriešinti. Mes visi sėdėjome prie stalo ir valgėme baltą putrą. Sukaupusi visas jėgas pakėliau galvą nuo lėkštės ir visiems susirinkusiems iškilmingu tonu nei iš šio, nei iš to iš to garsiai pareiškiau: „Norėčiau, kad nuo šiol mane vadintumėte... Ambliuku Bambliuku, kitaip... Amblium Bamblium."
Tai buvo labiau negu apgailėtina.
Visi pradėjo juoktis ir, dideliam džiaugsmui, kuris ir mirksnio netruko, pradėjo vadinti mane Ambliaus Bambliaus mažybine forma. Jau po akimirkos verkdama pradėjau visų melsti, prašyti: „Nevadinkite manęs daugiau Ambliuku Bambliuku, niekada niekada daugiau taip nevadinkite." Ir užsidengiau veidą rankomis. Jie juokėsi ir dar kurį laiką vadino mane Ambliuku Bambliuku, bet paskui pakilome nuo stalo ir užmaršties vėjas išblaškė, po raidę išnešiojo tą vardą, ką ten išnešiojo, kaip baisus plėšrūnas ištąsė po žarną tą bjaurų niekingą paties baisiausio likimo nusipelniusį vardą, nežinia kaip ištartą ir tiesiog iš oro atsiradusią garsų kombinaciją.
Gerai jau gerai. Berniukas ir mergaitė.
Koks potencialas ir beveik suderinama! O kas tavyje mąsto?
Mąstytojas, žinoma. Mąstytojas ir ekstremalas. O kurios lyties yra mąstytojas?
Atsakėme. Mąstytojas, persmelktas moters. Vos nepasakiau –­ gražios moters, bet tai skamba taip dviprasmiškai.
Vieną pažeisti lengviau, bet du – sunkiai, ir, kad būčiau, manyje susiformavo daug tapatumų; aš ne tai, kad pakrikau, bet pabirau; tapau ne žemynu, bet salomis, šokinėjau nuo vienos ant kitos, ieškodama ramybės ir išsigelbėjimo; salomis, kurias vieną dieną suims ir sutelks vandenynas.
Kaip rašytojui, tai gerai. Vienoje iš salų nuolat budi asmeninis psichiatras, labai manimi rūpinasi. Suvaldyti tokį pulką be profesionalaus specialisto būtų tiesiog neįmanoma. Paskutiniu laiku jis šiek tiek nerimauja, bijo netekti darbo. Bet nebūtų psichiatras, jei nesusitvarkytų su savo problemom (o, jis geras, labai geras specialistas, jei jau man padėjo), planuoja išeiti į pensiją ir nuvykti pailsėti į Kanarų salas, ir persikraustyti gyventi kur nors į šiltesnius kraštus, piečiau, gal net prie jūros, į namą su židiniu ir veranda, ir supamuoju krėslu, iš esmės į gana kuklų medinį būstą.
Mąstytojas, rašytojas ir psichologas asmenybės struktūroje tarnauja kaip jungiančios, struktūrą vienijančios ir telkiančios grandys. Tai buvo sudėtingas, labai sudėtingas atvejis, kur be konsiliumo, vienam – niekaip. Mąstytojas ir rašytojas dabar dirba išvien... Berniukas su mergaite pradėjo lankyti tautinių šokių būrelį ir susikibę rankutėmis sukasi ratelyje, taip taip, retsykiais pasipešdami, kaip be to. Ekstremalas kartais išeina į trasą. Tiesa, mergaitė dar turi šiokių tokių problemų su sveikata... Tačiau. Kai berniukas iššoks su parašiutu, mergaitė taps graži, tai jau aišku. O psichotreneris...
Turiu gi kažkaip jam atsidėkoti, šitiek metų mane nemokamai konsultavo. Atėjo laikas samdytis kitus specialistus, atlikti operaciją, seksologo, finansinių klausimų eksperto vadinamą steigtimi. Operacija yra ne tik operacija, bet ir įsodinimas arba perreguliavimas. Jeigu bus blogai ir labai reikės, nuvyksiu pas psichiatrą, kad ir toli gyvenantį, jis bus senas ir maloniai mane priims, ir vėl eilinį kartą kantriai mokins remtis tik savimi. Žinoma, šitame kontekste jo patarimas kelia šypseną, bet vis tiek yra neįtikėtinai mielas, gerai žinant tai, jog už mane jis negali padaryti nieko.
Jis yra visiškai nenaudingas, bet visada laukia manęs.

* * *
Paslaugų teikimo centro dispečerio akyse užsidega raudona lemputė ties moterimi su užrašu: „Maitinimas baigiasi. Ji kovoja. Kovoja. Kovoja." Dispečerio žinutė: „Su kuo kovoja?" Atsakymas: „Su savimi, su visais."
Bet aš buvau ramus. Pagalvojau: jeigu yra berniukas, turėtų viskas būti gerai. Dėl visa ko pažiūrėjau į žemėlapį: visos vidinės reprezentacijos kuo puikiausiai atitiko išorinio pasaulio sandarą.
Tad į dispečerio pranešimą nekreipiau jokio dėmesio. Buvau visas paskendęs erotiniuose knygos apie Emanuelę dūsavimuose, kurie su kiekvienu puslapiu vis labiau stiprėjo...
Iš malonaus erotinių fantazijų snaudulio mane pažadino įsijungusi sirena, ekrane pulsavo užrašas: „Maitinimas išjungtas. Ji vis dar kovoja." Sutrikau ir praradau orientaciją, nežinodamas, ko griebtis, lyg būčiau pabudęs iš gilaus dienos miego ir nesuprasdamas: tai ši diena ar jau rytojus.
Po sekundės visi aparatai, visi monitoriai, visos šviesos ir visas ūžesys nuščiuvo, ekranai gargaliuodami įsiurbė paskutinius virtualaus pasaulio griaučius į savo gerklių kloakas.
Paskutinis sistemų atodūsis priminė tualete nuleidžiamo vandens garsą.
Lėtai paliečiau pagrindinį mygtuką „Power", bet jį buvo ištikusi klinikinė mirtis.
Aš, sukūręs tikrą imperiją, galingą ir neįveikiamą, mažasis genijus, žaidimų virtuozas, vardu Amblius Bamblius, dabar sėdėjau vienas aparatinės tamsoje. Sakyti, kad mano skruostu slinko šilta ašara, aš ilgėjausi švelnumo, būtų banalu. Tai aš tave ištraukiau, durne, o dabar tu palikai mane.